Romas Kalanta – vienybės ar priešiškumo ženklas?

Autorius: Data: 2012-07-19, 11:24 Spausdinti

Romas Kalanta – vienybės ar priešiškumo ženklas?

Monika KARENIAUSKAITĖ, Lietuvos gyventojų genocido ir tyrimo centro darbuotoja, Vilnius

2012-ieji – metai, gausūs sukakčių, žyminčių ne vieną Vėlyvuoju Sovietmečiu Lietuvos SSR vykusios neginkluotosios antisovietinės rezistencijos, arba, pilietinio pasipriešinimo aspektą. Kovą minėjome lietuviškosios periodinės saviraidos pradžios – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ keturiasdešimtmetį, gegužę – Romo Kalantos susideginimą Kaune ir „Kalantines“, rugpjūtį laukia pirmojo viešo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo 25 metų sukaktis.

Visi šie įvykiai be galo svarbūs ir reikšmingi. Tačiau ir ypatingi bei skirtingi savo ideologiniu turiniu. Kaip žinome, minėtą „kroniką“ leisti pradėjo katalikiškoji visuomenės dalis. Šie žmonės siekė visų pirma kovoti prieš tikėjimo, pažiūrų bei įsitikinimų suvaržymus. Tai buvo universalūs kovotojai už žmogaus teises – juk mintis apie monolitinės imperijos – SSRS – griuvimą tuo metu atrodė dar sunkiai įtikėtina, nors ir viltinga ateities perspektyva. Prie A. Mickevičiaus paminklo, paminėdami Vakarų, o ypač Rytų Europai tragiškas pasekmes atnešusįjį Molotovo-Ribentropo paktą, jau vienbalsiai ir aiškiai reikalavome erdvės, savosios demokratinės valdžios ir teritorijos šioms teisėms įgyvendinti – Lietuvos valstybingumo. Vis dėlto, tiek „kronika“, tiek 1987-ųjų rugpjūčio 23-ioji buvo ir tebėra santarvės bei vienybės – tačiau ne priešiškumo – ženklas. Kaip „kronikoje“ tilpo faktai apie daugelio tautybių ir konfesijų asmenų persekiojimą bei teisių pažeidimą, taip prie A. Mickevičiaus ranka rankon stovėjo tiek katalikiškojo pogrindžio atstovai, tiek Lietuvos Laisvės Lygos aktyvistai. Ideologiniai skirtumai nublanko dėl vienybės dvasios.

Su „Kalanta“ buvo kitaip. Atmintį apie jį – tarsi tą suanglėjusį lavoną – kėsinosi draskyti bei plėšyti į gabalėlius ir vieni, ir kiti. Vieniems ji tapo hipiškosios laisvės ir seksualinės revoliucijos maištu paženklinto jaunuolio radikaliu pareiškimu, kitiems gi, priešingai – kunigystės troškusiu drovumo įsikūnijimu. Treti Kalantą piešė kaip kovotoją dėl Lietuvos valstybingumo – yra net laikančių jį partizanų tradicijos tęsėju ar šauniojo savižudžio Margirio pasekėju. Ir pliekiasi šaunieji lietuvaičiai, nepasidalina šio herojaus – „mums, bet ne jiems“! Saliamoniška išmintis liudytų – reiktų Kalantą padalint į gabalus, o sukapoto jo užtektų ir tiems, ir kitiems. Tačiau iškyla problema. Toje biblinėje istorijoje apie išmintingąjį Saliamoną ir dvi mažyčio kūdikėlio nepasidalinusias moteriškes, tikroji kūdikio mama gerai suprato, kad sukapotas jis nebegyventų. Todėl verčiau jau buvo pasiruošusi jį atiduoti apsišaukėlei. Pasitikint šia tūkstantmete išmintimi, ima darytis nejauku – o jeigu padalintas Romo atminimas, likęs tik jį skirtingai puoselėjančių ribotų grupių privilegija, palaipsniui išdils? Skirtingos grupės kiekvienoje visuomenėje turi vis kitokią atmintį. Tačiau valstybei verkiant reikia ir bendro istorinio pasakojimo, daugiaprasmių – tačiau visiems priimtinų vieno ar kito istorinio siužeto vaizdinių. Tokių, kurie suvienytų – o ne dar labiau skirtų ir taip gerokai susipriešinusią šiandienos visuomenę.

Tačiau – kaip rasti tą susikalbėjimą? Ko gero, čia reikėtų prisiminti, jog Romo susideginimas, kaip vieno žmogaus antisisteminis poelgis brežneviniame Kaune, kad ir koks radikalus, buvo ne išimtis ir ne pamišėlio darbas – greičiau, katalizatorius, puikiai atliepęs to meto visuomenės nuotaikas. Ne vienas garbus sociologas, ypač minios psichologijos tyrėjai, akcentuoja, jog neretai daug žmonių yra linkę ir trokšta nusižengti normai arba vienam ar kitam socialiniam suvaržymui, bet nedrįsta to padaryti. Tačiau kai normą sulaužo bent jau vienas individas – kitiems maištauti prieš sistemą tampa daug lengviau. Štai taip ir kyla revoliucijos.

Po Romo susideginimo vykusius įvykius – daugiausia, jaunimo protestą – daug kas šiandien skambiai krikštija Kauno pavasariu. Šis pavadinimas, gal kiek skambokas, vis tik puikiai parodo, kad Romui sulaužius sovietinės santvarkos taisykles, lyg iš gausybės rago pasipylė iki tol slopintas Lietuvos visuomenės nepasitenkinimas okupacija ir sovietiniais suvaržymais. Tad „Kalantinės“ – vieno žmogaus, nors ir labai radikalus, nusižengimas normai, fizinis ištrynimas savęs iš tobula vaizduotos sovietinės tikrovės – parodė, jog, priešingai sovietinei propagandai, sovietinės vertybės tikrai nebuvo priimtinos visiems to meto LSSR gyventojams. Kad daug žmonių, ypač jaunų, netikėjo santvarka, ilgėjosi buvusios Lietuvos valstybės, troško permainų, nekentė sovietinių asmenybės suvaržymų. Visa tai tuo metu buvo aktualu tiek hipiui, tiek katalikui, tiek ateistui, tiek kraštotyrininkui, tiek tautininkui, tiek buvusiems politiniams kaliniams.

Štai kodėl šiandien, užuot draskęsi dėl Romo Kalantos tapatybės ir atminimo, istorikai bei kiti jo asmenybei ir aukai neabejingi žmonės turėtų siekti kuo objektyvesnės tiesos bei atsakymo į klausimą, kas ir koks iš tikrųjų buvo Romas. Tačiau, net jei atsakymas netenkins visų interesantų – Jis, hipis, krikščionis ar tautininkas, o gal visų po truputį – b uvo pirmasis, po partizanų, taip atvirai ir drąsiai, radikaliai ir pasiaukojančiai metęs iššūkį sovietinei sistemai. Padrąsinęs, įkvėpęs. Gyvybę paaukojęs. Už tai, šiandien gyvendami LAISVI – kas bebūtumėm – Jam liksime amžinai dėkingi…

Voruta. – 2012, rugpj. 4, nr. 16 (754), p. 5.

Istorija , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra