Rudens dovanos Eitminiškėse

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2009 metų rudenį Vilniaus Goethe‘s institutas paskelbė konkursą 1–12 klasių Lietuvos moksleiviams „Mano šeimos kalbų istorija“. Konkurso tikslas buvo paskatinti Lietuvos jaunimą pažinti savo giminės daugiakalbystės istoriją, patyrinėti, kokių kalbų mokėjo seneliai ir proseneliai, kokia tarme buvo kalbama namuose. 120 moksleivių pateikė konkurso rengėjams savo tyrimo rezultatus rašinio, plakato, pateikties, garso arba vaizdo reportažo forma.
 
Šiame respublikiniame konkurse dalyvavo ir Eitminiškių vidurinės mokyklos 10 klasės mokinė Inesa Voleiko. Jos rašinys „Mano akys“ kompetentingos komisijos nustatyto amžiaus grupėje buvo pripažintas vienu iš dviejų pačių geriausių. Jis išverstas į vokiečių kalbą ir dviem kalbomis talpinamas svetainėje adresu: http://www.goethe.de/ins/lt
/vil/lhr/wet/lt6529917.htm
.
 
Sveikiname Inesą ir pateikiame jos rašinį – respublikinio konkurso I vietos laimėtoją.
 
Mano akys
 
Kartą grįžau iš mokyklos baisiausiai įsiutusi. Lietuvių kontrolinis nepasisekė, už matematikos namų darbus gavau trejetą, biologijos atsakinėti nepakvietė, o prie viso šito geriausia draugė, gavusi biologijos dešimtuką, lyg niekur nieko mestelėjo: „Tu niekada nesitikėk, kad mokytojas tave, o ne mane pirmą pakvies atsakinėti. Turėdama tokias akis, tegali laukti, kol viską pasakys tokios didžiaakės kaip aš!“
 
…Ilgai negalėjau atsitokėti. Tai štai kur visų mano nelaimių šaknys! Tik dabar taip aiškiai supratau, kodėl nauji pažįstami, vos pažvelgę į mano veidą, tuoj nustebę klausia, ar aš lietuvė. Dažniausiai turi praeiti nemažai laiko, kad jie patikėtų, kad aš tokia pat kaip jie. Tai štai kodėl niekada nepagaunu nė vieno gražuolio vaikino žvilgsnio. Tai štai kodėl aš net mokykloje niekada negausiu gero pažymio. Bent iš biologijos. Nes naujasis mūsų mokytojas tik ir tesišypso didžiaakėms gražuolėms.
 
Grįžusi namo garsiai pareiškiau: „Daugiau į mokyklą nebeisiu! Ir apskritai, turėdama tokias akis, tegaliu tik lovoje gulėti ir niekam niekur nesirodyti!“ Mama iš netikėtumo neteko amo. Šešiolika metų vaiko akys buvo kaip akys, o dabar mat gyvenimą žlugdyt pradėjo! Ji visaip bandė iškvosti, kas nutiko, kodėl aš taip nusprendžiau, bet aš tylėjau lyg vandens į burną prisisėmusi. Ką čia besakysi! Kas gi gali mane paguosti?! Ir svarbiausia, kas gali pakeisti mano akis, taip pat ir visą gyvenimą?!
 
Mama suprato, kad situacija rimta, todėl, uždariusi kambario duris, paliko mane vieną pagalvoti savo kambaryje, o pati nervingais žingsniais matavo virtuvės ilgį ir plotį. Po kiek laiko žingsniai nutilo, o į kambarį tyliai įėjo mano senelis. Aš piktai žvilgtelėjau į jį, tačiau išvydau labai giedrą veidą ir turbūt savo akis, nuo kurių nebegalėjau atitraukti žvilgsnio. Senelis paklausė, ar aš gerai jaučiuos, ir prisėdo ant lovos krašto. O aš nebegalėjau tylėti, supratusi, kad senelis gali atskleisti paslaptį, kodėl mano akys ne tokios kaip visų.
 
– Seneli, kodėl mūsų akys tokios siauros? Iš kur jos tokios? Juk niekas giminėje daugiau
tokių neturi. Gal čia kokia mudviejų paslaptis?
 
– Anokia paslaptis, vaikeli. Tai palikimas. Ne visi jį gavo gimdami. Tik aš ir tu dabar beturime šią dovaną.
 
– Nieko sau dovana! Bet iš kur jos tokios, seneli?
 
– Tai sena istorija. Gal ir retokai ją beprisimenam. Bet man tėvai ją pasakodavo dažniau. Tiesiog mes kilę iš totorių.
 
– Papasakok, seneli, kokia čia istorija.
 
– Jau ir aš jos gerai nebeprisimenu. Tik žinau, kaip mama sakė, jog mano proprosenelė buvo totorė. Gyveno ji, rodos, Kryme, totorių krašte. Mano proprosenelis gyveno prie Vilniaus, bet buvo mėgėjas keliauti. Kartą išvykęs negrįžo namo metus, o kai šeima jo sulaukė, vaikinas buvo jau ne vienas – šalia jo puikavosi, kaip pats sakė, būsimoji žmona. Jaunuolis visiems pareiškė, kad tuoj bus jų vestuvės. Tai nepatiko proprosenelio tėvams. Tais laikais nebuvo normalu, kad vaikinas vienas pats nuspręstų, kas bus jo išrinktoji. O čia dar kitos tautybės, kitos tikybos marti! Tėvai ragino sūnų persigalvoti, nes kokie gi bus vaikai, kai susituoks senasis rusas ir totorė. Tačiau vaikinas sprendimo nepakeitė, ir tėvai gavo susitaikyti su marčia. Po kiek laiko, kai jaunoji šeimininkė susipažino ir ėmė gerbti vyro tėvų papročius, senieji nė nebesmerkė, kad sūnus gyvena su totore, nesikišo į jų gyvenimą. O kai artimiau pažino merginą, tai ir pamilo, ir dar kitiems didžiavosi, kad jų marti ypatinga…
 
– Tai mūsų giminėje ir senųjų rusų buvo?
 
– O kaipgi. Jie dar anksčiau buvo atsikraustę į Lietuvą iš Rusijos.
 
– O kokios Tu tautybės?
 
– Aš esu senasis rusas. Mano ir vardas toks senoviškas – Ananij. Kiek aš prisimenu, mūsų giminėje visi senieji rusai. Tačiau dabar gal jau niekas tokiais savęs nebelaiko. Vadina save tiesiog rusais, tiesa?
 
– Galbūt. Mano karta gal dar ir lenkais. Bet kaip Lietuvoje atsirado senieji rusai, mūsų protėviai?
 
– Mūsų protėviai šiame krašte labai seniai. Sakydavo, kad nuo tų laikų, kai Rusiją valdė caras Petras I. Jis išleido įstatymą, kad visi senieji rusai turi persikrikštyti. Senoji tikyba vyrams liepė auginti ilgas barzdas, mokėti skaityti senovišką raštą, senas maldaknyges. Nors tai ir nebuvo lengva, nes senoji abėcėlė sunki, pavyzdžiui a tariama kaip az; b – buk; g – glagol, bet mūsų protėviai nenorėjo atsisakyti senųjų papročių. Jie nenorėjo krikštytis, bėgdavo iš šalies, taip nemažai senųjų rusų apsigyveno ir Lietuvoje. Ilgus amžius jie čia gyveno, dauguma jų palikuonių save laiko senaisiais rusais, tik kalbą išlaikė nebedaug kas. Bet jei jų vaikai yra pakrikštyti pagal senųjų rusų papročius, nors kalba šiuolaikine rusų kalba, jie bus palaidoti pagal senųjų rusų papročius.
 
– Bet kodėl mūsų protėviai pasiliko būtent Lietuvoje? Juk vizų nebuvo, galėjo išvažiuoti
kitur ar grįžti į Rusiją.
 
– Tai kad vėliau čia giminė jau turėjo savo žemes, namus, gyvulius, buvo sukaupusi kitokio turto, gimė mano proseneliai.
 
– O kaip tada tu susipažinai su mano senele?
 
– Aš buvau tikrasis rusas, mokėjau skaityti maldaknyges, bet įsimylėjau tavo senelę. O ji buvo lenkė ir dar nėščia. Mano giminė labai jos nemylėjo, kad ji lenkė, kad turi kūdikį. Tačiau aš ją vedžiau, ir mes atsikraustėm į mūsų bendrą namą, netoli mano tėvų. Bet žmona nelabai sutarė su mano tėvais, tai mes daugiausia bendravom su jos gimine. Taip aš po truputį pamiršau senąją rusų kalbą, atpratau skaityti maldaknyges, daugiausia namuose kalbėdavom lenkiškai. O dar po poros metų nuo mūsų vestuvių sudegė mano tėvai, ir nuo to laiko aš nebekalbu senąja rusų kalba. Mano sesės, broliai sukūrė šeimas, bet nė vienam nepasisekė susirasti senąjį rusą. Tad visi ėmė kalbėti taip, kaip buvo paprasčiau. Mano sesuo ištekėjo už baltarusio ir kalbėjo namie baltarusiškai. Mes labai gerai sutarėme su svainiu, jis buvo geras žmogus. Tada su juo kalbėdavom baltarusiškai. Be to, tavo krikšto mama yra baltarusė, tai ji net su tavim kalbėdavo savo kalba, o tu visada klausdavai, kodėl ji taip keistai kalba.
 
– O mano senelė buvo lenkė? Kaip ji atsidūrė Lietuvoje?
 
– Jų giminė seniai gyvena Lietuvoje. Dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, gal dar nuo seniau. Jų šeima tikri lenkai, bet keičiantis laikams pradėjo kalbėti lenkų kalba, sumaišyta su rusų.
 
Giminė jų plati, bendrauja artimai, tad gal dėl to dabar daugiausiai mes visi kalbame lenkiškai.
 
– Čia tai tiesa. Kalbame lenkiškai, nors tikri lenkai sako, kad mūsų kalboje labai daug rusiškų žodžių, posakių. O ar tu, seneli, nemokėjai nieko totoriškai?
 
– Ne, vaikeli. Kalbėti tikrai nemokėjau. Tokio palikimo man tėvai nebepaliko. Kiek save atsimenu, su tėvais, broliais, seserimis jaunystėje kalbėjau senųjų rusų kalba, su žmona ir jos giminėmis – lenkiškai, su sesers šeima – baltarusiškai, o kai vaikai pradėjo eiti į mokyklą – dar ir rusiškai. Dabar dažniausiai kalbu lenkiškai. O proprosenelė totorė man paliko tik akis.
 
– Ir man. Bet aš dėl to labai nelaiminga.
 
– Keista, vaikeli, kad tu gali kankintis dėl savo siaurų totoriškų akių. Juk totoriai, visi žino, labai garbingi, drąsūs, kilnūs žmonės. Ne veltui juos dar Didysis Kunigaikštis Vytautas pasikvietė į Lietuvą saugoti valstybės sienų, o priešai sakydavo: „Totorio neįveiksi, nepapirksi ir neapgausi. Gali tik sunaikinti.“ Ypatingos dvasios tai tauta, o akys – sielos veidrodis. Tavo akyse tikrai turi spindėti protėvių drąsa, kilnumas, garbingumas, tik gal ne kiekvienas tai sugeba pamatyti. Nors šiaip ir akys spinduliuoja ne vien tai, ką gauni iš protėvių, bet ir tai, ką pats savyje išaugini. Neverta sielotis dėl to, kad nesi tokia kaip visi. Nėra vienodų žmonių. O tu ne tik kitokia, tu – ypatinga. Tu viena iš nedaugelio, kurių kūnu srovena ir totorių, ir senųjų rusų, ir lenkų kraujas. Ir tu turi galimybę iš visų tautų pasiimti tai, kas geriausia.
 
Senelis paglostė mano galvą, dar pamąstė, po to atsikėlė ir išėjo į savo kambarį.  O aš likau ir susiradau veidrodį. Ir dabar išvydau ne vien du blausius žiburėlius siaurokuose plyšeliuose. Kažkur jų gelmėje suskambo totoriškos giesmės harmonija, sumirgėjo tautinio rašto spalvos, suvirpėjo kario ryžtas, sušiureno senų maldaknygių puslapiai… Ir visi kontroliniai, pažymiai, nepatiklūs draugų žvilgsniai pasidarė tokie menki ir taip lengvai įveikiami šalia tokio didžiulio turto, kurį privalau išsaugoti.
 
Inesa Voleiko, Vilniaus rajono Eitminiškių vidurinė mokykla
 
„DOYOU.cc“ nuotr.
 
Nuotraukoje: I. Voleiko
 
Voruta. – 2010, lapkr. 6, nr. 21 (711), p. 6.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra