Rimantas Jokimaitis. Pasakojimas apie gyvenimą mirties šešėlyje

Autorius: Data: 2020-12-29 , 09:05 Spausdinti

Rimantas Jokimaitis. Pasakojimas apie gyvenimą mirties šešėlyje

Harry Gordon. The shadow of Death: The Holocaust in Lithuania. The University Press of Kentucky. 2000.  202 p.

Rimantas Jokimaitis, www.voruta.lt

Lietuvoje gerai žinoma, koks svarbus okupacijų laikų istorijos šaltinis yra įvykių dalyvių liudijimai, dienoraščiai, prisiminimai. Daug blankesnis būtų tremties istorijos supratimas, jei neturėtum Dalios Grinkevičiūtės  „Lietuviai prie Laptevų jūros“,  kitų tremtinių ar lagerininkų tekstų. Sunku net ir spėlioti, koks būtų mūsų supratimas apie partizanų kovas, jei greta sovietmečiu modifikuotos kolektyvinės atminties ar NKVD archyvinių dokumentų neturėtumėm L. Baliukevičiaus – Dzūko dienoraščio,  A. Ramanausko – Vanago, J. Lukšos – Daumanto,  J. Paliūno – Ryto, kitų partizanų tekstų, surašytų kovų metu. 

Tačiau prisiminimai, ypač parašyti prabėgus dešimtims metų nuo aprašomų įvykių, turi būti vertinami labai atsargiai, tikrinami ir pertikrinami.  Problema, ne tik žmogaus geroje ar blogoje valioje ar atmintyje, bet ir bendrai – žmogaus psichikoje, polinkyje taikytis prie daugumos, prie to ką „žino“ visi. Klasikinis pavyzdys galėtų būti visiškai padorių, jokių blogų ketinimų neturinčių žmonių pasakojimai, net ir užrašyti „prisiminimai“, apie tai, kad „Amerikos balsas“ kvietė lietuvius į miškus, žadėjo išvaduoti ir t. t., nors tas „balsas“ niekur nekvietė ir apskritai jis lietuviškai transliuoti pradėjo tik 1951 m., kai kovos jau blėso. Per kelis dešimtmečius MGB-KGB specialistų sukurpta ir paleista, dešimtmečius sklandžiusi  propagandinė antis pavirto kolektyvinės atminties „faktu“. Net ir jaunoji lietuvių karta tuos tariamus „faktus“ žino, suprantama, ne iš vadovėlių, o iš mylimų senelių pasakojimų, „prisiminimų“. Tokių „faktų“ į kolektyvinę atmintį ar atskirų žmonių „prisiminimus“ atėjusių iš sovietmečio propagandinių tekstų ar sovietmečio filmų, kad ir „Niekas nenorėjo mirti“, lig šiol yra apstu.

Tokiems patiems atminties dėsniams paklūsta ir karą, holokaustą išgyvenusių žmonių prisiminimai. Pristatomos knygos autorius savo išgyvenimus užrašė praėjus mažiau nei 10 metų nuo karo, šeštojo dešimtmečio pradžioje. Rašė tuo metu, kai dabar labai populiaria žydų likimo tema buvo stebinančiai mažai kalbama ir rašoma. Pirmuoju pokario dešimtmečiu pasaulyje paskelbtas knygas holokausto Lietuvoje tema galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.  Ir H. Gordono 50-ųjų pradžioje parašyti prisiminimai į anglų kalbą išversti prabėgus porai dešimtmečių po parašymo, o pirmą kartą paskelbti tik 1992 metais.

Autorius mokslus lietuviškoje Kauno gimnazijoje turėjo nutraukti būdamas 16 metų. Vėliau po karo mokytis nebuvo sąlygų, reikėjo rūpintis išgyvenimu, duona kasdienine. Prisiminimai užrašyti gimtąja jidiš kalba gyvenant JAV ir dirbant metalo laužo supirkėju.

Knygos autorius  (g. 1925 m.) gimė ir gyveno Kaune. Jo tėvas buvo Belgijos žydas, po vedybų persikėlęs į Lietuvą pas žmoną. Gražiai sutardami kartu su gausiais motinos giminaičiais patogiai gyveno seneliui, motinos tėvui, Moše Ganckewitz‘iui priklausiusiame erdviame name Prieplaukos krantinės  gatvėje. Name dalis patalpų buvo nuomojama. Kaip anuomet buvo įprasta, namą ir jo aplinką prižiūrėjo samdomas durininkas-kiemsargis. Gretimais gyveno lietuviai.

Tuo metu, kai šių prisiminimų autorius augo, senelis vertėsi agurkų auginimu ir prekyba. Žemę nuomojosi kaime iš lietuvio ūkininko. Pats senelis arkliais į Kauno turgų veždavo maišus užaugintų daržovių. Mama siuvo skrybėles. Tėvas dirbo mechaniku vienoje Kauno tekstilės įmonių. Nebuvo Gordonai turčiai, tačiau neskurdo. Vienturtis sūnus neturėjo savo atskiro kambario, bet prieš bendraamžius galėjo pasipuikuoti laikrodžiu ir dviračiu. Tas dviratis vaikui teikė nepaprastai daug džiaugsmo.  Keli  mamos vyresni broliai gyveno Amerikoje. Jie giminaičiams atsiųsdavo drabužių. Kauniškiai „amerikonams“ siuntė šeimos nuotraukas, kurių ne vien publikuojama knygoje.

Dėdė Abrahamas, geras siuvėjas, dažnai kuriam laikui išvykdavo į JAV, užsidirbdavo ir grįždavo. Jam gyvenimas Kaune buvo mielesnis nei Amerikos didmiesčiuose.

Mamos jauniausias brolis Solomonas tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Dažnai pasirodydavo porai dienų aplankyti namiškių. Moteriškės labai sielojosi, kad Solomonas toks liesas: gal maisto trūksta, gal džiova serga. Taip pat šeimos moterys bijojo, kad jis kariuomenėje „gojum“ netaptų, nes ten išmoko valgyti kiaulieną, o kartą net ir savo sūnėną Herškę, pristatomos knygos autorių, kumpiu pavaišino.

Gordonų šeima laikėsi iš neatmenamų laikų atėjusių, tais laikais įprastų žydų tradicijų. Prieš šabą vyrai būtinai apsilankydavo pirtyje. Po to visa šeima pasirėdę keliavo į sinagogą. Sugrįžę po pamaldų visa didžiulė šeima, trys kartos, kartu sėsdavo valgyti šventinės vakarienės. Šeštadienį, po pietų, žydai eidavo pasivaikščioti senamiesčio gatvėmis, bendraudavo su kaimynais.

Pasakojimas apie nepriklausomybės laikus šiltas, gražus. Vienintelis dalykas, kas tais laikais lietuviškos gimnazijos mokiniui kėlė rūpestį, buvo kažkoks mokinys, chuliganėlis (pavardė neminima), kuris kabinėdavosi prie taikesnio ir, matyt, silpnesnio berniuko.

Skyriuje „Rusų invazija“ rašoma, kad 1940 m. birželio 15-ąją, šeštadienį, per šabą, Kauno žydai, vaikščiodami senamiesčio gatvėmis, išgirdo didžiulį, neįprastą triukšmą. Staiga pasirodė tankai.

Nei Gordonai, nei kiti artimieji nežinojo, kas vyksta. Net išsigando, pamanė, kad vokiečiai jau Kaune, nes tomis dienomis laikraščiai, radijas nuolat skelbė žinias, kad vokiečiai kariauja, grobia įvairias šalis. Vyko mūšiai Prancūzijoje. Bet tankai buvo rusų.

Žmonės ėjo į gatves norėdami pamatyti rusus. Žiūrėjo ir stebėjosi. Raudonarmiečiai rusų tradiciniais instrumentais grojo, dainavo, gatvėse šoko tais laikais Rusijoje populiarius, Lietuvoje nematytus šokius, tuo pritraukdami dar daugiau žiūrovų. Penkiolikmečiui paaugliui ta armija, tie šokiai, dainos ir bendrai tie vaizdai giliai įsirėžė į atmintį. Slegiantį įspūdį darė pribloškiantis rusų skurdas, iš Rusijos atvykstančių karininkų žmonų vargana išvaizda, neregėtas „stilius“.

Niekas iš Gordonų šeimos nedalyvavo politinėje veikloje. Pirmosiomis okupacijos dienomis jie nei džiaugėsi, nei verkė dėl to, kas įvyko. Tačiau knygoje pasakojama, kad buvo tokių, kurie džiaugėsi rusų atėjimu, net įžeidinėjo, užkabinėjo lietuvius policininkus, šaipėsi iš į Vakarus pasitraukusio prezidento Antano Smetonos. Prisiminimų autorius rašo, kad buvo žydų, kurie pasipūtė, ėmė rodyti įsivaizduojamą pranašumą prieš lietuvius (p. 16). Atsirado trintis, kuri vis stiprėjo. Kai kurie lietuviai, nepaisydami net gresiančių griežtų bausmių, tiesiai sakydavo: „Ei, tu, žyde! Manai, tavo tėvas Stalinas? Jautiesi patekęs į rojų? Juk tas ilgai nesitęs!“ (p. 16).

