Senovėje retas feodalinės aukštuomenės atstovas galėjo džiaugtis vedybomis iš meilės. Viduramžiais giminystės ryšiai tarp valdančiųjų dinastijų padėdavo išspręsti daugelį problemų. Ypač jie buvo naudingi siekiant įsigyti ištikimą sąjungininką kovoje su išorės priešu ar gavus kraitį praplėsti savo valdas, o kartais apsaugoti jas nuo grėsmingo kaimyno pasikėsinimų.
Pastarasis atvejis,matyt, padės atskleisti dviejų kunigaikščių – didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino (?–1341) ir didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano I Kalitos (1280-1340) – vaikų vedybų motyvus. Rusų metraščiai ganėtinai išsamiai aprašė šį įvykį: “Metai 6842. (1334). Tų metų žiemą kunigaikščiui Semionui Ivanovičiui iš Lietuvos buvo atvežta kunigaikštytė lietuvišku vardu Aigustė, per šventą krikštą gavusi Anastazijos vardą. Kunigaikščiui Semionui tada buvo septyniolika metų”. Prieš keturiolika metų kunigaikštis Gediminas buvo ištekinęs savo dukterį už didžiojoTverės kunigaikščio Dmitrijaus. O dabar susigiminiavo su Maskvos kunigaikščiu. Rašytiniuose šaltiniuose neišliko duomenų kas buvo, jaunojo Ivano Kalitos sūnaus ir lietuvių kunigaikštytės vedybų iniciatorius. Aigustė-Anastazija, išgyvenusi santuokoje vienuolika metų, mirė 1345 m. kovą, palaidota Kremliaus rūmų Išganytojo katedroje. Žinoma,kad Semiono Ivanovičiaus šeimoje gimė duktė ir du sūnūs – Vasilijus (1337–1338) ir Konstantinas (1341–mirė kūdikis). Metraščiai tradiciškai mažai dėmesio skirdavo rusų aukštuomenės šeimose gimusioms mergaitėms, tad Semiono dukters vardas nežinomas. Lietuvos kunigaikštytės Aigustės-Anastazijos didžiojo Lietuvos kunigaikščio dukters kapo, kaip ir kitų palaidojimų, nedidelėje Kremliaus Išganytojo katedroje (čia buvo laidojama tik XIVa.), neliko dar viduramžiais. Iš Semiono ir Aigustės vaikų išgyveno tik duktė. 1351 m. Maskvos kunigaikštis Ivanas II Gražusis ją ištekino už vieno Tverės kunigaikščių. Apie jos tolesnį likimą rusų metraščiuose neužsimenama.
XIV a. 6-ojo dešimtmečio pabaiga ir 7-ojo pradžia – nuolatinių karų tarp Lietuvos ir Maskvos tarpsnis. Didysis kunigaikštis Algirdas , Gedimino sūnus, surengė keletą karo žygių į Maskvą. Rusų metraštininkai apibūdina Algirdą kaip talentingą karvedį, labai kruopščiai slėpusį pasirengimą karui bei tikslus. Tad 1368 m. Lietuvos kunigaikštis netikėtai užklupo karui nepasirengusį jaunąjį Maskvos kunigaikštį Dmitrijų Ivanovičių (g. 1350) ir sumušė rusų pulką, pasiųsta sulaikyti lietuvių Maskvos prieigose. Bet užimti ką tik atstatytos balto mūro tvirtovės – Kremliaus Algirdo kariams nepavyko. Po tris dienas trukusios apsiausties lietuviai atsitraukė, nuniokoją Maskvos žemes. Tąkart apsuptame Kremliuje buvo pats kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius (nuo 1380 m. – Donietis) ir jo pusbrolis Serpuchovo kunigaikštis Vladimiras (g. 1354).
1371 m. lapkritį lietuviai vėl surengė žygį į Maskvą, ir vėl po aštuonias dienas trukusios apsiausties Maskvos tvirtovės užimti nepavyko (tiesą sakant, jėga užimti Maskvos Kremliaus iki šiol dar niekam nepasisekė). Tais metais apsuptiesiems Kremliuje vadovavo tik kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius, kunigaikštis Vladimiras telkė kariuomenę atremti puolimui Peremyšlio rajone. Karas baigėsi taika. Maža to, didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas atsiuntė į Maskvą pasiuntinius tartis dėl Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro (po Kulikovo mūšio buvo vadinamas Narsiuoju) ir savo dukters Elenos vedybų. Vestuvės įvyko 1372 m. Šioje šeimoje gimė šeši sūnūs– didžiojo Lietuvos kunigaikščio vaikaičiai – Ivanas, Semionas, Afanasijus-Jaroslavas, Fiodoras, Vasilijus ir Andriejus. 1410 m. mirus vyrui, kunigaikščiui Vladimirui Narsiajam, Elenai liko didelės valdos Maskvoje ir Serpuchove, o kartu su dviem jauniausiais sūnumis – dideli rūmai Kremliuje. 1426–1427 m. atsitiko nepataisomas dalykas – baisi maro epidemija nusinešė į kapus visus Elenos Algirdaitės sūnus(išskyrus Fiodorą, kuris, matyt, mirė vaikystėje). Iš sielvarto kunigaikštienė užsidarė vienuolyne. Ji tapo vienuole Eufraksija. Serpuchovo kunigaikščių giminės viltimi tapo Afanasijaus-Jaroslavo sūnus Vasilijus. Šis Elenos vaikaitis paveldėjo visą šeimos turtą. Vasilijaus sesuo Marija, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo provaikaitė, 1432 m. ištekėjo už didžiojo Maskvos kunigaikščio Vasilijaus II. Vladimiro Narsiojo našlė Elena Algirdaitė mirė 1437 m., palaidota Maskvoje, Prisikėlimo vienuolyne. Šio vienuolyno steigėja laikoma kunigaikščio Vladimiro motina, kunigaikštienės Elenos anyta. Serpuchovo kunigaikštis Vasilijus, padaręs neįkainojamą paslaugą kunigaikščiui Vasilijui II kovojant dėl sosto, 1456 m. užsitraukė nemalonę ir 1483 m. baigė dienas kalėjime. Jo pirmosios santuokos sūnus Ivanas (didžiojo Algirdo provaikaitis) suėmus tėvą bėgo į Lietuvą. Šitaip Vladimiro Narsiojo ir Elenos Algirdaitės palikuonys pamažu pasitraukė iš rusų istorijos, neliko ir Serpuchovo kunigaikštystės.
Beje, tai ne paskutinis rusų ir lietuvių dinastinių ryšių istorijos puslapis.
1389 m. pabėgęs iš chanų ordos, kur praleido keletą metų, į Maskvą grįžo sosto įpėdinis, Dmitrijaus Doniečio sūnus Vasilijus. Kelias į namus vedė pietų ir vakarų žemėmis, taigi ir kunigaikščio Vytauto (nuo 1392 m.–didžiojo Lietuvos kunigaikščio) valdomis. Būtent tada įvyko aštuoniolikmečio Vasilijaus ir Vytauto dukters Sofijos sužieduotuvės. Vėliau parsivežti nuotakos važiavo Maskvos bajorai, o vienas giminaičių kunigaikštytę Sofiją palydėjo į Maskvą kur jos laukė ilgas ir sudėtingas gyvenimas. Kunigaikštis Vytautas savo dukterį į Maskvą išsiuntė laivu iš Golansko Toliau per Naugardą į Maskvą ji atvyko 1390 m. gruodžio 30 d. Vestuvės įvyko 1391 m. sausio 9 d. “Tais metais didysis kunigaikštis Vasilijus Dmitrijevičius vedė didžiojo kunigaikščio Vytauto dukterį Sofiją”, – rašoma apie šį įvykį rusų metraščiuose. Vasilijaus I šeimoje gimė penki sūnūs ir keturios dukterys (Jurijus, Ivanas, Danila, Ana, Anastazija, Vasilisa, Vasilijus, Marija ir Semionas).
Žinoma, kad didžioji kunigaikštienė Sofija keletą kartų važiavo į Smolenską susitikti su savo tėvais. Kartais ją lydėdavo vaikai, dažniausiai sūnus Vasilijus. Paskutinį kartą su tėvu Sofija susitiko 1423 m.
XV a. pirmame ketvirtyje abiejų valstybių santykius ne kartą temdė kariniai konfliktai. Bet tai nesukliudė Maskvos kunigaikščiui Vasilijui I testamente nurodyti mažamečio kunigaikščio Vasilijaus – sosto įpėdinio – globėju būtent jo senelį, Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą:
“Pavedu savo sūnų, kunigaikštį Vasilijų, ir savo kunigaikštienę, ir savo vaikus… broliui ir uošviui didžiajam kunigaiščiui Vytautui, kaip pasakyta: Dievui ir jo valiai”. Šį žingsnį Vasilijus I žengė vildamasis sušvelninti paaštrėjusius santykius tarp Lietuvos ir Maskvos kunigaikščių dvaro, tapusio gimtuoju Vytauto dukteriai ir jo vaikaičiams. Tačiau jo lūkesčiams išsipildyti nebuvo lemta – lietuviai nesiliovė puldinėję Maskvos žemių. 1430 m. prieš mirtį didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas surengė didžiųjų kunigaikščių susirinkimą, į jį pakvietė ir savo vaikaitį, penkiolikmetį Maskvos kunigaikštį Vasilijų II.
Maskva buvo žiauraus feodalinio karo, trukusio beveik du dešimtmečius, išvakarėse. Vasilijus II Vasiljevičius tėvo sostą paveldėjo dar vaikas – devynerių metų. Vasilijaus I testamentu Sofijai Vytautaitei buvo paveda tvarkyti valstybės reikalus. Taigi ji kartu su metropolitu Fotiejumi ir palankiais jai bajorais valdė šalį ir gynė savo sūnaus interesus. 1431 m. įsiliepsnojo karas dėl Maskvos sosto. Didžiausi Vasilijaus I priešai buvo Galicijos kunigaikščiai, Doniečio sūnaus Jurijaus palikuonys ( Jurijus buvo jaunojo didžiojo kunigaikščio tikras dėdė). Didžiulis sielvartas prislėgė ir Sofiją Vytautaitę. Ji pateko į Galicijos kunigaikščių nelaisvę, jos laukė tremtis – iš pradžių į Zvenigorodą, paskui į tolimąją Čuchlomą. Galima tik įsivaizduoti, kokį smūgį patyrė kunigaikštienė Sofija, kai 1446 m. buvo apakintas jos sūnus Vasilijus II. Pagaliau ilgai trukusi kova dėl sosto baigėsi Vasilijaus II Tamsiojo pergale. Tačiau toji pergalė pareikalavo iš jo nemaža jėgų – žuvo daug žmonių, padaryta daug medžiaginių nuostolių, pats neteko sveikatos. XV a. viduryje didžiojo kunigaikščio motina Sofija buvo jau garbaus amžiaus – perkopusi į aštuntąją dešimtį. Beje, ir tokio amžiaus būdama stebino amžininkus dvasios stiprybe.
Daugelyje rusų metraščių rašoma ją dalyvavus ginant Maskvą 1451 m. Tada netikėtai (taip atsitikdavo dažnai) miestą užpuolė totorių chanaičio Mazovšos kariauna. Sofija Vytautaitė su savo mylimu vaikaičiu Jurijumi, kuriam tada buvo vos 10 metų, liko priešų apsuptame Kremliuje (Vasilijus Tamsusis, prieš tai išsiuntęs žmoną ir vaikus toliau nuo pavojaus– į Ugličą, buvo išvykęs iš Maskvos telkti kariuomenę antpuoliui atremti). Totoriams nepavyko iš karto užimti miesto, ir jie dingo taip pat staiga, kaip ir buvo pasirodę.
Sofija Vytautaitė po to išgyveno dar dvejus metus ir mirė 1453 m. birželio 15 d. būdama apie 80 metų. Ji palaidota Kremliaus, Dangun žengimo katedros, pagrindinėje kriptoje, kur buvo laidojamos didžiųjų kunigaikščių šeimos moterys.
Prieš mirtį kunigaikštienė Sofija surašė testamentą. Jis išliko iki mūsų dienų. Tai ilgas sąrašas to, ką ji paliko savo vaikams, pirmiausia sūnui Vasilijui II ir jo žmonai, taip pat vaikaičiams, iš kurių labiausiai mylėjo Jurijų. Tai buvo ikonos brangiais aptaisais ir kryžiais, nuosavybė Kremliuje ir pamaskvėje. Daug kaimų ir sodžių Sofija Vytautaitė užrašė šventykloms ir vienuolynams. Testamentas buvo patvirtintas didžiosios kunigaikštienės ir rusų metropolito anspaudais – tada anspaudas atstodavo parašą.
Didžiosios kunigaištienės Sofijos kapas Dangun žengimo katedroje yra garbingiasioje kriptos vietoje – prie pietinės sienos, šalia kunigaikštienės Jevdokijos, Dmitrijaus Doniečio našlės, kapo.
1929 m. vasarai baigiantis Sovietų vyriausybės nurodymu šventovė, kur buvo laidojamos (laidota iki 1730 m.) didžiosios rusų kunigaikštienės ir carienės, buvo išardyta – senųjų Kremliaus vienuolynų vietoje buvo nuspręsta pastatyti karo mokyklos pastatą. Tik Kremliaus muziejaus darbuotojams entuziastams pavyko išgelbėti senąsias kapavietes nuo visiško jų sunaikinimo. Visi balto kalkakmenio sarkofagai su didžiųjų rusų kunigaikščių ir carų žmonų ir dukterų palaikais buvo pernešti į Kremliaus Arkangelo katedros pietinio priestato požemį; ten jie tebėra iki šiol. Tarp jų – kunigaikštienės Sofijos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dukters, karstas. Jo visiškai nepalietė laikas. Aštriu daiktu išbraižytas užrašas ant karsto dangčio šiandien mena dviejų buvusių kunigaikščių dinastijų giminystės ryšius. Antkapio įrašas (tai buvo naujovė viduramžių rūsų laidojimo praktikoje) – labai trumpas “Sofja inoka” (Sofija vienuolė).
Įdomus, nors istorinėje literatūroje mažai žinomas, Sofijos ir Vasilijaus I dukters Anos – ketvirtojo jų vaiko – likimas. Vytauto Didžiojo vaikaitę 1411 m. buvo nutarta ištekinti už Bizantijos imperatoriaus Manuelio I Paleologo sūnaus caraičio Johano (vėliau imperatoriaus Johano VIII Paleologo). Kadaise galingiausia dinastija dabar buvo savo galybės saulėlydyje (1453 m. Bizantija žlugo nuo turkų antpuolių), tačiau vedybos su jos atstovais buvo didelė garbė. Jaunoji nuotaka tik 1414 m. galėjo išvykti į tolimąjį Konstantinopolį. Deja, jos vedybinis gyvenimas buvo gana trumpas. 1417 m. vienos epidemijos metu Ana Vasiljevna mirė. Ji palaidota Bizantijos sostinėje. Šitaip viena didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vaikaitė, Vasilijaus I ir Sofijos duktė, visiems laikams liko Bosforo pakrantėje. XV a. rusų maldininkai dar mini jos kapą viename Konstantinopolio(dab. Stambulo) vienuolynų, bet vėliau jis pamirštas, o bėgant amžiams istorinių įvykių ir visai nutrintas nuo žemės paviršiaus.
Didysis kunigaikštis Vasilijus Tamsusis nusprendė dar labiau sutvirtinti ryšius su Lietuva, kadangi jam valdant su ja nuolat kildavo teritorinių konfliktų. 1394 m. jis ištekino savo seserį Mariją (Dmitrijaus Doniečio dukterį) “už Lietuvos kunigaikščio Simono Algirdaičio, Lengvenio, liepos 14 d. Maskvoje įvyko vestuvės”. Po to jaunavedžiai išvažiavo į Lietuvą. Jų vedybinis gyvenimas buvo labai trumpas–1399 m. Marija mirė. Jos palaikai buvo pervežti į Maskvą ir palaidoti vienoje Kremliaus cerkvių. Rusų šaltiniuose nerašoma apie jų vaikus.
Lietuvos ir Lenkijos istorijoje svarbią vietą užima didysis kunigaikštis Aleksandras Kazimieraitis, lenkų karalių Jogailaičių (Aleksandras I Jogailaitis) dinastijos pradininko Jogailos vaikaitis. XIV a. pabaigoje –XV a. pradžioje valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, Lenkijos karaliui Aleksandrui dėl įsiliepsnojusių teritorinių karų Lietuvos ir Maskvos santykiai ilgą laiką buvo gana sudėtingi. Vienas tokių žemių persidalijimų tarpsnių baigėsi 1494 m.taikos sutartimi su Maskvos kunigaikščiu Ivanu III. Siekiant pagerinti gerokai pašlijusius abiejų valstybių santykius, buvo tartasi ir dėl vedybų. Rusų metraščiuose rašoma: “ pas didįjį kunigaikštį Ivaną Vasiljevičių atvyko didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro Kazimieraičio pasiuntiniai ponai Petras Janovičius ir Stanislavas Janovičius… sudarė taiką ir sužiedavo didžiojo kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus dukterį Eleną su didžiojo Lietuvos kunigaikščiu Aleksandru”. 1495 m. sausį Aleksandras atsiuntė pasiuntinius nuotakai parvežti. Ivano III dukterį (Vytauto provaikaitę) lydėjo puošni Maskvos elito palyda. Metraščiuose išliko aprašymų apie šią rusų kunigaikštytės kelionę į Lietuvą: "“O važiavo iš Maskvos į Vilnių 4 savaites ir dvi dienas. O sutiko kunigaikštytę kunigaikštis Aleksandras per 3 varstus nuo miesto, ir atvažiavo į miestą sekmadienį, tą dieną ir susituokė”.
Maskvos ir Lietuvos santykių šios vedybos nepagerino. Dar ne kartą kilo karai. Aleksandras patyrė nuostolių–neteko dalies savo rytinių valdų . Įdomu, kad išliko IvanoIII ir jo dukters Elenos laiškai. Ji, stengėsi, nors nesėkmingai, slopinti užsitęsusius šių susigiminiavusių šeimų konfliktus.
Aleksandras I Jogailaitis (gimė 1461 m. rugpjūčio 5 d.) mirė 1506 m. Vilniuje. Jo žmona, našlaujanti Lenkijos karalienė Elena (gimusi 1476 m. balandžo 19 d.), nedaug pergyvenusi savo vyrą, mirė 1513 m. Ji palaidota Vilniuje, Šv.Marijos cerkvėje. Vaikų jie neturėjo.
Šiame straipsnyje neįmanoma išsamiai nušviesti lietuvių ir rusų ryšių raidos viduramžiais. Lietuvos didikai užėmė įvairias pareigas Maskvoje, į Lietuvą vyko (ar bėgo) į nemalonę patekę daliniai kunigaikščiai. Vieni šių žmonių, atsidūrę svetimose šalyse, nepaliko žymesnio pėdsako, kiti sugebėjo užimti aukštą padėtį visuomenėje ir tapo vėliau garsios giminės pradininkais.
Skaitytojui pateikiamos lietuvių ir rusų santykių XIV–XV a. istorijos detalės, be abejo, gerai žinomos istorikams. Tiesa, dažnai populiariuose istoriniuose straipsniuose ar mokslinėse studijose jiems skiriama vos viena antra eilutė. Tačiau sudėstę šias detales į visumą, pamatysime, jog Lietuvos ir Maskvos santykiai buvo kur kas glaudesni ir pastovūs. Taip pat ir dinastiniai ryšiai, kurie nenutrūko netgi sunkiais karų dėl žemių ar dėl prekybos kelių metais.
Tuos tolimus XIV–XV a. įvykius šiandien primena didžiosios kunigaikštienės Sofijos, Vytauto Didžiojo dukters, ir jo vaikaičių kapai Kremliaus Arkangelo katedroje. Jie įtraukti į ekskursijos po senąsias Maskvos kriptas privalomąją dalį. Pagarba šiems kapams rodo, kad atmintis apie Lietuvos ir Rusios ryšius dar gyva. O istorija apie jų tarpusavio santykius teberašoma.
Vertė Gražina Zaleckytė
Nuotraukose:
1. Didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I ir Sofijos Vytautaitės šeima
2. Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės sarkofago dangčio užrašas