Romualdas Ozolas. Alternatyva nuosmukiui – nacionalinis ūkis

Autorius: Data: 2017-01-31, 12:21 Spausdinti

Romualdas Ozolas. Alternatyva nuosmukiui – nacionalinis ūkis

Šiandien, sausio 31 dieną, Romualdui Ozolui būtų sukakę 78 metai. Ta proga siūlome prisiminti laikraštyje Atgimimas (nr. 17) 2001 m. gegužės 4 d. skelbtą jo straipsnį apie nacionalinio ūkio reikalingumą.

***

Lietuvoje kartais niūriai juokaujama: “Kas bus po penkiasdešimties metų?” Bus tai, ko norėjo Suslovas: “Lietuva be lietuvių”.

Buvusi ir tebeesanti politika atvedė į tai, kad visuomenei nuosavybės teise priklausantis turtas vyriausybių baigiamas nuostolingai parduoti, užsienio skoloms aptarnauti jau reikia skolintis ar ieškoti „trečiosioms šalims“ skiriamų negrąžinamų dotacijų, vidaus skola yra supančiojusi nacionalinį verslą ir visuomenė, dezintegruota turtinių, socialinių bei ideologinių priešpriešų, skęsta neviltyje, sparčiai tiek fiziškai, tiek dvasiškai degraduodama.

Reikia pinigų? Pinigų yra!

2000 m. birželio konferencijoje, kurią surengė į rinkimus einantys naujosios politikos partneriai, buvo gana aiškiai pasakyta, kad svarbiausias naujos politikos uždavinys – įveikti visuomenės neviltį, įkvėpti pasitikėjimą savo jėgomis bei tarpusavio santykiais ir sukurti materialinius tokio bendruomeniškumo pamatus. Lietuvos naujosios ekonomikos pamatu turi būti gerai tvarkomas valstybės kontrolėje esančių įmonių turtas, gamyba ir pelnas, galintys ir turintys duoti garantuotą iždo pajamų mastą, galintį užtikrinti minimalias socialines išmokas visiems jų reikalingiems visuomenės nariams, gerovės visuomenės kūrimą pavedant privačiam kapitalui. Kitaip tariant, Lietuvos ūkio valstybinės priklausomybės sektorius garantuoja būtinąsias socialines išmokas, taip sukurdamas būtiną socialinį saugumą, o privatus sektorius išvaduojamas tokiai privačios iniciatyvos raiškai, kurios dėka sparčiai auga užimtumas, kyla atlyginimai, didėja perkamumas, šitaip sparčiai augant visuomenės gerovei.

Vienas svarbiausių „Naujosios politikos“ koalicijos darbų buvo valstybės įmonių privatizavimo tvarkos ir privatizuojamų įmonių sąrašo priežiūra. Šiandien su nuostaba ir didėjančia neviltim matome: privatizavimo politika nekinta, o jei ir linkusi kisti, tai dar beatodairiškesnio išsipardavimo link.

Kodėl?

Valstybės turto išpardavimo politiką vykdė ir LDDP (1992-1996), ir konservatorių (1996-2000) vyriausybės. LDDP tikslas buvo aiškus: vidutiniąsias įmones kuo greičiau ir kuo pelningiau patiems pardavinėtojams išplauti „savosios“ politinės orientacijos žmonėms. Konservatoriai, įsivedę „strateginio“ investuotojo nuostatą, didžiausias valstybės įmones ėmė pardavinėti užsieniečiams, tokiu būdu gaudami ne tik didesnį „sėkmės procentą“, bet ir formuodami geopolitinę „naująją priklausomybę“. Kokie galutiniai dabartinės daugumos tikslai, pasakyti dar neįmanoma, tačiau „Lietuvos jūrų laivininkystės“ (LISCO) ir „Lietuvos avialinijų (LAL) privatizavimo nuostatos gana iškalbingos. Liberalų dominuojama naujosios politikos Vyriausybė turėjo visas galimybes nutraukti „Lisco“ pardavimą Izraelio ir Olandijos konsorciumui „B.B.Bredo B.W.“ ir skelbti naują konkursą, kaip siūlė ministras G.Striaukas: sausakrūviai laivai parduodami, o keltai pasiliekami Lietuvos valstybės nuosavybėje, išsaugant ne tik nacionalinį laivyną, bet ir nepalyginti didesnes biudžetines įmokas, negu duos už parduotą „Lisco“ iš „strateginio investuotojo“gaunami mokesčiai. Ministras atstatydintas, o „Lisco“ su nedidelėmis ir nieko iš esmės nekeičiančiomis socialliberalų korektūromis buvo parduotas.

Dar akivaizdesnė LAL pardavimo „platforma“. Pasaulio standartai reikalauja, kad už nacionalinių avialinijų saugumą būtų atsakingos nacionalinės vyriausybės, todėl joms turi priklausyti 51 proc. privatizuotų nacionalinių avialinijų turto. Užuot pasinaudojusi šia nacionaliniam ūkiui itin palankia nuostata, Lietuvos Vyriausybė nutarė ieškoti, kaip parduoti daugiau nei 49 proc. LAL akcijų. Taigi vieną visai aiškią išvadą jau galima padaryti: Lietuvos dabartinei Vyriausybei reikia tik pinigų, ir ji pasirengusi parduoti viską, jei tik kas pirks. Tai patvirtina ir kitos istorijos: Lietuvos taupamojo banko pardavimas, „Geonaftos“ plėtojimas ir t.t.

Galima suprasti Vyriausybę, kuri, kaip palikimą gavusi milijardines vidaus ir užsienio skolas, deficitinius biudžetus ir bankrutuojančias ištisas ūkio šakas, ieško bet kokių šaltinių, kad tik nebankrutuotų valstybė. Tai galima suprasti. Tačiau suprasti – nebūtinai pateisinti tas priemones, kuriomis išeities ieškoma. Šiuo atveju išeities ieškoma ne prieš rinkimus skelbtos visuomenės sutelkimo bendram gyvenimui dvasia, – taip, kaip elgtasi iki šiol: prie mūsų gerai, po mūsų – nors ir tvanas.

Didieji melai

Naujosios politikos ūkio koncepcija buvo suprantama kaip nacionalinio ūkio koncepcija. Tiesa, ji nebuvo iki galo nei apsvarstyta, nei suderinta su politiniais partneriais, tačiau buvo pakankamai aiškiai sakoma, kad kai kurios Lietuvoje vyraujančios ir valstybės politiką formuojančios tiesos yra klaidingos, mažų mažiausia – diskutuotinos.

Svarbiausia ir labiausiai jau konservatorių valdymo laikais diskutuota nuostata, kad valstybės valdomas turtas yra nuostolingas, pelningas jis gali būti tik privatizuotas. Apie tai, kad valstybės turtas vertintinas nebūtinai tik pelningumo aspektu, nebuvo diskutuojama. Į visus bandymus valstybės turtą vertinti valstybės saugumo, visuomenės socialinių garantijų ar dar kitais požiūriais atsakoma buvo vienodai: „Valstybė – bloga ūkininkė“, „Valdžia – verslininko patarėja“, „Pinigas duoda pelną tik tada, kai jį tvarko savininkas“ ir pan. Kad bet kuris valstybės turtas (ir kapitalas) turi būti vertinamas, kaip visos ūkio sistemos dalis ir, netgi būdamas nuostolingas savo šakoje, gali garantuoti sistemos pelningumą – išvis nebuvo kalbama: visą dešimtmetį ekonomikos elementų ir veiksmų sisteminio vertinimo nepraktikuota. Numatomą privatizuoti elektros ūkį piliečiai ir vėl pajus – padidės kainos, tačiau valdžia „nemato išeities“, nes vadovaujasi ta pačia vienmate nuostata, kad pelningas tegali būti nevalstybinis turtas. Kad valstybės kapitalas gali ir netgi turi būti investuojamas į kai kurias iš principo pelno negalinčias duoti visuomenės veiklos sritis, tokias kaip menas, kultūra, paveldo saugojimas, – kad tai šiuolaikiniams valstybės tvarkytojams nesuprantamas ir beveik neįmanomas elgesys, rodo minėtų sričių finansavimo „dinamika“.

Antras didelis melas buvo ir tebėra teiginys, kad 49 proc. akcijų „strateginiam investuotojui“ (t.y. užsienio monopoliniam pirkėjui) yra per maža, todėl niekas tokios objekto dalies nepirksiąs. Kai šitaip nusiteikusi į privatizavimą eina pati Vyriausybė, aiškiai niekindama savo parduodamą daiktą, vertėtų rasti kvailį, kuris tai neigtų ir atsisakytų būti vienvaldis objekto šeimininkas! Kad yra įvairiausių užsienio kapitalo dalyvavimo mūsų ūkyje modelių, kad pasaulio šalys užsieniečių privatizuotam turtui kontroliuoti taiko sunkius ir griežtus reikalavimus – Lietuvoje beveik kaip karinė paslaptis. Bet ko gi į Lietuvą eina „strateginis“, jeigu jam nepatinka tik dalis pelno, jeigu jam nepriimtinas ramus ir ilgas bendradarbiavimas su išsivadavusiais ir pakilti norinčiais lietuviais, jeigu jis nori viso turto ir pelno, kaip „Lietuvos telekomo“ valdytojai, arba net kompensacijų už jų valdymo metu padarytus nuostolius, kaip „Williams International“? Šiandien ir tai yra gana aišku: nori monopolio ir didelio pelno, kurie išspaudžiami iš vis labiau nuskurdinamų mokesčių mokėtojų. Monopolistams reikia rinkų, kurias jie nuperka iš nusikalstamai veikiančių vyriausybių.

Dar vienas ūkio tvarkymą visą dešimtmetį veikęs melas, dabar itin aktyviai bandomas padaryti vienintele teisinga Lietuvos ūkio tvarkymo filosofija, yra teiginys, kad be didelių įmonių Lietuvoje negali būti ir smulkių, – atseit tam tikras stambaus kapitalo karkasas sukuria tą ūkinę infrastruktūrą ir rentabilumo substanciją, kuri galinti patikimiau atlaikyti visus laisvosios rinkos kapitalizmo iššūkius. Pasaulio šiandieninė praktika rodo, o ir kapitalizmo istorijos tyrinėtojai įrodo, kad kapitalizmo patikimumą garantuoja būtent priešingi dalykai – „spaudimas iš apačios“, masinė laisvųjų gamintojų ir prekiautojų iniciatyva bei veikla. Vyriausybės nuolat kalbėjo apie smulkaus ir vidutinio verslo rėmimą, bet ugdė tik didžiąsias įmones. Tai buvo visų vyriausybių ideologija, o verslo rėmimas tebuvo ciniška propaganda.

Kodėl buvo nereikalingas nacionalinis ūkis?

Atsakymas į šį klausimą oficialiai niekada nebuvo duotas. Tačiau sisteminant per dešimtmetį padarytus pareiškimus ir – ypač – veiksmus, galima padaryti tokias išvadas.

1. Valstybės nacionalinio ūkio savarankiškumas buvo nereikalingas dėl ideologinių ir politinių sumetimų. Dešiniųjų politinių jėgų požiūriu, sovietiniais metais susiformavęs „raudonųjų direktorių ir pirmininkų“ sluoksnis Lietuvą desovietizuojant turėjo būti atskirtas nuo jų valdytų įmonių ir šitaip sutramdytas kaip aktyvi kairioji politinė jėga. Remiantis šia nuostata, per daugelį nesėkmingų ir net kenksmingų ūkio „restruktūrizacijos“ bandymų į Lietuvos nepriklausomos valstybės nuosavybę perėjęs okupacinis ūkio palikimas buvo išgrobstytas ir išsvaistytas, didžiąją buvusių pajėgumų dalį perimant prie valdžios svertų tebebuvusiems nomenklatūros atstovams. Nacionaliniu galintis tapti ūkis buvo sunaikintas, nomenklatūra – ne. Kovodama su kairiaisiais politinė dešinė, ypač konservatoriai, savo valdymo metu užsibrėžė kairiuosius išguiti iš vadinamųjų „strateginių įmonių“, jų vairus tiesiog parduodant kartu su „raudonaisiais suliberalėjusiais direktoriais“. Todėl visą dešimtmetį apie iš SSRS paveldėtą ūkį buvo kalbama kaip apie metalo laužą, kurį reikia parduoti kad ir už litą, o jeigu buvo siūlomi du, tai jau buvo laikoma sėkme. Visi sovietiniais metais išaugę kadrai buvo vadinami stagnatoriais, „planinio ūkio mąstysenos“, neiniciatyviais, mokančiais naudotis tik senomis Rytų technologijomis ir apskritai atsilikėliais. Kartu buvo peršama nuomonė, kad jie visi vagia valstybės turtą, yra susiję korupciniais, kartais – ir mafijiniais ryšiais ir nėra nė vieno, kuris nebūtų nusipelnęs kalėjimo. Visi jie yra suinteresuoti, kad  Lietuva gyventų  uždarą, be užsienio kapitalo konkurencijos gyvenimą, todėl nepriimtini ne tik profesiškai, bet ir politiškai. Kadangi naujos nacionalinių administratorių kartos nėra, reikalingi administratoriai iš užsienio.

2. Nacionalinis ūkis buvo nereikalingas ir dėl geopolitinių sumetimų. Jeigu Lietuvai gresia reokupacija, tai ūkio srityje jai tegali pasipriešinti užsienio kapitalas, „strateginių investuotojų“ pavidalu įleistas į strateginius Lietuvos ūkio objektus. Jeigu buvę jų vadovai buvo vagys, tai ar jų nušalinimas nėra pateisinamas ir visuomenės akyse. Pateisinus ir nacionalinio saugumo, ir visuomenės opinijos požiūriais, valstybės turto privatizavimas, radus Turto fondo ir Privatizavimo komisijos vadovus, sutikusius laužyti veikiančius įstatymus ir pažeisti Konstituciją, buvo paverstas politiškai sąlygotu turto perdavimu Vakarų monopolijoms arba, paprasčiau tariant, okupacijos metu sukurto turto perdavimu iš Rytų į tikrą Vakarų priklausomybę. Lietuvos kaip ūkiu disponuojančio subjekto beveik neliko. Taip per strateginių   ūkio objektų pardavimą Lietuva po trumpo nepriklausomybės laikotarpio savo politinių vadovų dėka perėjo į naująją – Vakarų – priklausomybę. Dabar lieka tai įteisinti juridiškai.

3. Nacionalinio ūkio nepageidaujamumo nuostata atsispindėjo Europos Sąjungos reikalavimuose. Priešišką nacionaliniam ūkiui Europos Sąjungos nuostatą rodo jos visiškai remiamas monopolijų ėjimas į šalis pretendentes (į Lietuvą – „Willams International“, Švedijos valstybinio telekomo, „Danisco Sugar“, „DFDS Tor Line“, „Watenfalo“ ir kt.). Siekiant atverti rinką amerikiečių Estijoje pastatytai skalūnais kūrenamai elektrinei, reikalaujama uždaryti Ignalinos AE. Esama informacijos, kad Lietuvai nesutikus išvalstybinti „Lisco“, Vokietijos ir Lenkijos firmos buvo pasirengusios vykdyti aksominę „Lisco“ blokadą. Globalizacija, kaip ir krikščionybė, nepaiso „nacionalinių subtilybių“. Būtent nacionalinėms bendruomenėms paliekama pensininkų globa, jaunimo mokymas ir lavinimas, invalidai, ir šių žmonių gerovė iš esmės bus „nacionalinės problemos“, nors nacionalinis ūkis, galintis garantuoti tų grupių bent minimalų finansavimą, bus nebe nacionalinės bendrijos rankose.

Beje, tai nėra nauja. Neseniai Lietuvoje pasirodžiusioje E.Hobsbaumo (Eric Hobsbawm) knygoje „Kraštutinumų amžius“ su atviru nepritarimu, netgi irzuliu vertinamos Versalio taikos sutarties nuostatos, sudariusios tarptautines galimybes kurtis nacionalinėms valstybėms, su panieka rašoma apie Baltijos valstybes, Slovakiją, Moldovą, Kaukazo valstybių nepriklausomybės pastangas, o apie nacionalinę ekonomiką kalbama kaip apie nesusipratimą.

4. Nacionalinio ūkio idėjinė, ir praktinė destrukcija yra ir finansiškai, ir politiškai naudinga valdantiesiems. Be „sėkmės procento“, kurį gauna konsultantai ir pardavėjai, visuotinai pripažįstama nuomone, egzistuoja nekontroliuojama „rėmimų“ sistema, kuri numato tam tikrus atlygius ir „privatizaciją“ remiančioms partijoms bei jų „aktyvui“. Dar neaišku, kiek ir už ką kas yra gavęs, bet nėra abejonės, kad anksčiau ar vėliau tos paslaptys bus atskleistos, ir buvusių premjerų užsienio įmonės, užsienio bankų sąskaitos laikui bėgant atskleis savo kilmę. Tačiau  kolei kas niekas to nenori daryti, visos pastangos iki šiol desperatiškai slopinamos. (Nors „Jūros“ išgrobstymo byla jau yra kažkas naujesnio).

Be to, visiems valstybės valdytojmas, neišskiriant nė vienos Vyriausybės, neigiamas nusistatymas nacionalinio ūkio atžvilgiu nenaudingas ir dėl to, kad nereikalauja rūpintis „pereinamojo laikotarpio“ ūkio politika – labai sunkia šalies valdymo problema, kurios esmė yra nacionalinės ūkio politikos vykdymas, balansuojant tarp Lietuvos galimybių ir Europos Sąjungos siekiamybių, kol mes dar nesame ES nariai, ir keliant Lietuvos ir jos bendruomenės gyvenimo lygį iki šiandieninių ES narių lygio mums dar nesant Europos Sąjungoje. Dabar gi nedaug kas atkreipia dėmesį, kad mes gyvename jau laikydamiesi ES pareigų, bet be Europos Sąjungos teisių, dusdami nuo mus konkuruojančio ES ūkio.

Kodėl nacionalinis ūkis yra reikalingas?

Nacionalinis ūkis yra būtinas, jeigu mes kalbame ne tik apie žmonių gerovę, bet ir apie žmonių, kaip tautos, gerovę, išlikimą ir tolesnę plėtotę. Apie jokios bendruomenės, tuo labiau tautos, gyvenimą neįmanoma kalbėti, nekalbant apie bendras pastangas apsirūpinti pragyvenimui būtinais produktais ir lėšomis, apie bendras pastangas pasirūpinti neįgaliais arba laikinai paremtinais bendruomenės (tautos) nariais. Taigi nacionalinis ūkis yra reikalingas iš principo, minimum kaip ekonominis ir kultūrinis subjekto (tautos) savarankiškumo pamatas. Štai kodėl Europos Sąjungai su jos federalizmo idėjomis ir vieningos valstybės vizija visiškai nereikalinga Ignalinos AE, netgi visiškai saugi nauja atominė elektrinė, nes jai nereikalinga elektros energiją generuojanti, ją pardavinėjanti ir su ES šalimis konkuruojanti Lietuva, – jai reikalinga Europos Sąjungos branduolinės kilmės elektrą perkanti Lietuva, Lietuva kaip ES prekių rinka. O Lietuvai reikia – visai priešingai – pačiai užsidirbti pinigų savo vaikams ir senoliams išlaikyti.

Nacionalinis ūkis būtinai reikalingas, jeigu mes, netgi priklausydami ES, norėsime ne iš Sąjungos fondų ar ne iš transkontinentinių arba transnacionalinių korporacijų gaunamų pajamų, o patys iš gamybinės veiklos pajamų formuoti savo socialiai išlaikomų bendruomenės narių minimaliųjų (valstybės garantuojamų) socialinių išmokų dydį. Nė vienoje šalyje, nė vienoje sąjungoje ir netgi sąjungos šalyje nėra ir negalės būti vienodų socialinės paramos parametrų – kiekviena šalis ir tauta turi ir turės savo specifiką, ir paisyti jų tebus galima tik disponuojant savarankišku iždu. Net jeigu valstybės Europos Sąjungoje bus kada nors prilygintos savivaldybėms (kas šiandien gali pasakyti, iki kokio lygio nueis federalizacija), jų finansinis aprūpinimas negalės būti suniveliuotas dėl tų „savivaldų“ netolygių sugebėjimų pinigus uždirbti. Lietuva privalo pati užsidirbti pinigus, ir to negalės garantuoti niekas kitas, kaip pačios Lietuvos kontroliuojamas nacionalinis ūkis. Jeigu jis nebus sukurtas dabar, paskui bus nepalyginti sunkiau.

Nacionalinis ūkis reikalingas kuriant darbo vietas, padedančias visuomenės aktyve išlaikyti darbingiausius, t.y. ir gyvybingiausius savo individus. Nė viena šeima nėra patvari be maitintojo, nė viena visuomenė nėra gyvybinga be tam tikros gamybiškai produktyvios individų masės. Nacionalinio ūkio nepajėgumas yra pirmoji emigracijos sąlyga, kurios padariniai yra etninio tautos prado silpnėjimas, imigracija, o galų gale  - ir tautos destrukcija.

Nacionalinis ūkis reikalingas ir tautos kultūrinio gyvenimo bei kultūrinės savitaigos pasaulyje garantijoms. Neturint savarankiškai disponuojamų lėšų, nėra įmanoma vykdyti jokios nekomercinės, bet tautos savivokai ir savitaigai reikalingos mokslinės, meninės, kultūrinės veiklos, kuri vienintelė pajėgia konsoliduoti visuomenę bendroms vertybėms, bendroms idėjoms pripažinti, pagal jas veikti ir gyventi.

Kas yra nacionalinio ūkio pamatai? 

Nacionalinio ūkio kompleksas susideda iš trijų sektorių: 1) strateginių ūkio objektų, 2) protekcinių ūkio objektų ir 3) inovacinių ūkio objektų.

Strateginiai ūkio objektai – tai tie ūkio objektai, kurie sudaro nacionalinio ūkio energetinio, komunikacinio ir intelektualinio potencialo bazę bei garantuoja nacijos plėtros patikimumą ir vientisumą šiais generaliniais nacionalinei būčiai aspektais.

Strateginių kategorijai priklauso ir žemės ūkis, kurį sudaro žemės ūkio produktų gamybos sektorius, kaimo verslų sektorius ir socialinis kaimo sektorius.

Energetinio komplekso pagrindas yra Ignalinos AE, Elektrėnų šiluminė elektrinė, Kruonio hidroakumuliacinė ir  - kaip pagalbinė kompleksui – Kauno hidroelektrinė.

Komunikacinio komplekso pagrindas transporto srityje  - tai „Lietuvos geležinkeliai“, „Lietuvos jūrų laivininkystė (Lisco), „Lietuvos prekybos laivynas (KLASCO), „Lietuvos žvejybos laivynas“, „Lietuvos avialinijos“, Lietuvos kelių tinklas. Komunikacinio komplekso pagrindas informacinių technologijų srityje – tai „Lietuvos telekomas“, Lietuvos paštas, Lietuvos televizija ir radijas.

Intelektualinio komplekso pagrindas yra Lietuvos sveikatos apsaugos valstybinė sistema, Lietuvos valstybinė švietimo sistema, Lietuvos valstybinė kultūros įstaigų sistema ir Lietuvos aplinkosaugos sistema.

Protekciniai ūkio objektai – tai sąveikoje su valstybės kontroliuojamais ūkio objektais veikią privatūs arba užsienio kapitalo ūkio objektai, kurių investicijos į gamybos renovaciją ir modernizaciją stiprina nacionalinio ūkio struktūrą, kuria (nustatytą skaičių) darbo vietų bei duoda ne mažesnį kaip numatytas mokestinį įnašą į valstybės iždą. Tokių ūkio objektų (pavyzdys gali būti „Philips Morris Lietuva“, „Williams Lietuva ir kt.) sąrašą nustato tautos atstovai parlamente konstitucinės daugumos teise.

Inovaciniai ūkio objektai – tai nacionaliniam ūkiui plėtoti ir tarptautiniam Lietuvos konkurentabilumui bei išsiveržimui į pasaulio rinkas vykdyti reikalingų gamybos šakų bazės kūrimas valstybės lėšomis, ūkio objektus paliekant valstybės kontrolėje arba privatizuojant valstybei ir visuomenei priimtiniausiomis sąlygomis bei nacionalinio ūkio sustiprinimui palankiausiu būdu. Tinkamiausias inovacinio objekto pavyzdys galėtų būti Ignalinos AE naujų modernios konstrukcijos saugių blokų statyba.

Šiandien Lietuvoje projektuojamas Strateginių objektų sąrašas. Jeigu į jį patekę objektai bus realiai (ne mažesne kaip 51 proc. priklausomybe) palikti valstybės nuosavybėje, jie gali tapti pamatu nacionalinio ūkio sistemai formuoti. Tačiau Sąrašas yra tik darbo, kuriant nacionalinio ūkio koncepciją ir sistemą, pradžia.

Nacionalinio ūkio veiklos principai

Yra trys svarbiausi nacionalinio ūkio objektų suvedimo į darnią ūkio sistemą aspektai: 1) tikslus ir aiškus visos sistemos tikslas ir uždavinys; 2) aiškus finansinės veiklos subalansuotumas; 3) visos sistemos ir atskirų objektų statusų ir sąveikos juridinis apibrėžtumas.

I. Tikslai ir uždaviniai

1. Nacionalinio ūkio tikslas – garantuoti savarankišką nacijos apsirūpinimą energija, informacija ir intelektu – tik tai gali garantuoti jos fizinį išlikimą bei gyvybingą reproduktyvumą.

2. Nacionalinio ūkio socialinė paskirtis – garantuoti socialinėms visuomenės išmokoms būtiną finansinį minimumą (Valstybės išmokų bazę) bei visuomenės užimtumą nekriziniu nedarbui lygiu.

3. Nacionalinio ūkio idėjinė prasmė – nacionalinio identiteto ir suvereniteto apsauga ir puoselėjimas netgi žymios suvereniteto dalies praradimo Europos Sąjungos sąlygomis. Globalizacijos procesai taip pat kels nacijų atsilaikymo niveliuojantiems pasaulio ūkio ir masinės kultūros postūmiams klausimus, ir nacionalinio ūkio kūrimas – be jokios abejonės – bus vienas iš tų būdų, kuris leis visuomenės individams telktis bendrai veiklai, pasipriešinimui nepalankiems tiek vidaus, tiek išorės veiksniams, pasitarnaus bendruomenės savivokai ir savitaigai.


II. Finansinės veiklos principai

1. Visų nacionalinio ūkio objektų veiklos kreditų suma neturi viršyti objektų duodamos pelno sumos, tačiau netgi sistemai dirbant nuostolingai, objektų veikla turi būti gerinama efektyvinant jų administravimą arba valstybei inovuojant nuostolius padengiančias veiklos sritis, o ne pardavinėjant įmones arba netgi iš dalies jas privatizuojant.

2. Nacionalinio ūkio visuma turi veikti pelningai, tačiau laikinam nuostolingumui padengti panaudoti mokesčių mokėtojų pinigai yra laikomi pelningai nacionalinio ūkio administruoti nesugebėjusios Vyriausybės iš mokesčių mokėtojų paimta paskola, kurios grąžinimas yra visos šios Vyriausybės atsakomybė.

3. Nacionalinio ūkio pelnas turi garantuoti tokias įplaukas į valstybės iždą, kad jų suma garantuotų valstybės nustatytą socialinių išmokų minimumą (maksimumą paliekant iš kitų šaltinių – visų pirma laisvos iniciatyvos pagrindu vykdomos gamybos – gaunamoms išmokoms).

4. Žemės ūkio gamybos finansavimas yra atskira finansų panaudojimo planavimo šaka, tačiau įsitenka bendruose nacionalinio ūkio finansinių balansų parametruose.

III. Juridinio apibėžtumo pamatas

Nacionalinio ūkio juridinis pamatas yra referendumu priimta nacionalinio ūkio sistemos koncepcija.

Visi principiniai ūkio sistemos atžvilgiu sprendimai parlamento gali būti priimami tik pagal konstitucinių pakeitimų teisę.

Vertinant dabartinę vyriausybių politiką netgi pagal dabartines teisės normas, daugelį nacionalinį ūkį reglamentuojančių įstatymų, Lietuvos parlamento pakoreguotų pagal Europos Sąjungos teisės normas, būtina nedelsiant atkurti pagal šiandieniniam Lietuvos ūkiui, o ypač – nacionalinio ūkio statusą turinčiam ūkiui, reikalingas veikimo normas ir „perjungti“ į ES teisę tiktai tada, kai Lietuva įstos į Europos Sąjungą. Ši „klaida“ ištaisytina nedelsiant. Tai greta Strateginių objektų sąrašo – galimybė pradėti kurti savo nacionalinį ūkį jau šiandien. Tačiau kad šitaip galėtų būti veikiama, būtina pakeisti Vyriausybės, kaip vyriausiosios administracinės valdžios, santykį su nacionaliniu turtu: Ministrų kabinetas privalo personaliai atsakyti už valstybės turto reproduktyvumą. Kitaip už ką valstybės administravimui kasmet išleidžiama 260 mln. litų?

Žymus XX a. istorikas F. Brodelis (F. Braudel) savo „Kapitalizmo dinamikoje“ sako: „Kai kunigaikštis ima kalbėti apie ūkį, jis jau kalba apie nacionalinį ūkį.“

Kai šiandien Lietuvos premjeras kalba apie Lietuvos ūkį, jis rūpinasi globaliu ūkiu.

Kai kalbėjo F.Brodelio kunigaikštis, nacijos (kartu su jas vienijančiu ūkiu) tik kilo. Kai kalba Lietuvos premjeras, nacija (kartu su ją dezintegruojančiu ūkiu) krinta.

Ar globalinis ūkis būtinai reikalauja nacijų mirties? Anaiptol. Tik kai kurių: tų, kurios šito nori.

Todėl sakome: mūsų gyvenimą šiandien ir atetyje garantuojanti alternatyva – nacionalinis ūkis.

Nuomonės, diskusijos, komentarai



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra