Rinkimai į Pirmąją Rusijos Dūmą: litwina, nie litwomana

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Nežiūrint daugiau kaip 110 metų besitęsiančios rusų okupacijos, rinkimai į Rusijos Pirmąją Dūmą tapo Lietuvos politinio gyvenimo svarbia dalimi. 1905 metais vasario 18 dieną caras Nikalojus II paskelbė sušaukęs Valstybės Dūmą. Prieš rinkimus buvo sudarytos gubernijų ir apskričių rinkimų komisijos. Nuo 1843 metų Vilniaus guberniją sudarė 7 apskritys: Ašmenos, Dysnos, Lydos, Švenčionių, Trakų, Vileikos, Vilniaus. Rinkimų apygardos sutapatintos su gubernijomis, o rinkėjai suskirstyti į keturias kurijas: žemvaldžių, miestiečių, valstiečių ir darbininkų. Žemvaldžių kurijoje buvo nustatytas turto cenzas. Į Dūmą galėjo būti išrinktas asmuo, turėjęs 900 dešimtinių žemės ir daugiau. Rinkikams taip pat buvo numatytas žemės cenzas – 300 dešimtinių žemės 1. Turtingieji turintis ne mažiau 1/10 cenzo išankstiniame susirinkime kartu su dvasininkais rinko atstovus į apskrities žemvaldžių susirinkimą, o ten kartu su stambiaisiais žemvaldžiais rinko įgaliotinius (rinkikus) į gubernijos rinkikų suvažiavimą.
Trakų apskrityje, laikraščio “Kurjer Litewski“ 2 duomenimis, 900 ir daugiau dešimtinių žemės valdė sekantys kilmingieji: Bilinskij Mikolaj, Kwinto Leon, Matwiejew Pawel, Odyniec Wladyslaw, grafas Olsufjew Aleksy, gr. Plater Adam, gr. Tyszkiewicz Antoni, gr. Tyszkiewicz Wladyslaw, Chelstowski Leon. Nėra abejonių, kad D.Malinausko giminaičio Leono Chelstowskio, jo kaimyno bei Onuškio valdytojo gr. A.Olsufjevo, bei žmonos dėdės W.Odynco nuomonės galėjo nulemti Vilniaus gubernijos lenkų dvarininkų komiteto pasirinkimą, keliant kandidatą į Dūmą nuo Trakų apskrities. Kitose apskrityse stambiosios žemėvaldos atstovų buvo žymiai daugiau.
Vilniaus gubernija rinko 6 atstovus į Dūmą, iš jų vieną Vilniaus miestas ir dar vieną rinko tik valstiečiai, viso 7 atstovus. Turint omenyje rinkimų įstatymą, D.Malinauskui galėjo tekti svarbus vaidmuo, toliau plėtojant Lietuvos valstybingumo idėjas. Deja, lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti ir ne be vyskupo E.Ropo ir jo sukurtos Lietuvos ir Baltarusijos konstituciškai katalikiškos partijos (Stronnictwo Konstytucyjno Katolickie na Litwie I Bialorusi) (toliau – LBKKP) pagalbos. Vilniaus gubernijoje, kaip ir kitose imperijos tautiškai nevienalytėse žemėse, į pirmą planą iškilo tautiniai ir konfesiniai skirtumai.
Socialiniai skirtumai rinkimų metu didesnės reikšmės neturėjo ir negalėjo turėti. Rinkimuose kovojo politinės grupės, pretendavusios atstovauti vienai ar kitai tautai.
Lietuviai Vilniaus gubernijoje negalėjo tikėtis sėkmės, tik D.Malinausko kandidatūra teikė vilčių, nes ir lenkai norėjo, kad lietuviai iškeltų kandidatu kilmingą lietuvį 3. O kas dar galėjo prilygti D.Malinauskui kunigaikštiška lietuviška kilme, kuri lenkams asocijavosi su praeityje galinga bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybe. “Kurjer Litewski”, redaguojamas Č.Jankovskio, 1906 m. kovo 17 (30) d. Nr. 62 (163) straipsnyje “Lietuvių ir mūsų kandidatas” iškėlė kandidatu į Dūmos deputatus D.Malinauską. Č.Jankovskis (1857–1929), taip pat kandidatas į Dūmą, buvo kilęs iš Ašmenos apskrities, kur jo protėviai, turėję Jastrzebębiec herbą, nuo XVII amžiaus valdė Palionių dvarą. Studijavo Krokuvoje ir Varšuvoje, kūrė eiles, vertėsi literatūros, teatro ir tapybos kritika. 1900 m. pasirodė jo keturtomė monografija “Powiat Oszmianski”. 1905 m. atvykęs į Vilnių, tapo “Kurjer Litewski”, pirmojo po 1863 m. laikraščio lenkų kalba redaktoriumi, vėliau ir jo leidėju. 1905 metų gruodį buvo išrinktas A.Mickevičiaus paminklo statybos komiteto pirmininku. 4 Vilniuje buvo sudarytas lietuvių rinkimų komitetas, kuriame išsiskyrė kun. J.Ambraziejus 5. 1906 m. po diskusijų “Kurjer Liewski” puslapiuose, Vilniaus gubernijos lenkų dvarininkų komitetas kandidatu į Dūmos deputatus 1906 m. kovo 24 d. iškėlė D.Malinauską 6. Pabrėžtina tai, kad šią kandidatūrą numatė ir patys lietuviai (kas konkrečiai – neaišku) 7, teigia istorikas D.Staliūnas. Deja, taip teigti lyg ir nėra pagrindo, nes “Vilniaus žinios”1906 m. kovo 28 d.Nr. 65 įvardija D.Malinauską kaip savo kandidatą ir kviečia už jį balsuoti, – kaip Suvalkų gubernijos kandidatą į Dūmos deputatus pasiūlė ir J.Basanavičių 8. "Vilniaus žinios" nuo 1905 metų, ypač nuo vasaros, atvykus į Lietuvą Jonui Basanavičiui, buvo tautininkų būrimosi vieta ir nėra jokių abejonių, kad D.Malinauskas turėjo atstovauti Tautiškajai lietuvių demokratų partijai (TLDP) ir jos propaguojamoms idėjoms. Kad tai nebuvo viešai įvardinta, nekeičia esmės, nes vien tik užuomina apie tai galėjo niekais paversti visas pastangas. Kaip parodė netolima ateitis, būtent taip ir įvyko.
Lenkai siūlė rinkti lietuvį dėl to, kad būtų geriau informuoti apie šios tautos poreikius ir turėtų per ką palaikyti ryšius 9. D.Malinauską rinkti į Vilnių iš savo tarpo buvo nutarę Trakų apskrities dvarininkai, be to, buvo davę žodį nekeisti savo nutarimo. Kandidatais į rinkikus Trakų apskrityje lenkų dvarininkų rinkimų komitetas kovo pabaigoje numatė B. Malewski, D.Malinauską, K. Mujzel, J.Strumillo, W.Kucewicz 10. Kovo 30 d. “Kurjer Litewski” dar kartą primena savo skaitytojams dėl ko remiama D.Malinausko kandidatūra į Dūmą 11, tikėdamiesi, kad tai bus visų partijų kandidatas. Tačiau po to, kai Kauno gubernijos lietuviai, patariami J.Basanavičiaus, sudarė bendrą bloką su žydais, kilo didelis Vilniaus gub. dvarininkų nepasitenkinimas. 12 Kliuvo ir D.Malinauskui. Trakų apskrities lenkų dvarininkai, nežiūrint duoto žodžio, po kelių dienų, balandžio 6 d., po ilgų ginčų sulaužė savo žodį ir balsavo už nenumatytą, naujai iškeltą kandidatą į rinkikus kunigą Antaną Deksnį. Kunigas A.Deksnys 1894–1900 m. dirbo Vilniaus katedros vikaru, 1900–1902 m. – Hruzdovo Oboronek klebonu, 1902 m. – laikinuoju Semeliškių administratoriumi, 1902–1909 m. Pivašiūnų klebonu. Vilniuje jam patiko lenkiškasis poniškumas, vargšais lietuviais nesidomėjo. Už tai buvo paskirtas į Pivašiūnus, čia lankėsi dvaruose ir bičiuliavosi su ponais, lietuvių tautinis sąjūdis jam nerūpėjo 13… Kunigo A.Deksnio kandidatūra nebuvo atsitiktinė, tai buvo vyskupo E.Ropo sumanyto plano dalis. Į Vilniaus gub. rinkikų susirinkimą 40 atstovų rinko dvarininkai, 44 – valstiečiai, 7 – miestų rinkėjai ir 1 – darbininkai. Vilniaus vyskupo E.Ropo dėka pavyko susitarti dviejų didžiausių kurijų atstovams, kuris vėliau ir palaimino galutinį susitarimą dėl kandidatų 14. Kaip vyko rinkimai Trakų apskrityje, sužinome iš Wl.Raubos publikacijos “Trakuose”, išspausdintos laikraštyje “Kurjer Litewski” balandžio 9 dieną:
Tiesa, ponas Wl.Rauba nieko neužsiminė apie tai, kaip dvarininkas Vytautas Skaržinskas karštai gynė Donatą Malinauską ir duotą žodį. Bajorėliai nesutiko rinkti D.Malinausko dėl to, kad jisai pražudysiąs “ojczyzna”. V.Skaržinskas sakė: “Negalite turbūt pasakyti man, kad aš jos nemyliu, nes aš ją gyniau su ginklu rankose, ir nuo daug stipresnio priešininko; bet sakau jums, kad jūs užsitrauksite ant savo vardo, ant lenkų ir bajorijos vardo, amžiną gėdos (hanby) dėmę, jeigu sulaužysite duotąjį žodį” 15 Trakų bajorai sulaužė savo žodį ir “litvomano” D.Malinausko neišrinko net į rinkikus. H.Korwin-Milewski savo knygoje “Uwagi o konflikcie językow polskiego i litewskiego w dyecezji Wilenskiej” 16 rašė, kad jau rinkimų į Dūmą metu D.Malinauskas linko į lietuviškąjį nacionalizmą, net pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Dėl susiklosčiusios situacijos lietuviai kaltino vyskupą Ropą ir jo suorganizuotas intrigas. Beje, P.Būčio 17 tvirtinimu, LBKKP E.Ropą “išrinko atstovu į Dūmą”. D.Malinausko eliminavimo atvejis nebuvo vienintelis. Konfliktas tarp dvarininkų ir kunigų įvyko Ašmenoje, kai dvasininkai atsisakė sudaryti bendrą bloką su stambiųjų žemvaldžių kurijos atstovais, kol nebus išbrauktas vienas kandidatas – I.Korvin-Milevskis 18. Šiam atsiėmus kandidatūrą, konfliktas buvo pašalintas. LBKKP kūrimo metu pasiektas konsensusas tarp dvarininkų ir dvasininkų davė savo vaisių rinkimų metu.
“Lietuvos žiniose” 19 po kelių dienų, kaip atsakas į pacituotą “Kurjer Litewski” straipsnį buvo paskelbtas straipsnis apie rinkikų rinkimus Trakų apskrityje, skambiai pavadintas “Gėda į “Vilniaus Žinias” rašyti”: Įdomias žinias iš Trakų patalpino ant savo lapų “Kurjer Litewski”.
Balandžio 6 d., kuomet mieste nuo “mieščuchų” (kitaip nuo miesto chamų) paretėjo, pradėjo rinktis Lietuvos žiedas, Trakų pavieto bajorai, idant nuo savęs išrinktų atstovus į Vilniaus gubernijinį susirinkimą. Po ilgų ginčų tapo išrinkti 5 atstovai nuo Trakų žemvaldžių. Apie ką gi buvo tie ginčai? Ar apie krašto gerovę, ar apie kandidatų programą, ar apie arklių parodą?.. – gal apie Lietuvos autonomiją? – nė viena, nė kita, nė trečia…
Būsiantieji Lietuvos atstovai kalbėjosi apie pono Malinauskio kandidatūros atmetimą. Kuom gi ponas Malinauskis taip prasikalto, kad ponai bajorai pamatė juodą ten, kur pirma regėjo baltą? – Idant patirtume tą, paklausykim pačių ponų.
Ponas Vitoldas Kucevičia (patekęs po balsavimo į gubernijinius rinkikus) aiškiai išdėstė visas pono M. kaltybes: ponas M. nepažįsta Trakų žemiečių gyvenimo, nes apsilanko tik kaipo retas svetys; jis yra lietuvišku šovinistu, o mažiausiai bent įkvėpėju papiktinančių atsitiktinumų Trakų pavieto bažnyčiose ir sodžiuose. “Buvo jūsų ir mūsų kandidatu, dabar pasiliovė mūsų buvęs”. O kas jau visai nedovanotina, tai labiausiai tas, kad p. M. drįso rašinėti į “Viln. Žin.” Ir net keturiuose čiupinėjo grafą Vittę dėl Lietuvos autonomijos!
Pono Kucevičios kalba, matyt, padarė nemenką įspūdį, – ir tik Lietuvos bajorų kultūriškumas ir minčių prakilnumas išaiškina, kodėl susirinkimas ponui M. kailio neišpėrė arba bent laukan neišvarė; tiktai ponas Žižniausis prasitarė: “Dėl mūsų bendros laimės pats atsisakyk pone kandidatai”.
Pirmininkas trumpai išguldė visas pono M. nuodėmes: yra lenkų priešas, vienkart su žydais prieš mus eina, didžiuojasi savo kandidatūros svarbumu. Ne vieta čia tyrinėti visus tuos užmetinėjimus; gana pasakyti, kad beveik visus juos galėjo ponui M. padaryti ir tuomet, kada Trakų pavieto bajorai buvo tą kandidatūrą išstatę; nes ponas M. negalėjo trumpu laiku atsimainyti. Kodėl Trakų ponai pirmiau tų piktybių neužmatė?
Per tą laiką tiek tiktai naujo teatsitiko, kad pono M. kandidatūra “V.Ž.” buvo išstatyta, kad dalis Vilniaus lietuvių ėjo išvien su žydais ir kad Kauno rinkimai bajorams nepavyko. Bet kame čia pono M. kaltybė? Su žiburiu ieškok, jos nerasi: Kauno rinkimuose jis nedalyvavo, Vilniuje su žydais nesusibičiuliavo, net atvirai išreiškė papeikimą už tą bičiulystę, girdint susirinkusiems Trakų bajorams. Matyt, taip suprato dalykus ponai Malevskis ir Sakalauskis, kurie nematė reikalo pono M. kandidatūrą kita pakeisti.
Palieka viena bent kiek paliečiama kaltybė, kad p. M. taip arti stovi prie “V.Žinių”, kad tas laikraštis net jo kandidatūrą palaikė; tas artumas, matyt, priminė ponams ir pono M. į “V.Ž.” rašinėjimą, kas jau yra beveik tokia pat kaltybė, kaip Lietuvai autonomijos reikalavimas!
Tačiau Trakų bajorai būtų sutikę poną M. palikti, jeigu jis būtų davęs žodį visame-kame eiti su jais išvien. Bet ponas M. atvirai prisipažino, kad jam į Dūmą patekus, jis laikytųsi latviškai-lietuviško ratelio ir būtų tarpininkas tarp to ratelio ir lenkų… Ant rytojaus ponas M. iš 41 balso gavo 11; o į jo vietą tapo išrinktas kunigas Deksnys, “litvin, a nie litvoman”, pagal pono Filipkauskio žodžių, ne mažiau už p. M. žinomas lietuvis. Turbūt kunigas D. ne tik nerašinėja, bet ir neskaito “V.Ž.”, jeigu iš 41 gavo 37 balsus. Tai būtų juoko, jeigu pasirodytų, kad ir tas kandidatas kartkartiems į “V.Ž.” pažiūri!
Iš tos visos istorijos, už kurią laikraščiui “Kur. Lit.” reikia širdingą ačiū pasakyti, tokie išeina pamokymai.
Lietuvis yra tas, kurs sutinka visuomet eiti išvien su Trakų bajorais, kurs nerašinėja į “V.Ž.” (turbūt ir neskaito jų) ir kurs nedrįsta prigulėti prie lietuviško ratelio; tie Lietuvos gyventojai, kurie tų prisakymų nepildo, yra litvomanai, nuo kurių Dieve apsaugok kiekvieną dorą žmogų.
Ir dar vienas pamokymas: Trakų ponai labai mieli žmonės, mėgsta taiką ir vienybę ir, ir… niekam nėra pavojingi. Vienas kitas litvomanas rašydavo apie suktybes, į kurias bajorai, kaipo kultūriškesni, labiau įpratę yra.
Dabar visi tokie rašytojai tenusiramina ir telieka lietuviais.
Pilyps.
Kad netiko D.Malinausko kandidatūra, lyg ir aišku, tačiau netiko ir I.Korvin-Milevskio. Hipolitas Korwin-Milewski, Oskaro sūnus (1848–1932), kilęs iš Lazūnų, kratėsi net minties, kad “mužikai”,t.y. lietuviai ir gudai, gali būti atskiros tautos, kad jų kalbos gali tapti “kultūringų tautų kalbomis”<sup>20</sup>. Jam vis neduodavo ramybės lietuviškos D.Malinausko, M.Davainos-Silvestravičiaus, J.Basanavičiaus ir Ambraziejaus pavardės, jis rašė: “…Ks Ambrożewicz (lub Amraziejus, jeśli się mu już tak podoba)…21 .
Vilniaus gub. rinkikų susirinkime, kaip ir buvo sutarta tarp dviejų kurijų, išrinkti: vyskupas E.Ropas, dvarininkai B.Jaloveckis ir Č.Jankowskis, valstiečiai R.Aleksandravičius ir M.Grincevičius. Valstiečių kurija dar išrinko M.Gotoveckį. Trakų apskritis dėl intrigų prarado savo kandidatą.

Voruta. – 2002, vas. 2, nr. 3 (501), 1
Voruta. – 2002, vas. 23, nr. 4 (502), 4

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra