Romanas apie kunigą Juozą Zdebskį

Autorius: Data: 2016-07-25, 13:09 Spausdinti

Romanas apie kunigą Juozą Zdebskį

J. Steponavičiaus vyskupavimo 25 m. minėjimas Žagarėje, dešinėje – kun. J. Zdebskis, kairėje – vysk. V. Sladkevičius. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka

Sigitas BIRGELIS, www.punskas.lt

Netrukus Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodys knyga „Šventojo Akiplėšos medžioklė“. Tai rašytojo ir gydytojo Gasparo Aleksos tikrais faktais paremtas romanas apie Lietuvos katalikų bažnyčios kankinį kunigą Juozą Zdebskį. Sovietmečiu nebuvo pasauliečių labiau mylimo dvasininko nei J. Zdebskis. Daliai ano meto kunigų jis kėlė galvos skausmą, net buvo skundžiamas Šventajam Sostui. KGB jį praminė Akiplėša… Belaukdami knygos pasirodymo, norime priminti šią iškilią Lietuvai ir Katalikų Bažnyčiai asmenybę.

Pogrindinės spaudos leidėjas, kovotojas už religijos laisvę, uolus misionierius kun. J. Zdebskis gimė 1929 m. Naujienos kaime, netoli Kalniškės miško, kuriame 1945 m. gegužės 16 d. vyko garsus Kalniškės mūšis. Vinco Zdebskio ir Ievos Slavėnaitės-Zdebskienės šeimoje gimė 4 vaikai, tačiau užaugo tik Juozas ir Marytė.

Juozas mokėsi Naujienos pradinėje mokykloje, o vėliau Kalvarijos gimnazijoje. Baigęs mokslus jis įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1952 m. buvo įšventintas kunigu.

Dirbo sielovadoje Šiluvos, Raseinių, Šiupylių, Vilijampolės, Kauno, Šakių, Gudelių, Alytaus, Leipalingio, Kapčiamiesčio, Valakbūdžio, Prienų, Šlavantų ir Rudaminos parapijose.

1964 m. už vaikų katekizmo mokymą buvo nuteistas vieniems metams kalėjimo. Vėliau, negavęs sovietų valdžios leidimo dirbti parapijoje, dirbo melioracijoje, kasė griovius. 1971 m. vėl buvo metams nuteistas už tą patį „nusikaltimą“.

J. Zdebskis važinėdavo po Lietuvą rinkdamas protesto parašus, susitikdavo su jaunimu, lankydavo Sovietų Sąjungos gilumoje gyvenančius katalikus, tarnaujančius sovietinėje armijoje kareivėlius, politinius kalinius. Jis net dėl vieno kareivio, tarnaujančio Rusijos gilumoje, vykdavo tūkstančius kilometrų, kad sustiprintų jo dvasią, suteiktų sakramentus.

Kunigas Juozas vis ieškojo naujų būdų skelbti Evangeliją. Kapčiamiestyje sumanė uždaras rekolekcijas, kurias vesdavo jaunimui, inteligentams, kunigams, seserims vienuolėms ir kt. Mokė žmones religinių tiesų, kalbėjo apie laisvę, žmogaus orumą, ragino giedoti tuo metu uždraustą „Tautišką giesmę“, rinko medžiagą ir platino „Katalikų bažnyčios kroniką“.

Kun. J. Zdebskis turėjo literatūrinių gebėjimų, rašė dienoraštį, maldas, meditacijas, svajojo parašyti krikščionišką romaną. 1978 m. jis su kunigais Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku ir Vincentu Vėlavičiumi subūrė Tikinčiųjų teisėms ginti komitetą, kuris kovojo už tikinčiųjų teises, viešai kalbėjo apie valdžios ir saugumo daromus nusikaltimus Bažnyčios atžvilgiu.

Kunigą J. Zdebskį visąlaik sekė sovietų saugumas. Vienu metu tam tikslui buvo užverbuota net 115 saugumiečių. Jie pateikė apie kunigą 465 agentūrinius pranešimus! Dvasininko sekimo bylos, kuri per stebuklą išliko, yra 8 tomai – iš viso 2 040 puslapių. Saugumas stengėsi jam pakenkti ir visaip jį juodinti. Jo namuose buvo daromos kratos, sekami telefono pokalbiai. Saugumas stengėsi su juo susidoroti, bet ilgai jam nepavykdavo. 1980 m. prieš kunigą buvo panaudota cheminė medžiaga. Manoma, kad ipritu apipurkštos jo automobilio sėdynės. Kunigas patyrė II–III laipsnių kūno nudegimą. Tik gydytojų dėka pavyko išgelbėti jo gyvybę.

Apie 20 kartų bandyta pasikėsinti į jo gyvybę. Kunigas žuvo 1986 m. vasario 5 d. Eišiškių plente, KGB surežisuotoje autoavarijoje.

Skelbiame keletą būsimo Gasparo Aleksos romano fragmentų.

***

Tą rudenį auksu virpėjo Laisvės alėjos liepos, o kunigą viliojo jaunatviškas miestas. Rugsėjį gatves užplūstantis jaunimas jį visados džiugino. Netoliese įsikūrusiuose Medicinos ir Politechnikos institutuose virė studentiškas gyvenimas. Čia pat tūnojo ir nuožmiausia okupantų valdžia – Kauno KGB rūmai.

Prie Įgulos bažnyčios, ypač antrąją dienos pusę, netrūkdavo jaunų žmonių. Čia buvo patogu skirti pasimatymus. Studentija vis dažniau užsukdavo ir į Dievo namus. Juos traukė įdomūs ir išraiškingi vikaro pamokslai apie vyro ir moters nuodėmės psichologiją, meilės aistras ir atsakomybę, apie auką ir atgailą.

Prie klausyklos ilgėjo eilės norinčių išpažinti nuodėmes, susitaikyti su Dievu ir gauti išrišimą.

Saugumiečių informatoriai taip pat vis dažniau užsukdavo pasiklausyti jaunojo kunigo pamokslų.

 ***

Seminarijoje, kada klieriką Juozą ištiko dvasinė sausra ir reikėjo priimti galutinį sprendimą dėl kunigystės, jį išgelbėjo pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir dvasios vadovo, tėvo Grigaičio, autoritetas bei nuoširdumas.

Būtent tada, seminarijos sodelyje, šnekučiuodamasis su dvasios tėvu, klierikas apsisprendė paaukoti savo gyvenimą Dievo Motinai.

Prieš kunigystės šventimus klierikas Juozas savo dienoraštyje rašė: ,,Dievo meilė – visa vykdyti, ko nori iš manęs Marija – pasiaukojimas ligi kraujo.“

– Tėve, aš bijau vienatvės, – atsisveikindamas su dvasios tėvu, guodėsi klierikas.

– Jėzus ir Marija nuolatos su tavimi, sūnau. Pažink savo sielą, tada suprasi, kada reikia prilaikyti vadžias tiek linksmumo, tiek įvairių pasiryžimų atžvilgiu, – tyliu slėpiningu balsu kalbėjo tėvas Juozas Grigaitis. – Neapleisk mąstymų, sąžinės apskaitos, dvasinių skaitymų, melskis, kalbėk rožyną… Juk viską žinai, Juozuli. Esi choleriško charakterio, todėl tau dažnai dangus maišysis su žeme. Ar atsimeni, ką tau pasakė seminarijos Rektorius?

– Atsimenu, Tėve! Atsimenu… – karštai ištarė klierikas.

– Ir apie moteris atsimeni?

– At… Moterys yra Viešpaties kūrybos gėlės.

– Taip, tad žvelk į jas apaštališku žvilgsniu. Visados įdėmiai klausyk jų išpažinčių – tirk jų sielų reikalus, – toliau kalbėjo dvasios tėvas.

 ***

Iš pirmųjų kunigystės patirčių Raseiniuose Juozas taip pat turėjo ką prisiminti. Ilgam įstrigo jo pokalbis su klebonu. Jaunas kunigas tada paklausė:

– Kaip kovoti prieš seksualinės prigimties polinkį?

– Galvok taip: kvailos bobos, niekam tikę, ir tiek, – atsakė klebonas.

– Kvailos bobos?.. Niekam tikę?.. Bet pažiūrėkite, klebone, juk šita ir nekvaila, ir tinka kai kam… Tad ko griebtis, kaip atsispirti?.. – neatlyžo jaunasis vikaras.

– Nepaikiok, pats viską žinai! Jeigu nusižiūrėjęs į Liudą Vasarį iš Mykolaičio romano griebsi mergą į glėbį, gero nelauk. Nusidėsi. Stipriai nusidėsi. O tada jau prarasi duotybę klausyti išpažinčių ir Jėzaus vardu atleisti nuodėmes. Apims bejėgystė, negalėsi prisiliesti prie jautriausių ir slapčiausių žmogaus sielos stygų… Tavo tiesa, moteriškos ir už vyrus kartais protingesnės – ir gražios, ir viliojančios, ir tinkamos gyvenimui – tačiau mudu juk pasirinkome skaistybę, ar ne?

– Klebone, jų jausmai – šventi ir kilnūs. Visa tai iš Dievo… Kaip atsispirti?

– Abejoji savo kunigyste? – piktai paklausė klebonas.

– Ne, – ramiai atsakė Juozas, – bet jūs esate daugiau gyvenimo matęs, patarkite.

– Vikare, jau užsiminiau, kad mes neturime teisės liesti moters kūno, privalome valdyti akių žvilgsnius… Nes moterų gyvenimų bylose privalome likti tyri ir nešališki!

 ***

Visa tai buvo dar taip neseniai…

Jau spėjau pabūti Šiluvoje, Raseiniuose, Šiupyliuose, Vilijampolėje, mąstė kunigas. Dabar atsidūriau čia, Kauno centre! Patogu mokytis, tobulėti… Negaliu atsidžiaugti! Ar pavyks teologijos studijos licenciato kursuose? Jaučiu stiprų pašaukimą skaistumui, nuolankumui ir norą aukotis kitiems. Bet kodėl prisėdau ant laiptų prie bažnyčios? Kodėl neskubu į savo gūžtelę?

– Ar pašnekesys su Sigute buvo mano puikybės akimirka? – pusbalsiu ištaria kunigas.

Kam jis sako tuos žodžius? Miegančiam miestui? Laisvės alėjai?

– Žiūrėkite, koks aš solidus! – ironizuoja. – Prisakau atsivesti kūdikio tėvą ir žinau: atsives! Pravirkdžiau būsimąją motiną? Taip, pravirkdžiau… Bet pasimeldė ir nurimo. O aš? Ar nepasidaviau puikybei? Kodėl iš karto neatleidau nuodėmės? Juk Jėzaus pavesta galia privalėjau jai atleisti. Privalėjau… Privalėjau… Geroji Mergele Marija, mūsų Motina, padėk man ištaisyti klaidą, užtark prieš savo Sūnų! Man taip trūksta žinių apie moters misiją šiame pasaulyje, apie žmonių temperamentus, apie kančią ir jos įprasminimą…

Pradėjo krapnoti. Vėjas stambius lietaus lašus bloškė kunigui Juozui tiesiai į veidą, į kaistančius skruostus, biro ant nuo įtampos degančių lūpų.

Skaudžiai suvokė seniai bematęs mamą, seserį, užplūdo ilgesys ir jaudulys.

Koks sunkus mamos gyvenimas!

O mažoji sesuo Zitutė? Dabar jau būtų paaugliukė…

Juozas nebesupranta, kas drėkina jo skruostus – lietus ar šykščios vyriškos ašaros: „Kaip aš ją mylėčiau, jeigu būtų gyva… Dabar tik maldose aplankau… Mes visi kalti, kad praradome tą mažutę. O, kad būtų vykdyta visame kame Jėzaus valia!“

Grįžęs į savo kambarėlį pusrūsyje, kunigas suklupo dvasios ataskaitai ir vakaro maldai.

Katalikų kunigai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra