Julius NORKEVIČIUS, Vilnius

Nuo pat pirmosios Telšių mokytojų seminarijos gyvavimo dienos, pedagogų sąraše yra ir kapeliono pavardė. Jiems be tikybos pamokų, seminaristų dorovinio ugdymo rūpesčių kartais patikėdavo ir gimtosios, o ypač svetimų kalbų mokymą.

Pirmasis seminarijos kapelionas buvo trisdešimt trejų metų Žemaičių dvasinės seminarijos auklėtinis kun. Juozas Dagilis. Jis kurį laiką redagavo Telšių vyskupijos laikraštį „Žemaičių prietelius“. Direktorius metinėje ataskaitoje pastebi, kad jis moka rusų, lenkų ir vokiečių kalbas, patikėtą darbą atlieka gerai, yra reiklus ir principingas. Iš rezultatų suvestinės aiškėja, kad pirmaisiais mokslo metais tikybos pažangumas tesiekė tik 88 proc. (1) Apie kunigo reiklumą ne itin palankiai romane „Čiupikai“ atsiliepia jo autorius Stasys Anglickis. Jo nuomone, iš tikybos gavo dvejetą, o po vasaros atostogų ir pataisos neišlaikė, nes kunigas ne kartą pastebėjo jį liaudininkų mitinguose, kituose šios partijos priešrinkiminiuose renginiuose. Todėl vaikinas atsisveikino su gimnazija ir perėjo mokytis į mokytojų seminariją. O kunigas J. Dagilis pagal krikščionių demokratų sąrašą pateko į Seimą.

Pirmtaką pakeitė kun. Petras Maželis. Enciklopedinis žinynas primena, kad jis gimė 1894 m. rugsėjo 21 d. Mažeikiuose (Rokiškio r.). 1920–1923 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1924–1928 m. Lietuvos universitete studijavo filosofiją, profesoriavo Telšių kunigų seminarijoje, nuo 1955 m. buvo Telšių vyskupas. Prozininkas, išleido novelių ir apysakų knygas „Žmogus“ (1929), „Kraujo lašai“ (1930), „Tarp audrų ir ramybės“ (1932). Mirė 1966 m. gegužės 21 d. Telšiuose.(2)

Pirmaisiais kunigystės metais buvo Telšių kalėjimo, mokytojų seminarijos kapelionas. Mokiniai jį mėgo už švelnumą, jautrumą, dėmesingumą kiekvienam, įdomų dėstymą. Kurį laiką redagavo „Žemaičių prietelių“ ir jis iš esmės pasikeitė – daugiau dėmesio buvo skiriama literatūros, kultūros, jaunimo dorovinio ugdymo klausimams. Laikraštyje atsirado įvairiausių patarimų skyreliai. Taip pat buvo laikraščio „Telšių žinios“ redakcinės komisijos nariu.

Po metų seminarijos kapeliono pareigos atiteko būsimajam vyskupui, Kunigų seminarijos rektoriui kun. Pranui Ramanauskui. Be tikybos pamokų jis dėstė ir lietuvių kalbą. Direktorius metų ataskaitoje rašo, kad „pamokas veda rimtai ir sistemingai, gal kiek sausai“. (3)

Kun. P. Ramanauskui greitai kurija patikėjo atsakingesnes pareigas ir seminarijoje pradėjo dirbti prelatas Antanas Simaitis, jau gimnazijoje garsėjęs, kaip aktyvus partinis žmogus. Gal dėl to nuo pirmų darbo dienų nesutarė su mokyklos vadovu ir buvo pakeistas. Vos ne kasmet keitėsi seminarijos kapelionai ir ne visus archyve saugomi dokumentai juos pristato. O apie tuos, kuriuos pavyko rasti šiokių tokių žinių, metinėse ataskaitose daug nekalbama, nebandoma išsamiau aptarti jų kasdienos veiklą, poveikį jaunimui.

Vokiečių okupacijos metais gal vienerius metus seminarijos kapelionu buvo kunigas Petras Butkus. Bet paliko ryškius pėdsakus mokyklos pedagoginėje veikloje, auklėtinių atmintyje. Tai didelis savo krašto patriotas ir nepaprastai atsidavęs sielovados darbui.

Būsimasis kunigas gimė Nemakščių parapijos Lekavo kaimo pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 44 ha žemės. Mokėsi Kauno jėzuitų, Raseinių gimnazijose. Pastarojoje besimokydamas buvo aktyvus ateitininkas, įkūrė skautų grandį, kuri per dvejus metus išaugo iki gausios draugovės. Apsispręsti tapti kunigu padėjo apsilankymas Šiluvoje su draugais, baigus gimnaziją. Grįždamas į namus, pakeliui į geležinkelio stotį, lyg ir išgirdo tylų patarimą: „Būk kunigas.“ Ir vaikinas susimąstė, o baigiantis vasarai stojo į Telšių kunigų seminariją. Turėjo gražų, gerą balsą, todėl giedojo bažnytiniame chore, buvo subūręs klierikų oktetą ir jam vadovavo. Pauliaus Jurkaus, kitų žemaičių, poetų bei savo kūrybos eilėmis sukūrė daugiau kaip dvidešimčiai dainų melodiją. Rašė eilėraščius, jaunystėje važinėjo motociklu.

Kai mokėsi seminarijos ketvirtame kurse, ne kartą lydėjo vyskupą jo kelionėse per Žemaitijos bažnyčias. Paskui jų įspūdžius, savotiškas ataskaitas spausdindavo vyskupijos laikraštyje „Žemaičių prietelius“.

Įšventintas į kunigus, paliktas kunigų seminarijoje, vėliau buvo Papilės bažnyčios vikaras. Tauragės, Telšių gimnazijų ir šių metų mokytojų seminarijų kapelionas. Mokiniai jį gerbė, mylėjo, nes buvo linksmas, protingas, dėmesingas, kiekvieną išklausantis. Tada jau pripažintas poetas. Mokiniai jo sukurtas melodijas dainoms „Atskrenda ten aidas, ten nuo pavenčių…“, „Kaip obelis, mamyt, palinkus“ dainuodavo dažnai kartu su jų autoriumi. (7)

Kapelionas neretai seminaristus kviesdavo į ekskursijas, ilgesnes ar trumpesnes išvykas. Vienas pasiplaukiojimas dviem valtelėmis Masčio ežere baigėsi nelaime: du mokiniai nuskendo. Šį įvykį telšiškiai ilgokai aptarinėjo, ko gero, pasakota, kodėl įvyko nelaimė, bet aš šito neatsimenu. Mano atmintyje yra išlikęs, ežero pakrantėje gulinčių, dviejų ištrauktų iš vandens vaikinų vaizdas. Dėl šio nelaimingo atsitikimo kunigas P. Butkus turėjo palikti Telšių mokytojų seminariją ir persikelti į Kuršėnus.

1941 m., bėgdamas nuo rusų, pateko į Soldau koncentracijos stovyklą. Artėjant antrajai tarybinei okupacijai pasitraukė į Vokietiją, studijavo Tiubingeno universitete. Buvusi mokinė Genutė Zelenytė „net sapne nesapnavo, kad po keliasdešimt metų <…> kapelionas Petras Butkus laiškeliu prabils iš Austrijos…“ (8)

Savanoriška tremtis nenusilpnino kunigo P. Butkaus aktyvumo. Jis bene pagrindinis lietuviškos parapijos Australijoje steigėjas. Ne vienerius metus redagavo ateitininkų laikraštį „Ateities žingsniai“, redagavo bažnyčios metraštį, buvo aktyvus žurnalistų-rašytojų Plunksnos klubo narys, globojo skautus. (3) O svarbiausia – nepamiršo jaunystėje pamėgto sporto. Mokydamasis Kauno jėzuitų, Raseinių gimnazijose žaidė krepšinį. Šio žaidimo neatsisakė, būdamas kunigų seminarijos auklėtinis, Dragūnų pulko bei Tauragės, Telšių mokyklų kapelionu. Jis „didžiausias sportinio judėjimo rėmėjas, vėliau tapęs pirmuoju Sidnio sporto „Kovo“ klubo garbės nariu <…>. Jis – vienintelis Lietuvos kunigas, pagal tuometines sąlygas išlaikęs labai sunkias Kūno kultūros rūmų sidabrinio ženklo normas ir jį gavęs.“ (4)

Prelatas neapleido ir literatūrinių dirvonų. Rašė eilėraščius, kūrė muziką dainoms, vieną iš jų traukė ir Respublikinės dainų šventės dainininkai. Eilėraščiai pulsuoja tėvynės, gimtųjų laukų ilgesiu. Šis jausmas nesvetimas ir knygoje „Tautų šventovėse“, kurią parašė, grįžęs iš kelionės po pasaulį. Jis neslepia, kad skaitytojas kelionės įspūdžių knygoje ras „žiupsnelį ir mano ilgesio gimtinės“, tikėjimą, kad „Tėvynės vėl skaudūs pančiai nukris“ ir didelį norą „aplankyti savo gimtąją Lekavą, brolį Joną ir gimines bei tėvelių kapus tame smėlio kalnelyje, kuris matosi iš tėviškės laukų“ bei „savo pėdsakus palikti ir Tėvynėje“. (5) Todėl „testamento vykdytojus įpareigojo palaikus parvežti namo į Nemakščius Lietuvoje. Didžiąją dalį savo turto paliko naujos Nemakščių bažnyčios statybai. <…> Antanėli, gerai padariau, kad grįžtu į Lietuvą“. (6)

Prelatas tai pasakė artimiausiam bičiuliui, ligoninės lovoje leisdamas paskutines savo dienas. Kunigas senokai jautė, kad „baigiasi gyvenimo vasaros ir tilsta dainos“ ir tik „posmais ramino savo ilgesingas mintis ir didelį liūdesį, kad negalėjo aplankyti okupuotos tėvynės, gimtosios žemės ir namų, kur „Palūžo ilgesy motulė, / belaukdama sugrįžtant“.

Į Nemakščius sugrįžo, kai iškeliavo Amžinybėn. 1993 m. balandžio 14 d. sunkios ligos iškamuotas paliko našlaičiais Sidnėjaus lietuvių bendruomenę, 40 metų ištikimai jai tarnavęs prelatas Petras Butkus. (9)

Pavyko aptikti, kad metus kitus Telšių mokytojų seminarijoje kapelionavo kun. Juozas Grubliauskas, tarybiniais metais patyręs Sibiro tremtį. Gal kiek ilgėliau kapelionu buvo poetas, dainoms melodijas kūręs kun. P. Butkus, apie kurį pavyko daugiau rasti medžiagos. Tarybiniais metais pedagogų sąrašuose tokios pareigybės, kaip kapelionas visai neliko.

Šaltiniai:

1. Telšių mokytojų seminarija 1922 m. LCVA, f. 391. a.3, b.1821.

2. Vytautas Vanagas. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1987, p. 177.

3. Telšių mokytojų seminarija 1925 m. LCVA f. 391, a.3, b. 1925.

4. Romualda Dobranskienė. Namų tiesos. Šilutė, 2006 m., p. 36.

5. Genė Zelenytė. „Jubiliejus – mano džiaugsmas“, Kalvotoji Žemaitija, Nr. 76, 1992 10 03, p. 3.

6. Antanas Laukaitis. Labas iš Kengūrų krašto. Laiškas autoriui, 2007 08 09.

7. Antanas Laukaitis. „Ir prelatas neabejingas“, Sportas, 1990 10 09.

8. Petras Butkus. Tautų šventovėse. Kelionės įspūdžiai. Sidnėjus, 1970.

9. Antanas Kramilius. „Skaudi netektis“, Mūsų pastogė, Nr. 19, 1995 05 15, p. 3.

Nuotraukoje: Kunigas P. Butkus

Voruta. – 2011, kov. 26, nr. 6 (720), p. 9.