Jį muziejus 2002 metais įsigijo iš Šiaulių rajone Gedvydžių kaime gyvenančio Vlado Banzos.

 

Koks meistras sukūrė šį dviratį, nežinoma, tačiau žinovų teigimu, panašių eksponatų Lietuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose yra ne daugiau dešimties.

 

Dviratis – rankų darbo, lietuviškas, padarytas iš medžio ir metalo XIX a. pabaigoje Žagarėje.

 

Dviračio rėmas medinis, plonos uosinės „plankelės“ sutvirtintos geležiniais apkaustais ir varžtais. Priekinė dviračio šakė – geležinė, vairas – medinis. Varomoji ir varančioji žvaigždės iškaltos iš storos geležinės skardos. Švaistikliai iškalti iš geležies, pedalai – mediniai. Grandinė sumontuota iš skardinių plokštelių. Priekinis ratas iškaltas iš geležies, užpakalinis – iš medžio.

 

Medinis balnelis pritvirtintas prie rėmo viršutinės dalies.

 

Į restauratorių rankas „senolis“ dviratis pateko nepavydėtinos būklės. Mediena, iš kurios pagamintos dviračio detalės, buvo labai nešvari, vietomis sutrūkinėjusi ir suminkštėjusi. Deformuota užpakalinė dviračio šakė. Trūko balnelį gaubusios odos, išliko tik odą tvirtinusios vinutės. Keliose grandinės sukniedijimo vietose aptikta įtrūkimų.

 

Geležinės dviračio detalės, nors ir surūdijusios, tačiau dar gana tvirtos, netrupančios.

 

Restauratoriams teko dviratį išmontuoti.

 

Didžiausią pavojų šio eksponato geležinėms detalėms kėlė rūdys. Geležinių detalių paviršiuje jos buvo suminkštintos specialiu preparatu ir valytos mechaniniu būdu metaliniais šepetėliais, skalpeliu. Metalo paviršius nuriebintas acetono ir etilo alkoholio mišiniu.

 

Geležies lydinio dalys pasyvintos tanino tirpalu įtrinant. Mediena sutvirtinta ir nuvalyta. Dviračio paviršius padengtas apsaugine danga.

 

Konservavimo darbus atliko muziejaus restauravimo centro istorinio metalo restauratorius Ramūnas Šambaras ir medžio restauratorė Angelina Kaušiuvienė.