Šiandien Lietuvos paštas išleidžia naują pašto ženklą „Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos. Dr. Birutė Galdikas“. Juo įamžinamas pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuvių kilmės mokslininkės, antropologės ir gamtosaugininkės indėlis į primatologiją, orangutanų tyrimus ir nykstančių atogrąžų miškų apsaugą.

Naujojo pašto ženklo nominalas 2,35 Eur, tiražas – 15 tūkst. egzempliorių. Pirmosios dienos datos spaudu ženklas bus antspauduojamas jo išleidimo dieną Kauno „Akropolio“ pašto skyriuje, adresu Karaliaus Mindaugo pr. 49.

Birutė Galdikas gimė 1946 m. karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Vėliau jos tėvai emigravo į Kanadą, Torontą, kur būsimoji mokslininkė ir užaugo.

Ji buvo viena žymiausių pasaulio primatologių, daugiau nei penkis dešimtmečius paskyrusi orangutanų tyrimams ir apsaugai. Jos mokslinė veikla tapo reikšminga pasaulinio mokslo dalimi, padėjusia geriau suprasti šių žmogbeždžionių elgseną, socialinį gyvenimą, ekologiją ir jų išlikimui kylančias grėsmes.

„Neseniai Vytauto Didžiojo universiteto organizuotoje konferencijoje, skirtoje dr. Birutės Galdikas 80-osioms gimimo metinėms paminėti, mokslininkės sūnus Frederickas Galdikas savo jaudinančioje kalboje paminėjo vieną iš mamos svajonių – kad jos viso gyvenimo darbas, tyrinėjant ir išsaugant orangutanus, būtų įamžintas Lietuvos pašto ženkle.

Mielai tapau šio mokslininkės noro „kurjeriu“ ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos pašto komanda taip noriai ir greitai ėmėsi jį įgyvendinti. Turime puoselėti tokių išskirtinių asmenybių palikimą, juk Dr. Birutė Galdikas yra įkvepiantis pavyzdys siekiant mokslo ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio jauniems žmonėms. Ši Lietuvos pašto ženklų serija, skirta įamžinti garsiems žmonėms, kilusiems iš Lietuvos, puikiai prisideda prie šios misijos“, – sako dr. Vladas Lašas, VDU tarybos narys ir KTU garbės daktaras.

1971 m. Borneo saloje, Indonezijoje, pradėjusi ilgalaikius orangutanų tyrimus, B. Galdikas įkūrė „Camp Leakey“ tyrimų stovyklą. Joje mokslininkė dešimtmečius stebėjo orangutanus jų natūralioje aplinkoje, kaupė išsamius duomenis apie jų gyvenimą, elgseną, dauginimąsi, jauniklių auginimą ir santykį su aplinka.

B. Galdikas veikla neapsiribojo moksliniais tyrimais. Mokslininkė atkreipė pasaulio dėmesį į orangutanams kylančias grėsmes ir būtinybę išsaugoti jų natūralią gyvenamąją aplinką.

1986 m. B. Galdikas kartu su kolegomis įsteigė organizaciją „Orangutan Foundation International“ (OFI), kurios veikla skirta orangutanų ir jų natūralių buveinių apsaugai. Organizacija prisideda prie šių gyvūnų gelbėjimo, reabilitacijos ir grąžinimo į natūralią aplinką, taip pat prie atogrąžų miškų išsaugojimo.

Ant naujojo pašto ženklo panaudota būtent „Orangutan Foundation International“ priklausanti nuotrauka.

Tęsia iškilių lietuvių kilmės žmonių įamžinimo tradiciją

Naujasis pašto ženklas papildo Lietuvos pašto leidžiamą seriją „Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos“, skirtą asmenybėms, kurių darbai paliko ryškų pėdsaką pasaulio kultūroje, moksle ir visuomenėje.

Serijos pradžią 2016 m. žymėjo pašto ženklas, skirtas Jurgiui Mačiūnui, vienam iš tarptautinio avangardinio judėjimo „Fluxus“ pradininkų. 2017 m. seriją papildė ženklas, skirtas Algirdui Juliui Greimui, pasaulinio garso lietuvių kilmės kalbininkui ir semiotikui, reikšmingai prisidėjusiam prie šiuolaikinės semiotikos plėtros. 2021 m. išleistas pašto ženklas Marijai Gimbutienei, pasaulyje pripažintai lietuvių archeologei, išgarsėjusiai Europos priešistorės tyrimais ir archeomitologijos idėjomis.

LP pranešimas

The post Ant naujojo lietuviško pašto ženklo – pasaulinio garso antropologė Birutė Galdikas appeared first on Voruta.

Lietuvos partizanai mums brangūs, todėl domimės jų istorijos tyrimais, naujais atradimais ir meninėmis interpretacijomis. Kaip ir daugelis, laukiame naujo filmo apie partizanus. Tiesa, jo dar teks palaukti – premjera planuojama 2028 m. sausio 13 d.

Galbūt esate skaitę ar girdėję apie kuriamą vaidybinį filmą „Sugauti Vanagą“. Istoriją apie Lietuvos partizanų vadą ir okupuotos Lietuvos vadovą Adolfą Ramanauską-Vanagą (1918–1957) pasakoti ėmėsi vienas ryškiausių Lietuvos kino režisierių Emilis Vėlyvis.

Apie tokių filmų reikšmę, mūsų laisvės kovų istoriją ir Lietuvos partizanus didžiajame ekrane režisierių pakalbino Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Justinas Visickas.

Koks jūsų santykis su partizaniniu judėjimu buvo iki pradedant kurti šį filmą?

Pokario partizanų tema man nėra visiškai svetima, kaip, manau, daugeliui mūsų kartos žmonių. Partizanai buvo mokyklos istorijos pamokų, o kiek vėliau jau sąmoningesnio skaitymo ir domėjimosi dalis. Juo labiau mano artimoj giminės aplinkoj buvo žmonių, tiesiogiai dalyvavusių rezistencinėj veikloj. Išliko jų pasakojimai, prisiminimai, vertinimai. Iki imantis šio projekto, mano žinios buvo gana bendros – tik datos, pavardės, keli ryškesni istoriniai epizodai. Rimtai į temą pradėjau gilintis tik pradėjęs ruoštis filmui, ir būtent tada ji tapo dar labiau asmeniškesnė.

Kaip gimė idėja imtis istorinės temos?

Norėjosi jau seniai pasibandyti tokiame žanro motyve, bet tik dabar įvyko sutapimai. Prodiuseriai kreipėsi dėl visai kito projekto. Tuo tarpu aš pasiūliau filmą partizanų tema, konkrečiai apie Vanagą. Prodiuseriai pasakė, kad turi pagalvoti. Galiausiai jie sugrįžo su mintim bendradarbiauti. Reikia suprasti, kad rezistencijos, konkrečiai partizanų, tema lietuviškame kine yra gana stipriai devalvuota. Imtis tokios temos projekto yra gana rizikinga. Ne todėl, kad a priori papulsi tarp dviejų nuomonių stovyklų, bet todėl, kad yra gana sudėtinga reabilituoti temos aktualumą. Vienareikšmiškai turi turėti pakankamai stiprią kūrinio idėją, kuri kardinaliai skirtųsi nuo buvusių kūrinių. Su tokia mintim ir žengiam. Tikiuosi, mums užteks ir drąsos, ir pinigų.

Kodėl pasirinkote būtent šį (veiksmo) žanrą papasakoti istorijai apie partizaninį judėjimą?

Partizaninio judėjimo tema yra gana plati. Labai priklauso, kokiu rakursu bus pasakojama istorija, kokie temos aspektai bus išryškinti ir dramatizuojami. Mūsų atveju tie esminiai aspektai ir lėmė žanro pasirinkimą. Partizaninis karas iš esmės buvo veiksmo istorijos: pasalos, persekiojimai, sprogdinimai, pabėgimai per plauką, informacinis karas su NKVD/MGB agentūra ir pan. Veiksmo trileris šiuo atveju yra taikliausias žanro pasirinkimas. Manau, būtų nuodėmė veiksmo medžiagą pasakoti kontempliatyviu tonu. Tai nuvertintų realų fizinį ir egzistencinį pavojų, kuriame šie žmonės gyveno metų metus. Veiksmo/trilerio žanras leidžia žiūrovui tą įtampą fiziškai pajusti.

Kaip vyksta pasiruošimas kuriant šį filmą – pagal ką renkatės aktorius, medžiagą, ar vyksta konsultacijos su istorikais?

Kadangi tai nėra vien tik bendro pobūdžio filmas apie ano meto partizanus, o konkrečiai apie buvusias gyvas asmenybes (turiu omeny ne tik patį A. Ramanauską-Vanagą, bet ir jo bendrakeleivius: Siaubą, Dzūką, Žaibą, Merkį, Kazimieraitį ir t. t.), neišvengiamai esi paralelėj tarp istorinių faktų, asmenybių charakteristikos, jų veiksmų, bet ir kūrybinės dramaturgijos. Todėl vienareikšmiškai stengiesi, kad pasirenkamų aktorių amplua atitiktų buvusių partizanų charakterius, mąstymo modelius, temperamentą ar netgi drąsą ir baimes. Remiamės archyviniais dokumentais, paties Ramanausko paliktais gana dokumentiškais atsiminimais, muziejų medžiaga, pokalbiais su istorikais ir to laikmečio specialistais. Aktorių atranka vyksta ne vien atsižvelgiant į fizinį panašumą (tai padaryti yra žiauriai sudėtinga), bet gebėjimu perteikti vidinę būseną žmogaus, nuolat gyvenančio pavojuje ir turinčio priimti svarbius, o gana dažnai – mirtinai svarbius sprendimus.

Kas jus patį žavi Adolfo Ramanausko asmenyje? O kas nustebino? Ar filmas koncentruosis tik į jį, ar parodys platesnį partizaninio judėjimo paveikslą?

Pirmiausia, kaip gerai žinoma, A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo profesionalus karininkas ar iš anksto paruoštas neeilinių gebėjimų vadas. Jis buvo paprastas mokytojas, kuris vieną dieną, supratęs to meto Lietuvos krizinę situaciją, padėjo rašiklį ant stalo ir pasitraukė į mišką. Labai greitai pradėjo vadovauti Nemunaičio partizanų būriui ir per stebėtinai trumpą laiką tapo vienu svarbiausių pietų Lietuvos pasipriešinimo organizatorių. Kitas momentas – jo ryškus sugebėjimas telkti, vienyti, disciplinuoti ir vadovauti koviniams partizanų būriams. Tai žmogus, kuris, būdamas medžiojamas, rado ir psichologinės jėgos rašyti nuoseklius, detalius, sakyčiau, dokumentinius atsiminimus. Būtent dėl to mes šiandien tiek daug žinome apie partizaninį karą iš vidaus. Jo aplinka ir bendražygiai, apie kuriuos jau užsiminiau anksčiau, vienareikšmiškai yra įtraukti į pasakojamą istoriją ir užimą tikrai svarbią ir dažnu atveju lemiamą reikšmę Vanago istorijoje.

Kokie didžiausi iššūkiai kyla kine kalbant apie pokario rezistenciją?

Didžiausias iššūkis – tai balansas tarp tikroviškumo (dokumentikos) ir žiūrimumo (dramaturgijos). Reikia parodyti realų smurtą, nuolatinę baimę, išdavystes, persekiojimus, kovas, nežmoniškų sprendimų pasekmes, nenuslepiant ir dirbtinai nepopsinant bendro paveikslo. Uždavinys yra tikrumo iliuzija, o ne spektaklio metaforos. Kitas svarbus momentas – laikmečio autentiškumas: kaip žmonės tuo metu iš tikrųjų kalbėjo, mąstė, pyko, keikėsi, pagaliau, svajojo, turėjo lūkesčių, kokie buvo jų kasdieniai rūpesčiai ne tik kovos metu, bet ir tarp kautynių. Uždavinių daug. Viliuosi, jie bus įgyvendinti.

Koks šio filmo tikslas?

Jeigu paimsite bendrai visų Lietuvoje sukurtų filmų šia tema leitmotyvą, pamatysite, kad dominuoja kančios, nusivylimo, pralaimėjimo ir skausmo emocinis pagrindas. Taip. Visa tai buvo. Faktas. Partizanai iš ties gyveno žvėriškai siaubingose sąlygose, ir jų lemtis buvo nesunkiai prognozuojama. Bet buvo ir kita pusė, apie kurią kalbama gana atsargiai arba apskritai nutylima. Partizanų idealizmas (kalbu ne apie plakatinį patriotiškumą, o tikrą, dažnu atveju labai naivų, bet sveiką idealizmą). Istorija apie laimėjimus, sėkmingas ir labai reikšmingas kovines operacijas. Apie žmones, kurie sugebėjo nelygioj kovoj savo tikėjimu ir sumanumu ne tik pasipriešinti, bet ir pranokti okupanto jėgos struktūras. Turint omenyje, kad Lietuvos pokario rezistencija – viena ilgiausiai trukusių ginkluoto pasipriešinimo okupacijai istorijų Europoje, turime kuo didžiuotis. Vienu žodžiu, tai istorijos pusė apie gana retus, bet labai svarbius mūsų partizanų laimėjimus vardan tėvynės.

Ar jaučiate tam tikrą moralinę atsakomybę vaizduodamas šią temą? Kaip planuojant išvengti supaprastinimo ar heroizavimo, kalbant apie šią sudėtingą temą?

Niekada moraliai stigmatizuojantis menininko požiūris nepadėjo nei vienam kūriniui. Greičiau priešingai. Suprantu, kad objektyviam tokioje temoje būti yra neįmanoma, bet mano uždaviniai ir tikslai yra visai kiti. Gerai žinau, kad nuomonių įvairovė bus labai plati. Taip ir turi būti, o, kalbant apie Vanagą, pirmiausia jis buvo tiesiog žmogus. Žmogus, kuris tikėjo, mylėjo, kovojo, klydo, abejojo, verkė ir galiausiai laimėjo. Laimėjo tam, kad šiandien galėtume turėti šį laisvą interviu.

Kaip manot, kodėl būtent XXI a. reikia filmų pokario rezistencijos temomis?

Nuoširdžiai manau, kad apskritai filmų istorinėmis temomis, nebūtinai rezistencijos, yra per mažai. Mūsų braliukai latviai seniai mus aplenkė. Yra kur pasistengti, juo labiau kad istorinės medžiagos yra labai daug ir ji pakankamai turininga.

Kaip, jūsų nuomone, apie pokario rezistenciją reikėtų kalbėti jaunimui? Koks turėtų būti tokio kalbėjimo tikslas?

Tikslas labai paprastas. Jeigu žmogus, jaunimas ar tiesiog ateinanti karta nežinos savo tautos praeities, ji bus pasmerkta ją išgyventi kiekvieną kartą iš naujo.

The post Vanagas kino ekrane: Emilio Vėlyvio sumanymai ir iššūkiai appeared first on Voruta.

Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Šilutės regioniniame padalinyje, Kintų girininkijoje, plytinti Aukštumalos pelkė – viena žymiausių ir vertingiausių Lietuvos aukštapelkių. Nemuno deltoje esanti Aukštumala išsiskiria ne tik savitu kraštovaizdžiu ir biologine įvairove – jos reikšmė neatsiejama ir nuo pasaulio pelkių mokslinio pažinimo. Šiandien pelkę gali atrasti kiekvienas – atnaujintas pažintinis takas leidžia iš arti patirti šią tūkstančius metų besiformuojančią ekosistemą.

Aukštumala – pasaulio pelkėtyros akiratyje

Aukštumala plyti Nemuno deltoje, tarp Krokų Lankos ežero ir Kintų. Jos reikšmė peržengia Lietuvos ribas – 1902 m. vokiečių botanikas ir pelkėtyrininkas Carlas Albertas Weberis paskelbė Aukštumalai skirtą monografiją, tapusią reikšmingu atspirties tašku tolesnei pelkėtyros raidai.

Išsamiai tyrinėdamas Aukštumalą, mokslininkas aprašė aukštapelkės augaliją, sandarą ir jos formavimosi procesus. Šis veikalas laikomas pirmąja pasaulyje moksline monografija, skirta vienai aukštapelkei.

Aukštumalos takais: nuo kūlgrindos iki ežerokšnių

Norint pajusti Aukštumalos išskirtinumą, nebūtina būti mokslininku – vienas geriausių būdų ją patirti yra leistis pažintiniu taku, kuris visai neseniai buvo atnaujintas. Taką prižiūri Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija.

Medinis takas lankytojus veda į aukštapelkės gilumą ir leidžia iš arti pamatyti vietas, kurios kitu atveju būtų sunkiai pasiekiamos. Čia verta neskubėti ir atidžiau apsidairyti. Kiminų kilimai, žemos pušelės, atviros pelkės platybės ir tarp jų tyvuliuojantys ežerokšniai kuria Aukštumalai būdingą kraštovaizdį. Keičiantis metų laikams kinta pelkės spalvos ir augalija, todėl kiekvienas apsilankymas gali atskleisti vis kitokį jos veidą.

Dalis pažintinio tako driekiasi senąja kūlgrindos trasa, menančia laikus, kai pelkė buvo ne lankytinas gamtos objektas, o vietos žmonių kasdienės aplinkos dalis.

Savitas gyvybės pasaulis

Iš pirmo žvilgsnio Aukštumala gali atrodyti tyli ir skurdi, tačiau jos gyvybės pasaulis kur kas turtingesnis, nei išduoda santūrus pelkės kraštovaizdis. Sąlygos organizmams čia neįprastos: nors vandens gausu, aplinka rūgšti, o maisto medžiagų – nedaug. Todėl aukštapelkėje įsitvirtino augalai ir gyvūnai, gebantys prisitaikyti prie tokių sąlygų.

Vieni būdingiausių aukštapelkės augalų – kiminai, kurių čia aptinkama virš 20 rūšių. Šios samanos geba sukaupti daug vandens ir padeda palaikyti pelkei būdingą drėgmę. Pelkėje galima išvysti saulašarių, spanguolių, viržių ir retų bei saugomų augalų rūšių – tyrulinių erikų bei šukelinių kiminų.

Aukštumala svarbi ir paukščiams. Čia pastebimos tokios paukščių rūšys, kaip jūriniai ereliai, balinės pelėdos, dirviniai sėjikai, tetervinai, plėšriosios medšarkės, tikučiai ar didžiosios kuolingos.

Ką slepia Aukštumalos gelmės?

Po Aukštumalos paviršiumi slypi tūkstančius metų besiformavę durpių klodai. Pelkėje augančių augalų liekanos dėl vandens pertekliaus ir deguonies stokos yra labai lėtai ir nevisiškai – ilgainiui iš jų formuojasi durpės.

Dėl šios priežasties pelkės yra savotiški gamtos archyvai. Durpių sluoksniuose išlieka žiedadulkių ir kitų organinių liekanų, padedančių mokslininkams atkurti, kokia augalija čia vyravo ir kaip aplinka keitėsi prieš šimtus ar net tūkstančius metų.

Durpynai yra ir svarbios anglies saugyklos. Kol pelkė išlieka šlapia, didelė dalis organinės anglies lieka sukaupta durpėse. Dėl to geros būklės, vandens prisotintos pelkės svarbios ir klimato kaitos kontekste.

Žmogaus pėdsakai Aukštumaloje

Aukštumala nėra visiškai žmogaus nepaliesta teritorija. Pelkė buvo sausinama, dalyje jos vyko ir tebevyksta durpių gavyba. Sausinimo kanalai pakeitė natūralų vandens režimą – vandens lygiui nukritus, aukštapelkė ima sausėti, keičiasi jai būdinga augalija, sparčiau auga medžiai ir krūmai, intensyviau skaidosi durpės.

Šiandien Aukštumala yra ne tik lankoma, bet ir saugoma gamtinė teritorija. Jos vakarinė dalis priklauso Aukštumalės telmologiniam draustiniui. Aukštumalos pelkė taip pat patenka į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ saugomas teritorijas, o Nemuno delta pripažinta tarptautinės svarbos šlapžeme pagal Ramsaro konvenciją.

VMU miškininkai prisideda prie Aukštumalos išsaugojimo

Aukštumalos pelkė plyti VMU Šilutės regioninio padalinio Kintų girininkijos teritorijoje, tad šio padalinio miškininkai rūpinasi ir vertingų pelkės buveinių išsaugojimu.

Vienas svarbiausių uždavinių – padėti išlaikyti pelkei būtiną vandens režimą. Siekiant mažinti ankstesnio sausinimo poveikį, vykdomi gamtotvarkinai darbai – šalinama dalis sumedėjusios augalijos. Šie gamtotvarkos darbai padeda sudaryti palankesnes sąlygas aukštapelkei būdingoms buveinėms išlikti ir atsikurti.

Kaip elgtis lankantis?

Pažintinis takas suteikia galimybę Aukštumalą pažinti iš arti, kartu apsaugant jautriausias pelkės vietas. Lankytojams svarbu nenukrypti nuo įrengto tako, neskinti augalų, netrikdyti gyvūnų ir nepalikti atliekų. Pelkės augalija atsikuria lėtai, todėl net ir nedidelis nukrypimas nuo tako gali palikti ilgai išliekančių pėdsakų.

Aukštumala – vieta, kurioje verta sulėtinti žingsnį ir atidžiau apsidairyti. Kelionė pažintiniu taku leidžia ne tik pasigrožėti išskirtiniu pamario kraštovaizdžiu, bet ir geriau suprasti, kiek daug gyvybės ir sudėtingų gamtos procesų slypi iš pirmo žvilgsnio ramioje pelkėje.

Valstybinių miškų urėdijos pranešimas

The post Aukštumalos pelkė – vieta, patekusi į pasaulio pelkėtyros istoriją appeared first on Voruta.

Spalio 24 d. 18 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre įvyks neeilinis renginys – kūrybos vakaras „Sesė sodą sodino“, skirtas vienai ryškiausių Lietuvos tautinio šokio puoselėtojų, ilgametei Dainų švenčių Šokių dienos meno vadovei bei vyriausiajai baletmeisterei, profesorei Laimutei Kisielienei pagerbti.

Iškilmingame renginyje atgis gražiausi autorės kūriniai. Scenoje įvairių kartų liaudiškų šokių kolektyvai – nuo pačių mažiausių šokėjų iki vyresniųjų – atliks žinomiausius L. Kisielienės šokius bei choreografines kompozicijas, sužibėjusias ir Lietuvos dainų šventėse.

Profesorės kūrybinis kraitis – įspūdingas. Ji yra sukūrusi per 70 sceninių lietuvių liaudies šokių ir kompozicijų, tarp kurių tokie aukso fondo kūriniai kaip „Šaudyklėlė“, „Rytagonė“, „Saulės dukrytės“, „Girnelės“. Profesorės vardas ir darbai yra tapę neatsiejama Lietuvos dainų švenčių tradicijos dalimi, o jos visapusiška veikla apima ne tik choreografiją, bet ir gilų etninės kultūros puoselėjimą bei pedagogiką.

L. Kisielienė savo žiniomis dosniai dalijosi su ateities kartomis: išleido vertingų metodinių leidinių bei studijų knygų, skirtų lietuvių etninės choreografijos klasifikacijai, šokamiesiems žaidimams ir rateliams. Daug metų ji vadovavo įvairiems kolektyvams, tarp kurių ir Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų šokių ansamblis „Vaiva“. Dėstydama Vilniaus konservatorijoje, Vilniaus kolegijoje bei Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, profesorė išugdė gausų būrį choreografų ir pedagogų, skiepydama jiems ypatingą kūno plastikos ir muzikos ryšio pajautimą.

Kūrybos vakaras „Sesė sodą sodino“ suburs gausią kultūros bendruomenę: jame dalyvaus universitetų kolegos ir studentai, kompozitoriai, režisieriai, bendražygiai choreografai ir kiti garbūs svečiai. Šilto vakaro metu bus dalijamasi prisiminimais bei apžvelgiamas neįkainojamas profesorės L. Kisielienės indėlis į liaudies choreografijos metodinę veiklą ir Lietuvos kultūros istoriją.

Kūrybos vakarą rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Lietuvos choreografų asociacija.

Įėjimas laisvas.

The post Tautinio šokio legenda Laimutė Kisielienė kviečia į išskirtinį kūrybos vakarą „Sesė sodą sodino“ appeared first on Voruta.

Atsistatymą po intensyvios treniruotės pirmiausia lemia ne papildų skaičius, o miegas, tinkamas maisto kiekis, baltymai, angliavandeniai, skysčiai ir protingai suplanuotas krūvis. Papildai gali užpildyti konkrečią spragą, tačiau jie veikia bendroje sistemoje.

Tai geras filtras renkantis produktus: prieš perkant verta paklausti, kokią konkrečiai problemą papildas turi išspręsti.

Baltymai – kai jų sunku surinkti su maistu

Po treniruotės raumenų baltymų sintezė padidėja, todėl kokybiškas baltymų šaltinis yra logiška atsistatymo mitybos dalis. Vis dėlto svarbiau surinkti pakankamai baltymų per visą parą, nei bandyti pataikyti į kelių minučių „anabolinį langą“.

Jeigu su įprastu maistu nepavyksta surinkti pakankamai baltymų, proteino milteliai gali būti patogus būdas papildyti dienos racioną. Renkantis konkretų produktą dažnai aktualūs du dalykai – proteinas kaina ir sudėtis. Vis dėlto verta įvertinti ir baltymų kiekį porcijoje, produkto paskirtį bei tai, kaip jis dera su kasdiene mityba.

Kreatinas – ne tik vienos treniruotės klausimas

Kreatinas veikia kitaip nei baltymų kokteilis. Kreatino monohidrato vartojimas gali padidinti kreatino atsargas raumenyse ir padėti atliekant trumpus, intensyvius fizinius veiksmus. Reguliariai treniruojantis tai gali prisidėti prie didesnės kokybiško darbo apimties.

Australijos sporto institutas kreatiną priskiria prie papildų, turinčių stiprius mokslinius įrodymus konkrečioms sporto situacijoms. Todėl kreatino papildai yra viena iš geriau ištirtų sporto papildų kategorijų, nors jų nauda priklauso nuo sporto pobūdžio ir vartojimo konteksto.

Papildas nepakeis miego ir energijos

Po sunkios treniruotės organizmui reikia atkurti ne tik raumenų baltymus. Reikia papildyti energijos atsargas, atkurti skysčių balansą ir sudaryti sąlygas nervų sistemai pailsėti. Dėl to žmogui, kuris miega penkias valandas ir nuolat valgo per mažai, papildų lentyna neišspręs pagrindinės problemos.

Po intensyvių treniruočių pirmiausia verta įvertinti, ko iš tiesų trūksta geresniam atsistatymui. Vienais atvejais pakanka pakoreguoti mitybą ir baltymų kiekį, kitais gali būti naudingi konkrečiam tikslui pasirinkti maisto papildai sportui. Pavyzdžiui, baltymų papildas gali padėti lengviau surinkti reikiamą baltymų kiekį, o kreatinas – papildyti raumenų kreatino atsargas.

Australijos sporto instituto sistema taip pat pabrėžia, kad ne visi rinkoje esantys papildai turi vienodą įrodymų bazę. Todėl „daugiau“ nėra geresnė strategija.

Praktinė prioritetų tvarka paprasta: pirmiausia pakankamas maistas ir baltymai, tada miegas bei treniruočių valdymas, o tik po to – konkrečiam tikslui pagrįsti papildai.

The post Kokie maisto papildai gali padėti greičiau atsistatyti po intensyvių treniruočių? appeared first on Voruta.

Nuo šio rudens Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje gyvenančioms šeimoms dovanojama ir antroji nacionalinio ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Iki šiol diasporos lietuviams buvo dalijami lauknešėliai su pirmąja knyga, skirta vaikams iki trejų metų, o dabar iniciatyva pasieks ir šeimas, auginančias vaikus iki penkerių.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, įgyvendindama šį projektą, siekia nuosekliai ugdyti užsienyje augančių vaikų ryšį su lietuviška knyga ir šiuolaikine Lietuvos kultūra nuo pirmųjų gyvenimo metų

„Lietuvos nacionalinės bibliotekos specialistai nuosekliai dirba tam, kad užtikrintų skaitymo kultūros puoselėjimą – būtų ugdomi atsparūs, savo kultūrą vertinantys, kritiškai mąstantys tautiečiai, nesvarbu, kurioje šalyje jie gyventų. Nepriklausomai šaliai reikalingos ne tik saugios sienos, bet ir stiprų tautinį identitetą turintys piliečiai“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė. 

Kas gali gauti knygą? 

Iki šiol Lietuvos diplomatinėse atstovybėse diasporos šeimoms dalijamas ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ pirmojo etapo lauknešėlis su knyga naujagimiams „Kapt kapt kapt“, skirta skaityti nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. 

Nuo šio rudens užsienyje gyvenančias šeimas, auginančias vaikus iki penkerių metų, pasiekė prieš metus Lietuvoje prasidėjęs antrasis „Knygų starto“ etapas.  Mažiesiems dovanojama Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Taip projektas nuosekliai auga kartu su skaitytojais – juo siekiama nuo pat kūdikystės ugdyti skaitymo įpročius ir puoselėti nepertraukiamą ryšį su knyga.

Knygos dovanojamos diasporos šeimoms, kurios Lietuvos diplomatinėse atstovybėse kreipsis dėl asmens dokumentų išdavimo, keitimo ar „Knygų starto“ lauknešėlio. Pasaulyje veikia 63 Lietuvos diplomatinės atstovybės. Svarbų vaidmenį, bendraujant su jomis dėl knygų poreikio, atlieka Užsienio reikalų ministerija. Jos pagalba lauknešėliai pristatyti daugiau nei 20-yje šalių. 

Apie dovanojamą knygą 

„Drambliai ėjo į svečius“ – žaisminga Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės istorija apie dešimties dramblių šeimyną, išsiruošusią į svečius. Jų kelionė neapsieina be netikėtų nuotykių, o smagi istorija ne tik įtraukia, bet ir padeda vaikams išmokti skaičiuoti nuo vieno iki dešimties ir atgal.  

Knygelė įvertinta reikšmingais apdovanojimais: Kultūros ministerijos organizuojamame Knygos meno konkurse pelnė diplomą vaikų knygų kategorijoje, IBBY Lietuvos skyriaus buvo išrinkta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams bei įtraukta į mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą (sudarė literatūrologas Kęstutis Urba). 

Siekiant užtikrinti visapusišką skaitymo patirtį, papildomai parengta specialiai šiai knygelei pritaikyta mokomoji medžiaga lietuvių ir anglų kalbomis. „Knygų starto“ projektui bendradarbiaujant su LRT VAIKAI sukurta dainelė, kviečianti mažuosius knygos istoriją patirti ne tik skaitant, bet ir klausantis, žaidžiant bei tyrinėjant.   

Knyga – ryšys su Lietuva  

„Knygų startas“ – ne tik knygelė vaiko rankose. Tai gali tapti pirmuoju tiltu vaiko pažintyje su tėvyne, jos kultūra ir šiuolaikine literatūra. 

„Ryšys su Lietuva kuriamas ne tik per tradicijas ar prisiminimus – jis auga ir per šiuolaikinę kultūrą. Lietuviška knyga leidžia vaikui Lietuvą patirti asmeniškai: per kalbą, istoriją, vaizdus ir kartu su šeima praleistą laiką. Todėl dovanodami knygą suteikiame ne tik skaitymo patirtį, bet ir galimybę vaikui atrasti asmeninį santykį su Lietuva nuo pirmųjų dienų“, – teigia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro vadovas Justinas Vancevičius. 

Apie „Knygų startą“    

Tarptautine patirtimi paremtas nacionalinis  ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“ padeda jauniems tėvams atrasti ankstyvojo skaitymo naudą, suteikia žinių ir priemonių, o svarbiausia – skatina kartu su vaiku auginti artimą ryšį su knyga. 

Lietuvoje kiekvienam naujagimiui kartu su lauknešėliu dovanojama Indrės Pliuškytės-Zalieckienės knygelė „Kapt kapt kapt“, o nuo 2025 m. šeimos, auginančios vaikus iki penkerių metų ir pirmą kartą užsiregistravusios viešojoje bibliotekoje, gali gauti ir antrąją projekto knygelę „Drambliai ėjo į svečius“.  

Ankstyvojo skaitymo skatinimo projektą „Knygų startas“ globoja pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Projektas vykdomas įgyvendinant Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų planą. Projektą vykdo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, informacinis partneris LRT. 

The post Nacionalinė skaitymo skatinimo iniciatyva plečiasi: diasporos vaikams – lietuviška knyga dovanų  appeared first on Voruta.

FDM (angl. Fused Deposition Modeling) 3D spausdinimas suteikia galimybę greitai paversti skaitmeninius modelius apčiuopiamais objektais, tačiau net ir patyrę entuziastai susiduria su varginančiais gamybos defektais. Vienas dažniausių ir nemaloniausių iššūkių – sluoksnių atsiskyrimas (angl. layer separation arba delamination). Šis reiškinys ne tik gadina gaminio estetinę išvaizdą, bet ir dramatiškai sumažina detalės mechaninį atsparumą, todėl ji gali tiesiog lūžti rankose.

Sluoksnių atsiskyrimas įvyksta tada, kai naujai išlydytas plastiko takelis nepakankamai susilydo su po juo esančiu atvėsusiu sluoksniu. Norint pašalinti šią problemą, verta pritaikyti aiškią diagnostikos seką ir patikrinti esminius parametrus.

1. Ekstruzijos temperatūros patikra: ar plastikas pakankamai išsilydo?

Pirmasis ir dažniausiai pasitaikantis delaminacijos kaltininkas – per žema ekstruderio antgalio (angl. nozzle) temperatūra. Jei plastikas nėra pakankamai įkaitintas, jo klampumas per didelis, o molekulės nesugeba suformuoti stiprių tarpmolekulinių ryšių su apatiniu sluoksniu.

Simptomas: Sluoksniai lengvai atsiskiria per visą modelio aukštį, o detalė trapiai lūžta išilgai spausdinimo linijų.

Sprendimas: Padidinkite spausdinimo temperatūrą 5–10 °C žingsniais. Kiekvienas plastiko gamintojas nurodo rekomenduojamą intervalą, tačiau reali temperatūra gali skirtis priklausomai nuo naudojamo termistoriaus ar kaitinimo bloko tipo. Rekomenduojama atspausdinti „temperatūros bokštą“ (angl. temperature tower), kuris padeda tiksliai vizualizuoti optimalią temperatūrą konkrečiai ritei.

2. Vėsinimo balansas: per greitas aušinimas kenkia sukibimui

Daugelis 3D spausdintuvų naudoja modelio aušinimo ventiliatorių, kad ištirpęs plastikas greitai sustingtų ir išlaikytų aštrius kampus bei tiltelius. Tačiau pernelyg agresyvus vėsinimas atšaldo ankstesnį sluoksnį dar prieš naujam sluoksniui spėjus prie jo prisilydyti.

Simptomas: Defektai ypač išryškėja tose vietose, kur ventiliatoriaus oro srautas pučia tiesiogiai į detalę, arba naudojant techninius plastikus (ABS, ASA, Nailoną).

Sprendimas: Sumažinkite ventiliatoriaus greitį programinėje įrangoje (angl. slicer). Spausdinant PLA, dažnai pakanka 70–80 % aušinimo galios. Dirbant su PETG, rekomenduojama vėsinimą riboti iki 20–40 %, o spausdinant ABS ar ASA – ventiliatorių dažniausiai reikėtų visiškai išjungti arba naudoti minimaliu pajėgumu.

3. Aplinkos temperatūra ir skersvėjai (ypač ABS/ASA)

Medžiagos, turinčios didelį šiluminio plėtimosi koeficientą, vėsdamos traukiasi. Jei viršutiniai sluoksniai vėsta sparčiau nei apatiniai, atsiranda vidiniai mechaniniai įtempiai, kurie tiesiog nuplėšia vieną sluoksnį nuo kito.

Simptomas: Sluoksniai atsiskiria arba modelio kampai užsiriečia į viršų (angl. warping), spausdintuvui veikiant vėsioje patalpoje arba šalia atviro lango.

Sprendimas: Užtikrinkite stabilią aplinkos temperatūrą. Techniniams plastikams būtina uždara spausdintuvo kamera (angl. enclosure). Ji sulaiko šilumą ir leidžia detalei vėsti tolygiai, taip eliminuojant vidinius įtempius.

4. Nepakankama ekstruzija (Under-extrusion)

Jei per antgalį išspaudžiama mažiau plastiko nei numatyta, naujas sluoksnis fiziškai nesiliečia su apatiniu pakankamu plotu. Mažas kontaktinis paviršius reiškia silpną sukibimą.

Simptomas: Tarp sluoksnių matomi mikroskopiniai tarpeliai, modelio sienelės atrodo akytos ar korėtos.

Sprendimas: Patikrinkite šiuos pagrindinius aspektus:

• Patikrinkite, ar antgalis nėra dalinai užsikimšęs;
• Kalibruokite ekstruderio žingsnius (E-steps);
• Programinėje įrangoje padidinkite srauto parametrą (angl. flow rate / extrusion multiplier) keliais procentais;
• Įsitikinkite, kad ekstruderio krumpliaratis neprasisuka ir negadina gijos.

5. Spausdinimo greitis ir mechaninė įranga

Didelis spausdinimo greitis reikalauja didelio kaitinimo bloko tūrinio našumo. Jei spausdinate per greitai, kaitintuvas nespėja tolygiai įkaitinti pro jį lekiančio plastiko, todėl išsilydymas būna netolygus.

Simptomas: Defektai atsiranda ties tiesiomis ilgomis linijomis, kur spausdintuvas pasiekia didžiausią greitį.

Sprendimas: Sumažinkite bendrą greitį arba pasirinkite aukštesnio našumo kaitinimo bloką (pvz., „Volcano“ tipo).

Patikimų komponentų ir medžiagų svarba

Sėkmingas 3D spausdinimas susideda iš dviejų lygiaverčių dalių: teisingo parametrų suderinimo ir kokybiškos įrangos. Net ir geriausi programiniai nustatymai nepadės, jei naudojama nekokybiška, drėgmės pritraukusi gija arba susidėvėjęs žalvarinis antgalis su netolygiu diametru.

Kai prireikia atnaujinti įrangą, įsigyti tikslių komponentų ar pasirinkti patikimų gamintojų medžiagas prototipavimui, specializuota parduotuvė Anodas siūlo platų 3D spausdinimo prekių, priedų bei elektronikos asortimentą. Kokybiškos detalės padeda išvengti techninių nesklandumų ir užtikrina, kad kiekvienas sluoksnis priglustų nepriekaištingai.

Greitas diagnostikos kontrolinis sąrašas

 1. Pakelkite antgalio temperatūrą 5–10 °C.

 2. Sumažinkite modelio aušinimo ventiliatoriaus apsukas.

 3. Apsaugokite spausdintuvą nuo skersvėjų arba naudokite uždarą korpusą.

 4. Patikrinkite ekstruzijos srautą ir išvalykite antgalį.

 5. Išdžiovinkite giją, jei ji ilgą laiką stovėjo atviroje patalpoje.

Kryptingai patikrinę šiuos veiksnius, greitai nustatysite sluoksnių atsiskyrimo priežastį ir pasieksite tvirtus bei estetiškus spausdinimo rezultatus.

The post Kodėl 3D spausdinio sluoksniai atsiskiria: praktinė defektų diagnostika ir sprendimai appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 18 d. Kaune, Ąžuolyno bibliotekos Žvaigždžių salėje, įvyko dokumentinio filmo „Bialiackis | Nepalaužiamas“ (rež. Eimantas Belickas) premjera. „Nepatogaus kino“ programos filmas (Lietuva, 2026, 70 min.) pasakoja apie vieną ryškiausių Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų – Nobelio taikos premijos laureatą Alesį Bialiackį.

Filmas apie žmogų, kurio ryžtas įkvėpė tautą

Dokumentika žvelgia į 2020-uosius, kai Baltarusijos pilietinė visuomenė pakilo į masines protesto akcijas. Filmo kūrėjai klausia: iš kur atsirado ši drąsa, ši jėga? Atsakymas slypi dešimtmečius trukusiame žmogaus teisių gynėjų darbe, kurio vienas svarbiausių veidų – Alesis Bialiackis. Jo nuoseklus pasipriešinimas autoritarinei valdžiai, ryžtas ir atkaklumas įkvėpė tūkstančius žmonių nenuleisti rankų.

Tai nėra politinių įvykių kronika. Tai asmeninis disidento portretas, kuriamas per žmones, lydėjusius jį gyvenime ir pilietinėje veikloje. Filmas atskleidžia, kaip įsipareigojimas žmogaus teisėms išlieka tvirtas net tada, kai už tai tenka mokėti laisve.

Susitikimas su Alesiu Bialiackiu

Po peržiūros įvyko pokalbis su pačiu Alesiu Bialiackiu. Jam paspaudžiau dešinę ir perdaviau nuoširdžiausius sveikinimus bei linkėjimus nuo Kauno sąjūdiečių. Bialiackis padėkojo ir prisiminė 1988 m. Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus Sporto rūmuose, kuriame jis dalyvavo – simbolišką Baltarusijos ir Lietuvos laisvės kelių susikirtimo momentą.

Alesio Bialiackio kelias: nuo literatūros iki Nobelio premijos

Alesis (Aliaksandras Viktaravičius) Bialiatskis gimė 1962 m. rugsėjo 25 d. Karelijoje, Viartsilio miestelyje. 1964 m. šeima sugrįžo į Baltarusiją.

Studijos ir kultūrinė veikla

• 1979 m. įstojo į Gomelio valstybinį universitetą, kur pradėjo literatūrinę ir visuomeninę veiklą.
• 1984 m. baigė filologijos studijas, dirbo mokytoju, vėliau ruošėsi aspirantūrai.
• 1986 m. tapo vienu iš literatūrinės draugijos „Tutejšyja“ įkūrėjų ir jos pirmininku.
• 1988 m. prisidėjo prie „Baltarusijos martyrologų“ draugijos kūrimo ir aktyviai dalyvavo Baltarusijos liaudies fronto „Atgimimas“ veikloje.

Mokslo ir muziejinė veikla

• 1989 m. apsigynė daktaro disertaciją, išleido monografiją „Literatūra ir tauta“.
• 1989–1998 m. vadovavo Maksimo Bogdanovičiaus literatūros muziejui, atidarė jo ekspoziciją ir tris filialus.

Pilietinė ir politinė veikla

• 1991–1995 m. buvo Minsko miesto tarybos deputatas.
• Nuo 2000 m. aktyviai dirba Baltarusijos demokratinių NVO asamblėjoje.

Žmogaus teisių gynimas

• Nuo 1996 m. vadovauja žmogaus teisių centrui „Viasna“.
• 2007 m. išrinktas FIDH viceprezidentu.

Apdovanojimai

Bialiackio veikla įvertinta tarptautiniu mastu:

• Švedijos Per Anger premija (2006),
• Andrejaus Sacharovo laisvės premija,
• Homo Homini apdovanojimas,
• Genujos ir Paryžiaus garbės piliečio vardai,
• JAV Atlanto tarybos Laisvės apdovanojimas,
• 2014 m. – Metų pilietinių teisių gynėjas.

Nobelio taikos premija ir įkalinimai

2022 m. spalio 7 d. Alesis Bialiackis tapo Nobelio taikos premijos laureatu – antruoju baltarusiu, gavusiu Nobelio apdovanojimą.

Jis du kartus buvo įkalintas:

• 2011–2014 m. – nuteistas dėl fiktyvių kaltinimų, paleistas pagal amnestiją.
• 2021–2025 m. – suimtas po protestų prieš Lukašenkos režimą, 2023 m. nuteistas 10 metų.

2025 m. gruodžio 13 d. jam suteikta malonė. Po 4 metų ir 5 mėnesių kalinimo Bialiackis buvo paleistas ir ištremtas į Lietuvą vykdant masinį politinių kalinių apsikeitimą.

The post Filmo apie Alesį Bialiackį premjera Kaune: susitikimas su žmogaus teisių legenda appeared first on Voruta.

Lietuviai kunigai 1933 m. spalio mėn. grįžę į Lietuvą iš SSRS lagerių. Pirmojoje nuotraukoje, pirmoje eilėje iš kairės sėdi: 1. Vytautas Paškevičius, 2. vyskupas Teofilius Matulionis, 3. Vincentas Ilginas. Antroje eilėje stovi iš kairės: 1. Vincentas Deinis, 2. Kazimieras Juršanas, 3. Jonas Ladyga, 4. Augustinas Pronskietis, 5. Mykolas Būgenis, 6. Jonas Paulavičius, 7. Ladislovas Čegis.

Parodos kuratoriai – Nijolė Maslauskienė, Povilas Girdenis, Lietuvos ypatingasis archyvas

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. liepos 4 d. Ukmergės aps. Kudoriškio viensėdyje, ūkininkų šeimoje. Baigęs Daugpilio (Latvija) realinę gimnaziją, įstojo į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. 1900 m. įšventintas į kunigus ir paskirtas Varaklianų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos (Latvija) vikaru. Netrukus buvo paskirtas kaimyninės Bikavos Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu, kuriuo tarnavo iki 1909 m. Nepaklusęs carinėje Rusijoje galiojusiam draudimui katalikų kunigams krikštyti kūdikius, kurių vienas tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, slapta pakrikštijo kūdikį, kurio mama buvo stačiatikė. Už draudimo nepaisymą T. Matulionis buvo teisiamas, jam skirta 50 rublių bauda, jis nušalintas nuo klebono pareigų ir išsiųstas į vienuolyną Sankt Peterburge.

Atlikęs bausmę, paskirtas Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos parapijos vikaru, jam pavesta organizuoti naujos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą. Dėl lėšų stygiaus bažnyčios statyba vyko sunkiai ir buvo baigta tik 1917 m. 1918 m. kunigas T. Matulionis paskirtas naujosios Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Taip pat jis tarnavo vikaru Šv. Kotrynos parapijoje bei buvo pakeltas Mogiliovo arkivyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku.

Po 1917 m. Spalio perversmo į valdžią atėję bolševikai pradėjo uždarinėti bažnyčias, nacionalizuoti jų turtą, varžyti tikinčiųjų teises, persekioti, terorizuoti ir represuoti dvasininkus. Kunigas T. Matulionis kritikavo tokią valdžios politiką. 1922 m. uždarius jo administruojamą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, laikė Šv. Mišias savo bute ar pas parapijiečius, toliau mokė vaikus tikėjimo tiesų, atsisakė bolševikų valdžiai atiduoti brangius liturginius reikmenis. 1923 m. buvo suimtas ir nubaustas 3 m. laisvės atėmimu. Kalėjo Butyrkų kalėjime ir Sokolnikų lageryje Maskvoje.

1925 m. vasario mėn. paleistas iš įkalinimo, grįžo į Švč. Jėzaus Širdies parapiją Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), papildomai rūpinosi kitomis septyniomis miesto bažnyčiomis, aptarnavo tolimas provincijas: Pskovą, Naugardą, vokiečių ir latvių kolonijas. 1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI suteikė kunigui T. Matulioniui Matregos vyskupo titulą ir paskyrė Leningrado apaštalinio vikariato administratoriaus pagalbininku su paveldėjimo teise. 1929 m. vasario 9 d. slapta konsekruotas vyskupu, pasirinko šūkį „Per crucem ad astra“ („Per kryžių į žvaigždes“).

1929 m. lapkričio mėn. vyskupas T. Matulionis sovietų saugumo buvo suimtas antrą kartą ir įkalintas kalėjime Leningrade. Nepavykus įkalbėti bendradarbiauti su sovietų režimu, 1930 m. rugsėjo 13 d. nubaustas 10 m. laisvės atėmimo bausme. Išsiųstas į Solovkų priverstinių darbų lagerį Baltosios jūros Anzero saloje, kur tapo saloje kalėjusių katalikų kunigų lyderiu. 1932 m. vyskupas T. Matulionis ir kiti aktyviausi kunigai sovietų saugumo buvo apkaltinti sudarę „antisovietinę grupuotę, kuri skleidė antisovietinę agitaciją, slapta vykdė teologines ir religines apeigas, palaikė nelegalius ryšius su laisvėje gyvenusiais asmenimis tam, kad galėtų į užsienį perduoti šnipinėjimo pobūdžio duomenis apie katalikų padėti SSRS“. Vyskupui T. Matulioniui skirta papildoma 1 m. laisvės atėmimo bausmė baudžiamajame izoliatoriuje, kurią atlikti išvežtas miško darbams prie Ladogos ežero.

Lietuvos Respublikai ir Sovietų Sąjungai 1933 m. spalio 5 d. pasirašius protokolą dėl apsikeitimo kaliniais, vyskupas T. Matulionis grąžintas į Lietuvą kartu su 18 SSRS  kalintų asmenų, tarp jų – 15 kunigų, mainais į 24 Lietuvos kalėjimuose kalintus komunistus. Grįžęs iš įkalinimo, vyskupas J. Matulionis 1934 m. kovo mėn. lankėsi pas popiežių Pijų XI Romoje, vėliau nuvyko į JAV susitikti su lietuvių bendruomenėmis, aplankė Egiptą ir Šventąją žemę. 1936 m. sugrįžęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Kaune. 1936–1943 m. buvo Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi, ėjo Kauno arkivyskupijos oficiolo, nuo 1940 m. balandžio 19 d. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, vyskupas T. Matulionis vėl pateko į sovietų saugumo akiratį.

1943 m. balandžio mėn. T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių vyskupijos vyskupu ordinaru. Rūpinosi katalikų sielovada, į Sibirą ištremtųjų šeimų rėmimu, teikė pagalbą iš getų pabėgusiems žydams, prisidėjo prie iš Kauno geto išneštos 3 m. būsimos pianistės Esteros Elinaitės, išgelbėjimo. 1943 m. rugsėjo mėn. per atlaidus Žiežmariuose Vokietijos kareiviams įsiveržus į bažnyčią ir suėmus jaunuolius mobilizacijai, parašė griežtą protesto laišką Lietuvos generalinės srities generaliniam tarėjui. Nepaisydamas grėsusių nacių represijų, pasirūpino, kad būtų paleistas įkalintas Žiežmarių parapijos klebonas prelatas Bernardas Sužiedėlis.

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje vyskupas T. Matulionis atsisakė vykdyti sovietų valdžios nurodymus, reikalavo nesikišti į Bažnyčios vidaus reikalus. 1946 m. vasario 21 d. įvykusioje Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje atmetė valdžios reikalavimą viešai pasmerkti partizanų kovą. 1946 m. gruodžio 18 d. suimtas, apkaltinus , kad neleido kunigams bažnyčiose skelbti sovietų valdžios nutarimų, priešinosi prievartinei ateizacijai, ragino tikinčiuosius teikti materialinę pagalbą sovietų valdžios represuotų kunigų, iš Lietuvos ištremtų asmenų šeimoms, palaikė kunigus, dalyvavusius partizanų kovoje. 1947 m. rugsėjo 27 d. nubaustas 7 m. laisvės atėmimu ir įkalintas Vladimiro kalėjime. Pasibaigus bausmės atlikimo laikui, vyskupui T. Matulioniui nebuvo leista grįžti į Lietuvą. 1954 m. gegužės 28 d. jis buvo pervežtas į Zubovo-Polianos invalidų namus Mordovijos ASSR, Potmoje, Į Lietuvos SSR jam leista grįžti tik  po atkaklių artimųjų prašymų 1956 m. gegužės 4 d.

Į Lietuvą grįžusiam vyskupui neleista eiti Kaišiadorių vyskupo pareigų, jis perkeltas į nuošalesnę Birštono parapiją, užregistruotas Birštono bažnyčios altarista ir gavo leidimą apsigyventi pas bičiulį kleboną Joną Jonį. Nepaisydamas garbaus amžiaus, prastos sveikatos ir valdžios trukdymų, perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą, savarankiškai skyrė kunigus į vyskupijos parapijas, lankydavo bažnyčias bei kunigus, ragino juos kovoti už tikinčiųjų teises. 1957 m. rugsėjo mėn. pirmininkavo vyskupijų valdytojų konferencijai, pareiškė protestą prieš valdžios ir saugumo pareigūnų kišimąsi į Kauno dvasinės seminarijos darbą, ragino kunigus nepasiduoti režimo pastangoms kontroliuoti Katalikų Bažnyčios veiklą. 1957 m. gruodžio 25 d. slaptai, suderinęs su Šv. Sostu, įšventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių, turėjusį tapti jo įpėdiniu Kaišiadorių vyskupijoje.

Sovietų valdžios buvo nuolat terorizuojamas kratomis, apklausomis, grasinimais iškraustyti iš buto. Svarstyta net ištremti jį už Lietuvos ribų. Galiausiai vyskupas T. Matulionis buvo nušalintas nuo pareigų ir paskirtas Šeduvos parapijos altarista. Į Šeduvą vykti atsisakė, pareiškęs, kad vadovaujantis Bažnyčios kanonais, dvasininkus eiti pareigas gali skirti tik bažnytinė valdžia. 1958 m. spalio viduryje į Šeduvą išvežtas prievarta. Jo bute įrengta slapto pasiklausymo įranga, tikrinama pašto korespondencija, sutelkti jį nuolat stebintys saugumo agentai. Nepaisydamas persekiojimo, tęsė ganytojišką veiklą, buvo laikomas aukščiausiu dvasininku Lietuvoje. 1960 m. gegužės 31 d. T. Matulioniui suteiktas Apaštalų Sosto Vyskupo titulas, o 1962 m. vasario 9 d. popiežius Jonas XXIII „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė asmeninį arkivyskupo titulą.

Prižiūrimas ir stebimas sovietų saugumo arkivyskupas T. Matulionis Šeduvoje gyveno iki savo mirties 1962 m. rugpjūčio 20 d. Mirė praėjus keletui dienų po paskutinės saugumiečių kratos jo bute. Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje.

Siekiant arkivyskupą T. Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu ir palaimintuoju, prelato Stanislovo Kiškio iniciatyva 1989 m. pradėta jo beatifikacijos byla. 1990 m. jam suteiktas Dievo Tarno titulas, 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo Tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę. Kaip katalikų kunigas, nukentėjęs nuo sovietų valdžios represijų, arkivyskupas Teofilius Matulionis įrašytas į Katalikų Bažnyčios martirologą, 2003 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), 2006 m. Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties). 2017 m. gegužės 13 d. popiežius Pranciškus paskelbė Dievo Tarną arkivyskupą T. Matulionį palaimintuoju, savo Apaštališkajame beatifikacijos laiške jį pavadindamas „ganytoju pagal Kristaus širdį, didvyrišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“. 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje iškilmingai švęstos arkivyskupo T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmės.

Palaimintasis arkivyskupas T. Matulionis liturginiame kalendoriuje minimas birželio 14 d.

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/29defcws

Panaudota literatūra:

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio biografija. Prieiga internetu: https://teofilius.lt/asmenybe/biografija/.

Ištvermingas tikėjimo liudytojas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Parengė Arūnas Streikus ir mons. Algirdas Jurevičius. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2017. Prieiga internetu: https://lkma.lt/site/archive/kiti/teofilius-matulionis/Teofilius-Matulionis_lkma2017_knygos-tekstas.pdf.

Palaimintas Teofilius Matulionis, vyskupas ir kankinys. Prieiga internetu: https://kaisiadoriuvyskupija.lt/vyskupija/izymus-zmones/teofilius-matulionis/.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Kauno regioninis valstybės archyvas
Kaišiadorių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Kauno IX forto muziejus
Lietuvos švietimo muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Birštono muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis appeared first on Voruta.

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė plenarinėje sesijoje Strasbūre kalbėdama apie JAV Prezidento Donaldo Trumpo administracijos sprendimą netaikyti Rusijai sankcijų ir muitų, numatytų pagal Grahamo įstatymą, pabrėžė, jog atėjo laikas kalbėti atvirai – JAV prezidentas pasirinko bendradarbiauti su karo nusikaltėliu Putinu.

„Mūsų akyse Putinas marina badu Oleškų miestą. Atsakomybė tenka ir jūsų sąžinei, prezidente Trumpai. Juk jūs teigiate, kad Rusijos veiksmai Ukrainos atžvilgiu yra priimtini. Tuo tarpu Europai Rusija kelia egzistencinę grėsmę, o Ukraina mus gina. Mums, europiečiams, Trumpo planas yra pavojingas ir visiškai klaidingas. Iš esmės jis niekuo nesiskiria nuo 1938 m. Miuncheno susitarimo, kuris atvedė prie didelio karo“, – kalbėjo R. Juknevičienė ir pabrėžė: – Putinas – tai Hitleris ir Stalinas viename asmenyje. Jis turi būti nugalėtas“.

Pasak Europos Parlamento narės, deja, bet iki šiol gajus įsitikinimas, kad Rusijos neįmanoma nugalėti..

„Tokiu atveju lieka tik viena išeitis: jūs patys pasirenkate savo pralaimėjimą, – sakė R. Juknevičienė. – Tikiu, kad anksčiau ar vėliau Amerikos žmonės ras jėgų suprasti, koks pavojingas yra šis posūkis, ir jį sustabdyti.

Europos Parlamento narės

R. Juknevičienės biuro

Viešųjų ryšių grupė

The post R. Juknevičienė: „JAV prezidentas pasirinko bendradarbiauti su karo nusikaltėliu Putinu“ appeared first on Voruta.

Visi dantys šviesūs, o vienas priekinis staiga atrodo pilkšvas, gelsvas ar net melsvas. Toks pokytis dažnai pastebimas netikėtai: nuotraukoje, veidrodyje ryškioje šviesoje ar kai kas nors paklausia, kas nutiko. Skirtingai nei tolygus visų dantų patamsėjimas nuo kavos ar arbatos, vieno danties spalvos pokytis beveik visada turi vidinę priežastį. Ir svarbiausia žinia: tokiam dančiui spalvą dažniausiai galima grąžinti, o patį dantį išsaugoti.

Kodėl patamsėja vienas dantis

Senas sumušimas. Dažniausia priežastis yra trauma, kartais patirta prieš daugelį metų: smūgis sportuojant, kritimas vaikystėje, nelaimingas atsitikimas. Po smūgio danties viduje esanti pulpa, kurioje yra nervai ir kraujagyslės, gali pamažu žūti. Kraujo pigmentai patenka į dentiną, ir dantis iš vidaus patamsėja. Šis procesas gali trukti mėnesius ar net metus, todėl žmogus dažnai net nesieja spalvos pokyčio su senu įvykiu.

Gydytas šaknų kanalas. Dantys, kurių kanalai buvo gydyti, ilgainiui taip pat gali patamsėti. Tam įtakos turi tiek pulpos likučiai, tiek kai kurios anksčiau naudotos gydymo medžiagos.

Sena plomba ar jos kraštai. Kartais tamsesnis atrodo ne pats dantis, o per jį prasišviečianti sena plomba arba po ja atsiradęs antrinis ėduonis.

Pirmas žingsnis yra diagnozė

Prieš galvojant apie spalvą, būtina išsiaiškinti, kas vyksta danties viduje. Gydytojas atlieka apžiūrą, patikrina danties jautrumą ir padaro rentgeno nuotrauką. Ji parodo, ar šaknies viršūnėje nėra uždegimo, ar kanalai užpildyti tinkamai, ar aplink šaknį nėra pakitimų kaule.

Jei pulpa žuvusi, o kanalai negydyti, pirmiausia atliekamas šaknų kanalų gydymas. Jei kanalai jau gydyti, bet šaknies viršūnėje išlieka uždegimas, kurio neįmanoma išgydyti per kanalą, pasitelkiama burnos chirurgija. Viena tokių procedūrų yra šaknies viršūnės rezekcija: per nedidelį pjūvį dantenoje pašalinama uždegimo vieta ir pati šaknies viršūnė, o kanalas užsandarinamas iš viršūnės pusės. Tai leidžia išsaugoti dantį, kurį kitu atveju tektų šalinti.

Tik kai dantis sveikas ir uždegimo neliko, galima rūpintis jo spalva. Tokia eilės tvarka užtikrina, kad estetinis rezultatas bus ne tik gražus, bet ir ilgalaikis.

Vidinis balinimas: balina ne iš išorės, o iš vidaus

Įprastas balinimas veikia iš išorės, per emalį. Patamsėjusiam negyvam dančiui jo dažnai neužtenka, nes pigmentai glūdi giliai dentine. Tokiu atveju taikomas vidinis balinimas. Per nedidelę angą danties gale balinamoji medžiaga įdedama į danties vidų ir laikinai uždaroma. Po kelių dienų gydytojas įvertina rezultatą ir prireikus procedūrą pakartoja.

Šis metodas pasižymi keliais privalumais. Jis tausoja danties audinius, nes nereikia šlifuoti išorinio paviršiaus. Rezultatas dažnai būna labai natūralus, nes dantis pašviesėja iš vidaus, kaip ir patamsėjo. Be to, jis gerokai paprastesnis ir pigesnis už vainikėlį ar laminatę.

Kartais vidinis balinimas derinamas su išoriniu, kai norima, kad ir kiti dantys būtų šviesesni. Tokiu atveju dantų balinimas Klaipėdoje planuojamas taip, kad visa šypsena įgautų vientisą atspalvį, o ne tik vienas dantis susilygintų su kitais.

Kai balinimo neužtenka

Ne visi patamsėję dantys reaguoja į balinimą vienodai. Jei spalvos pokytis labai ryškus, o danties audinių likę mažai, gydytojas gali pasiūlyti kitus sprendimus: estetinę plombą, laminatę ar vainikėlį. Tačiau ir tokiu atveju pradžia visada ta pati: sveikas dantis be uždegimo.

Ką daryti iškart po smūgio į dantį

Kadangi trauma yra dažniausia vieno danties patamsėjimo priežastis, verta žinoti, kaip elgtis, kai smūgis ką tik įvyko. Net jei dantis neatrodo pažeistas ir neskauda, jį verta parodyti gydytojui per kelias dienas. Rentgeno nuotrauka ir jautrumo patikra tampa atskaitos tašku, su kuriuo vėliau galima palyginti danties būklę. Po kelių savaičių ar mėnesių patikrinimas pakartojamas.

Jei dantis nuskilo, nuskilusią dalį verta išsaugoti drėgną, pavyzdžiui, piene ar fiziologiniame tirpale, ir kuo greičiau atvykti į kliniką. Jei dantis visiškai iškrito, svarbiausia skubėti: laikyti jį už vainiko, neliesti šaknies ir nedelsiant kreiptis pagalbos.

Sportuojantiems, ypač užsiimantiems kontaktinėmis sporto šakomis, individuali apsauginė kapa yra paprasčiausias būdas tokių situacijų išvengti.

Kodėl neverta laukti

Patamsėjęs dantis dažnai neskauda, todėl vizitą lengva atidėti. Tačiau spalvos pokytis gali būti vienintelis matomas ženklas, kad danties viduje vyksta procesai, galintys ilgainiui sukelti uždegimą kaule. Kuo anksčiau tai įvertinama, tuo daugiau galimybių išsaugoti dantį su paprastesniu gydymu.

Dažniausi klausimai

Ar vidinis balinimas skausmingas? Paprastai ne. Dantis, kurio pulpa žuvusi ir kanalai gydyti, nebejaučia skausmo, todėl procedūra dažniausiai nekelia diskomforto.

Ar spalva gali vėl patamsėti? Ilgainiui dantis gali šiek tiek patamsėti, tačiau procedūrą galima pakartoti.

Ar galima balinti negydytą patamsėjusį dantį? Ne. Pirmiausia būtina išsiaiškinti priežastį ir, jei reikia, išgydyti kanalus.

Daugiau informacijos apie diagnostiką, chirurginį gydymą ir estetinius sprendimus Klaipėdoje: odontologijos klinika Lauradenta.

The post Kai patamsėja tik vienas dantis: ką tai reiškia ir kaip jam grąžinti spalvą appeared first on Voruta.

Palangos žydų bendruomenė

2026 m. spalio 16 d. pietinėje Palangos miesto dalyje, miškelyje už Birutės parko, atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“. Juo įamžintas 1941 m. birželio 27 d. šioje vietovėje nužudytų 111 žmonių – 106 žydų ir 5 lietuvių – atminimas.

Nutraukti gyvenimai

Memorialą atidengė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus, Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Emanuelis Zingeris, Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje Arūnas Baublys, Kauno, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenių pirmininkai bei jų nariai, Palangos žydų bendruomenės nariai, Palangos miesto savivaldybės tarybos nariai ir administracijos atstovai bei palangiškiai.

Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus teigė, jog atidengtas memorialas primins apie nekaltai pralietą kraują, nutrauktus gyvenimus ir Palangos žydų bendruomenę, kurios didelė dalis buvo sunaikinta per Holokaustą. „Už kiekvieno iškalto vardo slypi žmogaus gyvenimas, šeima, svajonės ir istorija. To negalime pakeisti, tačiau galime ir privalome išsaugoti atminimą, kad ši tragedija niekada nebūtų pamiršta. Tikiu, kad kiekvienas, atėjęs į šią vietą, pajus jos tylą, susimąstys ir išsineš suvokimą, kokia brangi yra kiekviena žmogaus gyvybė“, – sakė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.

Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne pabrėžė, jog šis memorialas yra ne tik pagarba Holokausto aukoms, bet ir svarbus priminimas apie žydų bendruomenės neatsiejamą vietą Lietuvos istorijoje. “Išsaugodami istorinę atmintį, mes pripažįstame praeities tragedijas ir prisiimame atsakomybę už ateitį. Antisemitizmas ir neapykanta vis dar egzistuoja įvairiomis formomis, todėl turime juos atpažinti, jiems priešintis ir neleisti, kad diskriminacija virstų smurtu. Tegul ši memorialinė erdvė būna gyvas atminties, žmogiškumo ir mūsų bendros atsakomybės kurti ateitį be neapykantos simbolis“, – sakė ambasadorė.

Renginiui rimties ir iškilmingumo suteikė Palangos kamerinio choro (vadovas – Edmundas Jucevičius) atliekamos lietuvių liaudies dainų išdailos ir sakralinės muzikos motyvai.

Skambėjo maldos hebrajų ir lietuvių kalbomis, Holokausto aukų atminimas pagerbtas tylos minute bei atminimo žvake ir akmenukais, padėtais prie memorialo.

Memorialo simbolika

Meninės kompozicijos „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas siekė sukurti ne tradicinį paminklą, o vietą, kuri pati pasakotų apie Holokausto tragediją, nutrauktus gyvenimus ir sunaikintą Palangos žydų bendruomenę. Kiekvienas memorialo elementas turi savo prasmę.

Atminimo ženklą sudaro keturi skirtingo aukščio, dydžio ir formos stulpai. Jie simbolizuoja senolį, moterį, vyrą ir vaiką – šeimą. Skirtingos stulpų formos pabrėžia, kad kiekviena auka buvo atskiras žmogus, turėjęs savo gyvenimą, istoriją ir artimuosius, o ne tik skaičius bendrame žuvusiųjų sąraše. Nors šeimos per Holokaustą buvo išdraskytos, memoriale jos simboliškai vėl sujungiamos.

Šiam kūriniui pasirinktas korteno plienas, kurio paviršiuje susidarančios rūdys simbolizuoja praėjusį laiką ir kraują, kurio neįmanoma nuplauti. Iš pirmo žvilgsnio tvirtas, beveik amžinas metalas primena, kad net tai, kas atrodo nepajudinama, gali būti palaužta.

Stulpai sąmoningai „sulaužyti“, o juose esantys plyšiai nėra vien dekoratyvinė detalė. Jie simbolizuoja žmonėms padarytas žaizdas ir tragediją, padalijusią gyvenimą į laiką iki žudynių ir po jų. Šių plyšių neįmanoma užtaisyti, kaip neįmanoma panaikinti to, kas įvyko.

Ant moterį simbolizuojančio stulpo, virš plyšio, įrėžta Dovydo žvaigždė. Pasak V. Gutmano, ji pasirinkta neatsitiktinai – pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Nors stulpas suskaldytas, žvaigždė liko nepažeista. Tai simbolizuoja, kad galima sunaikinti žmogaus kūną ir jo namus, tačiau neįmanoma ištrinti jo tapatybės.

Memoriale iškalti visų 111 nužudytųjų vardai – 106 žydų ir 5 lietuvių. Jie leidžia Holokausto aukas prisiminti ne tik kaip istorinį skaičių, bet ir kaip konkrečius žmones, kurių gyvenimai buvo žiauriai nutraukti.

Memorialo pavadinimas „Tylaus šauksmo erdvė“ atspindi pagrindinę jo idėją. Šauksmas čia slypi varduose, plieno plyšiuose ir pačioje vietoje, kurioje buvo nužudyti žmonės. Tačiau aplinkui tvyro miško tyla. Pasak memorialo autoriaus, tai – erdvė, į kurią atėjęs žmogus gali perskaityti vardą, pabūti ir galbūt padėti akmenėlį prie stulpo. Taip užsimezga tylus pokalbis su tais, kurių nebėra. Memorialas tampa atminties vieta per kiekvieną čia apsilankantį žmogų.

Palangos žydų istorija

Palangos žydų bendruomenės istorija siekia kelis šimtmečius. Žydai aktyviai dalyvavo miesto ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, vertėsi prekyba ir amatais, prisidėjo prie kurorto verslų plėtros. XX a. pirmojoje pusėje jie buvo svarbi Palangos bendruomenės dalis.

1941 m. birželį Palangą užėmus nacistinės Vokietijos kariuomenei, miesto žydų bendruomenė patyrė persekiojimą. Birželio 26 d. žydai buvo suimti ir uždaryti sinagogose – vienoje – moterys, vaikai ir pagyvenusieji, kitoje – vyrai ir jaunuoliai. O kitą dieną vyrai ir jaunuoliai – 106 žydai ir 5 lietuviai – buvo nužudyti miške už Birutės parko. Tai buvo viena iš tragiškų Holokausto istorijos Palangoje dalių, žymėjusių šimtmečius gyvavusios žydų bendruomenės naikinimo pradžią.

Kviečia prisiminti

Memorialo „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius – Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Memorialo įrengimą inicijavo Palangos žydų bendruomenė, o projektą finansavo ir įgyvendino Palangos miesto savivaldybė.

***

Palangos žydų bendruomenės pirmininko Viliaus Gutmano kalba 

Kai galvojau apie memorialą nužudytiems Palangos žydams, nenorėjau marmurinės plokštės su iškaltais vardais ar klasikinės skulptūros. Norėjau, kad memorialas kalbėtų.

Pasirinkau Korteno plieną dėl rūdžių. Rūdys – tai praėjęs laikas. Tai kraujas, kuris niekada nenusiplaus. Plienas atrodo tvirtas, bet ir jis pasiduoda, kaip pasidavė žmogaus kūnas šūviui.

Keturi stulpai čia ne dėl kompozicijos. Jie skirtingi – aukščiu, dydžiu, forma. Tai senolis, moteris, vyras, vaikas – šeima. Šiame miškelyje buvo sušaudyti 106 žydų vyrai ir 5 lietuviai. Vėliau jų palaikai buvo perlaidoti miesto kapinėse. Jų šeimos buvo išdraskytos. Čia, šiame memoriale, šeima simboliškai vėl kartu.

Stulpai sulaužyti. Plyšiai juose tikri, ne dekoratyvūs. Tai, kas čia įvyko, sulaužė ne tik žmonių gyvenimus. Tai padalijo laiką į „prieš“ ir „po“. Ir to plyšio niekas neužtaisys. Tą dieną prasidėjo šimtmečius gyvavusios Palangos žydų bendruomenės sunaikinimas.

Dovydo žvaigždė įrėžta ant moters stulpo, virš plyšio. Pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Stulpas suskaldytas, bet žvaigždė liko nepažeista. Galima sunaikinti kūną, išvaryti į mišką ir sušaudyti, bet žmogaus tapatybės sunaikinti neįmanoma.

Memorialas vadinasi „Tylaus šauksmo erdvė“. Nes šauksmas užrašytas varduose, įrėžtas plyšiuose, sukauptas šiame metale. Bet pati vieta tyli. Tik miškas, samanos, vėjas.

Tai atminties vieta. Erdvė, į kurią žmogus ateina, perskaito vardą, pabūna. Galbūt padeda akmenėlį prie stulpo. Tai tylus pokalbis tarp jo ir to, kurio nebėra.

Memorialas tampa gyvas per žmogų, kuris ateina. Be lankytojo jis tik metalas. Su lankytoju – atmintis.

The post Palangoje atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“ appeared first on Voruta.

2026 m. spalio 26 d. 18 val. Pranciškonų meno galerijoje „Gallery 1252“ (Savanorių g. 4, Klaipėda) atidaroma paroda „Egzodo spalvos“, pristatanti iškilaus lietuvių dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) kūrybą išeivijoje 1944–1969 metais. Parodoje eksponuojami kūriniai iš Leonardo Andriekaus OFM ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcijos. Ji suteikia galimybę iš naujo pažvelgti į vieno ryškiausių XX amžiaus lietuvių dailininkų vėlyvąją kūrybą ir kartu geriau suprasti lietuvių dailės išeivijoje istoriją.

Parodos kuratorius br. Andrius Nenėnas OFM.

Nuo Freiburgo iki Niujorko – kūryba egzilyje

1944 m. iš Lietuvos pasitraukęs Adomas Galdikas pradėjo naują gyvenimo ir kūrybos etapą. Gyvendamas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jis ne tik tęsė aktyvią meninę veiklą, bet ir iš esmės keitė savo tapybos raišką. Parodoje „Egzodo spalvos“ pristatomi 1944–1969 m. sukurti darbai suteikia galimybę tai pamatyti.

Freiburgo laikotarpiu Vokietijoje (1944–1947) Galdiko kūryboje išliko svarbi gamta ir jos motyvai, tačiau pasikeitusios gyvenimo aplinkybės atvėrė kelią naujiems kūrybiniams ieškojimams. Paryžiuje (1947–1952) dailininkas atsidūrė intensyviame moderniosios dailės kultūros lauke. Jo tapyba palaipsniui tolo nuo konkretaus vaizdo – gamtos motyvai transformavosi, spalva, linija ir judesys tapo vis svarbesnėmis meninės kalbos priemonėmis. Niujorko laikotarpiu (1952–1969) Galdiko tapyba išlaisvėjo, tapo vis labiau abstraktesne, ekspresyvesne.

„Egzodo spalvos“ – tai ne tik vieno dailininko kūrybos pristatymas. Paroda pasakoja apie menininko gyvenimą ir kūrybą praradus gimtąją aplinką, apie gebėjimą naujomis aplinkybėmis išsaugoti tautinį tapatumą ir kartu atrasti naujas meninės raiškos priemones. Pristatomi kūriniai taip pat leidžia pažvelgti į platesnį lietuvių dailės išeivijoje kontekstą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui iš Lietuvos pasitraukę menininkai kūrė naujoje kultūrinėje aplinkoje, susidūrė su kitokiomis meno tradicijomis, palaipsniui perėmė bei savaip interpretavo moderniosios dailės kryptis.

Pranciškonų vaidmuo saugant išeivijos dailę

Svarbi parodos gija – lietuvių pranciškonų veikla išeivijoje. XX amžiaus viduryje, Lietuvą okupavus sovietų valdžiai ir baigiantis Antrajam pasauliniam karui, dalis Lietuvos pranciškonų pasitraukė į Vakarus. Šiaurės Amerikoje įsikūrusi pranciškonų bendruomenė steigė vienuolynus, parapijas, mokyklas, aktyviai dalyvavo išeivijos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Pranciškonų namai tapo lietuviškos kultūros erdvėmis. Čia buvo rūpinamasi spauda ir knygų leidyba, švietimu, remiami menininkai, kaupiama ir saugoma jų kūryba. Prie šio darbo ypač prisidėjo Leonardas Kazimieras Andriekus OFM (1914–2003), Jurgis Gailiušis OFM (1912–2002). L. K. Andriekus, dirbdamas žurnalo „Aidai“ leidyboje ir aktyviai dalyvaudamas išeivijos lietuvių visuomeniniame gyvenime, palaikė ryšius su daugeliu menininkų, rašytojų, telkė kultūros žmones, rinko jų kūrybą. Pranciškonų sukaupta meno kolekcija atliko ne tik kultūros paveldo išsaugojimo funkciją. Ja buvo siekiama tęsti lietuviškas meno tradicijas, puoselėti sakralinę dailę už Atlanto ir sudaryti sąlygas aktyviai moderniai jaunųjų menininkų raiškai.

Galdiko galerija Niujorke – pažadas sugrįžti į Lietuvą

1976 m. Niujorke, Brukline, lietuvių pranciškonų Kultūros Židinyje buvo įkurta Adomo Galdiko vardu pavadinta išeivijos lietuvių dailės galerija. Jos tikslas – telkti, saugoti ir pristatyti išeivijos lietuvių dailę. Galerijos steigėjai tuomet išreiškė siekį, kad sukauptas meninis paveldas, Lietuvai atgavus laisvę, būtų perkeltas į gimtąjį kraštą. Šis siekis tapo tikrove atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Po 1990 m. kovo 11-osios į Lietuvą buvo atgabenta dešimtmečiais už Atlanto puoselėta išeivijos lietuvių meno kolekcija. Kartu su lietuvių išeivijos daile buvo išsaugota ir L. K. Andriekaus OFM sukaupta Tolimųjų Rytų bei Afrikos tautų artefaktų kolekcija. Šiandien pranciškonų puoselėtas kultūros paveldas yra saugomas įvairiuose pranciškonų vienuolynuose Lietuvoje. Didelė jo dalis yra Klaipėdoje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne.

Parodos atidarymas – 2026 m. spalio 26 d. 18 val.

Pranciškonų meno galerija „Gallery 1252“

Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas
Savanorių g. 4, Klaipėda

The post Klaipėdoje – iki šiol Lietuvoje neeksponuoti išeivijoje sukurti Adomo Galdiko paveikslai appeared first on Voruta.

1975 m. pasirašytas Helsinkio baigiamasis aktas įpareigojo 35 valstybes, tarp jų ir Sovietų Sąjungą, gerbti žmogaus teises. Tačiau šie principai nuolat buvo laužomi. 1976 m. lapkričio 25 d. sovietų okupuotoje Lietuvoje susikūrė Lietuvos Helsinkio grupė, kurios tikslas buvo tirti, fiksuoti ir informuoti laisvąjį pasaulį apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS.

Lietuvos Helsinkio grupės steigėjai buvo tarsi ledlaužiai, atidarę kelią laisvės siekiui. Jų žodis tapo pradžia, kurios sustabdyti nebegalėjo net represijos. Nesmurtinė grupės narių kova buvo tarsi ėjimas tirpstančiu ledu – kupinas rizikos, bet vedantis į tiesą.

Kokia buvo Lietuvos Helsinkio grupės susikūrimo reikšmė? Kokios aplinkybės lėmė jos atsiradimą ir kokių tikslų siekė grupės nariai? Kaip jų veikla prisidėjo prie Lietuvos laisvės siekio ir tarptautinio dėmesio žmogaus teisių pažeidimams Sovietų Sąjungoje?

Apie tai diskutuos istorikai ir tyrėjai:

• Rytis Bulota, Vytauto Didžiojo universiteto docentas;

• dr. Rasa Čepaitienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotoja;

• Laura Charbakaitė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vyriausioji tyrėja.

Diskusiją organizuoja Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius.

Spalio 29 d.
17.30 val.
Vilniaus karininkų ramovė

Kviečiame dalyvauti ir kartu prisiminti žmones, kurių drąsa, tiesos žodis ir nesmurtinis pasipriešinimas tapo svarbia Lietuvos laisvės kovų dalimi.

The post Kviečiame paminėti Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimo 50-metį appeared first on Voruta.

Kai mokinys trukdo pamokai, nesilaiko taisyklių ar elgiasi agresyviai, pirmoji suaugusiųjų reakcija dažnai būna sudrausminti arba nubausti. Tačiau daugiau nei keturis dešimtmečius su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sunkumų, dirbantis JAV Misūrio universiteto profesorius dr. Timas Lewisas pabrėžia, kad vien bausmėmis ilgalaikių pokyčių pasiekti nepavyks.

Spalio 14–15 d. Vilniuje vyko 8-asis tarptautinis pozityvaus elgesio palaikymo tyrimų simpoziumas, surengtas kartu su 3-iąja tarptautine Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijų sistemos (PEPIS, angl. PBIS) konferencija. Simpoziume pranešimą skaitęs ekspertas pabrėžia, kad tinkamo elgesio vaikus reikia mokyti taip pat nuosekliai, kaip skaitymo ar matematikos.

Lietuvoje PEPIS principai taip pat yra taikomi kai kuriose mokyklose. Lietuvos įtraukties švietime centras, kartu su partneriais organizavęs tarptautinę konferenciją, siekia skatinti platesnį šios moksliškai pagrįstos sistemos taikymą šalies ugdymo įstaigose. Konferencijoje Lietuvos ir užsienio ekspertai dalijosi patirtimi, kaip kurti mokyklos aplinką, kurioje daugiau dėmesio skiriama elgesio sunkumų prevencijai, aiškiems susitarimams ir nuosekliam socialinių bei emocinių įgūdžių ugdymui.

Interviu profesorius pasakoja, kodėl konteksto neatitinkančio vaikų elgesio nereikėtų priimti asmeniškai, kuo pozityvus elgesio palaikymas skiriasi nuo nuolaidžiavimo ir kodėl įtraukusis ugdymas prasideda ne nuo mokinio priėmimo į klasę, o nuo jam reikalingos pagalbos sukūrimo.

– Daug metų dirbate su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sunkumų, bei mokyklų bendruomenėmis. Ko suaugusieji dažniausiai nesupranta apie sudėtingą vaikų elgesį?

– Vienas dažniausių nesusipratimų – nesuvokimas, kad elgesys yra išmokstamas. Vaikai negimsta jau turėdami socialinių įgūdžių rinkinį. Jie sąveikauja su aplinka ir išmoksta tam tikru elgesiu patenkinti savo poreikius.

Mokytojai kartais netinkamą mokinio elgesį priima asmeniškai – tarsi vaikas tyčia mestų iššūkį jiems, jų nustatytai tvarkai ar visai klasei. Tačiau daugeliu atvejų, ypač kalbant apie vaikus, turinčius emocijų ir elgesio sutrikimų, tai nėra asmeniška.

Vaikas gali elgtis netinkamai todėl, kad jau žino, kaip į tai reaguos suaugusieji, ir tikisi tam tikro rezultato. Svarbu suprasti, kad elgesys neatsiranda savaime, jis nėra atsietas nuo aplinkos. Suaugusiųjų reakcijos taip pat yra šios sąveikos dalis.

– Kai mokinys nuolat pažeidžia taisykles, trukdo pamokai ar elgiasi agresyviai, dažnai imamasi drausminimo priemonių. Kodėl vien bausmės gali nepakakti?

– Tradicinės drausminimo priemonės remiasi keliomis prielaidomis: kad vaikas žino, kaip turėtų elgtis, kad jis buvo to mokomas, turėjo galimybę pasipraktikuoti ir kad aplink jį yra žmonių, padedančių tinkamai elgtis.

Vaikui, kuris paprastai nepatiria didelių sunkumų ir sulaukia stipraus šeimos palaikymo, kartais gali pakakti vienos pasekmės. Jis supyksta, pasako netinkamą žodį, sulaukia reakcijos, o vėliau namuose su juo dar pasikalbama apie pagarbą kitiems ar pykčio valdymą.

Tačiau jei nėra šio papildomo mokymo ir palaikymo, vien bausmė elgesio nepakeis. Ji neatsako į svarbiausią klausimą – ką vaikas turėtų daryti kitaip kitą kartą?

– Vienas pozityvaus elgesio palaikymo principų – tinkamo elgesio mokyti taip pat, kaip akademinių dalykų. Kaip tai atrodo įprastą dieną mokykloje?

– Mokyklos, taikančios pozityvaus elgesio palaikymo sistemą, pirmiausia įvardija, su kokiais elgesio sunkumais susiduria. Tačiau užuot vien kalbėjusios apie nepagarbų elgesį ar taisyklių nesilaikymą, jos klausia: ką norime, kad mokiniai darytų vietoj to?

Nepakanka pasakyti vaikui, kad jis nesielgtų nepagarbiai. Reikia paaiškinti, kaip pagarbus elgesys atrodo darželyje, pradinėje mokykloje ar vyresnėse klasėse.

Daugelyje mokyklų pasirenkamas tam tikras savaitės įgūdis. Vieną savaitę mokomasi pagarbos, kitą – emocijų valdymo ar konfliktų sprendimo. Mokytojai trumpai pristato šiuos įgūdžius, aptaria juos su vaikais, atsako į klausimus.

Tačiau svarbiausia vyksta kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, jei klasėje kyla triukšmas ir mokiniai nebesilaiko susitarimų, mokytojas gali sustabdyti veiklą ir paklausti: ką reiškia pagarbiai elgtis per pamoką? Kas galėtų parodyti pavyzdį?

Arba įsivaizduokime koridoriumi bėgantį vaiką. Galime jį sustabdyti ir liepti grįžti bei eiti lėtai. Bet galime ir priminti, kokio elgesio tikimės koridoriuje, paprašyti parodyti, kaip reikia eiti.

Tai nuolatinis mokymas – aiškūs lūkesčiai, praktika, grįžtamasis ryšys ir galimybės vaikams parodyti, ką išmoko. Užuot vien baudę už klaidą, pasinaudojame ja kaip proga mokytis.

– Ar pozityvus elgesio palaikymas nereiškia pernelyg didelio nuolaidžiavimo? Ar mokykla gali išlaikyti aiškias ribas ir taikyti pasekmes?

– Pozityvus elgesio palaikymas tikrai nereiškia, kad vaikams leidžiama daryti viską, ką jie nori. Priešingai – labai aiškiai apibrėžiame, kokio elgesio tikimės.

Skirtumas tas, kad neapsiribojame taisykle ir grasinimu nubausti ją pažeidus. Mes paaiškiname, kaip elgtis, to mokome, suteikiame galimybių praktikuotis ir padedame vaikui suprasti, ar jam sekasi.

Kartais žmonės mano, kad pozityvus elgesio palaikymas reiškia, jog visada turime reaguoti tik teigiamai. Taip nėra. Jei vaikai susimuša, juos būtina sustabdyti. Jei už tam tikrą elgesį numatytos pasekmės, jos gali būti taikomos.

Tačiau svarbiausia, kas vyksta po to. Tarkime, mokinys įžeidžia mokytoją ir už tai turi pasilikti po pamokų. Vien ši pasekmė greičiausiai nepakeis jo elgesio. Turime galvoti, kas nutiks jam sugrįžus į klasę: ko jį mokysime, kokią pagalbą suteiksime ir kaip padidinsime tikimybę, kad kitą kartą jis pasirinks tinkamesnį elgesį.

– Esate dirbęs su mokyklomis įvairiose pasaulio šalyse. Kuo skiriasi mokyklos, kurioms pavyksta sukurti pozityvią elgesio kultūrą?

– Įsivaizduokite mokyklą, kurioje visur skelbiama, ko mokiniams negalima daryti, o pagrindinis dėmesys skiriamas taisyklių sąrašams ir bausmėms. Tai nėra aplinka, kurioje vaikams ar suaugusiesiems labai norisi būti.

Kai mokykla pradeda daugiau dėmesio skirti tam, kokio elgesio tikisi, ir kuria pagarbius santykius tarp mokinių bei darbuotojų, keičiasi visa jos atmosfera.

Mokyklos dažnai sako norinčios gerinti mikroklimatą. Tačiau mikroklimatas yra rezultatas. Jį kuriame per kasdienius veiksmus ir pozityvaus elgesio palaikymo principus.

Turime daug mokslinių duomenų, rodančių, kad tokiose mokyklose vaikai jaučiasi saugesni, labiau susiję su suaugusiaisiais, o mokytojai labiau pasitiki savo gebėjimu padėti vaikams, ypač tiems, kurių elgesys kelia sunkumų.

Keičiasi pats požiūris: užuot ieškoję, kada mokinys suklys, pradedame pastebėti ir įvertinti tai, ką jis daro gerai. Nebeieškome nesėkmės – ieškome galimybių vaikui patirti sėkmę.

– Mokytojai ir taip susiduria su dideliu darbo krūviu bei įvairiais mokinių poreikiais. Ar tokia sistema netampa dar viena papildoma atsakomybe?

– Pradėjęs dirbti su mokytojais dažnai klausiu, kiek laiko per pamoką jie praleidžia spręsdami elgesio problemas. Kartais jie sako, kad vien pamokos pradžioje prireikia 10–15 minučių visiems nuraminti, o vėliau situacija vėl ima blogėti.

Tuomet klausiu: jeigu jau skiriate apie 20 minučių elgesio problemoms spręsti, kodėl nepanaudojus šio laiko kitaip? Galima iš anksto priminti lūkesčius, trumpai pasipraktikuoti, aptarti tinkamo elgesio pavyzdžius ir suteikti mokiniams daugiau grįžtamojo ryšio.

Tyrimai rodo, kad taikydami šiuos principus mokytojai jaučiasi labiau pasitikintys savo gebėjimu valdyti klasę ir sulaukia daugiau palaikymo. Tai visos mokyklos požiūris – kiekvienas mokytojas nelieka vienas su savo klasės sunkumais.

Iš pradžių gali atrodyti, kad atsiranda papildomo darbo, tačiau ilgainiui mažiau laiko tenka skirti konfliktams ir netinkamo elgesio valdymui. Be to, matome ne tik socialinių bei emocinių įgūdžių, bet ir akademinių rezultatų gerėjimą.

Juk vaikui sunku mokytis, kai jis nuolat pašalinamas iš pamokos arba nušalinamas nuo mokyklos lankymo. Mūsų tikslas – sudaryti sąlygas mokytojams daugiau laiko skirti tam, dėl ko jie pasirinko šią profesiją: mokyti ir padėti vaikams augti.

– Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama įtraukiajam ugdymui. Ko reikia, kad jis veiktų ne tik dokumentuose, bet ir kasdienėje mokyklos veikloje?

– Vien priimti vaiką, turintį negalią ar patiriantį sunkumų, į bendrojo ugdymo mokyklą nepakanka. Įtrauktį laikau rezultatu, kurį reikia sukurti.

Sėkmingos mokyklos kuria pagalbos sistemas visiems vaikams, kuriems sunku mokytis – nesvarbu, ar kalbame apie akademinius, socialinius, emocinius ar elgesio įgūdžius.

Visiems mokiniams keliame aiškius lūkesčius, tačiau pagalbą, kurios reikia tiems lūkesčiams pasiekti, pritaikome pagal individualius poreikius.

Neužtenka pasakyti: esame įtrauki mokykla, nes priimame vaikus su negalia. Turime sukurti aplinką, kurioje kiekvienas vaikas – ir tikrai kiekvienas – turėtų galimybę patirti sėkmę.

Kitas svarbus dalykas – atsisakyti požiūrio, kad už tokių vaikų ugdymą atsakingi tik specialieji pedagogai, psichologai ar kiti specialistai. Reikia stiprinti visos mokyklos darbuotojų kompetencijas.

Specialiojo ugdymo srityje dirbu daugiau nei 40 metų ir dažnai sakau: neturiu jokių stebuklingų galių. Turiu įgūdžių, kurių galiu išmokyti kitus. Todėl svarbu ne tik kurti tinkamą aplinką, bet ir suteikti visiems mokytojams žinių bei gebėjimų padėti skirtingų poreikių vaikams.

– Jei galėtumėte pakeisti tik vieną dalyką mokyklų požiūryje į sudėtingą mokinių elgesį, kas tai būtų?

– Norėčiau, kad mokyklos daugiau dėmesio skirtų tam, ką mokiniai turėtų daryti, o ne vien tam, ko jiems negalima.

Žinoma, tam tikros aiškios ribos būtinos. Turime pasakyti, kad į mokyklą negalima neštis ginklų ar narkotikų. Tačiau vien draudimai nesukuria aplinkos, kurioje vaikams sektųsi.

Svarbiausias pokytis būtų pradėti nuosekliai ugdyti socialinius, emocinius ir elgesio įgūdžius, užuot vien bandžius pašalinti netinkamą elgesį.

Lietuvos įtraukties švietimo centro pranešimas

The post Prof. dr. Timas Lewisas: „Vaikai negimsta mokėdami tinkamai elgtis“ appeared first on Voruta.