Ir žydai, ir lietuviai, ir net rusai jautė, kad kažkada, apčiuopiamoje ateityje, kils rusų-vokiečių karas. Tai buvo tik laiko klausimas (p. 20). Jautė, bet, kaip rašoma prisiminimuose, niekas nenorėjo galvoti, kas bus ateityje.

Naujoji valdžia įsakė kavinėms, parduotuvėms dirbti ištisą parą, kad karininkams ir kareiviams būtų patogu apsipirkti. Rusai jautėsi kaip patekę į rojų, nes, kaip teigiama knygoje, „Lietuva buvo klestintis kraštas“ (p. 12). Rusų kareiviai nebuvo matę tiek maisto ir kitų Lietuvoje įprastų dalykų. Parduotuves siaubė kaip „skėrių orda“ (p. 12). Už rublius pirko įvairiausias prekes. Kažkodėl labiausiai jiems reikėjo rankinių laikrodžių.

Dėl tokio nežmoniško pirkimo parduotuvės greitai ištuštėjo, nes už gautus rublius savininkai nebegalėjo įsigyti naujų prekių. Kai parduotuvėse neliko populiariausių dydžių batų, masiškai pirko net per didelius. Ir taip buvo su visomis prekėmis. Savininkai negalėjo atsisakyti parduoti už rublius. Už tai grėsė griežtos bausmės, net areštas. Toks „biznis“ tęsėsi, kol neliko, ką pirkti. Parduotuvėms ištuštėjus, prisistatę tikrintojai ieškodavo „slepiamų“ prekių. Jei rasdavo, savininkas pradingdavo ir apie jį niekas nieko daugiau negirdėdavo, ‒ rašo Gordonas. Daugybė krautuvių savininkų neteko pragyvenimo šaltinio. Tuomet jau tekdavo parsisamdyti rusams, kurie dėl įvairių priežasčių žydus įdarbindavo mieliau nei lietuvius (p. 14). Panašiai „bizniavimas“ baigėsi ir maisto rusų armijai tiekėjams. Pradžioj jie gerai „uždirbo“, bet tas uždarbis buvo beveik bevertis, nes rubliai irgi buvo tokie.

Prisiminimų autoriaus artimiesiems labai knietėjo kaip nors gauti tikrų žinių apie gyvenimą Rusijoje. Ganckevičių ir Gordonų name po okupacijos apsigyveno rusų karo lakūnas. Pasikvietė tą lakūną vakarienės. Bet planas žlugo, nes rusas, jo paties teigimu, visiškai nevartojo svaigalų. Gordonai stebėjosi, negalėjo patikėti. Juk sklandė gandai, kad rusas už „vodką“ parduos motiną, tėvą, net Staliną! (p. 15). Negeriančio ruso pernelyg atkakliai klausinėti apie SSRS tikrovę bijojo, juk jeigu tas praneš NKVD, klausinėtojams bus galas, ‒ rašoma prisiminimuose. Bet išradingi žydai rankų nenuleido. Vakarienės kartojosi, bet naudos nebuvo jokios. Atrodė, kad tikrai pasitaikė pirmas negeriantis rusas.

Vieną vakarą, jau sutemus, tas „blaivininkas“ buvo pastebėtas kažką tamsoje geriantis. Net pamanė, kad limonadą gurkšnoja žmogus. Bet kodėl tamsoje, lyg slėpdamasis? Bandė kalbinti, bet suprato, kad jis visiškai „gatavas“. Beliko tą nesiorientuojantį žmogų nuvesti į jo kambarį ir paguldyti į  lovą. Kitą rytą ledai buvo sulaužyti. Rusas prašneko, paaiškino, kodėl anksčiau negėrė: visiems nurodyta negerti su vietiniais, laikytis kultūringai.

Tas rusas galėjo daug papasakoti, bet komunistinė tikrovė ir pati brovėsi į Lietuvą. Netrukus Gordonai sužinojo, kad senelio namas jau ne jų. Nacionalizuotas, visaliaudinis. Laimei niekas iš esmės nepasikeitė, kol kas išsikraustyti nereikėjo. Nacionalizuoti ne tik namai, bet ir įmonės. Jas tvarkė valdžios paskirti komisarai, dažnai nieko neišmanydami. Vaikščiojo naujieji ponai pasipūtę, tarsi visas pasaulis turėtų matyti, kaip jie atrodo ir ką gali. Rusai paskirdami įvairius veikėjus dideliais viršininkais norėjo darbininkams parodyti, kad štai žmogus buvo niekas, o dabar… Bet  tikrovėje tie naujieji ponai gyveno ne geriau nei eilinis darbininkas prieš įsigalint komunistams. „Protingi tai suprato, o kvailiai ne“ (p. 18).

Komisarų valdomų įmonių veikla greitai pradėjo strigti. Senieji savininkai žinojo, kur ką pirkti, kur parduoti, turėjo ryšių su kitais verslininkais, bendrai išmanė, kaip viskas tvarkoma.  Tas žinojimas ir išmanymas buvo prarastas. Įmonės tapo laivais be kapitonų. Darbininkams gyvenimas pasunkėjo,  pragyventi iš atlygio darėsi sunku. Reikėjo vogti iš tų pačių įmonių, nors dėl to  galėjai  tapti „komisaru“ Sibire (p. 19). Rusiškos tvarkos daugėjo.

Gyvenimas ėjo sovietų nubrėžta vaga. Apie visus, suprantama, ir žydus, NKVD rinko informaciją: gal esi demokratas, gal ‒ sionistas, o gal tau paprasčiausiai nepatinka rusai. Suiminėdavo naktimis, slapta ‒ užeina ginkluoti kareiviai ir žmogus pradingsta. Gordonus irgi apėmė baimė. 1941 m. birželio mėn. prasidėjo didysis trėmimas. Kasdien kurią nors šeimą paimdavo. Žmonės buvo pritrenkti, šokiruoti, demoralizuoti, nuo įtampos vaikščiojo kaip apsvaigę. Negalėjo naktimis miegoti. Bijojo, klausydavosi, ar ne jų paimti atvažiavo burzgiantis sunkvežimis (p. 21). Kodėl? Kurį? Kada išveš? „Mūsų pasaulis sugriuvo. Gyvenimas, kurį iki tol gyvenom, jau buvo miręs“ (p. 21).

Ankstyvą 1941 birželio 22 d., sekmadienio, rytą, apie 5 valandą, kažkas Kaune baisingai sprogo. Net sovietų nacionalizuotas Ganckevičių- Gordonų namas susipurtė kaip per žemės drebėjimą. Žmonės būriavosi gatvėje. Nuo Aleksoto driekėsi dūmai. Tas „negeriantis“ lakūnas išbėgo, bet greitai grįžo persimainęs. Susikrovė būtiniausius daiktus ir dingo. Jau apie pietus kauniečiai pamatė, kad rusų kareiviai bėga, apimti panikos. Vokiečių lėktuvai žemai skirsdami šaudė iš kulkosvaidžių. Prisiminimuose rašoma, kad pamatę rusų paniką šaudyti pradėjo lietuviai. „Mes matėme dvylika raitų rusų, jojančių link geležinkelio. Tuo pat metu iš gretimo namo antro aukšto pasirodė kulkosvaidžio vamzdis ir visi dvylika vyrų buvo negyvi (p. 24).

Matydami rusų paniką ir Gordonai su giminaičiais nusprendė bėgti. Keliai, tiltai buvo užkimšti kariuomenės. Virš galvų skraidė vokiečių lėktuvai. Po savaitės bėgliai suprato, kad niekur nebenubėgs (p. 25). Frontas juos aplenkė. Prasidėjo sunki, lėta kelionė atgal jau per vokiečių kontroliuojamą teritoriją. Atgal keliavo naktimis, slapstydamiesi. Kartu traukė net ir tie, kuriems buvo pavykę pasiekti senąją SSRS sieną. Jos peržengti neleista.

Savo namuose rado įsikūrusią buvusio durininko šeimą. Sugrįžėliai pasislėpė namo pastogėje. Vienintelis Herškė, pristatomos knygos autorius, išeidavo į miestą. Suprantama, jis puikiai kalbėjo lietuviškai. Ir iš tiesų, gatvėje ar parduotuvėje niekas į jį nekreipė dėmesio, nė karto nebuvo sulaikytas ar užkabintas, nors gatvėmis, kur jį pažinojo daugybė žmonių, vaikščiojo nemažai, lankėsi parduotuvėse. Ne vieną lietuvį skaitytoją suerzintų ši prisiminimų dalis, pasakojanti, ką jis pamatė sugrįžęs į Kauną. Esą vaikščiodamas gatvėse jis matė lavonus, kraujo klanus (p. 28), nužudytus žydų vaikus (p. 30). Kyla rimtų abejonių, ar vasarą, po poros savaičių nuo karo pradžios (apytikriai tiek truko blaškymasis bandant pabėgti nuo fronto,  o vėliau sugrįžti į Kauną), gatvėse galėjo būti lavonų ir dar vaikų. Skaitant tokius ir panašius dalykus ne kartą norėjosi padėti knygą. Bet kita vertus, juk tai prisiminimai, kurie, kaip dažnai būna, net ir be blogos valios susipina su vėliau girdėtais pasakojimais, su „dalykais, kuriuos žino visi“. Šiaip tokie pasažai vertingi ir tuo, kad parodo, kokias istorijas pasaulyje skaito žmonės, besidomintys nacių laikų įvykiais Lietuvoje.

Paradoksas, bet vėliau, pasakodamas asmenine patirtimi paremtą, trejus metus trukusią istoriją, lietuvius dažnai mini teigiamai ar neutraliai: lietuviai gaili žydų, duoda ar parduoda maisto, vaišina, sodina prie stalo, paslepia. Net lietuvių sargybiniai, pasak jo, nebuvo labai priekabūs.  Tame pačiame pasakojime tarp jo paties tautiečių, vokiečių, ukrainiečių yra ir labai padorių žmonių, ir didžiausių niekšų ar kvailių. Nėra jo papasakotoje istorijoje ir dabartiniuose lietuviškuose naratyvuose įprasto aiškinimo apie lietuvių sprendimus dėl žydų likimo, geto ir t. t. Jo pasakojime viską planuoja, įgyvendina, sprendžia, fotografuoja vokiečiai, SS, gestapas. Tas pats ir kalbant apie rusų okupaciją: rusai okupavo ir tvarkėsi, kaip išmano. Matyt, prabėgus mažiau nei 10 metų nuo karo, kai buvo rašomi šie pristatomi prisiminimai, dar nebuvo žinoma, kad reikėtų ieškoti ar įžvelgti lietuvių ar žydų „kaltę“ dėl okupacijų ir to ką jos atnešė.

Užbėgant įvykiams už akių, taip pat reikia pastebėti, kad nepaisant kai kurių neįtikėtinų dalykų, įvairiausių, niekuo neparemtų spekuliacijų, knygoje yra daugybė įdomių faktų, kuriuos autorius išgyveno, matė savo akimis.

Sugrįžęs į Kauną pirmiausia nuėjo į Žydų ligoninę pasiteirauti apie motiną, kuri prasidedant karui ten gydėsi. Budėjusi lietuvė mergina ir gydytojas visai nenustebo jį pamatę. Priešingai, labai maloniai kalbėjo, žinios, kad motinos jau nebėra, priblokštam vaikinui padavė stiklinę vandens.

Vieną dieną į slėptuve tapusią namo pastogę prisistatė ginkluoti lietuviai. „Rankas aukštyn!“  Knygos autoriaus dėdė atpažino vieną iš „svečių“.  Juk visi – seni kauniečiai. Ėmė kalbėtis. „Ko jūs norit iš mūsų? Juk mes nieko blogo niekam nepadarėm.“ Parodė lietuviškus dokumentus. Tas pažįstamas ir be dokumentų žinojo, kas jie tokie. Jis gal ir būtų palikęs ramybėje, bet buvo ne vienas. Tas pažįstamas pasakė, kad tai tas durininkas ir jo dukra pranešė apie žydus. Tai girdėjo ir tie seni geri pažįstami, įdavę savo buvusio darbdavio šeimą, su kuria anksčiau labai gerai sutardavo.

Teko Herškei ir dėdėms apsirengti ir eiti su ginkluotais vyrais. Tas pažįstamas ramino, kad nieko blogo nenutiks. Nuvedė juos į gimnazijos stadioną, kur buvo surinkta ir daugiau žydų. Paėmė dokumentus. Nakčiai nakvynės įtaisė didelėj patalpoje. Ryte sulaikytiesiems atnešė juodos kavos (p. 32).

Atėjo tos laikinos „stovyklos“ viršininkas.  Autorius rašo, kad tai buvo Lietuvos vokietis Staikowskis. Pasakė, kad ieško tik komunistų, o kitus paleis. Po kurio laiko „komunistų“ pažiūrėti atėjo keli esesininkai. Apžiūrinėjo visus labai atidžiai. Ypač ilgai stebeilijosi į pristatomos knygos autorių ir jo raudoną „komunistinį“ megztinį. Kai tik jie išėjo, tą megztinį Herškė dėl visa ko nusivilko.

Kitą vakarą, jau sutemus, pasirodė ginkluotas lietuvis: „Herške Gordonai, eime!“ Nuvedė pas minėtą komendantą. Tas atidavė gimimo liudijimą ir pasakė, kad galima eiti namo, net perspėjo būti atsargiam.

Kitą dieną sugrįžo ir kiti šeimos nariai. Sugrįžęs dėdė papasakojo, kad jis taip pat buvo pakviestas pas komendantą, kalbėjosi. Viskas rodė, kad jie ne komunistai. Galiausiai dar tam komendantui nusisegęs „padovanojo“ auksinį laikrodį. Vienintelis dėdė Šloime dar negrįžo.

Apie komendanto kyšininkavimą, tokius paleidimus nepatenkinti kažkokie „teisybės“ ieškotojai, pasiskundė vokiečiams (p. 36). Kaip rašoma knygoje, vokiečių komendantas tuoj pat paėmė kareivių, į sunkvežimius susodino dar likusius žydus ir tą Staikowskį. Kartu su visais žuvo ir prisiminimų autoriaus jauniausias dėdė, tas buvęs Lietuvos kareivėlis.

Yra knygoje ir skyrius „Slobodkės pogromas“.  Kaip žinoma, nacių organizuoti ir jų valdomo Algirdo Klimaičio vadovaujami pogromininkai birželio 25-26 d. nusiaubė Viljampolę, nužudė daug žmonių. Apie pogromą, apie kitus nacių organizuotus išpuolius prieš žydus rašoma įvairiuose šaltiniuose, net – Einsatzgrupės A dokumentuose, kurie, gaila, pas mus iki šiol taip ir neišleisti, lyg mums nebūtų svarbu, ką naciai susiplanavo daryti Lietuvoje, kaip tuos planus įgyvendino ir kas rašoma jų ypatingo slaptumo grifu pažymėtuose dokumentuose (žr.  The Einsatzgruppen Reports: Selections from the Dispatches of the Nazi Death Squads’ Campaign Against the Jews July 1941-January 1943).

Kaip žinome iš ankstesnių prisiminimų skyrių, tuo metu, kai vyko pogromas, Herškė Gordonas ir jo artimieji dar tik pradėjo savo kelionę į Rytus ir į Kauną grįžo tik apytikriai po 2 savaičių. Tačiau apie pogromą rašoma lyg autorius pats būtų visa tai matęs. Esą po pogromo jis nuėjo į Slobodkę, matė daugybę lavonų, kraujo, kitas baisybes. Ar gali būti, kad tie lavonai vidurį vasaros taip ilgai gulėjo namuose ar gatvėse? Kyla rimtų abejonių, ar vokiečiai, kurie baisiausiai bijojo visokių epidemijų, būtų taip viską palikę. Ir pats autorius rašo, kad kitą dieną po pogromo nužudytieji (jis mini 700-1000 žmonių) (p. 38) buvo užkasti. Tačiau kaip autorius galėjo matyti tuos lavonus, nužudytas šeimas, vaikus, jei, kaip rašoma 25 knygos puslapyje, jų šeima visą savaitę bėgo į Rytus ir tik po to patraukė atgal. Tikriausiai po tiek metų ir tiek išgyvenimų autoriui buvo nelengva atskirti įvykius, kuriuos matė, nuo dalykų, apie kuriuos kažkada kažkur girdėjo ar skaitė ir kurie giliai įsirėžė į atmintį. Gaila, kad šioje vietoje knygos vertėjai į anglų kalbą, leidėjai, redaktoriai neatkreipė dėmesio į tokius neatitikimus, nepasitikslino su autoriumi tų dalykų.  Pogromo epizodas baigiamas pasakojimu, kad vieną dieną pas juos į namus atėjo gera pažįstama Pohoch Melamed, gyvenusi Slabodkėje, ir papasakojo, kaip ją išgelbėjo kaimynas lietuvis.

Po kurio laiko „vokiečiai nusprendė izoliuoti žydus nuo lietuvių“ įsteigdami getą Slobodkėje. Kadangi ten gyveno ir lietuvių, jiems buvo leista apsimainyti namais su žydais (p. 38). Ganckevičiai-Gordonai sutarė su jau minėtu savo durininku, kad apsikeičia namais, bet pasibaigus karui, jei bus gyvi, visi grįš, kur gyvenę (p. 39).

 „Žydai nekantriai laukė iš gestapo nurodymo keltis į getą. Daugelis žydų manė, kad jei jie persikels į getą, tai bus palikti ramybėje, kad jiems ten bus leista būti iki karo pabaigos. Tai buvo didelė klaida“, – rašo knygos autorius (p. 39).  Liepos 10 d. gestapas nurodė visiems žydams iki rugpjūčio 15 d. persikelti į getą. Visose gatvėse iškabinti pranešimai, kad po to visi žydai, surasti gyvenantys pas lietuvius, bus sušaudomi (p. 39).

Prasidėjo kraustynės. Turtingesni į Vilijampolę keliavo ir turtą vežėsi arklių traukiamais vežimais, o skurdžiai ėjo pėsti, nešdamiesi mantą ant pečių.

Senelio arkliai ir vežimai jau seniai buvo nacionalizuoti. Gordonai su giminaičiais išsinuomojo vežimą su arkliu, susikrovė būtiniausius daiktus ir išvažiavo. Į getą keliavo autorius su tėvu, trys dėdės, trys tetos ir trys pusbroliai. Prie tilto į Slobodkę vežimą sustabdė esesininkai. Paliepė pakelti rankas. Pasakė, kad jiems reikalingi darbininkai. Savanorių nebuvo. Esesininkai  juos atrinko savo nuožiūra, paėmė ir knygos autoriaus tėvą. Kelerius metus apie tėvą nieko nebuvo girdėti, bet baigiantis karui, jau mėtomi po koncentracijos stovyklas tėvas ir sūnus susitiko Dachau lageryje. Porai dienų. Tėvas neišgyveno.

Gete įsikūrė minėto durininko name, Paneriu g. 27.  Tikėjo, kad tai neilgam, tik iki karo pabaigos, kad liks gyvi. Tuo metu daug kas manė, kad karas labai greitai baigsis. „Mūsų žydų politikai (visi tapo politikais) buvo didžiuliai optimistai“ (p. 43).

Geto viduje vokiečiai valdžią perdavė žydų „vyriausybei“ – geto seniūnų tarybai ir žydų policijai (p. 44). Geto vadovybė ir policija buvo atsakingi už vokiečių nurodymų vykdymą. Geto seniūnų tarybos pirmininku tapo gydytojas dr. Elkes, „labai protingas, labai gerbiamas vyras“.  „Trumpai tariant, vokiečiai sukūrė mažą žydų valstybę. Bet niekas, nei žydų vyriausybė ir policija, netikėjo, kad vokiečiai jiems perduos visą geto valdymą. Vokiečiai, betgi, suprato, ką jie daro“ (p. 44).

Prisiminimų autorius rašo, kad žydų policija sudarė geto gyventojų sąrašus ir juos perdavė vokiečiams. Vadovaudamiesi tais sąrašais vokiečiai nuspręsdavo, kiek žydų turi dirbti vienus ar kitus darbus. Žydų policija pristatydavo tiksliai tiek žmonių, kiek reikėjo, mušė tuos, kas nenorėjo eiti.

Rugsėjo pradžioje geto gyventojams buvo nurodyta, kad vokiečių įsakymu iki rugsėjo 4 d. visi privalo atiduoti turimas vertybes. Po to gestapas apieškos namus, ir jei bus rasta kas nors vertingo paslėpta, gyventojai bus sušaudyti. Baimės ir vilties išgyventi vedini žydai nešė atiduoti vertingiausius daiktus. Prisiminimų autoriaus giminaičiai brangiausius daiktus, įvairius papuošalus buvo paslėpę po malkomis. Nors buvo labai gaila ir graudu, atidavė net vestuvinius žiedus. Dėdės logika buvo tokia: „Jei išgyvensim, tai vėl turėsim ir papuošalų, ir kailinių, o jei žūsim, tai kokia nauda iš tų deimantų ar kailinių“ (p. 47). Tačiau raudančios tetos Goldos tai negalėjo paguosti. Pats Herškė kartu su dėde Abraomu nešė atiduoti šeimos vertybes. Brangenybes atnešusių žmonių eilę tvarkė  policininkai. „Buvom nustebę, kad ten nebuvo vokiečių sargybinių, tik žydai. Kai įėjom į saugyklą, prie nedidelio stalo sėdėjo ir kas ką atidavė žymėjo, pakvitavimus išrašinėjo liesas senas žydas. Saugykloje vaikštinėjo žydų policininkai ir šnabždėjosi tarpusavyje. Jiems visa tai buvo kaip Kalėdos Jungtinėse Valstijose“ (p. 47).

 Labai gailėjosi atidavę brangiausius daiktus, bet buvo per vėlu. Po trijų dienų getą apieškojo SS vyrai su šunimis. Jei pas ką pamatydavo gražius baldus, liepdavo išnešti į gatvę, iš kur juos išsivežė sunkvežimiu.

Po kurio laiko vokiečiai nutarė pasižiūrėti, kaip elgsis žydai, jei reikės juos surinkti ir išvežti iš geto. 1941 m. rugsėjo 17 d. ryte visiems nurodyta eiti iš namų.  Geto gyventojus apsupo ginkluoti vokiečiai ir lietuviai. Varinėdami, rikiuodami daužė lazdomis. Apytikriai po 5 valandų leista grįžti namo. Vokiečiai viską fotografavo.

Paprasti, bet įdomūs Gordono samprotavimai apie vokiečių pomėgį fotografuoti įvairiausias „akcijas“. Tai nebuvo kvaila idėja, – rašo jis. Jei vokiečiai pralaimės karą, pasaulis ims klausinėti, kas nutiko Europos žydams. Kodėl jūs nužudėte tiek daug civilių žmonių? „Tuomet vokiečiai ištrauks tas nuotraukas ir pasakys: „Mes nieko nedarėm. Lietuviai vykdė visas žudynes“ (p. 52).

Tarp kitko, yra išlikę daugybė liudijimų apie žudynių Lietuvoje fotografavimą, net – filmavimą. Pavyzdžiui, Ulmo proceso metu, kur buvo teisiami Lietuvos pasienio miestų ir miestelių žydų žudikai – Tilžės einsatzkomandos vadai ir aktyviausi veikėjai, išsisukinėjančius nacius kaltintojai priremdavo rodydami jų pačių žudynių metu darytas nuotraukas. Bet kaip bebūtų keista, tų nuotraukų, kuriose aiškiai matyti SS šturmbanfiureris Hansas Joachimas Böhme, komanduojantis Tilžės būrio vykdytiems šaudymams Lietuvos pasienyje, lig šiol nerasi istorikų studijose ar enciklopedijose. Gal bijoma traumuoti skaitytojus? Bet tikėkim, kad tos nuotraukos ar Vokietijos ir kitų šalių piliečių žudynes IX forte užfiksavusios kino juostos kada nors bus ištrauktos iš saugyklų ir parodytos su adekvačiais komentarais.

Kas rytą tūkstantis žydų iš geto, tarp jų ir Herškė Gordonas, surikiuoti eilėmis po aštuonis, buvo varomi darbams į oro uostą. Jau pats žygiavimas keliolika kilometrų sparčiu žingsniu nuvargindavo, o kur dar sunkus darbas 18 valandų. Beveik kas dieną pasitaikydavo, kad pakeliui keli  žydai rizikuodami iššokdavo iš kolonos ir  įsimaišydavo tarp tuo metu šaligatviais einančių kauniečių. „Daugelis turėjo draugų lietuvių, pas kuriuos nuėję gaudavo pavalgyti sviesto, duonos ir kumpio. Šiaip žydai kumpio nevalgo, bet tomis sąlygomis valgė viską, kad tik pavalgyti“ (p. 56). Vakare tie iš kolonos pasprukę žydai, nešini susikombinuotu maistu, vėl prisijungdavo prie grįžtančių į getą. Oro uoste dirbo ir rusai belaisviai. Jų padėtis buvo dar blogesnė. Juos saugojo jauni septyniolikmečiai vokiečiai. „Sunku net aprašyti, kaip jie elgėsi su belaisviais“. Tarp tų belaisvių buvo žydų.  Belaisviai Kauno žydų maldavo duonos. Prisiminimų autoriaus teigimu, kai kurie belaisviai, persirengę žydų duotais rūbais, pereidavo į getą.

Taip slinko alkanos ir sunkios dienos. Herškei ir jo artimiausiems giminaičiams laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti mirties per dideles 1941 spalio 4 ir spalio 28 dienų „akcijas“, kai IX forte buvo nužudyti tūkstančiai žydų iš geto. Štandartenfiurerio Karlo Jägerio ataskaitoje įrašyta, kad bendrai per tas dvi „akcijas“ nužudyta virš 11 tūkstančių žmonių. Mažasis getas, kuriame gyveno Gordonas su giminaičiais, likviduotas. Teko kaip stovi pereiti į didįjį.

Likę gyvi žydai buvo tikinami, kad daugiau akcijų nebus, kad gete jau nebeliko „neproduktyvių“ žmonių, kad dabar ir maisto bus daugiau. Tik visi turi dirbti.  Ir iš tiesų gyvenimas kiek aprimo. Radosi įvairių dirbtuvių. Žydai siuvo rūbus, batus, taisė uniformas, kailinius, gamino baldus, net žaislus. Šaltkalviai remontavo ginklus, mechanikai – įvairią techniką. Lengviau vertėsi tie, kurie buvo geri specialistai arba turėjo galimybę papirkti geto administraciją, sutardavo su policininkais.

Mieste radosi įvairių darbų. Buvo kuriamos mažesnės brigados, kuriose darbas lengvesnis nei oro uoste. Dažnai tokiose brigadose priežiūra nebuvo tokia sunki ir valgyti gaudavo daugiau. Mažųjų brigadų darbininkai lengviau galėdavo susitikti su lietuviais, gauti maisto (p. 71). Dėdė  Yenchik‘as dirbo ligoninėje, kur buvo gydomi sužeisti vokiečių kareiviai. Darbas nesudėtingas, bet svarbiausia, kad sočiai pavalgydavo ir vakare dar parnešdavo sriubos. Be to, jis papildomai nusipirkdavo maisto iš lietuvių. Aišku, dar reikėdavo sėkmės ir išradingumo prasinešti maistą į getą, nes žydų policininkai labai priekabiai apieškodavo grįžtančius.

Labai kritiškai rašo Gordonas apie tautiečius, tapusius geto policininkais. „Vėliau aš girdėjau, kad kai kurie geto policininkai buvo įsitraukę į pasipriešinimo judėjimą, padėdavo geto seniūnų tarybai paslėpti, pridengti tuos, kurių ieškojo gestapas“. „Tuo metu apie tai nieko nežinojau“. „Mes matėme juos dirbant ranka rankon“ (p. 74). Herškė vargo oro uoste, iš kur nieko nebuvo galima parsinešti, tai ir policininkai iš jo nieko neatimdavo.

Vieną rytą, kai laukė komandos žygiuoti į oro uostą, prie Herškės priėjęs žydų policininkas liepė išeiti iš kolonos. Atvedė dar kelis panašaus amžiaus vyrukus. Niekas nieko neaiškino. Visus išvedė pro geto vartus ir perdavė vokiečiams. Tie per Vilijampolės tiltą nuvedė prie Duonelaičio (taip tuo metu buvo rašomas pavadinimas) gatvėje buvusio viešbučio. Per tarnybinį įėjimą pateko į viešbučio virtuvę. Virtuvės šefas paaiškino, kad su lietuviu vairuotoju reikės važiuoti parvežti bulvių. O kol kas, -pasakė jis, – duosiu jums užkąsti. Žydai virtuvėje apsėdo stalą. Pirmas patiekalas buvo vokiškos bulvių salotos su mėsos gabaliukais. Po to atkeliavo tiršta sriuba, su mėsa ir šviežiomis morkomis. Desertui gavo pudingo su marmeladu. Tuos patiekalus sukirtę, vyrai neskubėjo keltis nuo užstalės. Šefas suprato, ką tai reiškia.  Prasidėjo tikra „puota“. Kiekvienas galėjo valgyti, kiek tinkamas. Virtuvės darbuotojai nustebę žiūrėjo į taip kertančius žydus.

Sunkvežimio vairuotojas jau laukė, pasakė, kad važiuos į Ariogalą. Tik vairuotojas ir tie žydai. Jokios sargybos. Sušoko vyrukai į atvirą kėbulą. Kelionė truko apie tris valandas. Diena buvo graži, bet vėsoka, sunkvežimis nedengtas. Vietoje, iš kur reikėjo paimti krovinį, rado ūkininkus su vežimais,  prikrautais bulvių. Tie Ariogalos apylinkių lietuviai stebėjosi: „Mes manėm, kad jau nėra gyvų žydų“. Vienas neprašomas Herškei padavė juodos naminės duonos gabalą, kitas rūkytos mėsos. Pasidalijo tuo, ką turėjo valgomo. „Tai buvo kitas pasaulis“ (p. 76) .

Vairuotojas nuėjo į nedidelę užeigą, o žydai krovė bulves ir kalbėjo su valstiečiais. Paklausė ir sužinojo, kur „dingo“ Ariogalos žydai. Herškė vieno ariogališkio apdairiai pasiteiravo: „Jei rytoj aš atvažiuosiu ir atsivešiu daiktų parduoti, ar galėčiau nusipirkti maisto?“ „Taip“, – atsakė žmogus. Supratęs, kas žydams labiausiai rūpi, valstietis atidavė Herškei gyvą viščiuką, turėtą vežime. Herškė be ceremonijų, nežiūrėdamas jokių ritualų paukščiui nusuko galvą ir įsidėjo į maišą.

Prisikalbėjo su Ariogalos apylinkių valstiečiais. Pakrovė pilną sunkvežimį bulvių, susėdo kėbule ir laukia šoferio, o jo kaip nėra, taip nėra. Nuėjo Herškė ieškoti.  Sėdi tas užeigoje, užkandžiauja, geria degtinę.

Važiuojant atgal žydai prisikrovė į iš valstiečių gautus maišus bulvių. Vairuotojo paprašė nuvežti prie geto vartų Varnių gatvėje.  Pasiėmė maišus, prikrautus bulvių ir kitų gėrybių. Jau buvo tamsu. Du lietuviai sargybiniai įleido netikrinę.

Teta ir dėdė, pamatę tokį turtą, neteko žado. Tetulei labiausiai rūpėjo, kas viščiukui galvą nusuko.

‒ Lietuvis, ‒ nuramino ją Herškė.

Gerai užkando, bet viščiuką teta paliko šabui, kad ir kitus giminaičius galėtų pavaišinti: „Bus taip, kaip prieš ateinant vokiečiams“ (p. 76).

Dėdė kitos dienos prekybai su Ariogalos ūkininkais paskubomis parūpino markių ir tris moteriškas palaidines. Ryte tuo pačiu sunkvežimiu nuvažiavo į minėtą viešbutį, iškrovė bulves, vėl pavalgė ir išrūko į Ariogalą.  Važiuodami susimetė po 20 markių vairuotojui pavaišinti.

Vieni krovė bulves, o Herškė užeigoje vairuotojui užsakė degtinės butelį (angliškame tekste rašoma – viskio), dešros ir duonos užkandai. Viskas kainavo gerokai pigiau, nei jie buvo numatę. Vairuotojas mėgavosi gėrimu ir užkandžiais, o sunkvežimį pakrovę vyrai ėmėsi prekybos. Užėjo Herškė į vieno ūkininko namus.  Žmonės sėdėjo prie stalo. Šeimos galva pasiteiravo, kokiais reikalais apsilankė. Herškė pasakė, kad yra žydas ir norėtų šį tą parduoti ir nusipirkti. Visi labai nustebo pamatę tokį svečią.

– Pirmiausia, – pasakė šeimininkas, – pavalgysim, po to pakalbėsim apie prekybą.

Herškę pasodino prie stalo, atnešė didelę keptą žuvį. Įpylė į stikliuką degtinės (angliškame tekste – viskio) (p. 79). Išgėrė, užkando. Šeimininkė dar atnešė didelį kepsnį su bulvėmis. Dar įpylė lietuviško „viskio“.

Palaidinės labai tiko ir, suprantama, patiko šeimininkei. Herškė už savo prekę nemažai užsiprašė. „Tiesą sakant, -rašo jis, – net nežinojau, kiek prašyti“. Šeimininkei pasirodė, kad vaikinas per daug už tas jai patikusias palaidines nori. Bet įsikišo šeimininkas: „Duok jam, kiek prašo“.

Pats Herškė padėjo šeimininkei sukrauti visas gėrybes į maišą. Jautė, kad nemažai išgėrė. Sukosi galva. Nuėjo atsisveikinti su šeimininku, bet tas nenorėjo svečio taip paprastai išleisti. Žmonai pasakė dar atnešti maisto  ir gėrimų. Nebuvo kaip atsisakyti… Kai galiausiai išėjo, nešinas visomis gėrybėmis, nuo lietuviško „viskio“ sukosi galva, bet svarbiausia – neberado nei draugų, nei sunkvežimio. Visi buvo išvažiavę.

Po įvairiausių nuotykių Herškė į getą su visomis gėrybėmis laimingai  grįžo tik dar kitos dienos vėlų vakarą. Rado giminaičius susirinkusius šabo vakarienės, jau minėto viščiuko valgyti. Kitas šabo stalas žadėjo būti dar gausesnis, su kepta žąsimi ir pyragu.

Herškė ir toliau dirbo bulvių vežėjų „brigadoje“. Tik jau nėjo prekiauti į ūkininkų sodybas. Nusprendė viskuo apsirūpinti per daug neatsitraukiant nuo sunkvežimio. Teta parvežtas bulves, kitas gėrybes gete iškeisdavo į rūbus ar kitus daiktus, o Herškė už tai gaudavo dar daugiau maisto. „Pagaliau atsistojome ant kojų. Turėjome pakankamai maisto ir nebereikėjo eiti miegoti alkanam“ (p. 85). Toje brigadoje jis dirbo dvi savaites. Geto policininkai pastebėję, kad bulvių brigada parsiveža daug maisto, vietoj jokio „užnugario“ neturėjusio vaikino „įkišo“ savo žmogų.

Vėl oro uostas, kuris dabar atrodė kaip pragaras. Bet pasirinkimo nebuvo. Sunkiai dirbant kažkodėl baisiausiai sutino koja, kad nei bato apsiauti, nei paeiti nebuvo įmanoma. Atleidimą nuo darbo galėjo duoti tik gydytojas. Šiaip ne taip nuklibikščiavo pas gydytoją. „Tas daktaras Nachimovskis buvo banditas! Jis nerašydavo atleidimo, jei neturėjai ryšių ar neduodavai kyšio“ (p. 86). „Už stalo sėdėjo mažas, pilvotas, riebiais skruostais žmogus. Vokiškai su žydišku akcentu paklausė: „Ko nori?“ Apžiūrėjo. Matyt, vaizdas buvo tikrai liūdnas, nes atleidimą nuo darbų išrašė.

Baigiantis išrašytam atleidimui, 5 valandą  ryto, prisistatė žydai policininkai:  „Hershke Gordonai, renkis ir einam“. „Kur aš eisiu, koja sutinus.“ Bet tie paaiškino, kad nieko negali, kad reikės keliauti į kalėjimą. Apžiūrės daktaras ir, jei tikrai reikės, vėl išrašys atleidimą. Pasigailėti maldavo ir dėdė, ir sunkiai serganti teta. Policininkas, nepaisant visų maldavimų ir baisaus kojos vaizdo, buvo neperkalbamas.  „Bet kas tuomet nutiko, aš nepamiršiu kol gyvas būsiu“-, rašo Gordonas (p. 89). Policininkas, matydamas tikrai liūdną situaciją,  pravirko. Galiausiai pasakė: „Palauk čia, nebandyk slėptis, palauk, kol grįšiu. Aš pats nueisiu pas dr. Goldbergą ir pažiūrėsiu, gal gausiu tą atleidimą“. Grįžo be to popieriaus.

Ką darysi, atsisveikino su giminaičiais. Šiaip ne taip pasiekė policijos būstinę. Geto kalėjime sėdėjo daug žmonių, net šeimų su vaikais. Senbuviai žinojo, kad juos veš į Kaišiadoris darbams. Kelis šimtus žydų išvežė dešimties sunkvežimių kolona.

Reikėjo kasti durpes. Viskam vadovavo vokietis hauptmanas. Jam padėjo šeši ukrainiečiai. Neblogi žmonės buvo tie sargybiniai. Mėgo groti, dainuoti. Papasakojo, kad jie buvę belaisviai. Po kurio laiko tie ukrainiečiai metė tarnybą ir pabėgo į mišką.

Kartą sekmadienį paskelbta, kad atvyko vokiečių gydytojai. Jei kuris rimtai serga, tai atleis nuo darbų. Žydai išsigando – tikriausiai čia žudikų komanda. Komendantui liepus pasirodyti, kas serga, iš barako išėjo vienui vienas ligonis. Bet pasirodo, tai iš tiesų buvo gydytojai, jau nemažai pasivaišinę su stovyklos vadu. Rimtai apžiūrėjo sutinusią koją, paklausinėjo, pasitarė tarpusavyje. Galiausiai vyriausias iš jų nurodė: „Nuo rytojaus tegul jis nedirba. Tegul sėdi ir prieš saulę šildo tą koją“ (p. 95). Viršininkas pažadėjo: „Aš pats prižiūrėsiu, kad darytų, kaip pasakėt“.

Kai Herškė grįžo į baraką ir visa tai papasakojo, niekas nepatikėjo. Bet Herškė visą kitą dieną sėdėjo įsaulyje ir šildė koją. Ir taip visą savaitę. Neįtikėtina, bet, kaip rašoma prisiminimuose, tai padėjo. Sutinimas pamažu nyko.

Savaitės pabaigoje žydas kolonos vadas pranešė: „Gordonai, gavau laišką iš geto, iš geto žydų tarybos, kad tu turi grįžti į getą.“ Išvažiavo kitą dieną sunkvežimiu. Stovyklos viršininkas sėdėjo kabinoje, šalia vairuotojo, o Herškė su žydu kolonos vadu – kėbule. Herškė džiaugėsi, kad grįžta į getą. O tas kolonos vadas, pagyvenęs žmogus, klausęs Herškės entuziastingo kalbėjimo apie getą, prabilo: „Manai, tas getas yra didelis dalykas. Visas tas getas stovi ant vištos kojos. Vieną gražų rytą tas getas bus padalintas į skirtingas darbo stovyklas ar net visas bus išvežtas į Vokietijos koncentracijos stovyklas“ (p. 97).

Teta jau buvo mirusi. Kartu su dėde aplankė jos kapą geto žydų kapinėse Varnių gatvėje. Kitą rytą Gordonas turėjo prisistatyti į darbo tarnybą. Nuėjęs rado darbo tarnybos vadą Povilą Margolį. Tas ponas sėdėjo už stalo, susidėjęs rankas ant storo pilvo. Pamatęs Herškę, piktai paklausė: „Ko nori?“. Išklausęs, pareiškė: „Eisi į oro uostą!“.

Blogiausias paskyrimas iš visų galimų. Herškė ėmė prašyti, kad gal yra lengvesnis darbas, kad jo koja nesveika, kad jam ir dėdei reikia papildomai maisto parsinešti. Viršininkas išraudo. Atrodė, kad tuoj puls vargšą Herškę: „Ką sau galvoji? Tau nepatinka tavo darbo kortelė! Gal nežinai, kas aš esu?“ „Tu ten dirbsi, kol gyvas būsi. Ryt ryte aš noriu tave matyti prie geto tvoros. Jei nebūsi, žinai, kas tavęs laukia“ (p. 98).

Vėl bėgo tragiškai sunkios ir alkanos dienos. Sklido gandai, kad vokiečiams reikia žmonių darbui Rygoje. Kilo panika, niekas nenorėjo važiuoti.  Herškė nusprendė bėgti iš geto pas pažįstamus, gyvenančius jų šeimos name. Tarp kitko, prisiminimų autorius niekaip neaiškina, kaip jam į galvą atėjo mintis kreiptis į tą durininką. Juk kartą buvo juos išdavęs. Ir dėdė pritarė, palaikė planą slėptis savo namuose. Kažkodėl ir jam nekilo abejonių dėl durininko šeimos patikimumo. Matyt, kažkas prisiminimuose nepasakyta, praleista.

Herškė pažadėjo dėdei vakarais atnešti maisto prie geto tvoros. Susitarė, kada ir kur susitiks.

Kitą rytą rikiuotėje paprašė už jo stovinčio žydo nuplėšti geltonąją žvaigždę. Nuo krūtinės nusiplėšė pats. Einant per miestą, prisitaikęs iššoko iš kolonos ir įsimaišė tarp ant šaligatvio buvusių žmonių.  Namo ėjo kaip laisvas žmogus, nesislapstydamas. Gatvės atrodė ištuštėjusios, žmonės liūdni, nuleidę galvas. Kaunas – pasikeitęs.

Pažįstamomis gatvėmis greitai pasiekė vaikystės namus. Duris atidarė durininko dukra. Nors nuo išsiskyrimo praėjo visai nedaug laiko, gyvenimas Herškę taip pakeitė, kad mergina jo neatpažino. Į vidų pakvietė tik išgirdus, kas jis toks. Virtuvėje sėdėjo jos motina. Ir ji neatpažino, įdėmiai stebeilijosi, negalėjo patikėti, kad čia tas pats jų taip gerai pažįstamas Griškė (taip lietuviai jį vadino). Atnešė valgyti. Pavalgęs Herškė nuėjo išsimiegoti į savo senąją lovą. Vakare sugrįžo šeimos galva, ištiesė ranką pasisveikinti, išklausinėjo apie giminaičius. Perspėjo, kad būtina saugotis ir kaimynų, ir vokiečių, kad niekas nepamatytų, nes visus sušaudys. Slėptuvę įrengė pastogėje, tačiau Herškė nebuvo nusiteikęs sėdėti tyliai. „Man reikės išeiti, nunešti dėdei valgyt. Dabar negalėsiu jums sumokėti, bet po karo sumokėsiu už viską“, – aiškino tam dėl savo ir šeimos gyvybės bijojusiam žmogui.

Atėjus kitam vakarui Herškė išėjo iš pastogės. Jam buvo suruoštas maišelis nunešti dėdei. Dar gavo degtinės butelaitį sargybiniui papirkti. Kauniečiai ir vokiečių kareiviai vaikščiojo savo reikalais. Niekas į Herškę nekreipė dėmesio. Gete, už tvoros, sutartoje vietoje, vis praeidavo dėdė Abraomas. Herškė priėjo prie lietuvio sargybinio: „Gete aš turiu gerą draugą, žydą. Norėčiau perduoti jam šiek tiek maisto“  (p. 109). Sargybinis ėmė aiškinti, kad negalima, kad negalima čia net būti, kad jis turi teisę šauti ir t.t. Griežta jo nuotaika pasikeitė, kai gavo butelį: „Tik greit.“

Kai grįžo, šeimininkai valgė bulvinius blynus, pakvietė ir Herškę. Pasikalbėjo.Taip ir gyveno be didesnių rūpesčių savo buvusių namų pastogėje. Buvo sotus, net dėdei nunešdavo maisto. Dirbti nereikėjo. Bet… Herškė pradėjo galvoti, kad slapstantis yra blogiau, nei buvo gete, kad reikia grįžti pas savuosius. Eilinį vakarą Herškė nešinas maistu nuėjo prie geto. Getas buvo pasikeitęs: bėgiojo sargybiniai, viskas apšviesta. Kažkas neįprasto vyko. Reikėjo grįžti nesusitikus su dėde. Globėjams papasakojo, ką matęs. Po kurio laiko Herškė sumąstė, kad jam reikia eiti ir išsiaiškinti, kas vyksta. Tas lietuvis persigando: „Kur tu eisi? Jei kas pamatys tave, vokiečiai visus mus nužudys. Sėdėk namuose, aš sužinosiu, kas ten darosi“.

Grįžęs papasakojo, kad vokiečiai veža žydus į Rygą.

Kitą vakarą Herškė vėl patraukė prie geto tvoros su maisto maišeliu. Viskas atrodė įprastai. Sutartoje vietoje pasirodęs dėdė papasakojo, kad daug žydų išvežta, atkalbinėjo sūnėną nuo minties grįžti.

Parėjęs namo, Herškė globėjams pasakė, kad apsisprendė išeiti. Tie negalėjo suprasti: „Kodėl tu vėl nori grįžti į getą? Ar mes negerai su tavim elgiamės? Ar nepakanka maisto?“ (p. 113).

Griškė patikino, kad viskas gerai, visko pakanka, bet jis nenori per dienas sėdėti pastogėje. Kitą vakarą visi kartu valgė atsisveikinimo vakarienę. Išgėrė šiek tiek degtinės. Herškė nuoširdžiai padėkojo kiekvienam šeimos nariui už pagalbą ir išėjo, pasiėmęs maišelį su maistu.

Į getą grįžo su oro uosto brigada. Sargyba tą vakarą tikrino atmestinai. Dėdė jau laukė. Vėl klausinėjo, kodėl grįžo, ar tie žmonės išvarė. Bet laikas grįžti buvo geras, nes gete buvo šiokia tokia sumaištis, ką tik išvežta daug žmonių. Įvairiose brigadose atsirado laisvų darbo vietų. Ryte Herškei tik pasirodžius prie geto vartų, žydas policininkas pristatė jį prie mažos darbo brigados. Brigada puiki, maisto pakanka, darbas nesunkus.

Po kurio laiko pasklido žinia, kad į Kauną atvežė žydų iš Vokietijos. Daug kas tuo nenorėjo tikėti. Kodėl ką tik vienus išvežė, o atveža kitus? „Bet su vokiečiais viskas įmanoma“ (p. 116). Ir iš tiesų į Kauną keleiviniuose vagonuose atvažiavo žydai. Jų sužymėtą  bagažą iškrovė darbininkai iš geto. Užsieniečių lagaminai keliavo į getą, o pasirėdę, pasipuošę Vokietijos žydai – į IX fortą. „Po dviejų dienų vokiečiai į getą surūšiuoti atvežė jų rūbus, batus, apsiaustus ir kailinius. Mes supratom, kad Vokietijos žydai jau negyvi (p. 117).

1943 m. balandžio 15 d. Herškę vėl išsivedė žydų policininkai, nes gestapas žydų tarybai nurodė surinkti naują 100 žmonių brigadą. Nuvežė į Vyžuonas. Vokiečiai ten kažką statė. Reikėjo nešioti plytas, cementą. Vieną rytą, kai stovėjo eilėje prie sriubos, pasigirdo šūvis. Kulka kliudė Herškės ranką, bet labiau sužalojo jo draugą Pašą Schmidtą. Abu sužeistus vyrukus išvežė į getą. Pašai gydytojai amputavo ranką, o Herškei pakako sutvarstymo. Išrašė atleidimą nuo darbų. Nieko neveikiant buvo galima lankyti tetas, šiaip vaikštinėti po getą.

Kartą, grįžęs po pasivaikščiojimo, sužinojo, kad jo ieško policininkai. Esą geto vadas vokietis Göcke gavo pranešimą, kad abu žydai sužeisti, kai bandė pabėgti. Vykdomas tyrimas. Gordonas rašo, kad jiems buvo žinoma, kad tas komendantas buvo „didžiausias žudikas“, kad 1939 metais jis vadovavo Dachau stovyklai, kad  SS oberšturmbanfiurerio (papulkininkio) laipsnį jis gavo už žmonių žudymus. Tačiau tyrimas nebuvo baisus. Viršininkas uždavė kelis klausimus, o galiausiai pasakė: „Dirbsi pas mane.“ Darbas viršininko kontoroje buvo nesunkus, pakakdavo laiko ir pasidairyti.

1944 kovo 26-ąją, sekmadienį, Göckė nurodė kitą rytą žydų policininkams susirinkti prie jo būstinės. Kaip ir nurodyta, žydai policininkai susirinko pirmadienio ryte, 8 valandą. Suprantama, ginklų jie neturėdavo. Pasirodė pats Giokė, lydimas esesininkų būrio. Policininkams įsakyta sėstis ant žemės. Atvažiavo autobusai,  uždažytais langais. Žydams liepta keturiomis ropoti į tuos autobusus. Policininkas Levner neropojo ir iš karto gavo kulką. Dar du bandė bėgti, bet taip pat buvo nušauti.

Mūsų laikais tapo madinga samprotauti, mokyti praeityje gyvenusius žmones – lietuvius, žydus, rusus: kodėl nedarėt taip ar kitaip, kodėl nesipriešinot. Kaip gaila, kad niekas negali perkelti į praeitį, į Herškės Gordono vietą mūsų laikų „išminčių“. Galėtų savo „įžvalgomis“ ir patarimais pasidalinti su tais policininkais…

Po keleto dienų paaiškėjo, kas toliau dėjosi IX forte. Apie tai Gordonas rašo su įvairiausiomis detalėmis, lyg pats ten būtų buvęs. Akivaizdu, kad visa tai jis sužinojo iš ten buvusių asmenų, bet knygos redaktoriai ir vėl neuždavė paprasto klausimo: iš kur tai žinai, kas ir kada papasakojo.

Nuvežę į IX fortą vokiečiai liepė policininkams nusirengti. Sudaužė. Po to žydų policininkų ėmėsi mums Lietuvoje žinomas Bruno Kittel, po Vilniaus geto likvidavimo perkeltas į Kauną. Tai buvo galvažudys cinikas, beje, aukštosios kultūros mylėtojas, artistas, muzikantas, neblogai grojęs saksofonu, fortepijonu.

Jis klausinėjo apie žydus partizanus, kas ruošiasi pabėgti į mišką, kur įrengtos slėptuvės, kur yra paslėptų vertingų daiktų. Atrodo, kad tardomieji taip nieko ir neišdavė, nes geto gyventojai nepajuto, kad vokiečiai būtų kažką svarbesnio sužinoję. Pirmiausia Kitelis „tardė“, t. y. kankino,  policijos vadą Moshe Levin‘ą, jo pavaduotoją Greenburg‘ą ir Yehud‘ą Zupovitz‘ių. Visus tris nušovė. Kiteliui pavyko palaužti vos kelis policininkus. Gordonas rašo, kad vienas tokių buvo Benno Liptser‘is (p. 129).  Jį panaudodamas Kitelis bandė sugniuždyti ir kitus.

Iš šių dienų pozicijų vertinant, gali būti, kad tas „tardymas“ tebuvo būdas įbauginti, izoliuoti, susidoroti su tais policininkais apsidraudžiant, kad kartais jie lemiamu momentu nepradėtų organizuotai priešintis vokiečiams.

Po to, kai žydų policininkai buvo išvežti į IX fortą, gete pradėta nauja „akcija“ – iš namų, iš slėptuvių tempė senukus, ligonius, vaikus ir grūdo į autobusus, sunkvežimius. Tuo metu tų vaikų tėvai, artimieji buvo išvesti iš geto ir mieste dirbo įvairius darbus. Visose geto gatvėse stovėjo ginkluoti  sargybiniai, pasiruošę šauti į kiekvieną bandantį pabėgti. Akcija tęsėsi dvi dienas.

Po kurio laiko į getą iš IX forto į getą grįžo apie devyniasdešimt policininkų. Negrįžo apie 40, pirmiausia – įvairaus rango vadai.  Į getą rūšiavimui buvo atvežti jų rūbai (p. 131). Sugrįžę policininkai tapo eiliniais geto gyventojais, o tvarką palaikyti vokiečiai pasirinko kitus žmones, kurie buvo pavaldūs tiesiai gestapui.

Žydų policininkų temai Gordonas skiria daug dėmesio. Jis rašo, kad nežiūrint to, kad ir jiems teko nemažai iškentėti, kiti žydai jiems neatleido už jų žiaurumą ir turėtą privilegijuotą padėtį. Jis rašo, kad po karo tuos buvusius policininkus kiti žydai terorizavo, mušė, nužudydavo ar net liudydavo Rusijos teismuose, kai būdavo teisiami tie buvę policininkai  (p. 131).

Po tų 1944 m. kovo įvykių žydai kiek įmanydami ieškojo galimybių atėjus lemiamam momentui pasislėpti pas lietuvius, bėgo į miškus, ieškojo, kam perduoti, paslėpti dar išsaugotus vaikus. Gete sklandė įvairiausi gandai.

Balandžio pabaigoje atėjo naujas nurodymas skirti 400 žydų darbams Kazlų Rūdoje. Herškė pateko į tą naująją „brigadą“. Nuvežti į paskirties vietą, rado aptvertus medinius barakus. Saugojo vokiečiai ir nedaug rusų (kartais tie patys žmonės vadinami ukrainiečiais) sargybinių. Aplinkui  veikė partizanai. Gordonas rašo, kad tie rusai sargybiniai vakarais ateidavo į barakus pagroti turėtais instrumentais. Visi kartu padainuodavo. Ten būdami iš tų sargybinių sužinojo apie Antrojo fronto atidarymą.

Liepos 9-ąją atėjo nurodymas grįžti į getą (p. 136). Žydai, lydimi sargybos, pėsčiomis iškeliavo kitos dienos popietę. Žygiuojant per miškus sutemo. Pasigirdo šūvis. Turbūt šovė vienas iš sargybinių, bet pamanyta, kad koloną užpuolė partizanai. Sargyba šaudė visomis kryptimis, nors jokių partizanų nesimatė. Žydai sugriuvo ant žemės, nuo šūvių slėpėsi pakelės miške.

Po kurio laiko pasigirdo komanda grįžti į koloną. Dauguma grįžo, bet apie 100 žydų ir ukrainiečiai sargybiniai pabėgo (p. 138). Kauną pasiekė sumažėjusi kolona.

 Jau buvo prasidėjusi geto likvidacija. Dalis namų susprogdinta, sudeginta. Žydai varomi prie geležinkelio, sodinami į vagonus. Vagonas, kuriame važiavo Gordonas, Aušvicą pasiekė liepos 17-tą. Atvežtus žydus vokiečiai surūšiavo. Herškė pateko į grupę, kuri dar gali dirbti. Gavo dryžuotą uniformą. Nustebino Aušvico maštabai. Pamatė dar nematytus nepaprastai išsekusius žmones-skeletus, kuriems sunkiai sekėsi pajudinti ranką ar koją. „Taipogi pamačiau žydų policininkus ir kitus žydus vadovus, besistengiančius užsitarnauti vokiečių palankumą baudžiant savo brolius žydus“ (p. 144).

1944 m. rugsėjį perkeltas į Dachau, kur buvo daug (Gordonas rašo – „dauguma“) žydų iš Kauno. Net barakui, į kurį pateko, vadovavo policininkas iš Slobodkės geto. Čia Herškė rado dėdę ir trejus metus nematytą tėvą. Tėvas papasakojo, kad perėjo daug lagerių. Dėdė  Borach‘as po Kauno geto likvidavimo į Vokietiją atgabentas laivu.

Vieną rytą esesininkai eidami pro rikiuotę ir žiūrėdami į veidus atrinko apie 100 žmonių. Į tą grupę pateko ir Herškės tėvas. Atrinktuosius išvežė, manoma, į Aušvicą.

Kaliniai statė angarus lėktuvams. Kai atskrisdavo sąjungininkų bombonešiai, prižiūrėtojai ir meistrai bėgdavo į slėptuves, o žydai stovėdavo ir gėrėdavosi vaizdais, ilsėjosi nuo alinančio darbo.

Badas, šaltis, sunkus darbas darė savo. Daug žmonių mirė. Gordonas vos krutėjo. Vieną dieną buvo paskelbta, kad kas nori, galės eiti į ligonių stovyklą, kur nereikės dirbti. Herškė ir jo dėdė nusprendė, kad blogiau nebus, nors daugelis manė, kad ligoniai bus nunuodyti dujomis ar nušauti. Savanorių buvo mažai. Komendantas, vaikščiodamas tarp eilių, surinko trūkstamą „kontingentą“. Tie ligoniai 1945 m. sausio pabaigoje per šalčius pajudėjo į Dachau padalinį, kuriame, pasirodo, tikrai buvo laikomi sergantys lagerininkai. Ėjo apie 20 mylių. Pakeliui daug žmonių mirė, kiti, tarp jų ir Gordonas su dėde, pusiau gyvi pasiekė paskirties punktą. Čia sutiko dar vieną giminaitį – dėdę Yenchik‘ą, kuris po geto likvidavimo dar spėjo pabuvoti Štuthofe.

Dirbti nereikėjo, bet padėtis kas dieną blogėjo. Maisto beveik negaudavo. Mirusieji gulėjo barakuose tarp dar gyvųjų. Kilo epidemija. Jokių gydytojų ar vaistų. Vokiečiai stovyklą izoliavo nuo išorinio pasaulio. Žmonės masiškai mirė. Susirgo ir Gordonas, bet nepaaiškinamu būdu išsikapstė. Maisto nebuvo jokio, tik žolė.

1945 balandžio 26 d., likus kelioms dienoms iki karo pabaigos, esesininkai ėmėsi stovyklos evakuacijos. Visus surikiavę eilėmis po keturis nuvarė prie traukinio. Kaliniai jautė, kad tai paskutinis žygis, stengėsi eiti iš paskutiniųjų. Nepaeinančius šaudė. Herškė ir abu dėdės vienas kitą prilaikydami traukinį šiaip ne taip pasiekė, bet vienas iš jų laisvės nebesulaukė. Traukinys su pusgyviais žmonėmis ir juos saugančiais esesininkais lėtai judėjo į pietus.  Kitos dienos ankstyvą rytą sustojo. Užskrido sąjungininkų lėktuvai ir apšaudė. Daugiausiai kliuvo garvežiui ir priekiniams vagonams. Dalis sargybinių išsibėgiojo. Bėgo ir kaliniai, nors tie sargybiniai, kurie liko, ėmė šaudyti. Herškė su dėdė Borachu, švilpiant kulkoms, „bėgo“ per atvirą lauką nesidairydami, vienas kitą prilaikydami. Ištrūkti iš to pragaro jiems pavyko. Pamatę daržinę įlindo ir pasislėpė po šienu. Ryte išgirdo, kad kažkas kalbasi ir šakėmis meta šieną, po kuriuo slėpėsi bėgliai. Tai buvo vokiečio ūkyje dirbę belaisviai – du prancūzai ir lenkas. Jie paslėpė žydus toje pat daržinėje, kad šeimininkas nepamatytų. Pamelžę karvę atnešė pieno ir duonos. Nuo tų seniai nematytų dalykų Herškei baisiausiai skaudėjo skrandį.

Balandžio 29 d., sekmadienį, vienas iš prancūzų pranešė, kad amerikiečiai jau Landsbergo mieste, tik už šešių mylių. Žydai išlindo iš daržinės. Vokietis su žmona nustebę žiūrėjo į dryžuotus, suvargusius žmones. Pasiūlė kakavos. Davė užsimesti darbinius drabužius. Abu žydai pėsčiomis patraukė į Landsbergą. Šiaip ne taip nuklibikščiavo, vis sustodami atsikvėpti. Gatvėse – daugybė amerikiečių ir nė vieno vokiečio. Vaikštinėja žydai: vieni su civiliais rūbais ir žvaigždėmis pažymėti, kiti – dryžuotomis lagerininkų uniformomis.

Herškė iš karto pateko į gydytojų rankas. Ligoniais rūpinosi, nešiojo, prausė vokiečiai, prižiūrimi amerikiečių. Maistas dalijamas, saugant kareiviams, nes žmonės niekaip negalėjo patikėti, kad jie jau ne lageryje, kad maisto pakaks. Puldavo stumdydamiesi…

Gordonas buvo taip išsekęs, kad stumdytis negalėjo. Nepajėgė. Tik po pusės metų pradėjo savarankiškai vaikščioti. Tada sužinojo, kad ir dėdė  Borachas, su kuriuo slėpėsi po vokiečio šienu ir kuris buvo gerokai už jį stipresnis, sunkiai serga ir yra toje pat ligoninėje. Tuo metu, kai pragarą išgyvenę žmonės džiaugėsi laisve, kūrė planus, kaip toliau gyventi, kaip patekti į JAV, tam žmogui pakriko psichika. Gerai, kad po kurio laiko atsirado jo sūnus, Herškės pusbrolis, laisvės sulaukęs Buchenvalde.

Į Ameriką patekti pirmiausia galėjo tie, kas ten turėjo giminaičių. Jungtinėse Valstijose gyveno net trys Herškės dėdės. Po ilgų paieškų su jais pavyko susisiekti. Dabar reikėjo tvarkyti dokumentus, įrodyti, kad esi būtent tas, kuo prisistatai. Rašė net į Dachau, iš kur gavo patvirtinimą su nuotrauka, kad tikrai ten buvo ir kad tikrai yra Gordonas iš Kauno.

Tuo metu Herškė Gordonas dar ir vedė iš Lenkijos kilusią merginą. Sutuokė rabinas, tačiau emigracijai reikėjo civilinės santuokos dokumentų, o žmonai buvo tik šešiolika, todėl santuokai įteisinti būtinas tėvų sutikimas. Deja, tėvų ji nebeturėjo. Tačiau pokario Vokietijoje dar ne visi griežtai laikėsi įstatymo raidės – jaunuosius sutuokė mažo miestelio burmistras. Beliko gauti sveikatos pažymėjimą. Amerikiečių gydytojai tikrino nuodugniai, peršvietė net plaučius.

Paskutiniai formalumai sutvarkyti JAV konsulate. Vertėjas į lietuvių kalbą pasakė Herškei Gordonui pakelti ranką ir prisiekti.

1949 m. vasario 18 d. iš Brėmeno kariniu laivu į išsvajotąją Ameriką išplaukė keli šimtai laimingųjų. Dėdės Boracho tarp jų nebuvo. Jo siela nebepasveiko.

 

Lietuva Naujienos Pasaulis Žydai , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra