Reformatų parapijos istorijos fragmentai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Klaipėdos kraštas, kaip ir likusi Rytų Prūsijos teritorija, reformacijos išvakarėse priklausė kryžiuočių ordinui. Pastarojo sekuliarizacija plačiai atvėrė kelius reformacijos idėjų plėtrai, todėl valdančiosios Hohencolernų dinastijos atstovui kunigaikščiui Albrechtui nebuvo sunku įvesti krašte liuteronybę.
 
Reformacija Europoje nebuvo vienalytė, greta M. Liuterio pasekėjų, kuriuos vėliau imta vadinti tiesiog liuteronais, susiformavo šveicariškoji (helvetiškoji) protestantizmo kryptis, kurią taip pat pagal vienos ryškiausių jos atstovų Jono Kalvino (Jean Cauvin – lot. K. Calvin) vardo santrumpą imta vadinti kalvinistais, nors patys jie save vadina reformatais (vardas kilo iš pavadinimo bažnyčios, kuri save vadina Dievo žodžiu reformuota krikščionių bažnyčia).
 
Reformatų atsiradimas Klaipėdoje yra siejamas su škotų ir olandų pirklių, kurie domėjosi Pabaltiju jau nuo XIV a. ir investuodami į prekybą tikėjosi išstumti vokiečius, intensyvia skvarba į šį regioną. Klaipėdos prekyboje jie ryškiau pasireiškė XVII a., kai Olandijos, Anglijos ir Škotijos firmų agentai, kurie tuo metu su žmonomis ir vaikais pradėjo apsigyventi Klaipėdoje, čia pradėjo savo verslą.
 
Seniausioje Klaipėdos liuteronų bažnyčios dekanato Krikšto ir jungtuvių 1616-1647 metų knygoje aptinkame daug svetimšalių, gyvenusių pilies valdose, pavardžių. Pvz.: 1616 m. minimi škotai Hansas Litlsonas, Hansas Peslis, Georgas Veslis ir Aleksas Smitas. Pastarieji trys buvo, kaip nurodoma, kilę iš Aberdyno Škotijoje, o Jakobas Nekstlis iš Edinburgo.
 
Tačiau didesnė škotų „invazija“ Klaipėdoje yra tiesiogiai siejama su 1629 m. Štūmo paliaubomis tarp Švedijos ir Lenkijos, pagal kurias Klaipėda ir Klaipėdos kraštas, Kuršių nerija ir Fišhausenas bei Piluva buvo perduoti 6 metams Švedijos administracijai.
 
Švedų kariuomenės daliniuose buvo daug škotų samdinių. Pirmasis švedų dalinys, kuris įžengė į Klaipėdą, buvo pavaldus pulkininkui Robertui Lesliui, 1630 m. jį pakeisti atvyko kitas pulkas, kuriam vadovavo pulkininkas Džeimsas Ramsėjus, o 1631 m. išvykusį pulką pakeitė pulkininko Patriko Rutveno pulkas. Minėtoje Krikšto ir jungtuvių knygoje 1631 m. vasario 2 d. yra įrašas, kad Hanso Litelsono (Litlson) (škoto, reformato, gyvenusio pilies valdoje) namuose buvo sutuoktas škotų tautybės pulkininko gubernatoriaus pamokslininkas Johanas Deglariusas su nuotaka Beatriks, Šloiterio našle. Tarp dalyvių minimi kapitonas Ruselas su žmona ir broliu, kapitonas Duglas ir leitenantas Stiuartas. Kadangi škotai išpažino reformatų tikėjimą, tai šis įvykis yra kartu ir pirmoji užuomina apie šios konfesijos laikytas viešas pamaldas privačiuose namuose Klaipėdoje.
 
Škotų reformatų bendruomenė Klaipėdoje pamažu toliau plėtėsi, ją papildė prancūzų ir olandų kilmės pirklių, amatininkų ir jūrininkų imigracija. Tai iliustruoja kai kurie miesto konfesinės istorijos momentai. Škotų namų pamokslininkas Johanas Vendelinas de Rodemas 1661 m. gavo Didžiojo Kurfiursto leidimą kas ketvirtį atvykti į Klaipėdą ir laikyti privačias pamaldas. Jam mirus 1666 m., Klaipėdos škotų bendruomenė gavo 1667 m. krašto valdžios privilegiją pirkti privatų namą, kuriame jų pamokslininkas laikytų pamaldas. Tais pačiais metais Petras Figulus, garsaus čekų mokslininko ir pedagogo, taip pat reformatų kunigo J. A. Komeniuso žentas, tapo pirmuoju bendruomenės pamokslininku.
 
Per didįjį 1678 m. Klaipėdos gaisrą maldos namai sudegė ir tik 1681 m. buvo pašventintas naujos bažnyčios kertinis akmuo. Bažnyčia pradėjo veikti 1683 m. Pastatas, kuris stovėjo dabartinės Tiltų gatvės teritorijoje, kur iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo šios konfesijos maldos namai, buvo nedidelis, su bokšteliu. Dvasininkai buvo daugiausia atvykėliai, tačiau ne škotai, todėl pamažu ir ši parapija įgavo vokiškų bruožų. 1725 m. dabartinės Grįžgatvio gatvės rajone reformatai įsteigė savo kapines, pagal nepatvirtintus duomenis greta turėjo būti ir mokykla. 1779-1782 ir 1859-1861 m. bažnyčia buvo rekonstruota. Paskutinės rekonstrukcijos autorius architektas F. A. Štiuleris jai suteikė itališko stiliaus romaninių bruožų, kurie iš dalies priminė Veronos ir Modenos bažnyčias, o keturkampis bažnyčios bokštas priminė Parmos katedros bokštą.
 
Ne tik bendruomenės dvasininkai, bet ir jos nariai daugiausiai buvo kilę iš tolimų kraštų: Anglijos, Škotijos, Olandijos ir Prancūzijos bei kaimyninės Lietuvos ir Lenkijos Jungtinės Karalystės (Žečpospolitos).
 
Į Klaipėdą ir XVIII a., nors ir ne taip gausiai, bet nuolat kėlėsi gyventi užsieniečiai. Tarp jų ir toliau pirmavo persikėlėliai iš Anglijos ir Škotijos. Čia jiems buvo pradėta suteikti miestiečių teises, prekybos patarėjų titulus, o kai kuriems (J. Simpsonui, D. Makleinui, Mutrėjui) buvo patikėtos ir burmistrų pareigos. Tai buvo pirkliai, jūrininkai, laivų dailidės ir lynininkai. Konfesiniu požiūriu visi jie buvo reformatų bendruomenės nariai.
 
XIX a. viduryje, po didžiojo Klaipėdos gaisro, reformatų bendruomenės turtingieji nariai daug prisidėjo prie atkuriamos miesto infrastruktūros svarbiausių objektų statybos, taip pat rėmė nuo gaisrų nukentėjusius miestelėnus. Daugelis jų taip pat prarado savo turtą ir verslą, todėl dalis jų iškeliavo atgal į Angliją arba įsigijo apylinkėse dvarus ir nustojo verstis prekyba. Tuo metu ėmė keistis ir parapijos nacionalinė sudėtis, kuri dėl asimiliacijos su vietos vokiečiais bei lietuvninkais tautiniu požiūriu tapo dar mišresnė.
 
Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos, reformatų parapija jau nebuvo labai didelė. Įvairūs šaltiniai nurodo nuo 400 iki 800 konfirmuotų parapijiečių. Labai įdomūs ir vertingi yra tarpukario Klaipėdos reformatų parapijos nario L. Knopfmilerio atsiminimai apie šią parapiją ir jos paskutinį kunigą J. Prysą, išspausdinti JAV reformatų išeivių iš Lietuvos spaudoje. Autorius prisimena, kad kai 1927 m. vasarą į Klaipėdą atvyko oficialaus vizito Lietuvos Respublikos Prezidentas dr. A. Grinius, pastarasis nustebino klaipėdiškius apsilankydamas reformatų bažnyčioje ir dalyvaudamas pamaldose. Parapijiečių atmintyje kun. J. Prysas išliko kaip tolerancijos visų tautybių tikintiesiems simbolis, kurio dėka parapija išvengė tarpukario laikotarpiu kilusios nacionalinės nesantaikos apraiškų Klaipėdos krašte.
 
Antrojo pasaulinio karo metu reformatų bažnyčia Klaipėdoje buvo gerokai apgriauta. Numuštas bokštas, sudegė stogas. Vykdant beatodairišką kulto pastatų naikinimo politiką ir šie likučiai buvo sunaikinti.
 
Parengta pagal J. Tatorio kn. „Senoji Klaipėda“, žurnalo „Mūsų sparnai“ publikacijas ir archyvinius šaltinius

klaipeda.diena.lt

Nuotraukoje: KU Teologijos katedros vedėjas dr. A. Baublys

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra