Rimantas Jokimaitis. „Ir mes buvome Paneriuose“, arba „Niekada nesakyk, kad tai paskutinis tavo kelias…“

Autorius: Data: 2021-06-14 , 14:12 Spausdinti

Rimantas Jokimaitis. „Ir mes buvome Paneriuose“, arba „Niekada nesakyk, kad tai paskutinis tavo kelias…“

Knygos viršelis. amazon.de nuotr.

Rimantas Jokimaitis, www.voruta.lt

Jetta Schapiro-Rosenzweig. Sag niemals, das ist dein letzter Weg. Flucht aus Ponar – eine Mutter und ihre kleine Tochter kämpfen ums Überleben. Rhein-Mosel-Verlag. 2018

Antrasis pasaulinis karas tapo ne vieno tuo metu gyvenusio žmogaus ryškiu gyvenimo epizodu. Daug gyvenimų sugriauta.  Tai liudija apie tų metų išgyvenimus rašiusių žmonių tekstai. Daug prisiminimų parašyta, bet tų knygų galėtų būti ir daugiau, nes bėgantis laikas, besikeičianti tikrovė blukina praeitį, bando ją pakeisti. Mūsų  laikais skelbiami „modernūs“ istoriniai pasakojimai, dažnai turintys mažai ką bendro su praėjusių laikų realijomis. „Išradinėjama“ praeitis.  Šiandien jau nebestebina įvairios, jokiais šaltiniais neparemtos, bet autorių „drąsą“ liudijančios fantazijos, parašų rinkimai po peticijomis, reikalaujančiomis ne kurio nors praeities veikėjo biografijos ar įvykio tyrimų, o pasmerkimo. Vakaruose „modernūs“, „drąsūs“, „pilietiški“ aktyvistai jau verčia K. Kolumbo, V. Čerčilio ir kitų istorinių asmenybių paminklus, nes tų istorinių asmenybių pažiūros esą prieštarauja mūsų laikų „aukštiems“ standartams. Jei nebūtų atramų praeityje, tai jau ir Vanago ar Daumanto atminimą privalėtume šalinti iš mūsų aplinkos.

Jetta Schapiro atsiminimus „Ir mes buvome Paneriuose“ parašė jidiš kalba jau gyvendama Izraelyje, kur apsigyveno 1948 m. Į hebrajų kalbą jie išversti ir išleisti 1979 m. Knygą pastebėjo ir gerai įvertino Izraelio spauda. Pirmą kartą vokiškai tie prisiminimai išleisti 2001 m., pavadinti „Niekada nesakyk, kad tai paskutinis tavo kelias“. Lietuviški minimų žmonių vardai dažnai iškraipyti, veikiausiai dėl vertimo į kelias kalbas. Aišku, jei Lietuva po karo būtų buvusi laisva šalis, autorė, ko gero, būtų aplankiusi minimus žmones, rašiusi daug atviriau. Gali būti, kad kai kurias pavardes, kaimų ir miestelių pavadinimus nutylėjo sąmoningai, bijodama pakenkti tiems, kurie padėjo jai slapstytis. Balys Sruoga, rašydamas „Dievų mišką“, irgi elgėsi atsargiai.

Šapiro pasakojimas pradedamas Vilniaus vaizdais tarpukariu. Skaitant atrodo, kad gyvenimas Lietuvos Jeruzalėje buvo gražus, darnus, laimingas. Šiandien įmanoma tą pasakojimą „sumoderninti“ keliais tamsiais potėpiais. To meto spaudoje rastume žinių apie kokį nors antisemitinį chuliganų išpuolį ar kokią brošiūrą, kurioje aiškinama, esą žydai valdo neproporcingai didelę verslo dalį, elgiasi ne taip, kaip norėtų koks nors to meto publicistas. Spauda pranešdavo ir apie konfliktus ar užsipuolimus, bet prisiminimų autorė to nemini. Žmonės gyveno, dirbo, džiaugėsi. Kiekvienas šabo vakaras – didelė šventė.

Autorės tėvai ir seneliai buvo garbingi, pasiturintys žmonės. Senelis iš tėvo pusės ūkininkavo kaime prie Vilniaus. Turtingus giminaičius neprašomas rudenį aprūpindavo bulvėmis ir kitomis daržovėmis. Būdamas geležinės sveikatos, išauginęs didelį vaikų būrį, kai 74 metų tapo našliu, nustebino suaugusius vaikus, vesdamas jauną našlę, su kuria susilaukė dviejų mergaičių. „Tetos“, gerokai jaunesnės už Jettą, karo metais buvo paauglės. Joms parūpino suklastotus dokumentus. Viena iš „tetų“ išgyveno Holokaustą, po karo apsistojo Šiauliuose. Kitos likimas neaiškus, nors viliamasi, gal irgi pavyko išgyventi. Jettai, atsidūrusiai Izraelyje, buvo sudėtinga tokius dalykus išsiaiškinti ne tik Stalino, bet ir vėlesniais laikais.

Didelį širdies skausmą seneliui sukėlė viena iš dukterų (autorės tėvo sesuo), dar paauglystėje patekusi į benediktinių vienuolyną, priėmusi krikštą. Chanalė tapo Janina. Globojama vienuolių, gavo gerą išsilavinimą. Vėliau ištekėjo už kataliko. Tarpukariu su vyru gyveno Kaune, o 1940 m. persikėlė Vilnių. Dar prieš apsigyvendama sostinėje, susitiko su tris dešimtmečius nematytu tėvu, broliu, kitais artimaisiais. Meldė tėvo atleidimo, bet šis viską jau seniai buvo atleidęs. Ir Dievas, pasak jo, atleis. Karo metais labai rizikuodama Janina padėjo giminaičiams, kiek tik įstengė. Jei ne jos pagalba, kažin ar skaitytume Jettos užrašus.

Bėdos prasidėjo, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, autorė rašo – „Rusija.“ Jettos siuvimo mašinų ir dviračių prekybos įmonę konfiskavo, apiplėšimą pavadindami nacionalizavimu. Tas pats nutiko ir jos motinai, kuri neteko didmeninės vaisių prekybos įmonės. Dar po dviejų savaičių Jettos šeimai pranešta, kad per 48 valandas išsikraustytų iš savo 6 kambarių buto. O kur kraustytis? Vilniuje butų trūko. Prašė kiek pratęsti terminus, bet atsakyta griežtai: „Nė valandos ilgiau!“ Su komunistais menki juokai, teko paskubomis kraustytis. Kuklų dviejų kambarių butuką pavyko išsinuomoti Paneriuose, kur apsigyveno su vyru Jaša ir dvejų metų dukra Tamara. Prie namo buvo terasėlė – turėjo kur svečius priimti. Gyveno prie geležinkelio, matė, kaip birželio 14-ąją pradėta vežti tremtinius.

1941 m. birželio 22 d. apie pietus sprogo kelios bombos. Prasidėjo vokiečių–sovietų karas. Bet Paneriuose karo veiksmai ir baigėsi tomis keliomis bombomis. Turėjo galimybę trauktis į Rytus, tačiau atsisakė – kaip čia bėgsi, gimines palikęs. Jau kitą rytą pamatė vokiečius. Po kurio laiko miške už namo, kur jie gyveno, pasigirdo šaudymas. Negalėjo suprasti, kas vyksta, bet kaimynas paaiškino, kad šaudomi žydai. Nepatikėjo, pamanė, gal tas žmogus tyčiojasi. Tačiau greitai savo akimis pamatė varomas žydų kolonas, nuolat girdėjo šūvių salves. Jaša ir kaimynas žydas pasislėpė rūsyje po bulvėmis. Manyta, kad pavojus gresia tik vyrams.

Sužinojusi, kas darosi, į Panerius atvažiavo teta Janina. Šiaip ne taip įtikino dukterėčią, kad atiduotų dukrelę, gal pavyks bent ją apsaugoti nuo mirties. Sukūrė legendą, esą jos vardas Teresė, o tėvus, Jadvygą ir Juozapą Šervinskius, ištrėmė rusai. Nuovoki mergaitė viską įsiminė, bet savo motinos ir tėvo vardų nepamiršo.

Netrukus teko slėptis ne tik vyrams, bet ir moterims. Talkino kaimynė, kiti geri žmonės. Keletą dienų praleido miške. Kai slapta grįžo, persigandusi kaimynė pasakė, kad jų jau ieškojo… Reikėjo kažkaip gelbėtis. Vienintelė viltis – teta Janina, gyvenusi Žvėryne ir apie savo kilmę, suprantama, niekam neprasitarusi. 1941 m. rugsėjį Jetta iškeliavo iš Panerių į Vilnių. Teta turėjo gerus ryšius su katalikais. Vieną iš savo dukterėčių ir jos sūnų Sameką (dabar garsus dailininkas Samuelis Bakas) jau buvo paslėpusi vienuolyne, Vilniaus gatvėje. Vakare Janina su vežiku nuvežė ir Jettą pas tas vienuoles. Ilgai klūpojo Jetta bažnyčioje, kol Janina viską sutarė su vienuolėmis. Apsidžiaugė, pagaliau pamačiusi seserį, kuri papasakojo ir motinai siūliusi slėptis pas vienuoles, bet ji atsisakė: „Noriu būti su jūsų tėvu.“ O tas tėvas jau Paneriuose guli.

Išmeldė, kad vienuolės priimtų ir jų vyrus – Joną ir Jašą. Vėliau vienuolyne prisiglaudė dar keturios jaunos žydės. Apie slepiamus žmones žinojo tik vienuolyno vyresnioji ir trys vienuolės – Liucija, Benedikta ir Malvina, beje, apsikrikštijusi žydė, vienuolyne gyvenanti jau 40 metų.

1942 m. kovo pabaigoje Vilnių bombardavo rusai. Viskas drebėjo, dužo stiklai, vienuolės slėpėsi rūsiuose. Žydai neturėjo kur bėgti. Vienuolyno vyresnioji ir sesuo Liucija nesislėpė, atėjo pas žydus į pastogę: „Viskas Viešpaties valioje. Kas Jums nutiks, tegul ir mums nutinka. Melskitės ir Dievas padės.“ Sesuo Liucija ramino: „Vaikai, tik vilties nepraraskit. Mes tikrai Hitlerį pergyvensim.“ Gali būti, kad Jetta, ilgai gyvenusi tame vienuolyne, nuolat bendravusi su vienuolėmis, maldose minėjo ir Kristų, nes, kai atsidūrė Žemaitijoje, mokytis katekizmo jai nereikėjo.

Bombos krito visai šalia, tačiau į Šv. Kotrynos bažnyčią ir vienuolyną nepataikė. Užtat vokiečiai apkaltino vienuoles, neva rusų lakūnams jos rodė ženklus, kur mesti bombas. Visas suėmė ir kažkur išvežė. Į tuščias patalpas įsikėlė vokiečiai. Žydai, pasislėpę pastogėje, apie tai nieko nežinojo, bet prabuvę kelias paras be maisto ir vandens, turėjo kažkaip gelbėtis. Vyrai pjūklu išpjovė siauras landas pastogėje ir galiausiai visas būrelis pateko į gimnazijos ūkvedžio, gyvenusio tame pastatų komplekse, butą. Žmogus ir jo žmona drebėjo iš baimės, juk ir jų namus bet kuriuo momentu galėjo iškratyti gestapas. Bet žydams vis dėlto surado laikiną slėptuvę. Gelbėtis galėjo tik gete. Ir vėl padėjo teta Janina. Ji žinojo, kuriomis gatvėmis iš darbų į getą varomos žydų kolonos. Jetta, vakare atsistojusi prie gatvės, lūkuriavo, kad įsiterptų į vieną iš jų.

 Tarp kitko, skaitant karo metų žydų prisiminimus, galima pastebėti, kad persekiojami žmonės save įtikindavo, kad jie nepanašūs į žydus. Nežydišką savo išvaizdą dažnai mini ir pristatomos knygos autorė. Tačiau atrodo, kad tuo tikėjo tik ji pati ir tie žmonės, kuriems reikėjo pasiteisinimo, jei būtų suimti: „Nemaniau, kad žydė.“ Taip buvo ir šį kartą. Prie gatvės stovinčią „nežydiškos išvaizdos“ Jettą pastebėjo šalia gyvenęs žmogelis: „Tu esi žydė ir lauki iš darbo grįžtančių žydų.“ Ji atšovė: „Eik ir pranešk policijai!“ Bet, užuot bėgęs į policiją, tas pakvietė ją į savo namus: „Užeik, o aš palauksiu ir pranešiu, kai kolona pasirodys.“ Jetta sėkmingai pateko į getą. Vėliau po įvairių kombinacijų, padedant geriems žmonėms, skirtingais keliais gete atsidūrė ir kiti giminaičiai.

Vilniuje prieš karą ir Bakai, ir Šapiros buvo žinomi, puikios reputacijos žmonės, dar nuo gimnazijos laikų turėję daug gerų draugų. Tai padėjo ir gete, kurio vadovybei, policijai priklausė nemažai pažįstamų. Salekas Dastleris, Ichakas Bernšteinas apsidžiaugė, pamatę senus draugus. Visi gavo geltonus „šainus“, neblogus darbus, pakenčiamas vietas įsikurti. Sesers vyras Jonas (vardas taip rašomas vokiškame vertime) Bakas, dantų technikas, dirbo pagal specialybę, gerai uždirbdavo. Galėjo paremti giminaičius. Jetta irgi gavo neblogą tarnybą – turėdavo priimti į getą atvežamas daržoves, o buhalteriją reikėjo tvarkyti taip, kad niekam nekiltų įtarimų, gal gete gyvena daugiau žmonių, negu rodo sąrašai. Dirbdama bendravo su įtakingais asmenimis ir iš arti matė, kaip valdomas getas. Kartą su ja dirbę žydai, kažką suklastoję, pasisavino kelis kilogramus bulvių. Reikalo ėmėsi žydų policija. Jettai nurodyta prisistatyti į tarnybos vietą. Atėjusi pamatė žiauriai sudaužytus, kruvinus bendradarbius, tarp jų vieną moterį. Gerai, kad pati nebuvo prisidėjusi prie to „kriminalo“. Tokius vaizdus matė ne kartą – getas buvo valdomas geležiniu kumščiu.

Kartais susisiekdavo su teta Janina, kuri parūpindavo maisto, kitų reikalingų dalykų. Dukrai Jetta niekad nesirodydavo.

Tetos Janinos name gyveno nuomininkas, gestapo pareigūnas. Draugiškai bendraudavo su kaimynės globotine, tariamų tremtinių dukra. Ir mergaitė su tuo nuomininku pakalbėdavo. Kartą, vyrui skutantis, Tamara pasigyrė, kad ir jos tėtis lygiai tą patį darydavo. Tas vyras, matyt, jautęs, kad ji žydaitė, gudriai paklausė: „O koks tavo tėtės vardas?“ Mergaitė parodė, kiek daug ji žino ir prisimena: „Dabar mano tėtę vadinam Jozefu Šervinskiu, o anksčiau jo vardas buvo Jaša Šapiro.“ Negriebė tas vokietis pistoleto, bet Janinai susinervinęs pasakė, kad ji slepianti žydų vaiką. Rimti reikalai. Gestapas pasikapstęs galėjo išsiaiškinti ir pačios Janinos kilmę. Reikėjo mergaitę kaip nors perkelti į getą. Organizuoti dukros atsigabenimo Jetta išėjo iš geto nelegaliai, gavusi tik žodinį savo viršininko leidimą. Kaip tyčia tądien prisistatė okupacinės valdžios pareigūnai tikrinti buhalterinių knygų. O reikalingiausio žmogaus – Jettos – nėra. Geto vadovai greitai išsiaiškino, kad ji slapčiomis išėjusi. Vartų sargybos vadas Levas keikėsi, negalėdamas suprasti, kaip be jo žinios kažkas prasmuko pro vartus. Skandalas. Apie tai pranešta net Jokūbui Gensui. Gerai, kad geto vadams pavyko tikrintojus gerai pavaišinti, smagiai pašventę, išsinešdino nepatikrinę knygų, bet žadėjo vėliau prisistatyti. Jettai grįžus į getą, policininkai nuvedė „bėglę“ pas Gensą. Kaip išėjusi iš geto, sumelavo, tačiau teko pasakyti, kodėl tam ryžosi ir ką veikė mieste. Už tokius dalykus galima atsidurti kalėjime ar net patekti į gestapo nagus. Jetta papasakojo apie dukrai kilusį pavojų.  Gensas viską pasvėrė ir galiausiai paleido namo.

Dukrą motociklu su priekaba pervežė kažkoks žandaras. Dabar Šapiros gyveno kartu. Tamara ant kaklo turėjo kryželį, laikė pasidėjusi tetos Janinos dovanotą mergelės Marijos „abrozdėlį“. Vakarais sukalbėdavo maldelę. Mama vaikui nedraudė tokio nežydiško pamaldumo.

1943 m. rugsėjo 1-osios naktį, getui dar miegant, gatvėse pasigirdo vokiečių kareivių žingsniai – tą garsą visi atskirdavo nuo žydų medinių klumpių kaukšėjimo. Naktinis vizitas nieko gero nežadėjo. Išsigandę išsislapstė po įvairius bunkerius. Šapiros su kaimynais irgi pasislėpė. Po kurio laiko bunkeryje pasigirdo: „Visi vyrai lįskit lauk, rikiuokitės į eiles! Moterys ir vaikai gali likti namie.“ Atsisveikinę vyrai išėjo.

Dar tą pačią dieną paskelbta, kad moterys, kurių vyrai išvežti į Estiją, taip pat gali ten keliauti. Jetta nusprendė pasinaudoti galimybe važiuoti pas Jašą. Ji rašo: „Buvau labai naivi.“ Suprantama, nei ji, nei kitos moterys savo vyrų nebepamatė. Jetta nenuėjo atsisveikinti net su mylima seserim, nes žinojo, kad ji, labai racionali moteris, bandys atkalbėti nuo tokios kvailystės.

Šimtai moterų susiruošė į kelionę. Su vaikais, ryšuliais, pasiėmusios vertingesnius daiktus. Minią apsupo kareiviai su kulkosvaidžiais. Nuvarė prie geležinkelio, ten dvi paras pralaikė lauke. Jettos sesuo, sužinojusi apie iškrėstą kvailystę, atsiuntė pažįstamą žydą Epšteiną, kuris dar galėjo išgelbėti nuo tos nieko gero nežadėjusios kelionės. Bet Jetta buvo tvirtai apsisprendusi. Galiausiai moteris kaip silkes sugrūdo į vagonus. Pradėjo vesti invalidus, senukus, ligonius. Visos pašiurpo – tikriausiai kelionė baigsis Paneriuose, kaip jau ne kartą yra buvę. Tačiau Panerius traukinys pravažiavo. Po kelių parų naktį ešalonas sustojo. Pasigirdo rėkavimai. Vagono durys atsidarė. Žydus apšvietė prožektoriai. Esesininkai sukomandavo: „Hände hoch! Rankas aukštyn! Auksą ir papuošalus kraukit į dėžę! Jei kas ką nors pasiliks, visus sušaudysim!“ Tada išsirinko porą mergaičių. Ryte prieš išvažiuojant pasigirdo šūviai. Tos paauglės nebegrįžo.

Galiausiai ešelonas sustojo kažkur Estijoje. Vokiečiai pradėjo atvykėlius rūšiuoti – vienus dešinėn, kitus kairėn. Jetta matė, kur siunčiami vaikai, senukai ir ligoniai, bet niekaip nesutiko paleisti savo dukros. Vokietis susierzinęs suriko: „Dešinėn!“ – į blogąją pusę. Išrūšiuotus žmones atskyrė ir nuvarė į vagonus.

Jetta po visų tų sukrėtimų ėmė elgtis ne visai adekvačiai. Pagriebusi dukrą, bandė bėgti, nors aplinkui pilna sargybinių. Iškart buvo sustabdyta, sumušta. Neteko sąmonės. Kai vagone atsigavo, nugara buvo viena žaizda. Visą kūną gėlė. Šalia verkė vaikas. Traukinys iš Estijos judėjo atgal į pietus. Po kurio laiko sustojo Rygoje. Iš vagono iškėlė kelis lavonus. Jetta ir vėl ryžosi su vaiku bėgti pro praviras duris. Čia pat stovėjo karininkas. Nusikeikė, pamatęs „bėgančią“ žydę. Išsitraukė pistoletą, bet nešovė, smogė rankena per galvą. Įmetė kaip skudurą į vagoną. Kurį laiką „bėglė“ nieko negirdėjo, galva neapsakomai ūžė. Traukinys, važiavęs dar kelias paras, sustojo Tauragėje (p. 87). Žydus išlaipino ir nuvarė į nedidelį „barakų“ lagerį. Gali būti, kad tai tas pats lageris, kur po karo rusai laikė „liaudies priešus“, dabartinėje Vytauto gatvėje, netoli senųjų kapinių.

Moteris nuvarė į pirtį. Nuogas apžiūrinėjo vokiečiai. Karininkas gydytojas, pamatęs, kaip atrodo Jetta, liepė eiti kartu. Žaizdas patepė,  sutvarstė.

Kitą dieną į stovyklos teritoriją atvažiavo automobilis. Išlipę du vokiečiai nuėjo į administracijos pastatą, lietuvis vairuotojas liko. Pakalbino per kiemą einančią Jettą. Kadangi ji nemokėjo lietuviškai, bendravo rusų kalba. Jetta papasakojo, kad yra žydė su mažu vaiku. Tas žmogus patarė bėgti. „Kur aš bėgsiu, juk viskas aptverta, o ir išbėgus, kur dingčiau“? „Apsidairyk ir rasi, kaip išsprukti“, pamokė žmogus. Dar pridūrė: „Ką dabar pasakysiu, tu neužsirašyk, bet viską galvoj laikyk. Kai išeisi iš lagerio, laikykis dešinės. Prieisi kapines. Pereisi per jas ir pamatysi keliuką. Eik tuo keliukiu, kol pasieksi tokį ir tokį kaimą. Ten gyvena mano tėvai. Pasakyk, kad aš atsiunčiau. Jie priims tave ir pasaugos iki karo pabaigos. Karas juk ilgai nesitęs.“ Visa tai pasakęs žmogus paprašė palaukti. Po kurio laiko atnešė dar šiltą duonos kepalą. Jetta paslėpė jį po paltu.

Vis galvojo, kad reikėtų bėgti, bet po poros dienų užmiršo ir to kaimo pavadinimą, ir tų žmonių pavardę. Vis dėlto bėgti ryžosi. Apsirengė geriausiais rūbais. Kitos moterys pamanė, kad išprotėjo. Pasiėmusi dukrą, patraukė prie stovyklos vartų. Aplink vaikštinėjo vokiečiai, bet nekreipė į jas dėmesio. Mergaitė net paklausė: „Mama, gal vokiečiai apako. Niekas mūsų nemato.“ Vartai kažkodėl šiek tiek prasivėrė. Alkana, žaizdota, ligota, lietuviškai nemokanti moteris su mažu vaiku, be cento kišenėje atsidūrė nepažįstamame mieste. Kryptį kapinių link prisiminė. Dar nepriėjusios kapinių, sutiko senutę. Ta, pamačiusi suvargusią žydę su vaiku, iš krepšio ištraukė duonos. Peržegnojo: „Dievas su jumis“ (p. 91). Šapiro, rašydama atsiminimus, stebisi, kaip ta moteris suprato jų padėtį. Jettai atrodė, kad ji ir jos dukra visai nepanašios į žydes. Kapinėse prisėdo ant suolelio, suvalgė tą iš senutės gautą duoną. Sutemo, ėmė lyti. Išėjusios iš kapinių, patraukė per laukus vedančiu keliuku. Batai aplipo purvu. Sunkiai pakilusios ant kalvos, sustojo. Staiga mėnulio šviesoje išvydo moters siluetą. Priėjusi baisiausiai nustebo, tamsoje vidury laukų sutikusi lietuviškai nekalbančią žydę su mažu vaiku. Jetta papasakojo, kas ji, iš kur šičia atsirado. Nepažįstamoji be ilgų kalbų paėmė mergaitę už rankos ir visos trys patraukė į ūkį, kuriame ta moteris dirbo ūkvede. Savininkas vokietis buvo trumpam išvykęs. Pamaitino, pagirdė, net vandens pašildė nusiprausti. Paguldė į lovą. Ryte atėjo rusas belaisvis, dirbęs pas ūkininką. Pasakė, kad kelias dienas galės pabūti čia, o per tą laiką ūkvedė surasianti, kur joms prisiglausti.

Po trijų dienų tas darbininkas pasakė, kad laikas keliauti. Paėmė už rankos Tamarą, o Jetta su ją suradusia moteriške ėjo iš paskos atsilikusios. Pakeliui globėja papasakojo, kad visi žydai iš Tauragės jau išvežti. Tas rusas patarė niekam neprasitarti, kad yra žydė, verčiau tegu prisistato kaip rusė pabėgėlė iš Polocko. Nuvedė į kažkokį ūkelį. Slėptis reikėjo pastogėje. Šeimininkė parodė, kur galės miegoti. Mergaitė tuoj užsnūdo, bet Jetai maudė skrandį nuo ilgai nematyto gero žemaitiško maisto. Toje pastogėje buvo ir daugiau žmonių, gaila, prisiminimuose nerašoma, kas jie tokie. Kažkuris tyliai paklausė, kodėl ji nemiega. Kitas vyras padavė stiklinę, sklidiną kažkokio skysčio. Tai buvo spiritas, sumaišytas su vandeniu. Išgėrusi užmigo. Nežinia, kiek miegojo, bet atsibudo jau ne pastogėje, o didelėje lovoje. Šalia su katinu žaidusi Tamara pradėjo verkti: „Kodėl taip ilgai miegojai? Mes negalėjom tavęs pažadinti.“ Buvo ir medicinos sesuo, pasak autorės, rusė Lola, dirbanti vokiečių karinėje ligoninėje Tauragėje. Jetta išsigando, kad numirs. Paėmusi popieriaus lapą, parašė, kam atiduoti vaiką, jei neišgyventų. Užrašė tetos Janinos adresą: Ruškevičiai, Vilnius, Vytauto gatvė. Namo numerio neprisiminė. Po to vėl ilgam užmigo. Kai atsibudo, dukra papasakojo, kad net gydytojas buvo atėjęs jos apžiūrėti. Po kurio laiko slaugoma kiek atsigavo.

Namų šeimininkai kepė bandeles ir pardavinėdavo jas mieste. Į tuos priemiesčio namus vis užsukdavo vyras iš kažkokio tolimo kaimo. Dažnai būdavo išgėręs. Jetta rašo, kad jo pavardė Singala. Tikriausiai tai buvo koks „žemaitėlis“ (taip tuose kraštuose vadinami lietuviai katalikai) Sungaila ar Songaila. Vieną vakarą tas Songaila atvažiavo su vežimu ir pasakė Jettai, kad ją išsiveš. Gyvens jo ūkyje, padės šeimininkauti. Graudus buvo atsisveikinimas, visi šluostėsi ašaras.

Važiavo ilgai, apie 30 kilometrų. Išgėręs Songaila visą kelią snūduriavo, bet arklys pats gerai žinojo kelią. Songailos jaunutė žmona laukėsi. Po aslą ropinėjo du pametinukai berniukai. Jetta, dar ne visai atsigavusi po sunkios kelionės iš Vilniaus per Estiją į Tauragę, menkai galėjo patalkinti šeimininkei. Toji buvo nepatenkinta tokia pagalbininke. Vis bambėdavo, bet Jetta rašo, kad ten gyveno gerai. Valgė sočiai, turėjo stogą virš galvos. Tik utėlės ir blusos nedavė ramybės. Tie gyvūnėliai anuomet buvo neatsiejama kaimo buities dalis. Kad apsaugotų nuo utėlių, teko plikai nukirpti Tamaros garbanas. Po kokių trijų savaičių, Jettai kieme semiant vandenį, pasirodė nematyta stilinga ponia su madinga šukuosena, apsimovusi kelnėmis. Nedažnas vaizdas to meto kaime. Papasakojo, kad jai reikalinga darbininkė. Darbas lengvas, už gerą užmokestį. Jetta atsikalbinėjo kaip ji dirbs, jei neturi jokių popierių. Atvykėlė ir popierius žadėjo parūpinti. Tiesiog stebuklinga sėkmė! Bet mergaitė niekur nenorėjo keliauti. O Songaila kaip tik buvo išvažiavęs avies parduoti. Matyt, sėkmingai pardavė, užšventė, visą naktį negrįžo. Songailos žmona rusiškai nemokėjo. Į Jettos aiškinimus gestais, kad išvyksta, tik ranka numojo.

Jetta tikėjosi, kad į Tauragę jas nuveš automobiliu, bet paaiškėjo, kad keliauti teks atsitiktiniu vežimu. Ponia stabdė pro šalį važiuojančius kaimiečius ir derėjosi dėl kainos. Jetta beveik nieko nesuprato. Tik adresą žinojo, kur turės nuvažiuoti. Šeimininkė pasirodys kitą dieną ir viską galutinai sutvarkys. Jetta su dukra įlipo į vežimą ir tas pajudėjo. Vežikas po kurio laiko pagrasino: „Tave, žyde, ir tavo vaiką nuvešiu tiesiai į policiją.“ Jetta maldavo pasigailėti. Kaimietis ėmė derėtis: „Duok 50 markių, tai nuvešiu, kur reikia, o ne į policiją.“ Jetta pinigų neturėjo, bet sugalvojo, kad galėtų gauti iš tų, pas kuriuos anksčiau glaudėsi. Jie prekiavo bandelėmis, pinigų turėdavo, o namas Tauragės priemiestyje buvo pakeliui. Nustebo žmonės, pamatę vėlyvu metu ir dar tokiu reikalu atvykusią Jettą. Davė 50 markių, išklausinėjo, kas ir kaip. Išgirdę, kur ji važiuoja, kokiu adresu ir su kuo sutarusi, nustėro: „Ar tu proto netekai? Juk tai viešnamis, vokiečius aptarnauja.“ Ta savininkė tik ir ieško jaunų moteriškių. O Jetta džiaugėsi, kad jai geras darbas pasiūlytas! Ką daryti? Tie žmonės patarė važiuoti su kaimiečiu ir neišsiduoti, kad jau žino, kur važiuoja. Jei iškart pabėgs, viešnamio savininkė gali įduoti tą šeimą, kur Jetta anksčiau gyveno. Ji nebūtų taip paprastai visko palikus. Pažadėjo, kad iš viešnamio kaip nors ją ištrauks. Taip Jetta su dukra atsidūrė viešnamyje. Gavo kambariuką, pavalgyti. Viešnamis kaip viešnamis – daug kambarių, merginų, gerų gėrimų buteliai ir t. t. Kitą vakarą, sklindant girtų plepalams, triukšmui, keiksmams, į jos duris staiga kažkas ėmė smarkai belsti ir šaukti: „Išeik lauk su savo benkartu ir važiuojam namo! Jei ne, nušausiu vietoj!“ (p. 102). Už durų rėkavo Songaila. Jetta su mergaite išėjo. Viešnamio merginos stebėjo tą „šeimyninę“ sceną išsigandusios. Jetta skėstelėjo rankomis, lyg sakydama: „Ką aš galiu padaryti. Nėra kito pasirinkimo“ (p. 102).

Jetta apie tą Sungailą ar Songailą daug pasakoja, įvairių reikalų su juo turėjusi, bet vis tiek neaišku, kas tas žmogus. Scena viešnamyje rodytų, kad tai nebuvo paprastas kaimietis, nes neįtikėtina, kad vargšas žmogelis drįstų viešnamyje tvarką daryti, net grasindamas, kad nušaus. Skaitant prisiminimus, neapleidžia jausmas, kad juos abu siejo artimas ryšys, nors apie tai nerašoma. Labai jau Songaila dėl Jettos ir jos dukters stengėsi. Ir ji apie tą vyrą kažkaip ypatingai rašo. Ką išgirdusi iš Songailos, kai važiavo atgal, sakė negalinti rašyti (p. 102). Neprivažiavęs savo namų, tas nusuko į kitą kaimą, sakė, pas žmonos tėvus. „Tai buvo mieli, ramūs žmonės“, tik labai neturtingi. Gyvenant tame kaime, sunkiai susirgo Tamara, pakilus temperatūrai, vaikas kliedėjo. Jetta per apsnigtus laukus naktį nubėgo pas Songailą ieškoti pagalbos. Tas, nė žodžio netaręs, atsikėlė, pakinkė arklį. Paėmę vaiką, abu išvažiavo, spaudžiant didžiausiam šalčiui. Tauragėje nuėjo į ligoninę. Vaiką ant rankų nešė Songaila. Jiems buvo pasakyta, kad čia karinė ligoninė, vaikai nepriimami, reikia eiti per kitą įėjimą. Ten juos pasitiko ta pati pažįstama medicinos sesuo Lola. Ji paėmė mergaitę. Songaila atsiklaupęs meldėsi.

Po valandos pasirodė „tvirta“ moteriškė su gydytojo chalatu ir chirurginėmis pirštinėmis. Jetta rašo, kad tai buvo „profesorė Raslawitza“ (taip tekste parašyta chirurgės pavardė). Tikriausiai tai buvo gydytoja Aleksandra Raslavičienė. 1940 m. Tauragės telefono abonentų knygoje nurodytas gydytojų Aleksandros Raslavičienės ir jos vyro Vinco Raslavičiaus, gyvenusių Dariaus ir Girėno alėjoje 24, telefono numeris.

Gydytoja piktokai atskaitė Jettai moralą: „Maniau, tu inteligentiška moteris. Kodėl taip vėlai atvežei? Galėjai vaiko netekti! Neverk, mergaitė išgelbėta.“ Jetta verkė ir vis klausė, kaip galėtų atsilyginti. Gydytoja ją apkabino, pabučiavo į kaktą ir, padavusi 20 markių, pasakė: „Važiuokit su vaiku. Jo mes čia negalim laikyti.“

Lola atnešė mergaitę. Kaklas buvo apvyniotas dideliu tvarsčiu. Paėmę Tamarą, nuvyko pas kažkokius pažįstamus. Matyt, tai buvo Songailos pažįstami, bet Jetta rašo „mūsų draugai“. Iš to džiaugsmo, kad viskas gerai baigėsi, visi pasivaišino. Net Jetta kiek išgėrė. „Sunku net įsivaizduoti, kokių gerų žmonių būna“, – rašo autorė (p. 105). Tie žmonės buvo neturtingi, turėjo tik vieną kambariuką ir vieną lovą. Dešimt naktų jie miegojo, pasikloję ant grindų, savo lovą užleidę nepažįstamai žydei ir jos vaikui. Po to Jetta keliavo iš šeimos į šeimą, kol atsidūrė pas kažkokį girininką ar eigulį. Pas tą girininką per didelį mišką vedė du vyrai. Vienas ėjo su vaiku, o Jetta su kitu vyriškiu sekė iš paskos toli atsilikę.

To girininko šeima buvo labai malonūs žmonės. Tik jei pasirodydavo kas svetimas, reikėdavo tyliai lindėti už krosnies. Vieną dieną girininkas pranešė suradęs Jettai gerą vietą Šiauliuose pas akušerę. Ta moteris išsiskyrusi, dažnai važinėja pas gimdyves, reikės prižiūrėti jos 7 vaikus. Nelengva buvo ten gyventi. Ruošos labai daug, vaikai liberaliai auklėti, įžūlūs. Šeimininkė dažnai tik sekmadieniais pasirodydavo. Jetta jau buvo neblogai pramokusi lietuviškai, o penkerių metų Tamara kalbėjo net labai gerai. Abi sekmadieniais eidavo į bažnyčią. Kartą, kai kieme lesino vištas, Jettą užkalbino senyva moteriškė. Aiškino, kad ta akušerė esanti blogas žmogus, gali ją įduoti: „Mes su sūnumi nusprendėme tave priglausti.“ Jetta atsisakė. Tuo ir baigėsi tas pokalbis. Įeinančią į namą Jettą pasitiko vienuolikmetis šeimininkės sūnus:  „Kodėl tu bendrauji su nusikaltėlio motina? Jos sūnus – komunistas! Tu turi dirbti, už tai tu ir tavo išpera gaunat valgyti.“ Jetta nutylėjo: „Negalėjau tam snargliui parodyti, kaip giliai mane įžeidė ir kaip man skauda“ (p. 110) .

Po kelių dienų vėl netikėtas vizitas. Apsilankęs maždaug 30 metų vyras kreipėsi į Jettą jidiš kalba: „Kas tu ir iš kur čia atsiradai?“ Jetta apsimetė nesuprantanti, bet atvykėlis toliau piktokai kalbėjo: „Nežaisk su manim. Nevaidink rusės. Aš puikiai informuotas, kad tu ir tavo duktė esat žydės.“ Po to pokalbio Jetta negalėjo užmigti – tas tipas atrodė labai įtartinas.

Ryte Jetta nubėgo į vienuolyną pas kunigą (jo pavardės, vardo nemini), kuris, jos teigimu, aptarnaudavo kelis vienuolynus. Ji pažinojo tą žmogų, nes lankydavosi mišiose. Papasakojo savo tikrą, ilgą istoriją. Atidžiai išklausęs, kunigas pasakė, kad pažįsta tą jidiš kalbantį vyrą. Patarė su juo neturėti reikalų, bet, jei reikės, tegul pažada susitikti su juo po 4 dienų. Kunigas per tą laiką viską sutvarkysiąs. Patarė jai grįžti atgal ir elgtis taip, lyg nieko nebūtų įvykę.

Po trijų dienų į tos akušerės kiemą vežimu atvažiavo valstietis, padavė Jettai lenkiškai surašytą raštelį: „Važiuok su tuo vyru. Po poros dienų gausi kitus nurodymus. Į tavo vietą atsiųsiu kitą moterį. Gali ramiai važiuoti.“ Paėmė Jetta vaiką, nedidelį turtelį ir išvažiavo. Važiavo keletą valandų. Visą kelią žmogelis tylėjo. Sutemo. Valstiečio žmona, pamačiusi žydes, ėmė barti vyrą. Tie žmonės gyveno labai vargingai. Žmogus patylėjo, tuomet kažką pašnabždėjo žmonai į ausį, iš vežimo iškėlė pintinę, prikrautą maisto: „Kunigo dovanos.“ Moteriškė nutilo.

