Buvęs Rūdiškių gyventojas Jakovas Kubickis, išgyvenęs sunkius karo metus (1941–1944), kažkada dirbęs mūsų miestelio lentpjūvėje bei Mešulemos Kroniko malūne techniniu vadovu, 1946 rugsėjo 12 d. rašo laišką 1936 m. į Izraelį atvažiavusiam ir Tel-Avive gyvenusiam Reuvenui Malcmonui. Jo tėvai Rūdiškėse  turėjo manufaktūrinę parduotuvę bei nuosavą namą. Sovietų laikais parduotuvė buvo nacionalizuota. Jo tėvai bei giminės žuvo 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikiuose.
Brangus Reuvenai!
Neįsivaizduoji, kiek džiaugsmo suteikė gautas tavo laiškas! Po tiek išgyvenimų dėl savų ir svetimų kančių – gavau laišką iš artimo žmogaus, kuris irgi išgyvena tą pačią tragediją. Patikėk, man labai sunku apie tai rašyti…
1941 m. birželio 22 d., kai vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą, aš kartu su Rūdiškių jaunimo grupe pabėgau su Raudonosios armijos pasitraukiančia dalimi. Prie Vilniaus mus užklupo siaubingas bombardavimas ir mes suskilome į kelias grupes. Tačiau pasirinkome klaidingą kelią ir jau vakare atsidūrėme pas vokiečius, buvome priversti grįžti namo.
Kartu su manimi buvo Icikas Volbergas (dažytojas, grojo pučiamųjų orkestre), mechanikas – Šmuelis Školnikas, Gitos (Aizikos dukros) vyras, kuris grįžo į Rūdiškes (vėliau buvo nušautas Lukiškėse), o aš basčiausi po kaimus netoli miestelio.
Įžengus vokiečiams į Rūdiškes, buvo nušautas (kitoje žydų kapinių pusėje) vietinis Ravvinas Katsas ir trys mokiniai praktikai, atvykę iš Vilniaus regioninės žydų mokyklos. Icikas Volbergas, Jakovas Zagoras – eiliniai darbuotojai, kaltinami dėl komunizmo, ir miesto milicijos viršininko žmona – Sanajeva.
Po šitų tragiškų įvykių, grįžau į Vilnių manydamas, kad bus saugiau. Tačiau čia buvo dar baisiau, nes vokiečiai ir jų bendrininkai visose miesto gatvėse bei butuose nuolat gaudė žydus. Kai juos pagaudavo, iš pradžių žiauriai šaipydavosi, o vėliau tūkstančius jų vežė į Panerius ir ten naikindavo.
Pirmosiomis okupacijos savaitėmis žydai netikėjo, kad juos gali išvežti į Panerius ir ten išžudyti. Jie manė, kad buvo gabenami dirbti. Tikėjo iki tol, kol keliems pavyko pabėgti iš tokio pragaro – Panerių mirties stovyklos. Nors ir sužeisti, bet jie vidurnaktį iš ten pabėgo ir papasakojo šią baisią istoriją.
Tuo metu būdamas Vilniuje gaudavau laiškus ir siuntinius iš Rūdiškių. Artimieji manęs prašė, kad niekur nevažiuočiau, nes vokiečiai manęs ieško. Tada aš išvažiavau iš Vilniaus ir slėpiausi miesto apylinkėse. Krikščionims, kurie slėpė pas save žydus, tokiu būdu bandydami juos išgelbėti, grėsė sušaudymas. Nuo to laiko žydų, kurie buvo Rūdiškėse, daugiau nemačiau, tačiau iš vietinių gyventojų žinojau, kas ten dedasi. Visus žydus iš Rūdiškių ir apylinkių surinko, tiksliau suvarė į sinagogą 1941 m. rugsėjo 23 d., o iš ryto, 1941 m. rugsėjo 24 d., varė pėsčiomis į Trakus. Juos įtikino, kad ten bus žydų getas. Trakuose buvo suvaryti žydai iš Rūdiškių, Trakų, Lentvario, Aukštadvario, Onuškio, Panošiškių, Grendovės, Žydkaimio bei iš kitų vietovių ir dvarų į esančią kitoje ežero pusėje buvusią geležinkelių sporto klubo patalpą. Ten juos kankino, mušė, visaip šaipėsi, marino badu ir panašiai. 1941m. rugsėjo 30 d. žydų šventės Jom-Kipur (teismo diena) išvakarėse, jie buvo sušaudyti Varnikių miške, už vieno kilometro nuo Trakų. Ten buvo iškasta maždaug 200 metrų ilgio ir 4 metrų pločio duobė. Varė apie 20-30 nuogų žmonių, pasisukusių veidu į duobę, juos sušaudė ir užbėrė nedideliu kiekiu žemės. Vietiniai gyventojai man pasakojo, jog po šio žiauraus įvykio žemė dar kurį laiką drebėjo, nes dauguma sušaudytų žmonių buvo tik sužeisti ir dar gyvi pateko į duobę.
Mažus vaikus, taupydami šovinius, žudydavo šautuvų buožėmis ir mesdavo į „kapą“. Taip žuvo mano ir tavo artimieji bei giminės. Mano seserį, Nechamą Kubickį, sušaudė už tai, kad ji dirbo vietinėje mokykloje rusų kalbos mokytoja.
Tavo dėdė Lipas Presmanas (restorano savininkas), pabėgo iš varomos sušaudyti kolonos į Trakus. Jis žinojo, kad juos varo ne į getą, bet žudyti. Kelias savaites L.Presmanas klajojo po Rūdiškių apylinkes. Tačiau buvo intensyviai ieškomas, todėl nusprendė pabėgti į Lydą (Gudiją), kur tuo metu buvo gana ramu. 1942 m. kovo mėnesį, kai ten vyko žydų „valymas“, jį pagavo ir nužudė.
Notkai Pukarickui taip pat pavyko pabėgti į Bajenbalų kaimą. Ten jis slapstėsi iki 1944 m. pavasario. Tačiau visai atsitiktinai jis pateko į Lietuvos policijos rankas ir buvo nušautas senuose žydų kapinėse Rūdiškėse. Tai didelė nelaimė!
Gyvas liko Šimonas Šapiras, kuris praeitais metais susilaukė sūnaus. Jis su žmona gyvena Vilniuje. Liuba Kronika (Mešulemo Kroniko lentpjūvės bei malūno savininko dukra) šiuo metu gyvena Prahoje (ji 1948 m. balandžio mėnesį atvažiavo į Izraelį ir gyvena Tel-Avive ). Israelis Golamrolis ir Davidas Levitas tarnavo šešioliktoje lietuviškoje divizijoje, gyveno Trakuose. Vienas mirė 1967 m. Vilniuje, kitas – po to, kai išvyko į JAV). Fronte buvo vyresnysis batsiuvio Efraimo sūnus Mendelis Levitas. Jis žuvo 1945 m. (baigiantis karui gavau jo laišką). Chaimas Katsas 1946 m. tarnavo armijoje ir išvyko į Kubą (vėliau persikėlė į JAV ir ten mirė). Tai viskas, kas liko mūsų miestelyje iš žydų.
Apie save galiu pasakyti, kad okupacijos laikais patyriau tikrą Vilniaus geto pragarą. Per pastaruosius aštuonis mėnesius slapsčiausi Vilniaus miesto kanalizacijos kanale, būdamas be oro, šviesos, beveik visas nuogas, nuolatos alkanas. Išgyvenau labai stiprią moralinę bei fizinę žalą.
Kai tik Raudonoji armija išlaisvino Rūdiškes, iš karto ten nuvažiavau. Net neįsivaizduoji, kaip aš sunkiai viską išgyvenau. Esu vienišas (visos mano giminės bei artimieji buvo nužudyti Varnikiuose), „nuogas“ ir be žydų Rūdiškėse. Pasilikti ten, kur patyriau šią baisią tragediją, buvo neįmanoma. Vilniuje gyvi liko apie tūkstantis žydų. Išvažiavau į Varšuvą pas pažįstamų advokatų šeimą, kurie man labai padėjo vokiečių okupacijos laikais.
Šiuo metu neturiu jokių planų ir net neįsivaizduoju, ką su savimi daryti. Po šitiek išgyvenimų žydai vis dar neturi vietos po saule. Atvažiavęs į Rūdiškes neradau jokių savo artimųjų nuotraukų ar kitų daiktų (…).
Su draugiškais linkėjimais,
Tavo Jakovas.
P.S. Reuvenas Malimanas mirė Tel-Avive maždaug prieš dešimt metų. Jakovas Kubickis – dar seniau, Varšuvoje.
Simono Šapiros vertimas iš Jidiš kalbos į rusų kalbą
Iš rusų kalbos vertė Viktorija Barkauskaitė