Rimantas Šalna: “Įdomiausia atkurti psichologinį A. Mickevičiaus portretą”

Autorius: Data: 2015-05-18, 11:54 Spausdinti

Tomo Kapočiaus nuotr.

Vienoje iš Adomo Mickevičiaus gyvenimo vietų (Bernardinų g. 11), įkurtas A. Mickevičiaus memorialinis muziejus, kuriam nuo 1990-ųjų vadovauja šio poeto tyrinėtojas Rimantas Šalna. Nors pirminis pokalbio tikslas buvo aptarti, kaip sunku rinkti eksponatus, kai asmenybė neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, aptarti, kokia yra muziejaus veikla, tačiau perėjome prie visai kitų klausimų. R. Šalnai svarbu atkurti psichologinį asmenybės portretą ir, kiek tai įmanoma, artėti tiesos link.

Kaip atsirado muziejus? Kokia šių patalpų istorija ir ryšys su Adomu Mickevičiumi?

Vilniuje yra daug vietų, kur gyveno A. Mickevičius – ir Literatų gatvėje, ir Didžiojoje, ir pačiame universitete. Įkurti muziejų būtų galima ne tik čia. Galima įkurti ir Bazilijonų vienuolyne, Konrado celėje, nors yra daug legendų ir ginčų, kur iš tiesų ta celė galėjo būti. Šiuo metu prie unitų bažnyčios numanomoje celės buvimo vietoje yra pastatytas namukas. Manau, kad būtų gražu, jei tas memorialinis mažiukas muziejus būtų prijungtas prie mūsų muziejaus, jau turinčio ir skaudžios, ir geros patirties. Be abejo, A. Mickevičius vertas daugiau nei muziejus, kurį šiuo metu turime Bernardinų gatvėje. Savaip juokinga, kai  turistams turi paaiškinti, kad ne mes kalti, jog Mickevičius buvo neturtingas. Jeigu jis būtų kilęs iš kokios didingos Radvilų ar Oginskių giminės, žinoma, jo muziejus atrodytų kitaip, o čia tiesiog viena iš jo gyvenamųjų vietų.

1822 m. dabartinio muziejaus patalpose (Bernardinų g. 11) A. Mickevičius apsigyveno pas matematikos profesorių Tomą Žickį, kuris irgi globodavo studentus. Matyt, tuo metu tai buvo labai graži laikysena, kurią galėtume laikyti pavyzdžiu ir šiems laikams, kad turtingi, vieniši žmonės galėtų priglausti neturtingą studentą, pagloboti, pasirūpinti. Manoma, kad šiose patalpose baigė redaguoti poemą„Gražina“, vieną pradinių Lietuvos patriotizmo pavyzdžių, vienas pirmųjų moters iškėlimo pavyzdžių, kad moteris gali ne tik šeimoje auklėti vaikus, bet gali tapti heroje, kuri gali vadovauti tautai.

A. Mickevičiaus muziejus galima kurti daug kur ir manau, kad tai perspektyvoje yra įmanoma.


Tomo Kapočiaus nuotr.

O kada čia pradėjo veikti memorialinis muziejus?

Kada atsirado A. Mickevičiaus muziejus, konkrečių duomenų neturime. Manoma, kad po 1863 m. sukilimo muziejus galėjo veikti nelegaliai. Tie, kurie žinojo, kad A. Mickevičius čia gyveno, paprašydavo, kad juos įleistų. Tai buvo daroma nelegaliai, nes A. Mickevičius buvo uždraustas. Manau, A. Mickevičiaus metinės buvo minimos ir bažnyčiose, pusiau legaliai ar nelegaliai. Mes daug kentėjome, nes Lietuva tuo metu po Trečiojo padalijimo buvo patekusi į Rusijos sudėtį ir ne viską, ką norėjome, galėjome daryti. Mažos dalelės negalėjome daryti.

Muziejų veikla tapo aktyvesnė po spaudos atgaivinimo, kūrėsi įvairios lenkų, po to ir lietuvių kultūrinės sąjungos, Vilniuje buvo atkurtas Senienų muziejus.

Kieno iniciatyva buvo pradedamas kurti A. Mickevičiaus muziejus?

Visada iniciatyvą parodo arba vienas žmogus, arba kokia nors draugija. 1911 m. čia atvyko Janas Obstas, Peterburgo naujienų žurnalo redaktorius, jis nusipirko tą namo dalį, kurioje gyveno A. Mickevičius. Lenkų bei lietuvių istorikai prieina prie išvados, kad jis įkūrė kažką panašaus į muziejų, 1919 m. prie įėjimo į butą pakabino memorialinę lentą, ant kurios lenkiškai buvo parašyta „Čia gyveno Adomas Mickevičius“.

Apie slaptąsias žmonių iniciatyvas po 1863 m. vargiai ką nors sužinosime, bet galime numanyti, kad patriotų, kurie minėdavo įvairias atmintinas datas, buvo.

Tačiau J. Obstas jau atvirai įkūrė muziejinę parodą, kur buvo daug „Pono Tado“ knygos iliustracijų. Galima manyti, kad tuo metu muziejuje eksponatų buvo daug. Dabar nebeįmanoma atsekti, kur jie dingo. Šis muziejus veikė, kol 1939 m. atėjo Raudonoji armija, Vilnių tarsi atidavė Lietuvai, tačiau, kaip žinome, po kurio laiko vieni okupantai pakeitė kitus. J. Obsto likimas taip pat yra žiaurus, jis buvo išvytas ir raudonųjų, ir Lietuvos valdžios, nes pastaroji jį laikė lenkomanu.

Iš naujo pradėta mąstyti, kad reikia atkurti muziejų sovietų laikais. Tuo metu dėl to daug dirbo bibliotekos direktorius L. Vladimirovas. Buvo pradėta svarstyti, kur būtų geriausia muziejaus vieta, ir nuspręsta, kad tai būtų trys kambariai, kuriuose gyveno A. Mickevičius. Ten 1955-aisiais ir buvo įrengtas muziejus su paroda „Lietuva ir Mickevičius“ . Deja, kuriant muziejų tuo metu ne viskas buvo apgalvota, neapdairiai saugomi eksponatai, sienos kentėjo nuo „druskų ligos“, dėl kurios byra tinkas.

Kaip ir minėjote, A. Mickevičius neturėjo stabilios gyvenamosios vietos, tai galima įsivaizduoti, kad sudėtinga surinkti autentišką jo daiktų ekspoziciją. Ar galėtumėte papasakoti, kaip vyko ekspozicijos sukūrimas? Kokiu pagrindu kuriama memorialinio muziejaus ekspozicija, jeigu nėra išlikę daug asmens, kuriam skirtas muziejus, daiktų?

Pirmiausia vaizdą sudaro patalpos. Patalpos irgi yra eksponatai – sienos, pats pastatas, kiemelis. Kartą yra kilęs klausimas, ar kapinės gali būti laikomos eksponatais. Iki galo ne, nes tai sakrali vieta, bet iš dalies tai galima priskirti prie muziejinių dalykų kaip atminimo vietas.

A. Mickevičius, be abejo, buvo labai neturtingas, pinigų jam visą laiką trūko, tačiau tuo laiku buvo labai daug rėmėjų, stipriai veikė pati kunigija. Turiu omenyje ir jėzuitus, kurie tuo metu labai stengdavosi kurti bendrabučius, globos namus ir t.t. Tais laikais turtingieji buvo įpratę, kad reikia pasidalinti. Šiais laikais panašių pavyzdžių rasti sunku. Gal anie laikai ir buvo blogesni nei mūsų, bet dvasiškumas anuomet buvo stipresnis. Visi filomatai dalydavosi viena bandele, P. J. Malevskis atnešdavo visiems, nes jis buvo turtingesnis.

Kiek yra išlikę autentiškų Adomo Mickevičiaus daiktų?

Išlikę, be abejo, ne tiek, kiek buvo išvardyta pas J. Obstą. Senienų muziejus išsaugojo Dobrovolskių giminės jam padovanotą A. Mickevičiaus stalelį, taip pat išliko 1937 m. iš Paryžiaus į Vilnių A. Mickevičiaus proanūkio Liudviko Gareckio atvežtas krėslas. Buvo manoma, kad A. Mickevičiaus muziejus įsikurs Bazilijonų vienuolyno bazėje. Šis faktas parodo, kad neaišku, ar 1937 m. čia veikė Mickevičiaus muziejus.

Turime krėslą, ant kurio A. Mickevičius sėdėjo, kai rašė „Poną Tadą“, taip pat kampe stovi Varšuvos Cypriano Godebskio skulptūros pirmoji išlieja. Kaip ši išlieja atsidūrė universitete, duomenų nėra, tačiau jos autentiškumas buvo patvirtintas Varšuvoje. Ekspertai sakė, kad už tokį eksponatą Varšuvoje aukcione būtų įmanoma gauti 200 tūkst. dolerių. Taip pat Varšuvos muziejus mums padovanojo „Gražinos“ faksimilę, taip gerai atliktą, kad ekspertas negalėtų atskirti, kur yra originalas, o kur kopija. Šv. Baltramiejaus bažnyčios klebonas padovanojo vieną A. Mickevičiaus skulptūrą. Jis man paskambino, pakvietė. Buvau pasiruošęs 3 tūkst. litų, nes norėjau išpirkti. Tai buvo pirmojo Poznanės monumentalaus paminklo nedidelė kopija. Aš tam kunigui sakau: „Dieve, taip norėčiau įsigyti, bet turiu tik 3000 litų.“ Kunigas man sako: „Be reikalo nevartokite Dievo vardo, o skulptūrą aš noriu padovanoti.“ Daug kas mums  dovanojama.

Turbūt kartais netikėtai pildosi ekspozicija…

Pildosi ir pildosi. Be to, yra turtinga Vilniaus universiteto biblioteka, kuri turi pirmųjų leidinių. Jei mes pateikiame užsakymą, mums yra padaromas tų leidinių muliažas. Dabar nebepriimtina muziejuose saugoti originalus.

Originalus saugo biblioteka, o muziejuose būna leidinių kopijos?

Taip, muziejuose būna knygų muliažai – padaryti faksimilės būdu. Atvertus pirmą to muliažo puslapį, jei apačioje nebūtų parašyta, kad tai yra kopija, niekas jo neatskirtų nuo originalo. Šias kopijas daro knygų restauratoriai. Tačiau mes turime ir autentiškų dalykų. Taip pat, kai yra reikmė, galima iš bibliotekos pasiskolinti rankraščių ir juos eksponuoti. Nuolat eksponuoti rankraščius muziejuje būtų kenksminga, nes šviesa greitina irimo procesus. Taip pat esame įsigiję autentišką mokyklos baigimo pažymėjimą, bet jį laikome po užuolaidėlėmis, jas praskleidžiame, kai eksponatą norime parodyti lankytojams. Saugotojų fondo vadovė apie tokį eksponato saugojimą pasakė, kad toks būdas geresnis nei įprastas, nes eksponatas dar ir kvėpuoja.

Kaip Jūsų paties gyvenime atsirado Adomas Mickevičius? Ar kai pradėjote giliau domėtis jo asmenybe, buvo kokių nors absoliučiai netikėtų atradimų?

Netikėčiausia yra tai, kad mes dar niekada jo neparodėme gyvo, koks jis buvo, nebandėme atskleisti jo psichologinio portreto. Dabar rengiuosi rašyti knygutę apie A. Mickevičiaus žmoną Celiną ir apie M. K. Oginskio žmoną Mariją Neri. Žmonos savo gyvenimais galbūt padės atskleisti tikresnę abiejų romantikų asmenybių pusę. Mes visą gyvenimą einame teisybės link, bet šimtaprocentinės teisybės niekada nerandame.

O A. Mickevičius man buvo artimas nuo vaikystės, jį man dar mažam nuolat skaitydavo mama, o jai vaikystėje šio autoriaus kūrybą skaitydavo močiutė.

Su laiku, būdamas muziejuje, supratau, kad radau savo nišą. Kuo daugiau domiuosi, tuo labiau suprantu, kiek A. Mickevičius dar yra nepažintas, dar tūkstančius metų bus galima apie jį rašyti. Vis bandau ieškoti psichologiškai naujo A. Mickevičiaus, kad jis būtų įdomus, kad netaptų pilkas.

Turbūt labai sunku atkurti nepagražintą tokio chrestomatinio kūrėjo portretą… Kaip suprantu, bandote šiek tiek tai daryti per moterų liniją?

Taip, labai sunku. Šiek tiek padeda žvilgsnis į greta buvusias moteris. Taip pat bandau gretinti fotografiją su dailės portretais. Fotografijoje matyti, kad jis jau 36 metų buvo žilas, tokį jį pamatė žmona. O dailės paveiksluose visada matyti noras pagražinti. Kartais mes peržengiame teisybės ribas, netgi bandome tai pagrįsti moksliškai.

Kas įdomiausia į muziejų ateinantiems lankytojams?

Įdomiausia, kai su jais kalbi neordinariai, iš širdies. Kai kalbi apie savo paties santykį su A. Mickevičiumi, giliniesi į jo psichologinį portretą. Kartais, kai lieti neįprastas, sudėtingesnes kūrėjo gyvenimo temas, gali iš publikos ir kas nors pabėgti, nes visi įpratę žymiuosius kūrėjus adoruoti. Dažnai netgi pasakoma: „Kaip jūs drįstate apie mūsų Mickevičių sakyti tokią teisybę?“

Turbūt jaučiate, koks kontaktas užsimezga su publika ir ką kuriuo atveju galima sakyti?

Taip. Kartais netgi tenka atsiprašyti, kad vienoje ar kitoje vietoje negali sakyti savo nuomonės, nes jauti, kad ji tiems žmonėms nepatiks. Kartais žmonėms sunku priimti, kad jų mylimas kūrėjas irgi buvo ne šventasis, nors jis poezijos karalius.

Minėjote apie muziejuje vykstančius literatūrinius trečiadienius. Pats muziejus yra universiteto teritorijoje. Ar studentai įsitraukia į veiklą, kas vyksta literatūrinių trečiadienių metu?

Turime Filomatų salę, kurioje kartą per mėnesį vyksta literatūriniai trečiadieniai. Dažniausiai jų tematika susijusi su A. Mickevičiumi, bet labai dažnai su didingais Lietuvos kultūros įvykiais. Pavyzdžiui, M. K. Oginskio metinės, taip pat planuojame su A. Puškino muziejumi rengti bendrą renginį, skirtą A. Mickevičiui ir A. Puškinui. Svarbu, kad memorialiniai muziejai bendradarbiautų.

Pačių literatūrinių trečiadienių metu studentų ne tiek daug ateina. Tačiau jie įsitraukia į kitokias veiklas, dažnai ateina studentų iš Edukologijos universiteto, taip pat iš įvairių Vilniaus universiteto katedrų, Baltarusijos studentų. Taip pat  užmegzti draugiški santykiai su Komunikacijos fakultetu, bendradarbiaujame, dažnai pirmakursiams muziejuje vedama pirmoji paskaita. Studentai – mūsų pagrindinis kraujas, kuris gyvina muziejų. Kuo toliau, tuo labiau man jie patinka. Svarbiausia mokėti pasiekti jų širdį, tada jie atsiveria, susidomi.

 Kalbėjosi Vaiva Lanskoronskytė

Bernardinai.lt

 

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra