Rinkimų išvakarės – Nepriklausomybės išvakarės. Taškų sudėstymas

Autorius: Data: 2016-05-16, 14:43 Spausdinti

Rinkimų išvakarės – Nepriklausomybės išvakarės. Taškų sudėstymas

 Žurnalistas Marek Garziecki kalbina Sąjūdžio pirmininką Vytautą Landsbergį

Rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kuriuose susigrūmė valdančioji komunistų partija ir reformų judėjimas „Sąjūdis“, išryškino ir dviejų skirtingų asmenybių priešpriešą. Tai gerai sudėtas, ryškus populistas Algirdas Brazauskas, buvęs fabriko inžinierius, o dabar Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius. Ir daugeliu požiūrių visiška jo priešingybė Sąjūdžio pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tyliai kalbantis, savistabus ir analitiškas, tikras universitetinis muzikologijos dėstytojas, kokiu buvo prieš įsitraukdamas į politiką.

            Jis vengia retorikos ir mėgsta sudėtingai argumentuoti, bet tai nemažina poveikio, kurį daro jo tvirtas patriotizmas. 1988 m. lapkritį, kai vyko vieša diskusija dėl konstitucinių pokyčių Lietuvoje, kaip tik Landsbergio tvirta laikysena susilaukė aštrios kritikos komunistų dienraštyje „Izvestijos“. Jei kas nors Maskvoje manė jį taip nutildysiantys, tai labai apsiriko. Kitame Sąjūdžio Tarybos posėdyje Landsbergis buvo tuoj išrinktas Tarybos pirmininku ir yra juo ligi šiol.

Nors jo pagrindinis oponentas Brazauskas apsuptas žiniasklaidos, ypač Vakarų žiniasklaidos dėmesio, atrodo, kad Landsbergio tai nejaudina. Brazausko fenomeną jis aiškina psichologinėmis priežastimis.

„Tauta išgyveno okupacijos dešimtmečius, ir nors neturėjo nepriklausomos politikos galimybių, visada laukė gelbėtojo. Dabar turime asmenį, kuris gali tikėtis žmonių simpatijų. Ir [visoje] komunistų vadovybėje yra keleta padorių, patikimų žmonių, kurie partiją daro švaresnę. Antra vertus, jau pats žodis „komunistas“ žmonėms kelia didžiulį nepasitikėjimą.“

Tačiau Landsbergis naujai atsiradusį Lietuvos komunistų patriotizmą vertina ne vien geraširdiškai. „Be tokio žingsnio Lietuvos komunistų partija rinkimuose neturėtų jokių šansų, jokių“. Nereikia stebėtis, kad jis rinkimuose mato ne asmenybių, o programų susidūrimą.

„Šie rinkimai yra sąlygiškai laisvi. Juose galėjo diskutuoti kandidatai su priešingomis programomis, ko sovietinėje Lietuvoje niekad nebuvo. Tačiau lygių galimybių naudotis žiniasklaida neturėjom. Mes per savaitę gaudavome vos pusantros valandos televizijos eterio, o jie – visą likusį laiką. Propaganda gal ir nebuvo akivaizdi, bet visada rasdavosi galimybių diskretiškai abejoti mūsų kandidatų sugebėjimais, pabrėžiant stoką patirties valdyti šalį. Matėm tokių dalykų.

Ir rinkimų organizatoriais negalėjom visiškai pasitikėti. Net dabartiniai Rumunijos vadovai suvokė, kad negali tie patys asmenys valdyti ir sykiu nešališkai rengti rinkimus. O Lietuvoje padėtis blogesnė, nes tebėra okupuojanti kariuomenė ir Maskvos tvirtai valdomos slaptosios tarnybos. Gal tiesioginio kišimosi ir nebuvo, tačiau jutome nuolatinį spaudimą. Sulaukdavome grasinimų ir perspėjimų dėl galimų rinkimų rezultatų. Visa tai veikė rinkėjus.“

Nors Sąjūdis ir komunistai buvo principiniai rinkimų oponentai, bet kandidatų narystė persiklodavo. Pavyzdžiui, vienas Sąjūdžio lyderių Romualdas Ozolas buvo iškeltas kaip komunistų kandidatas, nes jis yra ir Lietuvos komunistų Politbiuro narys. Tai rinkimų rezultatus daro ne taip aiškiai apibrėžtus, ir gali vesti link būsimų lojalumo konfliktų. Kaip jie elgsis, jeigu pasirodys, kad komunistai ir Sąjūdis turi skirtingus tikslus?

„Tie žmonės įsijungė į [naująją] komunistų partijos vadovybę iš asmeninės ir patriotinės pareigos“, aiškina Landsbergis. „Jeigu jie galės paveikti ją iš vidaus, jų sprendimas bus pateisinamas. Jei ne, jie turės peržiūrėti savo pozicijas. Kai kurie jau pasakė, kad jeigu iki kito neeilinio partijos suvažiavimo nebus pastebimų pokyčių, jie pasitrauks iš partijos. Kol kas Komunistų partijos politika lieka neaiški. Ji priima nepriklausomybės principą, tačiau [įgyvendintą] ateityje, kada nors, esant tam tikroms sąlygoms ir priklausomai nuo pokyčių Maskvoje. Kai kuriems žmonėms tai kelia nepasitikėjimą, nes jeigu šiandien partija sako „taip, bet“, tai rytoj gali tarti kitaip.“

Landsbergiui dėl nepriklausomybės nėra jokių „bet“.

„Sąjūdžio tikslas – visiška nepriklausomybė, o tai reiškia atskiros valstybės buvimą. Ji gali būti susieta tarptautinėmis sutartimis su Sovietų Sąjunga arba Lenkija, Švedija ar kuria kita valstybe. Suprantama, kad teks bendrų interesų su mūsų kaimynėmis. Tačiau tai turi būti apibrėžta sutartimis. Žinoma, teks atsižvelgti į Sovietų Sąjungos karinius ir strateginius  interesus, niekas to nekvestionuoja, tačiau viskas turės būti nustatyta sutartimis su aiškiomis laiko ribomis. Mes tuoj iškelsime tą klausimą kaip pagrindinį tarptautinėms deryboms [su SSRS], o ne kaip prašymą ko nors mums duoti.

Po rinkimų ir Lietuvos naujos Vyriausybės sudarymo turės būti išrinkta speciali derybų su Maskva delegacija. Tada gali rastis du keliai į nepriklausomybę. Galėtų vykti derybos, kuriose abi pusės sutartų dėl realistinės datos tikrai nepriklausomybei. Kitas kelias būtų vienpusiškai paskelbti formalią ir teisinę nepriklausomybe, kartu kviečiant Maskvą ir visą pasaulį pripažinti ir paremti tokį žingsnį. Tai gali būti pavojingesnis, bet gal efektyvesnis žingsnis. Viskas priklausys nuo situacijos. Aš tikiu, kad situacija pradės aiškėti [po pirmojo rinkimų rato] vasario pabaigoje. [Sovietų] Aukščiausiosios Tarybos sesija jau svarstė Baltijos respublikų nepriklausomybės klausimą. Maskva jau ruošiasi tokiam žingsniui. Palaukime ir pamatysime.“

Vieni manytų, kad pastarieji įvykiai Kaukaze sustiprino Lietuvos derybinę poziciją su Maskva, lyginant Lietuvos atsargumą ir apdairumą su smurto [protrūkiu] Armėnijoje ir Azerbaidžane. Kiti matytų tai veikiau kaip aštrėjančią Gorbačiovo poziciją nacionalistinių jėgų atžvilgiu. Landsbergis neabejotinai laikosi antrosios nuomonės.

„Karinė intervencija Baku buvo pirmiausiai skirta perspėti, kad [ir] mes galime sulaukti bet ko. Iš pradžių netgi manėme, jog prasideda grandininė reakcija, kurią išprovokavo Centras. Baiminomės, kad visose „nepaklusniose“ respublikose bus paskelbta karinė padėtis. Pagaliau, jeigu paskaitytume Maskvos spaudą, tai ji įvykius Baltijos šalyse aprašo tais pačiais žodžiais, kaip „ekstremistų“ ir „separatistų“ veiksmus. Mes nelaikome savęs separatistais, net jei Vakarai kaip papūgos kartoja Maskvos terminologiją. Teisine prasme mes esame atskira valstybė, laikinai aneksuota imperinės jėgos. Taip ir turėtų būti matoma.

Žinoma, turime būti pasiruošę jėgos sprendimams, kuriuos galbūt pateisins kokios nors provokacijos. Kažkas gali duoti įsakymą, kad reikia lavono, ir toks lavonas gali būti parūpintas. Dar yra įgąsdintų [vadinamųjų] dešiniųjų, daugiausia tarp rusų mažumos, pasiryžusių senoviškai „ginti socializmą“.“

Visų Baltijos tautų vadovai mato pavojų visiems nacionalinio išsivadavimo judėjimams Sovietų Sąjungoje, kurį kelia situacija Kaukaze. Neseniai Landsbergis kartu su Latvijos ir Estijos Liaudies frontų pirmininkais surengė Rygoje konferenciją Armėnijos ir Azerbaidžano sąjūdžiams. Keista, kad Maskva nebando tarpininkauti Kaukaze. Bet Landsbergio tai nestebina.

„Maskva nesugeba ten tarpininkauti, o gal nė nenori. Galbūt, kas ten vyksta, atitinka Maskvos interesus. Aišku viena, kad numanomoje ateityje ten nebus jokių rinkimų. Dabartinė padėtis tikrai bus pratęsta. Jei prireiks, tam pateisinti bus leista smulkių riaušių. Mes nenorime pakliūti į tokius spąstus.“

Tad Gorbačiovo populiarumas ir pasitikėjimas juo Vakaruose nebūtinai reiškia tą patį sovietiniams žmonėms. O ar Landsbergis tiki sovietų vadovo gera valia?

„Neturiu kito pasirinkimo, – skamba Landsbergio atsakymas. – Turime tikėti jo gera valia, ir kad tas tikėjimas įpareigoja taip pat kitą pusę.“

Tarkim, formalios kliūtys Lietuvos nepriklausomybei bus greitai įveiktos, bet ar ji taps politiškai ir ekonomiškai gyvybinga valstybe? Kaip atsakymą Landsbergis prisimena jo šalies prieškarinę patirtį.

„Mes buvome neutrali valstybė, panašiai kaip Latvija ir Estija, o mūsų statusą garantavo didžiosios galybės ir Tautų Sąjunga. Kalbant apie ekonomiką, tai nei Lietuva, nei, tiesą sakant, didesnės valstybės šiandien negali būti visiškai nepriklausomos. Tu negali gyventi izoliuotas nuo pasaulio ekonomikos bei savo kaimynų išteklių.

Mums sako, kad esame ekonomiškai priklausomi nuo Sovietų Sąjungos, bet ir Sovietų Sąjunga priklauso nuo Lietuvos. Jeigu jie nutrauktų ekonominius ryšius su mumis, tai turėtų statytis fabrikus, kurių dabar yra tik Lietuvoje.“

Tokia tarpusavio priklausomybė gali tęstis ir ateityje.

„Mūsų natūralus ekonomikos pagrindas yra Sovietų Sąjunga arba kuo ji taps ateityje. Aš taip pat numatau Baltijos valstybių [tarpusavio] ekonominę integraciją. Balto-Skandijos šalys yra mūsų artimiausi kaimynai. Po to Lenkija ir Vokietija. Bet pirmiausia numatome Baltijos valstybių vienybę. Tai galės atsverti mūsų rytinį užnugarį ir atverti kelią į Vakarus ir Bendrąją rinką. Tačiau tai neįvyks, kol Gorbačiovas tik pranašauja piešdamas gražius mūsų „bendrų Europos namų“ paveikslėlius. Bendri namai su kalėjimo kameromis ir izoliuotais purvinais kambariais?“

Tad kokio pobūdžio veiksmų Lietuva tikisi iš Vakarų?

„Mes tikimės aktyvios paramos Lietuvai politikos, Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės teisiniam egzistavimui. Mes nesame nauja ką tik atsiradusi tauta, esame sena istorinė Europos valstybė. Ši tauta prarado, paskui atgavo ir vėl prarado nepriklausomybę. Dabar ji siekia atgimimo ir nori įsijungti į Europos tautų šeimą.

Mes nelaukiame Vakarų valstybių užuojautos. Jos turi aiškiai parodyti Sovietų Sąjungai, kad jeigu ši nori būti laikoma teisine ir taikia valstybe, ji neturi Lietuvos, Latvijos ir Estijos laikyti SSRS dalimi, o tik jos administruojamomis teritorijomis. To požiūrio nėra, ir tai įrodo besitęsiančią stalininę imperinę politiką, kurios Sovietų Sąjunga turėtų atsisakyti.“

„The bloc“, Voice of Central and Eastern Europe. Voice of Solidarity, London, 1990, Nr. 161/162/163

Lietuva



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra