Kretingoje atliekant Šv. Antano namelio Vilniaus gatvėje salės remontą, meistrai atidengė raudonų plytų mūrą, atvėrė arkinius skliautus. Jie aptiko ir netikėtų inžinierių sprendimų – užmūrytų ventiliacijos angų, kurių funkcija šiandien nėra aiški. Ši salė, kaip ir pats prieškario statinys, yra reikšmingas Kretingos miesto istorijos liudytojas.

Atkuria pirmykštį salės vaizdą

Po restauracijos salė tarnaus Pranciškonų gimnazijos bei parapijos bendruomenės reikmėms.

„Tačiau šiandien restauratoriams labai reikėtų istorinių žinių: gal dar yra gyvų amžininkų, o gal kas iš kretingiškių išsaugojo prieškario ir pokario Šv.Antano namelio vidaus nuotraukų ir galėtų jas perduoti broliams pranciškonams“, – pagalbos į kretingiškius kreipiasi Lietuvos pranciškonų brolijos viceprovincijolas ir Kretingos pranciškonų gimnazijos pavaduotojas sielovadai Linas Vodopjanovas.

Atnaujinama Šv. Antano rūmų 7 m pločio ir 23 m ilgio salė jau įgyja savo veidą: raudonų plytų mūras dera su erdvia 10 m ilgio scena, juos jungia banguojančios, šiuolaikinius akustikos poreikius atitinkančios, lubos.

Įsibėgėję salės remonto darbai tęsiasi jau nuo šio pavasario: reikėjo pakeisti sienų, lubų ir grindų dangą. Nuo sienų nuėmus sovietinių laikų tinką, aptiktos ir trys statybos metu suformuotos nišos.

„Dar nežinome, kam panaudosime netikėtai atsivėrusių nišų erdvę: gal jos tiks rengti parodas“, – svarstė L. Vodopjanovas.

Nors darbai jau baigiami – liko tik apdaila, tačiau viceprovincijolas nebuvo linkęs nuspėti, kada salės remontas bus baigtas. Darbus, anot jo, finansuoja Lietuvos pranciškonų provincija bei brolijos fondai.

Kino salė ir kalėjimas

Šv. Antano rūmai buvo pastatyti per labai trumpą laiką, vienerius metus: jų statyba pradėta 1933 metais, o 1934-ųjų lapkritį rūmai jau buvo atidaryti.

Statinys atsirado tuometinio Lietuvos pranciškonų brolijos provincijolo Augustino Dirvelės rūpesčiu ir tarnavo kaip prieglauda per Pirmąjį pasaulinį karą į Ameriką emigravusiems ir senatvėje sugrįžtantiems tautiečiams.

Šis pastatas pagal to laikmečio statinius buvo labai galingas, erdvus ir modernus. Jo statybą finansavo patys Amerikos lietuviai. Darbams vadovavo inžinierius Rapolas Žigas.

„Augustinas Dirvelė buvo plataus mąstymo ir labai ūkiškas žmogus – jo rūpesčiu tuo pačiu metu buvo pastatyti ir kiti statiniai: Pranciškonų gimnazija, lurdas, Jurgio Pabrėžos kapas. O Šv. Antano rūmai įrengti pagal aukščiausius to meto inžinerijos pasiekimus: pastatas buvo elektrifikuotas, – elektra buvo tiekiama iš elektrinės prie gimnazijos tvenkinio. Rūmuose buvo įrengta labai kokybiška šildymo sistema“, – akcentavo L. Vodopjanovas.

Pirmajame pastato aukšte iškart buvo įrengta salė: nors ji buvo skirta Pranciškonų gimnazijos moksleivių reikmėms, bet ja galėjo naudotis ir miestiečiai – joje buvo rodomi kino filmai. Priešingame gale buvo įrengta galinga spaustuvė ir knygrišykla. Čia, A. Dirvelės rūpesčiu, buvo spausdinamos knygos bei religinio turinio leidiniai: „Pranciškonų pasaulis“, „Sursum corda“, „Misionierius“, „Bitininkas“ ir kt.

1940 m. sovietai į kalėjimą, kuris buvo įrengtas tų pačių Šv. Antano rūmų požemiuose, po sale, uždarė A. Dirvelę. Vėliau jį uždarė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, iš ten ištrėmė į Sibirą, kur jis 1948 m. buvo rastas nušautas.

Pokariu Šv. Antano namelyje enkavėdistai kankino ir į kalėjimus siuntė sovietų režimui nepalankius žmones. Kol Kretinga neturėjo Kultūros centro, ligi 1970-ųjų, salė tarnavo miestiečių reikmėms – joje vykdavo koncertai. Viršutiniuose rūmų aukštuose, iki juos sugrąžinant pranciškonams, buvo įsikūrusi Kretingos rajono valdžia.

www.ve.lt

„Pajūrio naujienų“ nuotr.

Nuotraukoje: L. Vodopjanovas sakė, kad Šv. Antano rūmų salė renovuojama, siekiant atkurti jos pirmykštį vaizdą