Po 4 dienų į to valstiečio kiemą įvažiavo puikios vežėčios. Vadeliojo žila moteris. Esą jos pavardė Ramaška. Moteris padavė Jettai raštelį: „Ponia Jadvyga, važiuokite su šia ponia. Pas Ramaškas jūs būsite kaip namie. Tepadeda Jums Dievas naujame kelyje“ (p. 113). Ramaškos žmona tiems neturtingiems žmonėms, pas kuriuos glaudėsi Jetta, atvežė porą vištų ir žąsį. Atsisveikino su ašaromis, šeimininkė atsiprašinėjo prieš kelias dienas taip nesvetingai sutikusi. Buvo 1944 m. pavasaris.

Ramaškos ūkis padarė įspūdį Jettai ir jos dukrai. Dideli namai. Turtinga, tvarkinga, švaru. Daug ūkinių pastatų. Jettai ir jos dukrai šeimininkas skyrė nedidelį kambariuką su plačia, tvarkinga lova. Nebuvo utėlių, mergaitės nebereikėjo plikai kirpti. Kas šeštadienį galėjo maudytis vonioje, o šiaip vakarais – gerai nusiprausti. Jetta prisiminė, kaip retai prausdavosi pas valstiečius, kurie tuose kraštuose tik kas kelis mėnesius maudydavosi, į kubilus prisipylę šilto vandens.

Ūkyje dirbo keletas samdinių. Šeimininkas, malonus vyriškis su smaila barzdele, savo darbuotojams pristatė naujas ūkio gyventojas: „Tai ponia Jadvyga ir jos dukra Teresė-Marija. Mūsų kunigas pažinojo jų šeimą.

Naujosioms ūkio gyventojoms paskyrė vietą prie stalo. Valgydavo kartu su visais. Jettos-Jadvygos pareiga – rūpintis dideliu kiaulių ūkiu. Darbas nelengvas. Reikėjo išvirti jovalą, paršus pašerti, kitus darbus dirbti. Jadvyga greitai ūkyje apsiprato, kiaules taip „išdresavo“, kad jos nebepuldavo kaip pasiutusios prie ėdalo, ramiai kriuksėdamos laukdavo, kol Jetta duos komandą. Šeimininkas buvo patenkintas jos „pasiekimais“.

Ūkyje prie būdos pririštas bėgiojo didžiulis piktas šuo Tigris. Net šeimininkė bijojo prie jo artintis. Jadvyga ir mažoji Teresė-Marija susidraugavo su Tigriu. Šeimininkas stebėjosi: „Gal tu burtininkė. Ir šuo, ir kiaulės tavo žodžius supranta.“ Mergaitei viskas patiko – daug katinų, kitų gyvūnų, paršiukų. Ji buvo vienintelis vaikas ūkyje, šeimininkai ją šiek tiek palepindavo, nupirko batukus. Po kurio laiko ir mama, ir dukra gavo namų gamybos kaimietiškus rūbus. Jetta rašo, kad nuėjusios į bažnyčią, jos niekuo nesiskyrė nuo kitų kaimo žmonių. Atrodo, ji sąmoningai nemini, kaip vadinosi bažnytkaimis ar miestelis, kur buvo ta bažnyčia. Skaudvilė? Upyna? Lomiai? Kaltinėnai? Kažkur ten gyveno tas Ramoška.

Atvažiavusi į Ramaškų ar Ramoškų ūkį, Jetta išgirdo darbininkus juokaujant: „Dabar ir Bolakas turės draugę.“ Jetta nekreipė dėmesio į jų šnekas. Bet po keleto savaičių tas Bolakas atėjo į Ramoškų ūkį. Tai buvo maždaug 30 metų žydas, aiškinęs, kad yra lenkas iš Vilniaus apylinkių. Puikiai kalbėjo lenkiškai. Pasakojo, kad tėvus nušovė rusai, o kaimą sudegino. Jettos toks Bolako pasakojimas neįtikino. Kartą jam pasakė, kad prie Vilniaus jau seniai nėra jokių rusų, taigi galėtų grįžti. Bolakas atsakė tų laikų populiariu žydišku posakiu: „Jei bobutė turėtų ratus, būtų tramvajus.“ Kas jis iš tikrųjų buvo, niekas nežinojo. Žmonės vieni su kitais neatviraudavo. Ramaška pasakojo, kad Bolakas jau keletą metų tuose kraštuose laikosi. Apsilankęs vis pažaisdavo su mergaite. Kartą Jadvygai pašnabždėjo: „Laikykis, nebetoli pabaiga.“ Kitiems matant su Jadvyga nebendraudavo, vengė apkalbų. Kibindavo lietuves paneles. Kartą per patalkį Bolakas užsibuvo tame ūkyje su merginomis, o ryte eidamas pro šalį Jadvygai paaiškino padėtį: „Suprask mane. Viskas turi būti, kaip yra. Reikia vengti apkalbų.“

Artėjant 1944 m. rudeniui, tuose kraštuose pasirodė rusų partizanai – užeidavo į ūkį gerai ginkluoti, pasiimdavo, ką norėdavo, ir išeidavo, visus prigąsdinę.

Ir lietuviai, dar prieš sugrįžtant raudoniesiems, organizavosi, ginklavosi, rengėsi kovai prieš rusus. Susipliekdavo jie ir su raudonaisiais… Kartą Lietuvos partizanai apsilankė Ramaškos ūkyje. Su jais atėjo ir Bolakas. Ginkluotas. Šeimininkas paaiškino, kad jis – Lietuvos patriotas. Jetta taip ir nesužinojo, „kas iš tiesų buvo tas paslaptingas vyras. Tai vienas iš daugybės tos epochos klausimų“ (p. 128). Tarp kitko, pavyzdžiui, Jurbarko apylinkėse petys petin su lietuvių partizanais garbingai kovojo ir keli rusai, karo metais prisiglaudę pas lietuvių valstiečius ir per keletą metų suaugę su lietuvišku kaimu, su Lietuva. Bet Bolako likimas neaiškus ir vargu, ar kada išaiškės.

Tomis pavojingomis dienomis šeimininkas paprašė, kad Jetta mažiau rodytųsi ginkluotiems žmonėms.

Vasaros pabaigoje, kai dalis Lietuvos jau buvo rusų rankose, į Vakarus ėmė traukti pabėgėliai. Į Ramaškos ūkį dviem vežimais atvažiavo giminaičiai. Vienas iš jų, pamatęs Teresę-Mariją ir jos jau beataugančias garbanas, nusistebėjo: „Aš manau, čia žydukė“ (p. 130). Šeimininkas tiems giminaičiams aiškino, kad jie klysta, kad jo įnamės yra lenkės katalikės, pabėgėlės iš Rusijos.  Tie giminaičiai ūkyje užsibuvo. Kartą naktį Jetta pabudo, išgirdusi lauke kažkokius neaiškius garsus. Mėnulio šviesoje su šautuvu ant peties sargybą ėjo vienas iš tų giminaičių. Ryte Jetta vienai ūkyje gyvenančiai moteriškei papasakojo, ką mačiusi, dar pridūrė, jei pasirodytų rusų partizanai, ūkiui ir jo gyventojams kiltų mirtina grėsmė. Ką ten du šautuvėliai prieš kulkosvaidžius ir granatas. Apie tai sužinojęs šeimininkas, ėmė raginti giminaičius išvažiuoti, kad neužtrauktų nelaimės. Tie, aišku, supyko, vienas šaukė: „Čia tikrai ta žydė pasakė! Aš pats mačiau, kaip ji mus per langą šnipinėjo. Dabar aš ją ir jos išperą nudėsiu.

Pas lauke dirbančią Jettą atbėgo „merga“ Uršulė ir perspėjo, kad kuo greičiau pasislėptų. Gerai, kad dukra buvo šalia. Persiropštusi per tvorą, niekam nematant su vaiku įlindo į didžiulę Tigrio būdą. Tas protingas šuo buvo tikras jų draugas, net šeimininko atnešto maisto nelietė, kol jos „nepasivaišino“. Toj būdoj išbuvo visą parą. Per tą laiką ir šeimininkas, ir Uršulė kelis kartus tyliai jas kvietė pasirodyti, kad paduotų maisto, bet Jeta neatsiliepė. Tigris nesipiktino „įnamėmis“.

„Karingieji“ giminaičiai tik kitos dienos ryte iškeliavo. Jetta iš būdos išlindo tik tada, kai niekas nematė, kad neišduotų patikimosios slėptuvės. Net mergaitė niekam neprasitarė, kur slėpėsi.

Frontas vis labiau artinosi. Vieną vėlų vakarą pasigirdo duslūs sprogimai,  dangų nušvietė ryški gaisro pašvaistė. Degė bombarduojama Tilžė, kuri, prisiminimų autorės teigimu, buvo maždaug už 70 km.

Netrukus ir jų kaimas atsidūrė rusų rankose. Per stebuklą ūkis beveik nenukentėjo. Ramoškos name įsikūrė rusų štabas. Stalą svetainėje nuklojo žemėlapiai. Tam štabui vadovavo žydas Anzilewitz. Jetta pasiprašė į „priėmimą“. Karininką sujaudino jos istorija. Iškart surašė „rekomendacinį laišką“, sakė, kad raštas padės įveikti galinčius kilti sunkumus. Neprašomas davė 200 rublių kelionei į Vilnių. Kadangi Jetta jau gerai kalbėjo lietuviškai, rusai nusivežė ją į Šiaulius vertėjauti, sprendžiant kažkokius reikalus. Jiems ten būnant, prisistatė dar viena žydė, kurią išgelbėjo kažkoks lietuvis. Jetta paragino moteriškę atsivesti savo gelbėtoją. Nustebo pamačiusi tą patį vyrą, kuris su ja įžūliai kalbėjo, siūlydamas savo pagalbą, perspėdamas su juo „nežaisti“…

Jettai rūpėjo kuo greičiau grįžti į Vilnių. Ramaška prikrovė mėsos, dešrų, naminės duonos, bulvių, miltų, kad turėtų maisto ne tik kelionei, bet ir gyvenimo pradžiai, kai sugrįš. Šeimininkė Jettai ir Teresei-Marijai padovanojo numegztas šiltas kojines, o Uršulė abiem – po skarelę. Rusai davė sunkvežimį ir porą kareivių, kad nuvežtų į Tauragę. Stotyje grūdosi žmonės. Karinis traukinys atvyko tik po paros. Jei ne tas Ancilevičiaus raštas, Jettai būtų tekę dar ilgai su kitais stotyje sėdėti. Šiauliuose traukinio laukė dvi paras ir būtų dar ilgiau laukusi, jei ne tas laiškas. Kelionė iš Šiaulių iki Vilniaus truko dešimt parų. Teko rimtai susikirsti su rusų kareiviais, vagone įžūliai ieškojusiais merginų.

Vilniuje išlipo tik Jetta ir keletas karininkų. Stotyje sutiktas žydas papasakojo, kad Vokiečių gatvėje veikia Žydų komitetas, mieste dar likę kokie 200 žydų. Į Žvėryną, į tetos Janinos namus, per Šnipiškes nuvežė vežikas. Nežinojo, ką ten ras. O rado ne tik tetą, bet ir savo mylimą seserį su vaiku. Abiejų vyrai buvo nužudyti paskutinėmis dienomis, prieš pat ateinant rusams.

Laimingos ir kartu nelaimingos seserys dar tais pačiais 1945 m. pasitraukė į Lenkiją, o per ją – į Vokietiją. 1948 m. pasiekė Izraelį. Jetta, kukliai gyvendama, rašė atsiminimus. Susirašinėjo su likusiais Lietuvoje. Janinos sūnus Janušas 1955 m. parašė, kad geroji teta iškeliavo į Amžinybę. Jetta palaikė ryšius su savo gelbėtojomis vienuolėmis Liucija ir Benedikta. Nusiųsdavo joms įvairių niekniekių, apelsinų. Tačiau kartą laiškas grįžo: „Adresatas nerastas“…

Tas sovietų nerastas „adresatas“ vėl atsirado, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Ant buvusio vienuolyno sienos pritvirtinta memorialinė lenta primena, kad sunkiais laikais čia buvo gelbėjami žmonės.

O kaip ta ta mėnulio apšviesta moteriškė, iš laukų parsivedusi Jettą su vaiku, tas Songaila, ta gydytoja Raslavičienė, operavusi prie mirties atsidūrusį vaiką ir dar įdavusi motinai markių, tas Ramaška ar Šiaulių kunigas, turėjęs patikimų ryšių tolimuose Žemaitijos kaimuose, tie dešimtys žmonių, vedžioję, vežioję, priglaudę ir slėpę nepažįstamą moterį?… Deja, šie „adresatai“ dingę visiems laikams. Tas karo metų Lietuvos istorijos puslapis taip ir nebebus parašytas. Bet Jetta Šapiro-Rosenzweig liudija – visa tai buvo.

 

Antrasis pasaulinis karas Istorija Nuomonės, diskusijos, komentarai Rusijos okupacija Žydai , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra