Šių metų sausio 28 d., ketvirtadienį, Vilniaus Lietuvos dailininkų sąjungos Parodų salėje įvyko pirmoji tokia diskusija, pavadinta „Krikščioniškosios žiniasklaidos aspektai ir vieta Lietuvos viešojoje erdvėje“.

Pranešimus skaitė interneto dienraščio www.bernardinai.lt. vyr. redaktorius Andrius Navickas, katalikiško mėnraščio šeimai „Artuma“ vyr. redaktorius Darius Chmieliauskas ir krikščioniškos pakraipos žurnalo „Ateitis“ bendradarbė Inesa Zaikauskaitė.

Inesa Zaikauskaitė savo pranešime „Nekomercinė žiniasklaida: jaunas žmogus atradimų kelyje“ atstovavo jaunam žmogui. Pranešėja teigė, kad laisvės gavome tiek daug, kad nebežinome kaip su ja ir joje elgtis. Taigi, taip žiniasklaida tapo klaidinga ir klaidinančia, viešinanti ydingus ar nepadorius pojūčius. Pasak lietuvių prozininkės Vandos Juknaitės, ji „kuria kasdienę nuotaiką“. Dabartinis pasaulis labai greitai keičiasi ir žiniasklaida žmones vis labiau nukreipia nuo įprastų, senų, gražių gyvenimo vertybių. Informacijos srautas didžiulis ir įvairios jos pateikimo formos. Žmonės net nespėja įsisąmoninti vienos naujienos, kai pasipila srautas naujos informacijos. Jie nebesupranta, kuri informacija jiems gera, naudinga, o kuri bloga bei žalinga.

I. Zaikauskaitė per savo asmeninę patirtį – galbūt būdingą daugeliui – perteikė spaudos pažinimą, jo pradžią, prisiminė savo pirmuosius senus rastus bei skaitytus leidinius. Aptarė jauno ir jau „paaugusio“ žmogaus patyrimą bei požiūrį į visą tai, kas aplinkui vyksta. Suaugusį žmogų nuo jauno skiria informacijos gavimas bei suvokimas. Akcentavo Dievo vartojimo problemą; Jis per daug supaprastintas, vartojamas ten, kur nedera ir pan. Kaip pavyzdį pateikė mažos mergaitės labai greitą „peršokimą“ į suaugusiųjų gyvenimą „vakar dar ji vaikščiojo su mamos išlygintomis suknelėmis, o šiandien skaito kaip tapti vakarėlių žvaigžde“. Taigi dabar pat ir iš karto šiuolaikinė žiniasklaida kuria žmogaus nuomonę, jį patį, už jį mąsto, nusprendžia, atsako į klausimus.

Pranešimas iššaukė ilgą, audringą, argumentuotą bei įdomią auditorijos diskusiją.

 

Filosofijos dr. Andrius Navickas savo pranešime „Nekomercinės žiniasklaidos fenomenas“ akcentavo komercinės ir nekomercinės žiniasklaidos ypatumus, panašumus bei skirtumus, naudą ir žalą. Šiandien informacijos srautas yra be galo didžiulis, jos įvairumas, kiekis ir forma vis kinta. Žmogus negali visko priimti bei išanalizuoti; dauguma jos vargu ar yra reikalinga. Anot jo, valstybės lėšų skiriama tiek, kad kultūrinė spauda ne mirtų, bet tik vegetuotų. Vyrauja aštri konkurencija. Diskutavo, kokiais kriterijais remdamasi valstybė skiria dotacijas.

Naivu tikėtis, kad padėtis pasikeis, pagerės. Nors 80 procentų Lietuvos gyventojų užsirašė katalikais, bet bažnyčias lanko tik kas dešimtas. O ką mes galime daryti patys, kad išlaikytume savo žiniasklaidą?

Be skaitytojų paramos neišsiverčiama (menka prenumerata ir pardavimas), bet Lietuvoje nėra tokių rėmėjų, kurie finansuotų žiniasklaidą, tad reikia patiems ieškoti lėšų. Dar labai trūksta ir pačių leidinių solidarumo, o susijungus galbūt balsas būtų žymiai stipresnis, gal atneštų naudos.

Krikščioniška žiniasklaida stengiasi vadovautis tam tikrais teisingais principais, gerbdama skaitytoją, elgtis sąžiningai. Kitokioje žiniasklaidoje būna mokami pinigai tam, kad bloga informacija nepasklistų – kas nesusimoka, tą gali apšmeižti, be pagrindo apjuodinti, pakenkti.

Jei bent keli šimtai skaitytojų reaguotų atsiliepimais į straipsnį, tai vyr. redaktorius turėtų pagalvoti ką tikslingiau spausdinti.

Darius Chmieliauskas perskaitė pranešimą „Šeimos vertybės ir žiniasklaida“. Jis teigė, kad dabar akivaizdu, jog šeimos prioritetas Lietuvoje yra svarbiausias. Bet ne visai taip yra, – atkreipia dėmesį pranešėjas, – šeimos vertybės žiniasklaidoje yra trypiamos. Tačiau priduria, kad pasitaiko ir gerų laidų šeimoms bei apie jas. Analizavo kas skatina ir griauna šeimos vertybes. Ir, apskritai, kas yra tos vertybės, jei jos dar aktualios?
 

Ir baigdamas priduria, kad reikia ir „pačiam save paplakti“ – ar katalikai ramiai reaguoja dėl šeimos vertybių išlaikymo ir puoselėjimo. Gal jiems tai apskritai nerūpi? Ar realiai mes reaguojame į tai, ką dažnai matome? Redakcijos gauna įvairiausių atsiliepimų.

Diskusijos dalyvių nuomone reiktų stengtis bendromis krikščioniškos spaudos bendradarbių jėgomis išsiugdyti, sudominti ir patraukti skaitytoją, jungtis bendram tikslui bei veiklai leidiniams arba jų žurnalistams. Tuo klausimu kol kas neapsispręsta.

 

 

 

Voruta. - 2010, vas. 6, nr. 3 (693), p. 2.