Regionų kultūros konferencija: filosofinis požiūris į formos ir turinio konfliktą, kultūrines kunigaikštystes ir ilgalaikes investicijas

Autorius: Data: 2012-11-22, 15:01 Spausdinti

Virginija PUPEIKYTĖ, Zarasų VB atstovė ryšiams su visuomene

Zarasai garbingai išlaiko pirmosios Lietuvos kultūros sostinės vardą. Lapkričio (2012 11 15) viduryje, kai jau kiek išblėsę vasaros renginių įspūdžiai ir pasibaigę tradiciniai festivaliai, į konferenciją „Regionų kultūros programa 2012-2020: kultūrinė įvairovė ir prieinamumo principai“ Zarasų viešojoje bibliotekoje susirinko kultūros darbuotojai iš visos Lietuvos.

Kultūringai auditorijai skirtas renginys, kaip ir pridera, buvo itin kultūringas. Kultūrą kuriantys ir skleidžiantys renginio dalyviai svarstė ne kasdienius, įkyrius klausimus, o į savo darbą bandė pažvelgti giliau, tarsi iš šalies, atsiribodami nuo nedidelių atlyginimų bėdų bei filosofiškai svarstydami, kokia yra ir turėtų būti Lietuvos kultūros politika.

Konferenciją pradėjęs miesto meras Arnoldas Abramavičius, Europos Sąjungos Regionų komiteto viceprezidentas, ECOS (Ekonominės ir socialinės komisijos) pirmininkas ne tuščiai gyrėsi gimtuoju kraštu ir gausiais kultūriniais renginiais, o pažėrė nemažai diskutuoti provokuojančios, bet konstruktyvios kritikos. A. Abramavičius taikliai apibrėžė regionuose aktualias problemas ir skaudulius, dažną nesusikalbėjimą tarp politikų ir kultūros darbuotojų: „Politikai, galvodami apie kultūrą, svarsto apie infrastruktūrą, kaip pastatą išlaikyti, o kultūros darbuotojai – tik apie jo turinį“.

Liūdna pripažinti, tačiau meras teisus: elitinės kultūros poreikis nėra didelis, jai sunku konkuruoti su masine kultūra ir pramogomis. Būtent todėl įvairios skirtingos kultūros organizacijos ir įstaigos turėtų jungtis, vienyti jėgas. „Sudėtinga konkuruoti vieniems patiems. Dažnai susidaro įspūdis, kad regionuose veikia kažin kokios atskiros kunigaikštystės – muziejaus, kultūros centro, bibliotekos… Visiems reikia atskirų pastatų, direktorių. Kultūros specialistams derėtų jungtis ir kurti sinergiją“, – samprotavo A. Abramavičius.

Su išsakytomis mintimis sutiko ir Irena Seliukaitė, LR kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja, „Regionų kultūros programos 2012-2020“ autorė ir rengėja. Ji taip pat kėlė bene visoms gyvenimo sritims aktualią formos ir turinio problemą, kvietė svarstyti klausimą, ar, pavyzdžiui, kultūros įstaigų paslaugos atsiperka, ar patogu žmogui ateiti, o darbuotojui visą dieną dirbti erdviame, bet šaltame pastate; ar verta rengti trumpalaikius, jokios išliekamosios vertės ir tęstinumo neturinčius projekčiukus, kurių biudžetas siekia vos keletą tūkstančių litų.

Žinoma, I. Seliukaitė nesiginčijo, kad aukštoji, elitinė kultūra sunkiai konkuruoja su masine, tačiau kultūros darbuotojus ragino nepasiduoti ir po truputėlį atsikariauti prarastą auditoriją. Ji piktinosi tokiais žemo kultūrinio lygio projektais kaip „Juokis“. „Mokėti profesionaliai prajuokinti žmogų yra didelis menas. Graudu žiūrėti, kai pirmiau žiūrovo prunkščia patys juokintojai. Tokiems projektams tariu griežtą „ne“, – sakė Regionų kultūros skyriaus vedėja.

Dar daugiau įdomių idėjų ir provokacijų diskutuoti iššaukė akademinės bendruomenės atstovės, VU Kauno humanitarinio fakulteto, Filosofijos ir kultūros studijų katedros docentės Virginijos Jurėnienės pranešimas apie Lietuvos valstybinę kultūros politiką ir regionų kultūrą. Kiek ironizuodama pranešėja kritikavo įgimtą lietuvių bruožą visuomet skųstis ir iš savęs reikalauti pernelyg daug. „Tarpukariu Lietuva nesugebėjo suformuoti kultūros politikos, nors gyvavo lygiai tiek pat, kiek gyvuoja ir dabartinė nepriklausoma Lietuva – dvidešimt du metus. O kiek mes per šiuos metus spėjome nuveikti? Turėtume didžiuotis ir sėdėti aukštai iškėlę galvas, o ne sėdėti nudelbę akis, kad dirbame už tokį juokingą atlygį. Jūs, mieli kultūros darbuotojai, niekada nesakykite ir kitiems neleiskite galvoti, kad esate maži. Jūs esate beprotiškai svarbūs visai Lietuvos valstybei!“, – įkvepiančiai kalbėjo V. Jurėnienė.

Optimistiškai nuteikė ir ką tik atliktą tyrimą „Autorinių teisių ir gretutinių teisių industrijos indėlis į Lietuvos ekonomiką“ pristačiusi Agnė Ambrazevičiūtė, VšĮ ,,Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ specialistė. Tyrimo duomenimis, autorinių ir gretutinių teisių industrijos indėlis siekia penkis procentus bendrojo vidaus produkto ir ypač efektyviai veikia kriziniu metu – o tai juk ne tiek ir mažai.

Pozityvius, konstruktyvios kritikos ir pasiūlymų kupinus pranešimus konferencijoje kiek vėliau pakeitė patys kultūros darbuotojai-praktikai, kurių kasdienis darbas pilnas ne tik kultūros iš didžiosios raidės, bet ir daugybės nusivylimų, neišsipildžiusių lūkesčių. Ne kartą nuskambėjo skundai dėl nenormaliai mažų atlyginimų. Rodos, prieš ketvertą metų per Lietuvą nuvilnijusi mokytojų streikų banga sukėlė ilgalaikį poveikį ir sukūrė precedentą: šiandien kultūros darbuotojai jau drąsiai klausia ir piktinasi, kuo yra prastesni už dirbančiuosius švietimo sistemoje…

Konferencijai artėjant į pabaigą tapo akivaizdu, jog tai tikrai nebuvo renginys „dėl pliusiuko“. Susirinkusieji aktyviai dalyvavo diskusijoje apie regionų kultūros tinklą ir paslaugų kokybę, dalinosi patirtimi dėl tinkamiausio juridinio statuso suteikimo kultūros įstaigoms, svarstė, koks kultūros įstaigų tinklo modelis būtų tinkamiausias ir priimtiniausias.

Lapkričio 15-oji buvo ne tik konferencijos Zarasuose, bet ir Filosofijos diena. Reikia tikėtis, kad tądien renginio metu gimusios idėjos ir iškelti klausimai neištirps bei nepasimirš niūrioje kasdienybėje. V. Jurėnienė savajame pranešime įterpė taiklią ir kultūros darbuotojams itin tinkančią filosofo, politiko, visuomenės veikėjo Leonido Donskio citatą: „Svarbiausia – tvirtybė tęsti. <…> Kas gi būtų nutikę, jei savojo laikotarpio nepripažinti ir nesuprasti menininkai bei mąstytojai būtų metę savo užsiėmimą?..“.

Daugiau diskutuoti ir svarstyti problemas skatinančių minčių ir pastebėjimų (ne tik apie kultūros politiką!) rasite išrašytose konferencijos dalyvių citatose.

Konferencija ,,Regionų kultūros programa 2012-2020: kultūrinė įvairovė ir prieinamumo principai“ – tai mokymų programos ,,Kultūrinės inovacijos regiono plėtrai: paslaugų kokybė, kūrybinga rinkodara, kultūrinė įvairovė ir prieinamumo principai“ sudėtinė dalis. Šių metų rugsėjo-spalio mėnesiais Zarasuose vyko du trijų dienų seminarai, skirti Lietuvos kurortuose ir kurortinėse teritorijose dirbantiems kultūros specialistams.

Minėtą mokymo programą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Zarasų rajono savivaldybė ir savivaldybės, delegavusios dalyvius į mokymus.

Zarasų viešoji biblioteka , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra