Rekstukų piliakalnis – dar viena Jūros gynybinės sistemos grandis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Apytikriai penketas-šešetas kilometrų į šiaurę nuo Tauragės, vaizdingose Jūros pakrantėse, įsikūrę du iš vieno „kelmo“ išaugę kaimai – Reksčiai ir Rekstukai. Abiems jiems savo vardą perdavė čia į Jūrą įalmantis mažas upokšnis Rekstys. Šį pavadinimą kalbininkas Aleksandras Vanagas įtikinamai kildina iš žodžio regzti.

Abu kaimai gana dažnai minimi kraštotyriniuose tekstuose, kelionių vadovuose. Mat ties Reksčiais Jūra išvingiuoja didžiausią savo kelyje kilpą. Jos ilgis – puspenkto kilometro, o sąsmaukos plotis – tik puskilometris. Taip pat Reksčiai garsėja kapinėmis, kuriose palaidotas knygnešys Antanas Pakutinskas. Rekstukuose Jūra atveria itin vaizdingą, apie 25 m aukščio ir maždaug 400 m ilgio, atodangą. Be to šiame kaime pastatytas paminklas vietos partizanams ir tremtiniams. Ties Reksčiais ir Rekstukais Jūros pakrantėse išsidėstę septyni sovietinės kariuomenės 1940-1941 m. pastatyti betoniniai dotai.
 
2008-ųjų gegužę šio teksto autorius Rekstukuose surado dar vieną kultūros paminklą – piliakalnį. Jis yra pietrytiniame kaimo pakraštyje, kairiajame Jūros krante, keli šimtai metrų žemiau minėtojo Rekstukų skardžio. Piliai statyti senieji gyventojai panaudojo aukštumos kyšulį, susidariusį tarp Jūros ir jos intako Kroklio slėnių. Vėliau ištisus šimtmečius šią kalvą ardė Jūra. Iki mūsų dienų išliko piliakalnio priešpilis, dalis gynybinių įtvirtinimų, koks trečdalis aikštelės. Pastaroji nutįsusi šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, apytikriai 20 m ilgio, siaurėjanti nuo 9 m iki vos 2 m. Pietrytiniame, „smailiajame“ piliakalnio kampe likęs tik pusmetrio aukščio pylimukas, tuo tarpu iš aukštumos pusės aikštelę tebejuosia keliolikos metrų ilgio ir apytikriai 3 m aukščio (nuo griovio dugno) gynybinis pylimas. Prieš jį iškastas atitinkamo ilgio, maždaug 10 m pločio ir 2 m gylio griovys. Piliakalnio prieigose įrengtas nedidelis priešpilis, kurio 15 x 20 m aikštelė nuo aukštumos atskirta antru gynybiniu grioviu. Tiesa, jis per amžius gerokai užslinko, tėra pusmetrio gylio.
Dėl šio kultūros paminklo vertės ginčų nekyla. 2008 m. liepos mėnesį kalną apžiūrėję Kultūros paveldo centro archeologai Jonas Balčiūnas, Arūnas Strazdas ir Algirdas Skrupskelis nustatė, kad tai tikrai piliakalnis, preliminariai datuotinas mūsų eros I tūkstantmečio pabaiga – II tūkstantmečio pradžia. Remdamasi archeologų ataskaita Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2009 m. sausio 14 d. įtraukė Rekstukų piliakalnio ir priešpilio kompleksą į Kultūros vertybių registrą. Tuo pačiu buvo papildytas Lietuvos piliakalnių sąrašas, kuriame šiuo metu – apie 850 tokių kultūros paminklų. Tauragės rajone tai tryliktas žinomas piliakalnis.
2009 m. piliakalnio tyrimai pratęsti. Senas Rekstukų kaimo gyventojas Bronius Samoška (g. 1931 m.) autoriui paliudijo, kad kalną vietos žmonės vadino Kaukurine, arba trumpiau – Kaukure. Tikėtina, jog vietovardis kilęs iš žodžio kaukas. Tokiu atveju išeitų, jog Kaukurinė – tai vieta, kurioje laikosi kaukai, mažutės žmogaus pavidalo mitologinės būtybės, lietuviškieji nykštukai. Dažniausiai jie linkę pagelbėti žmonėms, atnešti naudos, tačiau supykę gali ir pakenkti. Deja, apklausti kaimo gyventojai nebeprisiminė nei vieno apie Kaukurinę sekto padavimo.
Rašytiniuose šaltiniuose Rekstukuose stovėjusios pilies pavadinimas neminimas, tačiau šį tą pasako piliakalnio išvaizda, vieta, kurioje jis įrengtas, ir gretimų gyvenviečių pavadinimai. Taigi, sprendžiant pagal gynybinių įrengimų dydį, čia stovėjusi pilaitė galėjo būti naudojama ir kovų su Vokiečių ordinu laikais. Joms prasidėjus, t. y. XIII a. pabaigoje, per Karšuvos žemę tekančios Jūros pakrantėse buvo įrengta gynybinė pilių sistema. Pusšimtį metų – maždaug nuo XIII a. devinto dešimtmečio iki XIV a. ketvirto dešimtmečio – ji kaip skydas dengė Žemaitiją ir visą Lietuvos valstybę iš vakarų pusės. Svarbiausia sistemoje buvo Gedimino pilis, kuri, kaip manoma, stovėjo ant Padievaičio piliakalnio prie Kvėdarnos. Galimas kitų pilių vietas nurodo Jūros pakrantėse ir Akmenos žemupio rajone išlikę piliakalniai: Lileikėnų, Pakisio, Dapkiškės, Spraudaičių (vad. Veringa), Vilkų Lauko (vad. Kūple), Kuturių, Pagramančio, Matiškių bei Dapkiškių. Tarp dviejų pastarųjų „įsiterpia“ ir dar viena grandimi sistemą papildo naujai atrastas Rekstukų piliakalnis.
XIV a. pradžioje valstybės sienų apsaugą ties Jūra organizavo pats didžiojo kunigaikščio Vytenio brolis – Gediminas. Jam talkino iš rytų Lietuvos atvykęs didžiūnas Manstas. Manoma, kad jis buvo įsikūręs pietvakarinėse Tauragės apylinkėse, kur tebėra jo vardą atkartojantis Mąsčių (tarmiškai Mansčių) kaimas. 1311-1314 m. kovose su Vokiečių ordinu pasižymėjo ir žemaičių didžiūnas Mažonas, kurio valdas istorikai lokalizuoja Mažonuose. Nuo šio kaimo ribos iki Rekstukų piliakalnio – tik pustrečio kilometro kelio. Taigi, ant Kaukurinės stovėjusi pilaitė, tikėtina, „dengė“ Mažono rezidenciją. Galbūt ji, taip pat ant gretimo Matiškių piliakalnio buvusi pilis, pastatyta ar bent sustiprinta Mažono laikais, jo iniciatyva.
Norint įrengti ir efektyviai panaudoti Jūros gynybinę sistemą vietos gyventojų – karšuvių – jėgų neužteko. Todėl didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais į Karšuvą keldinti karo tarnybininkai – leičiai. Istoriko Artūro Dubonio duomenimis, be kita ko jie galėjo gyventi prie Jūros įsikūrusiuose kaimuose: Lylavėnuose (seniau – Litavėnuose), Gerviškėje, Tuščiuose, Sutkuose, Ridikiškėje ir Jatkančiuose. Matyt, ne atsitiktinumas tai, kad prie šių kaimų yra minėtieji Kuturių, Pagramančio, Matiškių ir Dapkiškių piliakalniai.
Kyla klausimas: gal būt ir Rekstukų piliakalnis – leičių veiklos rezultatas? Ieškant atsakymo verta priminti, kad šio straipsnio autorius 2007 m. išleistoje knygoje „Tauragės kraštas“ jau atkreipė dėmesį į Šunijos pakrantėse įsikūrusio Lėkiškės kaimo pavadinimą. 1653 m. sudarytame Tauragės dvaro inventoriuje jis vadinamas Leikiškiais (Leykiszki). Tikėtina, kad pirminė jo forma – Leičiškiai, kad jis mena čia gyvenusius leičius. Šiuo atveju svarbu, kad Lėkiškė įsikūrusi tarp Mažonų ir Rekstukų kaimų. Nuo dabartinės Lėkiškės žemių ribos iki surastojo piliakalnio – tik geras pusšimtis metrų! Taigi, tikimybė, kad statant pilį ant Kaukurinės ir ją ginant veikė leičiai – tikrai didelė.
Visa, kas čia pasakyta, leidžia teigti, kad Rekstukų piliakalnis nusipelno visapusiško dėmesio. Jis ilgai skendėjo žalumoje, gal todėl ir nebuvo anksčiau surastas. Tam, kad būtų įmanoma nufotografuoti bent vieną jo galą, kalno tvarkymas pradėtas vos suradus. Vieną pavasarišką 2009-ųjų dieną piliakalnio radėjas, Rekstukuose gimęs Petras Sadauskas ir netoliese stovinčios sodybos šeimininkas Raimondas Matemaitis surengė pirmą Kaukurinės tvarkymo talką. Jos metu pašalinti piliavietės aikštelėje, gynybiniame griovyje ir ant pylimo augę menkaverčiai krūmai, lapuočiai. Tapo geriau matoma piliakalniams būdinga balno forma, gynybiniai įrengimai. Vis dėlto norint, kad Kaukurinė labiau išryškėtų kraštovaizdyje, kad nuo jos atsivertų vaizdas į Jūrą, tvarkymui reikėtų sutelkti žymiai didesnes pajėgas ir pastangas. Galbūt piliakalnio tvarkymo iniciatoriumi galėtų tapti Pagramančio regioninis parkas, į kurio teritoriją jis patenka.
Pietvakarinis piliakalnio šlaitas eroduoja, kalva toliau slenka į Jūrą. Kad neprastume piliakalnio kultūriniame sluoksnyje glūdinčios informacijos, būtina daug nedelsiant atlikti pietvakarinės piliakalnio dalies archeologinius tyrimus. Tikėtina, kad jie suteiks tikslesnių žinių apie piliakalnio įrengimo ir naudojimo laiką.

 

Autoriaus nuotr. (fotografuota 2009 m. balandį)
 
Nuotraukose: 

1. Rekstukų piliakalnio gynybinis pylimas žvelgiant iš šiaurės

2. Rekstukų piliakalnio gynybinis griovys ir priešpilis žvelgiant iš pietryčių

Voruta. –  2009, liep. 18, nr. 14 (680), p. 10.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra