Rausvo dagio žiedas

Autorius: Data: 2013-09-28, 23:05 Spausdinti

Dr. Antano Lipskio poezijos knygos pristatymas

Juozas Žygas, Čikaga

Iš tiesų tai buvo ne vien tik poezijos knygos pristatymas, bet ir to paties autoriaus tapybos paroda. Tokį gana retai pasitaikantį renginį, koks įvyko rugsėjo 19 d., šeštadienį, Lietuvių dailės muziejuje, Lemonte, rengė Lietuvių bendruomenės Kultūros taryba. Turbūt šis daugelį talentų turintis kūrėjas, turi ir daug gerbėjų bei draugų, nes susirinko neįtikėtinai didelis būrys dalyvių. Kol vieni svečiai rinkosi, kiti apžiūrinėjo parodą. Buvo eksponuojami 59 kūriniai.

Kūryboje menininkas naudoja ar išbando įvairią techniką (akrilas, aliejus, tempera), įvairuoja ir jo kūrinių stilius. Kaip rašoma parodos leidinėlyje: „Jo tapyboje ir poezijoje dominuoja žmogus su savo siekiais, jausmais ir išgyvenimais. Čia, per realizmą greitai nueita į abstraktą, fovizmą ir kubizmą“. Pirmieji septyni kūriniai primena praėjusio šimtmečio pabaigos ir šio šimtmečio pradžios prancūzų meno srovę – ekspresionizmą, kiti – pradedant impresionizmu apima ir kitus „izmus“.

Ne mažesnio dėmesio susilaukė ir poezijos knygos „Rausvo dagio žiedas“ pristatymas, kurį atidarė Marija Remienė, JAV Kultūros tarybos pirmininkė. Naująją poezijos knygą pristatyti ir ją aptarti pakvietė Danutę Bindokienę, „Draugo“ vyriausiąją redaktorę, kuriai žodžių ieškoti nereikia. Kai žmogus gyvenimo pusiaukelėje pakeičia kryptį ir sušvinta netikėtomis spalvomis ir naujais talentais, tai įrodo, kokia gili ir plati yra žmogaus siela.

Antanas Lipskis atskleidė sielą ir daile, ir poezija. Be abejo, rizikinga kurti ne vien sau, bet ir kitiems. Juk kiekvienas gali išsakyti nuomonę, net ir labai kritišką. Poetui, pradėjusiam kurti, kelio atgal jau nebėra! Jis sako: „Semiu eilėraščius, lyg geltoną medų iš paslaptingų avilių“. Pirmieji jo eilėraščiai išspausdinti 1989 m. knygoje „Kai saulė liepė“. Paskaitę jo dabartinį rinkinį, matysime, kad medus dar neišsemtas ir neišragautas. Baigęs būtinus kasdieninius darbus, jis surado save. Naujosios poezijos knygos pristatymas prelegentės buvo gerai ir spalvingai parengtas.

Buvo pakviestas rašytojas Paulius Jurkus, kuris specialiai atvyko iš Niujorko. Atrodo, kad svečias ir pristatomos knygos autorius yra turbūt kraštiečiai, nes daug kartų vis buvo minimas „žemaitis“. Paskui iš prelegento kalbos paaiškėjo, kad dr. A. Lipskis yra žemaitis iš Veikšnių apylinkės. O Paulius Jurkus, kaip žinome, irgi žemaitis iš Žemaičių Kalvarijos. Atrodo, kad tie žemaičiai yra apdovanoti daugeliu talentų. Nes ir P. Jurkus yra rašytojas, poetas ir žurnalistas. Galbūt žemaitiškas yra ir pasakymas: „Kam Dievas davė, tai dar ir pridėjo“. Jis kiek išsamiau kalbėjo apie meną. Menas yra kūrėjo didžiausia žaizda. Pasaulyje, kur tik lietuvių buvo gyventa – tai visur palikta pėdsakų. Pastatyta lietuviškų kryžių arba koplytstulpių.

Antikinis menas nevaizdavo gamtos. Apie 1870 m. iškilo naujos meno formos. Buvo pradėta manyti, kad „Menas yra toks, kokį aš manau“. Tai buvo impresionizmo kūrėjai, kurie surado gamtą. Ir A. Lipskio kūriniai yra impresionistiški. Jo kūrinių žmonės mums sako: „Aš esu čia!“ prelegentui kalbą užbaigus, jį sveikino Stasė Petersonienė, Rašytojų sąjungos pirmininkė.

Kaip ir dera kultūriniame renginyje, buvo ir meninė dalis. Daiva Kimtytė, profesionali kanklininkė, paskambino keletą kūrinių. O Živilė Šilkaitienė (naujas ir man dar negirdėtas talentas) paskaitė keletą eilėraščių: „Įkyriai prašau užtarimo medžių,/kad jie spalvas išduotų:/pavasario, vasaros, rudens,/ir ant raguotų žemės skruostų, suvertų man raides skiemens…/O aš tada sukursiu posmą/iš violetinių spalvų/ir per visą dangų nusibrėžęs juostą,/įrašysiu vardus spindulių,/kuriais maitinsiu sielą… Į žemę kris tuomet jausmai,/kaip lietus pro vaivorykštės sparną./Dažysiu eiles, kaip žolę žaliai,/ir vilties spalva skambės ten varpas-/žalvariniais…

„Spalvų poezija“.

Šių atlikėjų programa džiaugėsi susirinkusieji. Kalbėjo ir pats šio renginio kaltininkas, kurio paroda susirinkome pasigerėti.

Dr. A. Lipskis pasakojo: „Važiavo motina su vaikučiu ir privažiavo tiltą. Vaikutis sušuko: Žiūrėk, mama! Jie pastatė tiltą ir į jį įdėjo upę“. O aš į jį įdėčiau laivą ir vairuoti pasodinčiau Mariją Remienę. Visi juokėsi ir plojo. Pabaiga tarsi pagal protokolą: gėlės ir fotoaparatų blyksėjimai. Žinoma, po to buvo ir vaišės – vynas, valgiai. Kiek teko girdėti, dalyvavusieji buvo patenkinti renginiu.

„Voruta“ Nr. 46 (376) 1998 m. gruodžio 12 d., 8 p.  

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra