Regioninės politikos klausimai svarstomi ES lygmeniu

Autorius: Data: 2012-07-02, 16:32 Spausdinti

2012 m. birželio 11-14 d. Europos Parlamente Strasbūre (Prancūzija) vyko plenarinė sesija. Tarp svarbiausių klausimų buvo svarstomas ilgalaikis 2014–2020 metų Europos Sąjungos biudžetas.

Europarlamentarai mano, kad regioninės politikos ir žemės ūkio finansavimo lygis turi nesikeisti, o daugiau lėšų siūlo skirti moksliniams tyrimams ir naujovių diegimui, užsienio politikai, ES plėtrai ir energetikos infrastruktūrai.

Kalbinu aplinkos visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narę, europarlamentarę Radvilę Morkūnaitę.

Kaip vertinate sprendimą statyti Lietuvoje atominę elektrinę?

Jei būtų įmanoma vengti atominės energetikos, nemaža dalis valstybių tuo pasinaudotų, tačiau tokiomis aplinkybėmis, kai energijos vartojimo poreikiai yra pakankamai dideli ir pagrindinis siekinys yra energetinė nepriklausomybė, tai būtų sudėtinga. Yra sakančių, kad galėtume pirkti elektrą iš Baltarusijos ar Kaliningrado, tačiau tiek aplinkosauginiu požiūriu, tiek energetinės nepriklausomybės aspektu tokius pasisakymus vertinčiau labiau kaip populizmą. Juk jei jau planuojame turėti atominę elektrinę vos už 30 kilometrų, tai labiau logiška yra pasikliauti savąja galimybe, kurios saugumą galėsime tikrai užtikrinti patys.

Atominės elektrinės statybų iniciatoriai kalba apie Lietuvos atominės elektrinės privalumus gyventojams – energetinę nepriklausomybę, kontroliuojamą kainą. Tačiau ar galima tikėtis, kad energija atpigs?

Man sunku sakyti, bet tai yra ir atitinkamų institucijų klausimas, kad kaina būtų priimtina vartotojui. Jei patys pasistatome atominę elektrinę, tai turėtų būti interesas, kad elektra mūsų vartotojui būtų pigesnė nei iki šiol. Turėti savo kontrolę ir savais svertais reguliuoti kainą yra kur kas geriau, nei priklausyti nuo kaimynų.

O kaip vertinate branduolinės energetikos objekto poveikį aplinkai – visuomenės sveikatai, klimatui?

ES branduolinės jėgainės vertinamos kaip viena iš švariausių energijos rūšių. Neretai žmonėms sukelia nuostabą, kai ji šiuo aspektu lyginama su žaliąja, atsinaujinančia, energetika. Tačiau nereikėtų stebėtis, nes kalbant konkrečiai apie klimato kaitą – branduolinė energetika laikoma galimybe, kadangi čia šiltnamio dujų išlakų kiekis – labai nedidelis.

Lietuviai yra vieni iš didžiausių šiukšlintojų Europoje, be to, labai vangiai rūšiuoja šiukšles. Kaip turėtų būti sprendžiama ši problema?

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos teigimu, viskas stumiasi į priekį, problemos sprendžiamos, tačiau atliekų šalinimo į sąvartynus kiekis Lietuvoje klaikiai didelis – apie 90 procentų. Mes lygiuojamės su buvusiomis Sovietų Sąjungos valstybėmis, kurios tokių dalykų negebėjo susitvarkyti kaip, tarkim, Vakarų Europa. Kiek tenka važiuoti per miestus, miestelius, visgi savivaldybių atstovai sako, kad padėtis pagerėjo įvedus atliekų rinkliavą. Jei žmogus moka už atliekų išvežimą, tai tada nelieka noro atliekų išmeti kažkur kitur. Sumažėjo pakelėse nelegalių sąvartynėlių. Sudrausminimas tam tikras atsiranda. Tačiau vėlgi kyla gyventojų nepasitenkinimas dėl rinkliavos skaičiavimo pagal plotą arba pagal gyventojų skaičių, bet tai nustato kiekviena savivaldybė atskirai. Be to, kiekvienais metais vykdoma „DAROM“ akcija taip pat padeda pagražinti gamtą. Deja, vis dar per mažai informuojama visuomenė apie rūšiavimo naudą ir tvarką priemonių, nors pastaraisiais metais šioje srityje ir jaučiamas ženklus situacijos pagerėjimas.

Europos Parlamentas siūlo palaipsniui uždrausti sąvartynus. Nors teismas pripažino, kad Kazokiškių sąvartynas veikia neteisėtai, jo vis tiek neuždaro. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?

Jei mes dideliais kiekiais vešime atliekas į sąvartynus, mums ES institucijos skirs baudas kaip Italijai ar Graikijai. Atliekų tvarkymo direktyva nustato ES atliekų tvarkymo politikos principus ir prioritetus ir jei mes nesugebėsime susitvarkyti su atliekomis, tai iškils grėsmė netekti Europos Sąjungos paramos.

Į sprendimų priėmimą reikia įtraukti visuomenę. Žinoma, įtraukiant piliečius, atsiranda ir įvairių verslo ar kitų interesų grupių įtaka, todėl sunku užtikrinti, jog konsultavimosi su visuomene metu būtų įsiklausoma būtent į vietos gyventojų nuomonę. Deja, kita problema – nėra efektyvios pareigūnų atsakomybės. Dažna situacija, kuomet yra būtini teisės aktai, tačiau jie nevykdomi – tyčia ar dėl neaplaidumo. O pareigūnai dėl to nėra net traukiami atsakomybėn. Dar blogiau – dažnai net nežinia, kas yra atsakingas už konkrečių teisės aktų įgyvendinimą. Todėl valstybė, priimanti ryžtingus sprendimus energetikos sektoriuje, aplinkos apsaugą yra kiek apleidusi. Raginčiau ir žmones, rudenį Seimo rinkimuose išreikšiančius savo nuomonę, atkreipti dėmesį į tai, kurios partijos ir politikai šios kadencijos metu atsakingi už aplinkos politikos įgyvendinimą.

Po 2014 metų, įsigaliojus naujai ES finansinei perspektyvai, planuojama net 30 procentų ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų iš Europos Sąjungos biudžeto sieti su ekologiniu ūkininkavimu. Ko gali tikėtis ūkininkai?

Visų pirma noriu patikslinti, jog kalbama ne apie ekologinį ūkininkavimą, o apie aplinkos tausojimo priemones. Tiesioginės išmokos susideda iš daugybės elementų, vienas iš jų yra Europos Komisijos siūlomas taip vadinamas „žalinimas“. Tai nėra ekologinis ūkininkavimas, o orientuojamasi į dirvą, į jos nenualinimą, bioįvairovės išsaugojimą, skatinama sėjomaina, nes tai mažina pesticidų kiekį. Europos Komisija siūlo, jog net 30 proc. tiesioginių išmokų būtų susieta su tokių priemonių taikymu. Lietuvos ūkininkams, kurie ir taip nėra patenkinti Europos Komisijos pasiūlymu dėl, palyginti su kitomis ES valstybėmis, neproporcingai mažų išmokų dydžių, tokios „žalinimo“ priemonės nėra visiškai priimtinos. Nepatenkinti ir kitų valstybių ūkininkai, todėl Europos Parlamente vyksta aršios diskusijos dėl šių „žalinimo“ priemonių apimties ir turinio. Šios diskusijos baigsis tik rudenį, o kuo jos baigsis, kol kas sunku pasakyti. Reikia pamatuoto požiūrio, kad sprendimai neapsunkintų ūkininkų – tiek dėl privalomų taikyti priemonių, tiek, ypač, dėl pačių išmokų dydžio. Džiugu, jog šiuo klausimu Baltijos šalių atstovai Europos Parlamente veikia vieningai ir, tikėtina, bus pasiekta, jog jiems skiriamų išmokų kiekis būtų didesnis, nei siūloma dabar.

Kitas žemės ūkio politikos aspektas – vadinami „sofos ūkininkai“, kurie tik nušienauja lauką ir gauna išmokas, iš esmės nesukurdami jokio papildomo produkto. Tiek Europos Komisija, tiek Lietuvos Žemės ūkio ministerija pasiryžusios kuo griežčiau apibrėžti sugriežtinti paramos gavimo sąlygas, kad būtų išvengta tokių neaktyvių „ūkininkų“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Auksė Kekytė, Trakai–Strasbūras–Trakai

„Trakų žemė“. – 2012, birž. 29, nr. 26 (713)

EP: Radvilė Morkūnaitė , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra