Rusiją palaiko jos nacionalizmas, o Lietuvą – kas?

Autorius: Data: 2011-08-25 , 12:55 Spausdinti

Autorizuotas Romualdo Ozolo interviu Rimantui Varnauskui

2011 m. rugpjūčio 4 d. Alfa.lt

Neseniai vykusioje tarptautinėje konferencijoje europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis teigė, kad „pasaulis taptų kitoks ir pati Rusija būtų laimingesnė, jei būtų išsilaisvinusi nuo savo imperinės dvasios“. To nepadariusi ji liko pasaulio problema. Ir tai yra „didžiausia visų nelaimė“. Prieš porą mėnesių su Jumis aptarėme santykius su Lenkija. Kaip ir kokį matote kitą slavų kaimyną – Rusiją?

Apie Rusijos valstybės perspektyvą kalbėti problemiška. Kategoriški politiniai pareiškimai labiau tinkami informaciniame kare. Jo dėka Rusiją jau praradome: atribojome ją nuo savo jaunųjų kartų, o Rusija atsiribojo nuo mūsų visų.

Vladimiro Putino režimas yra aiškiai autoritarinis ir autokratinis. Jie patys tai vadina valdoma demokratija, kuri garantuojanti stabilumą.

Pavidalai, kuriuos įgyja modernizuojama Rusija, labai primena kiniškus modelius. Rusijai „demokratijos valdymas“ sekasi sunkiau, nes čia įvyko daug lemtingų pakitimų, išvedusių Rusiją iš buvusios komunistų partijos kontrolės, kurią kinai vis dar išlaiko. Tad demokratijos vakarietiškąja prasme perspektyva daugiau priklauso nuo rusų tautos, negu nuo Rusijos režimo. Putinas niekada ir nekalbėjo apie kokią nors vakarietiško tipo demokratiją. Dmitrijus Medvedevas pripažįsta, kad Rusijos savivalda yra tik „šiek tiek demokratinė“.

Negausi ir komplikuota Baltarusijos opozicija aiškina, kad jai sunku oponuoti Aleksandro Lukašenkos režimui, nes gudų tauta, niekada neturėjusi valstybingumo, diktatorių – šiaip ar taip – myli. Tačiau ir Rusijoje Boriso Jelcino demokratijos želmenėliai kažkodėl nesuvešėjo. Prieš režimą protestuoja pavieniai asmenys.

Tik tada, kai reformatoriai ateina į valdžią, įvyksta kokie nors esmingesni Rusijos atsinaujinimo žingsniai. Tačiau po to būtinai seka restauracija ir smukimas į tingų juslinį gyvenimą žmonių viduje – tam Rusijoje ryškiausiai atstovavo pirklija. Toks neproduktyvus gyvenimas dangstomas imperiniais užkariavimais. Šiandien rusų vidinis gyvenimas nėra visiškai nekonstruktyvus. Intelektas nežuvo, tik degradavo. Bet įnirtingai ieško naujų raiškos formų, kurias teikia nuosavybė. V. Putinas visa tai pabandė disciplinuoti, pajungdamas viešajam interesui, kuriuo naudojasi ir tauta, ne tik oligarchai valdžioje. B. Jelcino bandymą rusams suteikti nuosavybę prilyginčiau Petro I bandymui iškirsti langą į Vakarus. V. Putinas šiandieninę Rusijos langą į Vakarus privėrė.

Istorikas Jurijus Afanasjevas neseniai sakė, kad mes, lietuviai, gal kiek pervertiname Borisą Jelciną, nes esą tiek jis, tiek Michailas Gorbačiovas buvo „jagody odnovo polia“, t. y. to paties darželio gėlytės (pažodžiui – „vieno lauko uogos“)?

Skirtumas tarp jų pakankamai ryškus. Jeigu Gorbačiovas buvo kaip pelkėse auganti girtuoklė, tai Jelcinas yra į ją panaši uoga mėlynė. Mėlynė jau nebe pelkės uoga, o miško su jai patogiu šešėliuotu biotopu. Jelcinas, augintas specifiškai rusiškos komunistinės nomenklatūrinės aplinkos, puikiai naudojosi nomenklatūrinės kovos metodais netgi asmeniškai, kai reikėjo perimti valdžią iš Gorbačiovo. Reikalas tas, kad Gorbačiovas dar turėjo alternatyvų. Jelcinas jų nebeturėjo. Rusija buvo taip įsiūbuota „perestroikos“, demokratinis Rusijos judėjimas į paviršių buvo iškilęs tiek, kad teko su juo sutikti kaip su tikra realybe. Jelcinas tuo pasinaudojo idealiai: sunaikino komunistų partiją. Ne tik formaliai, bet ir realiai. Valdžioje kompartijos užsiliko tiek, kiek užsiliko žmonėse.

Sunaikindamas Gorbačiovo partiją, Jelcinas sugebėjo prie ekonomikos prileisti jaunąją rusų kartą. Žiaurių galvažudžių, plėšikų ir banditų gaują, kuri klojo visus, kliudžiusius tą turtą perimti ir tapti naujaisiais Rusijos ekonomikos stulpais. Kad ir kiek procesas buvo stichiškas, jį konsolidavo korupcija, o valdė bendravimas su valdžia. Michailas Chodorkovskis yra tipiškas pavyzdys to, ką reiškė nesutikimas bendradarbiauti su valdžia, kai atėjo laikas pasakyti, kad demokratija Rusijoje išsisėmė, nes ir vėl nebeliko ką duoti liaudžiai – viskas buvo išvogta. Kurie grobuonys spėjo pabėgti – pabėgo. Visi kiti dabar labai sėkmingai bendradarbiauja su naująja valdžia, besąlygiškai paklusdami.

Daug svarbiau nei oligarchų klano sukūrimas buvo tautos išsivadavimas. Be komunizmo šarvų ji pasirodė kaip nematytas padaras, vietomis pūvantis, vietomis blizgančia gėla oda, tačiau vidujai vientisas – rosijskij. Rusiškumui, arba rusizmui, kaip jį vadino Dudajevas, buvo reikalingas Čečėnijos karas. Čia rusizmas pradėjo vienytis su imperialistinėmis tendencijomis, bet tikroji jo paskirtis buvo rusiškojo nacionalizmo budinimas. Iš jo paskui atsirado Putino partija „NAŠI“, kuri, Aderso Behringo Breiviko žodžiais, yra tobula nacionalistinė partija. Iš tiesų Rusija ir Tarybų Sąjungoje buvo giliai nacionalistiška.

Bet gal niekas kitas, kaip sakote „pūvančio padaro“, išskyrus KGB, kuriai atstovauja ir reprezentuoja Putinas, ir nesuvaldytų?

Rusijos pabudimas kaip nacionalistinės buvo neišvengiamas. Valstybė savo pavidalus gali keisti. Tauta – kur kas sunkiau. Rusija dabar konvulsyviai ieško, kaip išsilaikyti nežlugus, nesuskilus. Ir jeigu D. Medvedevas dar kalba apie „gilesnę demokratiją“, tai V. Putinas – ne. Ir būtent jis turi Rusijoje perspektyvą, nes ieško ne kaip „tobulintis“, o kaip išsilaikyti. Jo liniją ir Rusiją apskritai palaiko ne imperializmas, o nacionalizmas. Rusija kol kas labiau nacionalistinė negu imperialistinė.

Ar mes turime geresnę perspektyvą demokratijai negu Rusija? Ar vis keisčiau besireiškiančios ES (kad ir Austrijos atvejis su Michailo Golovatovu ar buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardas Šrioderio elgsena, pereinant dirbti į Rusijos „Gazprom“) ateitimi nėra labiausiai suinteresuota Rusija, jos oligarchai, pavertę ES valstybes savo atžalų mokslo vieta ar kurortu, atskirtu nuo liumpenizuotos Rusijos visuomenės daugumos?

Manau, kad mes, priešingai Rusijai, sėkmingiau išsilaisvinome dvasiškai, bet pavidalai, kuriais mus valdė TSRS, išliko Lietuvoje sėkmingiau negu Rusijoje.

Kodėl? Ogi todėl, kad mes nesugebėjome nušalinti savo senųjų. Algirdas Brazauskas čia atliko lemiamą vaidmenį. O Brazausko ir Artūro Zuoko tandemas buvo klasikinis Lietuvos demokratijos žudymo instrumentas: Brazauskas suteikė galimybę Zuokui pasirodyti produktyviu jaunu veikėju ir susikurti reputaciją, nors veikė būtent A. Brazausko „koordinatėse“. Bolševizmas susikryžmino su liberalizmu ir išėjo tai, ką mes turime šiandien. O turime mes sutartinį viršpartinį visuomenės tvarkymo liberalistinį modelį, kuriame dalyvauja tiktai parinktieji iš abiejų pusių.

Kas netelpa į „sėkmingųjų luomą“, kontroliuojamą būtent senosios kompartinės nomenklatūros, tas eliminuojamas. Visos partijos iš esmės vykdo tą pačią politiką ir po daugiapartiškumo skraiste valdo visą valstybės finansinį ir ūkinį gyvenimą. Turtas čia praktiškai nebeturi reikšmės – svarbu kapitalas. Kas valdo kapitalo srautus, tas valdo situaciją, visiškai nepaisydamas žmonių – tų, kurie kalba apačioje. Svarbu susitarti viršuje. Taigi mes turime nenomenklatūrinę valdžią. Dabar jau – nuo apačios iki viršaus, nes savivaldybės irgi buvo perimtos, kai pradėta dalytis ES pinigus. Jeigu iki to laiko ten dar buvo šiek tiek idealizmo, tai nuo to momento jis ir ten išgaravo kaip kamparas.

Demokratinės valdysenos pavidalai Lietuvoje pribaiginėjami jau su ES pagalba, nes ES pagalba yra tik elito kontroliuojamas selektyvinis finansavimas. O tai yra totalinė korupcinė kultūra, kurioje joje patogiai jaučiasi visi, prieinantys prie finansinių srautų.

Taigi apie savo demokratijos likimą mes turėtume mąstyti kur kas rimčiau, negu apie Rusijos demokratijos likimą. Rusija pati išspręs savo problemas. Po tų visų staigių pokyčių, tos katastrofos, rusizmui baisesnės už Antrąjį pasaulinį karą, jų vadinamu Didžiuoju tėvynės karu, Rusija kaip įmanydama stengiasi atsipeikėti.

Ar atsipeikėsime mes, bėgdami į Vakarus ir vėl ieškodami, kaip prisiglausti prie stipresniųjų? Turiu daug abejonių, nes menkėjanti populiacija mažina ir laisvės ribas. Laisvė yra viduje, ne išorėje. O kokią laisvę rodo tie, kurie bėga iš savo žemės? Jie atsisako kariauti čia. Ir, deja, traukia pasaulin elgetauti. Tokie korupciniai socialiniai plėšikai Vakaruose.

Kas Lietuvoje sietina su ES demokratijos likimu – yra labai svarbi ir įdomi mąstymų linija, nes Europa aiškiai išgyvena gilią ir rimtą krizę. Tai ne kokia nors finansinė ar ekonominė, o egzistencinė krizė. Neaišku, bus ES ar nebus. Yra daugybė realių ženklų, kad nebus. Bandant paneigti tai, einama į dar ryškesnius federalizmo variantus, griebiantis jau nebe autokratinių valdymo, o jau švelnaus, dar migloto, totalitarizmo metodų.

Juk kalbos apie bendrų mokesčių įvedimą paneigia bet kokius šitos erdvės nacionalinio savarankiškumo planus. O imperija yra ne demokratija. Ar nacionalinės bendruomenės pasiduos šitiems iš viršaus projektuojamiems, „vienybę“ garantuojantiems ir ES kaip organizmą išlaikantiems veiksmams, yra klausimas. Ir labai rimtas. Tą rodo Angelos Merkel ir Nicolo Sarkozy pripažinimas, kad daugiakultūrės visuomenės projektas žlugo. Nekalbu apie Breiviką, kuris tą pasakė jau beveik bepročio kalba.

Europinis unifikacijos procesas, kurio griebiasi eurą, o su juo ir politinę sąjungą besistengiantis išlaikyti Europos politinis elitas, yra pati baisiausia Europos mums primetama demokratijos likimo problema. Jeigu Rusija šiuo požiūriu yra laisva ir gali ją spręsti savarankiškai, tai mums teks kovoti už demokratiją ir prieš savuosius autokratus, ir totalitaristus bei visokias kitokias ten mažumų grupes, kurios taip pat yra koviniai totalitarizmo būriai…

Henrikas Mickevičius iš Žmogaus teisių instituto apsidžiaugs tai perskaitęs…

Taip, kiek jis ten gauna? Ar ne 8 tūkstančius algos iš ES? Tegu jis tik pašneka.

Bet aš turiu vilties, kad mes vidujai taip pat dar nesame visiškai žlugę.

Šiuo metu pastebimas tautinių partijų ir judėjimų kilimas. Breivikas iš esmės pasitarnavo neobolševikams, sukurdamas situaciją, kai į tuos judėjimus, norinčius atsinaujinti ir prileisti prie valstybės vairų jaunąją kartą, žiūrima kaip į baisiausius niekadėjus.

Mes būsime pasmerkti pakankamai ilgą laiką vegetuoti šitokiame nuo 1993 metų ir kairės, ir dešinės kurtame politiniame mutinyje. Paskęsime? Uždusime? Klausimas, į kurį verta visiems atsakinėti atskirai bei bandyti rasti atsakymą kartu.

Aš tik manau, kad spaudimas, dusinimas tų, kurie bando dorai prieiti prie gyvenimo principingo matymo, tvarkyti jį žmonių, o ne tik savo kišenės naudai, nebus sėkmingas. Jis bus papildomas stimulas laikytis. Juk kiekviena nelaisvė atsako didesniu, ryžtingesniu laisvės siekiu.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra