Rugsėjo 1-oji Eitminiškių gimnazijoje

Autorius: Data: 2015-09-08, 11:44 Spausdinti

Rugsėjo 1-oji Eitminiškių gimnazijoje

 www.voruta.lt

2015 m. rugsėjo 1-oji Eitminiškių lietuviškos mokyklos bendruomenei ypatinga. Šią dieną šimtą septyniasdešimt devynis mokinius turinti mokykla tapo gimnazija. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Eitminiškių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, kurias aukojo kun. Marek Gladki. Po šv. Mišių gimnazijos kieme vyko gimnazijos inauguracijos iškilmės. Šventėje dalyvavo mokinai, mokinių tėvai, mokytojai ir svečiai – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos atstovai Ramutė Zungailienė, Vidmantas Vansavičius, Vytauto Landsbergio fondo valdybos pirmininkė prof. Gražina Landsbergienė ir fondo atstovė Ona Miliauskaitė, Lietuvos Respublikos Seimo nario Ryto Kupčinsko padėjėja Nijolė Balčiūnienė, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė Danguolė Sabienė, Eitminiškių Šv. Antano Paduviečio parapijos kun. Marek Gladki ir Vilniaus rajono Nemenčinės seniūnijos seniūnas Eduard Puncevič. Šventėje dalyvavo ir pirmasis mokyklos direktorius Giedrius Krasauskas, dabar Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleris.

Žemiau spausdiname iškilmių dalyvių mintis

Pakalbinta dviejų gimnazijos mokinių mama Jovita didžiavosi draugišku mokyklos kolektyvu, jo rodomu išties dideliu dėmesiu kiekvienam mokiniui. Apgailestavo, kad štai „Vilniaus mokyklose milžiniškos klasės ir todėl gerokai mažiau dėmesio vaikams“. Ponios Jovitos priešmokyklinukei ir trečiaklasiui teks į mokyklą važiuoti 6 km, tačiau tai ne tik artimiausia, bet ir daugybės puikių atsiliepimų sulaukusi mokykla.

Eitminiškių gimnazijos tikybos mokytoja Vaida ŠLEPIKIENĖ pasakojo, kad tikybos mokytojos kelią pasirinko visai netikėtai:

„Nusprendžiau studijuoti lituanistiką Marijampolėje, gimtajame, tuomet dar mažame mieste. Ten būtent tais metais buvo akredituota nauja specialybė – lietuvių kalbos, literatūros pedagogika ir religija. Taip ir pasukau į šį kelią. Norėjau dirbti, o likimas, Dievas mane atvedė į šią mokyklą. Iš gimto miesto atitekėjau į Vilnių, kur ėmiau ieškoti darbo ir darbo biržos padedama susiradau. Dirbu čia jau septintus metus, bet per juos dar nei karto mokykloje nebuvo pasirinkta etika. Mūsų direktorės iniciatyva mokykloje dėstoma religija, katalikų tikyba. Aišku, kartais būna vienas kitas mokinys, besvarstantis apie etiką, bet kadangi dauguma nori rinktis tikybą, dažniausiai ir jis galiausiai pasirenka tikybą. Kol kas tuo džiaugiuosi. Dar dirbu Sužionių ir Ažulaukės skyriuose – tai dvi mažos mokyklėlės. Ten taip pat vaikai mokosi tikybos, o ne etikos. Mokiniai puikiai lanko pamokas, aš tuo stebiuosi ir džiaugiuosi. Su jais lankomės bažnyčioje – jau tradicija tapo Rugsėjo 1-osios šventę pradėti šv. Mišiomis, stengiamės bendradarbiauti su parapija, organizuojame advento ir kartais gavėnios rekolekcijas. Gavėnia – susikaupimo, gilesnių apmąstymų metas, tad stengiamės dvasines pratybas atlikti per pamokas, o advento rekolekcijas švenčiame bažnyčioje.“

Pakalbinome ir pirmąjį Eitminiškių mokyklos direktorių Giedrių KRASAUSKĄ.

Pone Giedriau, kokiomis aplinkybėmis Jūs patekote į Eitminiškes?

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Eitminiškėse pradėjau dirbti 2001 m., o ši mokykla jau veikė nuo 1996 m. Kai čia atvykau 2001 m. rugpjūčio pabaigoje sąrašuose radau trisdešimt tris mokinius. Prieš man atvykstant čia dirbo gal 7–8 pedagogai – Aušra Pukinskytė-Razgūnienė, Jurgita Kviklytė, Egidijus Miškinis, lituanistas, ir kt.

Su kokiomis problemomis susidūrėte pradėjęs čia dirbti, kaip jas sprendėte?

Visą laiką didžioji problema buvo mokyklos patalpos. Mokykla neturėjo patalpų, buvo įsikūrusi gyvenamajame name, nepritaikytame ugdymo procesui organizuoti. Natūralu, kad tuo metu mokinių skaičius buvo nepakankamas. Klasės buvo jungtinės, mokytojų specialistų dalykininkų irgi buvo sunku prisivilioti. Mūsų pirmieji žingsniai buvo drąsinti tėvelius rinktis lietuvišką mokyklą valstybine kalba, galvojant apie savo vaikų ateitį, Lietuvos Respublikos piliečius. Na, ir rugsėjį mes pasitikome su keturiasdešimt septyniais mokiniais. Mokslo metais mokinių skaičius nuolat augo ir jau žiemą nebetilpome į savo klases nuomojamame name, todėl steigėjų, Vilniaus apskrities viršininko administracijos, prašėme pagalbos ir aktyviai su jais bendravome. Vilniaus apskrities viršininkas tuo metu buvo Gediminas Paviržis, o Feliksas Kolosauskas – sekretorius. Problemą jie suprato ir pavasarį ėmėsi iniciatyvų, darbo, kalbino Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl mokyklos statybos Eitminiškėse. Žodžiai virto darbais ir birželio antroje pusėje mokyklos statybos darbai prasidėjo. Apskrities vadovybės dėka buvo rastas sklypas gyvenvietės centre; tuo metu finansų ministrė buvo Dalia Grybauskaitė. Per du mėnesius pastatytas pirmasis gražios naujos mokyklos korpusas. Darbai baigti rugpjūčio 31 d. po pietų, o Rugsėjo 1-ąją jau šventėme naujos mokyklos atidarymą, dalyvaujant finansų ministrei Daliai Grybauskaitei, garbiems svečiams. Mokinių skaičius nuolat augo, todėl buvo pradėtas statyti antras korpusas. Kadangi mokykla yra kaimiška ir aplinkui daug mažai apgyvendintų vietovių, nėra susisiekimo, gautas geltonasis mokyklinis autobusas mokinių vežiojimui į mokyklą, o dar vėliau atsižvelgiant į tėvelių ir visos mokyklos bendruomenės prašymus pagrindinė mokykla buvo reorganizuota į vidurinę. Tai išties pasiteisino. Mokyklos abiturientai sėkmingai pasirenka studijas universitetuose, kolegijose, yra baigusių pedagogines specialybes ir dirbančių mokyklose mokytojais. Anksčiau veikė ir suaugusiųjų klasės, kurias baigė mokinių tėveliai, neįgiję vidurinio išsilavinimo.

Šiandien susirinkome į dar vieną mokyklos darbą, bendruomenės ryžtą vainikuojančią šventę. Džiaugiuosi, kad Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai suprato mokyklos išlikimo būtinybę, kad mokykla praėjo akreditacijos procesą, buvo akredituota ir nuo šios dienos yra Eitminiškių gimnazija.

Pasikalbėta ir su mokytoja Aušra PUKINSKYTE-RAZGŪNIENE.

Ponia Aušra, gal prisimintumėte, kaip Jūs atradote Eitminiškes?

Atvykusią iš Ignalinos rajono, ką tik baigusią aukštesniąją pedagogikos mokyklą Naujojoje Vilnioje, tokią dar visai žalią, nesubrendusią, gal net nežinančią, ko nori iš gyvenimo, apskrities viršininkas Jonas Vasiliauskas atsivežė parodyti gražių Vilniaus rajono vietovių ir paskleidė idėją, kad čia galėčiau dirbti. Buvau jauna ir dirbdama čia su pirmais trim vaikais tikrai labai džiaugiausi. Prisimenu tuos vaikus – tai buvo Karolina Sokolnik, Juozas Sokolnik ir Kristina Voinovskaja. Trys pirmieji šios mokyklos mokiniai.

Kokia buvo pradžia?

Pradėjome dirbti pagalbinėse lenkų mokyklos patalpose, vėliau mums skyrė klasę prie lenkų mokyklos valgyklos, kai ją įrengė, dirbome tenai, nes padaugėjo vaikų. Nors iš pradžių buvo tik trys mokiniai, atidarant pradinę mokyklą jų – jau vienuolika. Pradinė mokykla veikė vienos klasės patalpose. Netrukus pasklido žinia apie lietuvišką mokyklą, daug dirbome, kelias buvo nelengvas, reikėjo mokyti kiekvieno žodžio lietuviškai. Nuo 1997 iki 1999 m. dirbau viena, o mokinių susirinko virš dvidešimt. Ėmė trūkti vietos, atsirado daugiau norinčių mokytis, tad susiradome žmogų, kuris turėjo dviaukštį nenaudojamą namą. Šį namą išsinuomojome. Kai dirbau viena su pradinukais, dažnai ateidavo vyresnių klasių mokiniai ir klausdavo, kodėl negali šioje mokykloje ir toliau mokytis, juk jiems nereikėtų į Nemenčinę važinėti. Paskui bendromis jėgomis su apskritimi įkūrėme pagrindinę mokyklą, priėmėme daugiau mokytojų. Pagrindinę mokyklą jau atidarė direktorius Giedrius Krasauskas.

O Jūs visą laiką buvote mokytoja?

Taip, esu pradinių klasių mokytoja. Ištikima savo profesijai, kurią labai labai vertinu. Dirbdama Eitminiškėse ištekėjau, susilaukiau dviejų labai gražių, protingų vaikų, kurie taip pat čia mokosi. Kitų metų rugsėjį bus dvidešimt metų, kaip aš čia.

Džiugu matyti, kaip viskas auga, keičiasi. Juk prisimenu pačią pradžią… Net gražiausiame sapne nebūčiau galėjusi patikėti, kad mokykla, kurioje pradėjau dirbti su trim vaikais, išaugs iki gimnazijos.

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS

Rūtos Janulienės ir Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Jau visi matome, kaip gėlėtais takais nubėgo vasara. Išskrido gandrai, tuoj padangėje nuringuos ir gervių pulkai, o jų gailus klyksmas primins, kad žemėje jau ruduo… Šiandien to kalendorinio rudens pirmoji diena, taip gražiai sutampanti su visos tautos švente – Rugsėjo 1-ąja. Tai Mokslo, žinių ir laisvės diena – brangi kiekvienam: ir tam, kuris tik šį pavasarį užvėrė mokyklos duris, ir tam, kuriam ji jau už daugelio metų, ir tam, kuris kas rytą dar varstys jos duris.

Ši Rugsėjo 1-osios šventė mūsų gimnazijoje jau devynioliktą kartą, dar ne jubiliejinė, bet labai svarbi ir reikšminga visai bendruomenei, nes mokykla, tapusi gimnazija, primena, kad buvo maža – tik pradinė, auganti – pagrindinė, vėliau – vidurinė, o nuo šiandien ji – gimnazija, todėl jos inauguracija yra didelė šventė visiems mūsų mokiniams, jų tėveliams, mokytojams, svečiams, kurie buvo to didelio darbo talkininkai ir pagalbininkai žodžiu ir veiksmu, tai steigėjos – Švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus darbuotojai, gerbiama Ramutė Zungailienė, mūsų rėmėjas Vytauto Landsbergio fondas, gerb. Laimutė ir Algirdas Stepaičiai, fondo valdybos pirmininkė gerbiama prof. Gražina Landsbergienė, kurios dėka gimnazijoje nuo šių mokslo metų įrengtas chemijos kabinetas, praturtintas mokymo priemonėmis technologijų kabinetas. Nuoširdžiai Jums dėkojant, leiskite įteikti padėką.

Dėkoju mūsų ištikimai bičiulei, daug prisidėjusiai kovojant dėl gimnazijos statuso LR Seimo nario padėjėjai Nijolei Balčiūnienei, mus nuolat palaikančiai gerbiamai Danguolei Sabienei.

Visiems jums nuoširdžiai dėkoju už jūsų gerumą, padovanotą mūsų gimnazijai – dar vienam ryškiam šviesos žiburėliui Vilnijos krašte, gimnazijai, esančiai pačiame Europos vidury, nors ir nedidelės gyvenvietės pakrašty, kur aplink miškai, žali laukai ir gražūs pievų kilimai. Tokia ypatinga šios kaimo gimnazijos aplinka. Tebūnie ji miela ir besimokantiems, ir jau baigiantiems ją ir čia dirbantiems, ir joje besisvečiuojantiems. Ir dar kartą dėkoju visiems, dėkoju už gražų gimnazijos vardą, kuris tebūnie ne tik mūsų didelio darbo, sėkmės įvertinimas, bet ir įpareigojimas, kad ši gimnazija būtų tikra mokslo žinių, šviesos, gėrio ir grožio, džiaugsmo namai, pilni vaikiško klegesio ir jaunatviškos romantikos, gražių svajonių ir prasmingų darbų. Tegul jūsų gerumas sugrįžta jums mūsų širdžių šiluma ir meile ir kažkuo jums labai svarbiu, reikalingu jūsų gyvenimo keliuose. Tegul pildosi ta amžina tiesa, kad „gerumas prišaukia gerumą ir atpildą už jį“.

Leiskite labai trumpai priminti visiems šios gimnazijos nueitą kelią, kuris nebuvo lengvas kaip ir daugelio kitų, naujai įkurtų lietuviškų mokyklų šiame pietryčių Lietuvos regione.

Mokykla įsteigta 1996 m. kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos Eitminiškių pradinė mokykla, kurioje mokytis pradėjo trys mokiniai.

Nesant mokyklos pastato, mokykla iki 1999 m. veikė lenkų pagrindinės mokyklos pagalbinėse patalpose.

Nuo 1999-ųjų, kai mokykla reorganizuota į pagrindinę, iki 2002 m. mokykla veikė išnuomotame gyvenamajame name, kuriame pamokos vyko ir koridoriuje, ir virtuvėje. Mokinių skaičius nuolat augo, todėl

2002 m. rugsėjo pirmą dieną duris atveria  naujas mokyklos pastatas. Pastatytas per du mėnesius.

Nebetelpant visiems vaikams, norintiems mokytis valstybine lietuvių kalba, 2003 m. išaugo antrasis korpusas, o 2004 m., visų džiaugsmui, pagrindinė mokykla pertvarkyta į vidurinę mokyklą, kuri už poros metų išleido pirmąją abiturientų laidą.

Augant mokinių skaičiui 2009 m. mokyklos pastato antrame aukšte įrengtos 4 klasės, biblioteka, skaitykla ir kitos patalpos.

Šiais mokslo metais gimnazijoje ir jos skyriuose mokysis šimtas septyniasdešimt devyni mokiniai.

Tad dar kartą sveikinu visus visus susirinkusius į šią gražią šventę, kuri mūsų gimnazijos istorijoje bus labai atmintina. Pirmiausia noriu pasveikinti pirmokėlius, kurie kartu su ikimokyklinukais ir priešmokyklinukais kaip žirniukai pabiro gimnazijos kieme. Tai patys mūsų didžiausi mylimukai. Linkiu jums daug gražių pasakėlių ir linksmų vaikystės dienelių.

Sveikinu šių mokslo metų abiturientus ir linkiu, kad jūsų svajonės taptų realybe.

Taip pat ir visus kitus mokinius. Linkiu, kad kelias į gimnaziją būtų mielas, laimingas, o buvimas joje – džiaugsmas. Svarbiausia būti draugiškiems, tolerantiškiems, ir ne tik tolerancijos dienos renginių metu, bet visur ir visada. Taigi sėkmės jums, mieli mūsų mokiniai. Būkite patys geriausi.

Sveikinu tėvelius, išlydėjusius savo vaikus į naują mokslo kelią. Būkite laimingi kartu su jais.

Sveikinu mokytojus, pradedančius naujų žinių sėją. Būkite ne tik žinių sėjėjai, bet ir taliau tokie kūrybingi mokinių darbo talkininkai ir pagalbininkai. Tegul jums mokiniai būna geri, tegul jums būna gera su jais, kokie geri ir patys esate.

Sveikinu visus visus šiandienos svečius, atvykusius pasidžiaugti mūsų ilgo ir didelio darbo sėkme. Būkite dažni mūsų mokyklos svečiai. Čia esate visada laukiami, o pagaliau ir labai jūsų reikia, nes Rytų tautų patarlė sako, kad „Namai, kurie sulaukia svečių, tampa rūmais“. Te Dievo palaima globoja visas jūsų dienas, tegul geriausias likimas jus lydi visur ir visada.

Laikas skuba, lekia. Šiandien graži šventė, o rytoj didžiojo darbymečio pirmoji diena. Linkiu visiems nepavargti, mokiniams – neaptingti, turėti viltį, kad yra darbų pradžia, bus ir jų pabaiga, nors ji šiandien atrodo ir už didelio kalno. Kasdienybę keis šventės, atostogas mokslo metai, greitai apsuks savo ratą. Tad visiems linkiu, kad jie būtų saugūs, geri ir laimingi.

Tad sėkmės visiems visiems.

Rytų Lietuva Švietimas , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra