2021 m. sausio mėn.
Pr	A	T	K	Pn	Š	S
« Gru
	1	2	3
4	5	6	7	8	9	10
11	12	13	14	15	16	17
18	19	20	21	22	23	24
25	26	27	28	29	30	31

Romualdas Ozolas perspėja apie tautos nykimą

Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Šiaulių miesto savivaldybės salėje su gyventojais susitikęs filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas sakė esantis spėriai vykstančių nutautėjimo ir nutautinimo procesų liudytojas.

„Mes nebeesame visiškai nepriklausomi“

Gausiai susirinkusiems šiauliečiams R. Ozolas akcentavo, kad nepriklausomos respublikos, įkurtos kovo 11-ąją, juridiškai nebėra: „Kovo 11-osios Respublikos mes nebeturime. Kovo 11-oji baigėsi 2004 metų gegužės 1 dieną, kai Lietuva pasirašė įstojimo į Europos Sąjungą sutartį. Todėl dabar esame pasimetę, nežinome, ko neturime kaip savo žemės suverenai ir ko privalome reikalauti iš tų, kurie pasiėmė didžiąją mūsų suvereniteto dalį.“

R. Ozolas neabejoja, kad jei Lietuvos žmonės, prieš įstojimą į Europos Sąjungą būtų žinoję prarasiantys didžiąją dalį nepriklausomybės ir turėsiantys paklūsti Europos Sąjungos nuleidžiamoms žaidimo sąlygoms ir taisyklėms, juos būtų buvę kur kas sunkiau prisivilioti į referendumą.

„Kai kas man sako: ko tu čia purkštauji – mes turime laisvę, ir daug kam yra visai neblogai, – sakė R. Ozolas. – Sutinku, niekada neturėjome tiek daug automobilių, tiek ir tokių informacinio ryšio sistemų, niekada taip nebendravome ir tiek nekeliavome. Taip, tai yra tiesa. Tačiau jei mes suskaičiuotume visus galinčius ir negalinčius keliauti, matematika būtų nedžiuginanti ir, ko gero, visiškai priešinga.“

Dauguma keliaujančiųjų dažniausiai iškeliauja ne degintis, o ieškoti duonos. Ką jie daro išvykę, niekas dorai ir nežino — dažniausiai viešinamos tik sėkmės istorijos, o nesėkmių – nutylimos.

„Tuo tarpu žmogaus pažeminimas, kokį ten patiria mūsų ekonominiai migrantai, yra siaubingas, – sakė R. Ozolas. – Jis siaubingesnis negu Lietuvos skurdas, nes žmogaus orumas yra kur kas vertingesnis.“

Apie tylėjimą ir išlikimą

Pats blogiausias dalykas, anot R. Ozolo, yra tas, kad mes beveik neturime jokios statistinės informacijos apie mūsų pačių padėtį. Ir ne dėl to, kad prastai dirbtų reikiamos tarnybos, o dėl to, kad reali padėtis yra sąmoningai slepiama. „Galbūt kai ko ir nebeįmanoma suskaičiuoti, nes judėjimas tikrai labai didelis.“

1990-aisiais, R. Ozolo žodžiais, lietuvių buvo 3 milijonai 700 tūkstančių, ir kalbėta: atkursim Nepriklausomybę pakviesim visus grįžti iš užsienio – juk ten jų daugiau negu milijonas. Kur jie?

Filosofas įsitikinęs: jei nykimo ir naikinimo procesai Lietuvoje ir toliau vyks taip, kaip vyksta dabar, po kelių dešimtmečių Lietuva nebeturės nė dviejų milijonų žmonių. Nebent jei per šitą laiką būtų rastas toks gyvenimo būdas, kuris leistų Lietuvoje gyventi laisvai ne tik individui, bet ir tautai.

„Jei koks pusantro milijono, na, du milijonai žmonių pasakytų: čia mūsų žemė ir mes niekur iš jos nesitraukiam ir niekad nesitrauksim, atsirastų vilties, kad Lietuva išliks kaip lietuvių tauta, bet jei ne – šansų išlikti nėra daug“, – įsitikinęs filosofas.

Apie palikimą

Tvarkydamas 1990-ųjų – 1992-ųjų savo archyvus R. Ozolas išsitarė radęs, jo žodžiais, siaubingų pokyčių, palyginus su tuo, kas buvo kalbama, mąstoma ir įsipareigota Sąjūdžio.

„Pakeitimai prasidėję vos tik mes atkūrėme Lietuvą. Štai pirmuosiuose 1990 metų dokumentuose pakitimas, atrodytų, labai labai nedidelis – vietoje Tauta įrašoma Žmogus. Tauta kaip sąvoka, kaip žmonių visuma iš politinio mąstymo pradedama eliminuoti viską sukoncentruojant aplink žmogų. Žinoma, jei tam atskiram žmogui garantuojama laisvė ten, kur aš noriu, tai bus neblogai. Tačiau kai šitaip galvoja beveik milijonas žmonių ir šiandien jų nebėra Lietuvoje, kas tada yra ta Tauta?“

R. Ozolas sakė norintis tiksliai sužinoti, kiek Lietuvos žemės šiandien yra perpirkta ir neslėpė neabejojantis, kad ši informacija sukrečianti.

Priėmimo į Europos Sąjungą sąlyga, priminė pranešėjas, buvo Konstitucijos pataisa, leidžianti bet kuriam Europos Sąjungos piliečiui bet kurioje Europos Sąjungos šalyje, taigi ir Lietuvoje nusipirkti neribotai žemės. Šitokiu būdu buvęs supirktas Izraelis. Kas bus Lietuvoje?

„Baisiausia yra tai, jog žmonėms įkalta, kad nuosavybė yra šventa – aptvėrei tvora, pririšai šunį ir niekas nepraeis, o eis – turėsi teisę net šaudyti, – svarstė svečias. – Betgi nuosavybė nėra šventa. Ji šventa tik kaip tautos žemė. Visa kita nuosavybė žmogui atiduota tik sutartimi. Ir tu, žmogau, privalai, pagal tas sutarties sąlygas ta nuosavybe disponuoti, perduodamas ją tokią pat gerą, nenugyventą savo vaikams ir anūkams.“

Trečias svarbiausias tautos buvimo garantas – kalba.

„Ar galėtume pasakyti, kad šiandien kalba tebėra švari? Ir raidės kompiuterių ir mobiliųjų telefonų pataisytos. Netgi pasuose kai kurie „šviesuoliai“ š raidę jau rašo su sh, – pagiežos neslėpė R. Ozolas. — Tai jei tokiam „šviesuoliui“ nėra draudimo, parodančiam jo laisvės ribas, už kurių prasideda kenkimas tautai, kas tada lieka? Jo sąmoninimas? Deja, sąmonėja tik tie, kurie to nori. Kitaip padėtis be išeities.“

Apie šiandieną

„Dabar madinga sakyti: mes esame didžiulių naujų iššūkių akivaizdoje. Ar yra galimybė ką nors ryžtingai keisti? Kol kas ne. Kol kas visuomenė yra pasyvi, pavargusi, nuskurdinta, jai įkalta, kad bet koks dalyvavimas politikoje yra nešvarus dalykas.

Padėtis, anot R. Ozolo, keistųsi, jei žmonės imtų burtis bent jau visuomenės organizacijas.

„Procesas vyksta, bet labai lėtai, nes neskiriamos net minimalios lėšos joms išgyventi, – sakė svečias. – Maža to, jei politiškai organizacija atrodo nepriimtina ir nuo daugumos nosies nukrypstanti, apie tokią ir kalbėti nėra ko – ji net neregistruojama. Separavimas vyksta ir šitame lygmenyje. Apie tai, kad visuomeninės organizacijos galėtų dalyvauti politikoje dalyvaudamos rinkimuose, irgi bergždžios kalbos.“

Politikas sakė matantis vieną išeitį: visuomeninės organizacijos savo aktyviausius, naujus, pilietiškai atsakingus žmones turėtų siųsti į partijas, kurios yra organizacijai daugiau ar mažiau priimtinos. Dabar partijose esą susidarę senbuvių kamščiai, pro kuriuos nepraeis jokia nauja mintis.

„Ką politikai dabar turėtų kalbėti? Pirmiausia atkurti tautos teises. Žmogaus teisės dabar pavirto mažumų teisėmis“, – akcentavo R. Ozolas.

http://www.skrastas.lt

Nuotraukoje: R. Ozolas: „Net blogiausiame sapne nebūčiau susapnavęs to, ką matau šiandien. Tai nereiškia, kad mes nebūtume atkūrinėję Lietuvos Nepriklausomybės, bet kur jinai nuvesta ir kieno nuvesta?“

Sena Voruta