Raudonosios imperijos okupacinė-propagandinė lektūra

Autorius: Data: 2013-01-30, 16:05 Spausdinti

Raudonosios imperijos okupacinė-propagandinė lektūra

Petras GIRDZIJAUSKAS

SSRS buvo Rusijos okupuotų valstybių ir teritorijų prievartinė struktūra. Tarybinių respublikų sąjunga – tai bolševikų propagandinė lektūra – triukas pasaulio visuomenei kvailinti. Todėl normaliai mąstantiems piliečiams šį konglomeratą reikėtų vadinti: „Rusijos okupuotų valstybių ir teritorijų prievartinė struktūra“. Kiekvienam būtų suprantama su kuo realiai reikia bendrauti.

Toje aplinkoje, net epochoje, „tarybų, tarybinis“ reiškia okupaciją, okupacinis, nes tų pavadinimų visas struktūras formavo čekistinis-bolševikinis, prievartinis, aparatas.

Normaliai reikia vadinti: ne Tarybų Lietuva, bet Okupuota Lietuva. Ne Tarybinių rašytojų sąjunga, bet Okupuotų rašytojų sąjunga. Tuo pačiu ne „Tarybinė dešra“, bet „Okupantų dešra“.

Didžiausią kiaulystę iškrėtė tuometinė Aukščiausioji taryba perėjusi nuo okupacinės struktūros į demokratinę, bet pavadinimą (jai vienai) palikusi okupacinį. Valstybės pavadinimas, konstitucija, herbas, himnas buvo pakeisti į buvusius demokratinius, o tautos išrinktieji liko tarybiniai. Nuo tada ir velkasi tas okupacijos lektūrinis šleifas. Jis turi didelę neigiamą įtaką jaunimo sąmonei, jau nekalbant, kad mes patys padedam likusiems vidaus kolaborantams ir kaimyninės imperijos propagandistams darkyti mūsų kalbą ir jaunimo sąmonę.

Daug buvusių struktūrų ir reiškinių vadinti okupaciniais-propagandiniais pavadinimais. Jie pasilikę iki šiol: tarybinis ūkis, tarybinių karių kapinės, kolūkis, tarybų valdžia, buožė, lietuviškas nacionalistas, lietuviškas banditas – tai okupantų propagandinis triukas. Koks jų tikras, esminis, pavadinimas? Kaip vadinti spaudoje, literatūroje? Kaip įvardinti šiuos okupantų propagandinius triukus-pavadinimus savuose rašiniuose jauniems publicistams, žurnalistams, rašytojams? Susidariusią lektūrinę problemą turėtų domėtis ir spręsti institutų kalbininkai ir lietuvių kalbos komisijos prie Seimo specialistai. Matyt ir jiems patinka susidariusi „Homo sovietikus” situacija. Jie sukasi patys apie save ir nugali savo pačių sukurtas problemas.

Vilniaus Savivaldybė pakeitė keletą viešojo transporto stotelių pavadinimų. Vienos iš jų, Kunigo Laurinavičiaus stotelė. (Vieta kurioj čekistai nužudė šį kunigą). Po poros mėnesių iš stotelės pavadinimo žodis „kunigo“ buvo nutrintas. Liko tik pavardė, kurių Lietuvoj šimtai. Buvo nutrintas ne tik žodis, bet ir įvardijimo prasmė. Tačiau tiems patiems biurokratams įvardijimas „Tarybinė dešra“ neužkliūna.

Ponai biurokratai, tiek asmens konfesinis įvardijimas, tiek gaminio politinis-propagandinis įvardijimas turi tą pačią kalbinę prasmę. Kodėl jums nemiela kunigo stotelė ir tokia miela „Tarybinė dešra“?

Palikę okupantų propagandinę lektūrą mūsų spaudoje, literatūroje ir kitoje raštijoje mes tarsi pripažįstame, kad okupacijos nebuvo, kad reokupacinė raudonoji bolševikinė banga neišvarė iš Lietuvos į Vakarus pusės milijono Lietuvos piliečių, kad pokaryje (arba Lietuvos karo po karo metu) dešimtys čekistinių divizijų neiššaudė dvidešimties tūkstančių Lietuvos jaunuolių, kad trijų šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių nebuvo ištremta, o pusė jų sugrūsta įgulagus, kad trečdalis iš jų nebuvo sunaikinti, kad aštuoni šimtai tūkstančių Lietuvos ūkininkų ūkių čekistinių divizijų nebuvo užgrobti ir išgrobstyti, o buvę ūkininkai suvaryti į laisvesnio tipo konclagerius, pavadintus kolchozais, be teisės išvykti iš jų, gauti atlygį už darbą. Genocido nebuvo, nes „buvo laisvi ir laimingi tarybiniai kolūkiečiai“.

Įdomu ir prasminga paklausti: kur tautinė savigarba ir pilietinis orumas? Kiekvienoje lietuvio giminėje okupantai vieną kitą asmenį yra nužudę, įkalinę, ištrėmę, o visus likusius apiplėšę uždarė į kolchozinį konclagerį. Daugumos nužudytųjų net kaulai nesurasti, tremtyje ir konclageriuose sunaikintų kapavietės nežinomos. Mes apsimetame tarsi genocido nebuvo, budeliai tapo rezistentais. Jie neteisiami, dar daugiau savivaldybių tarybos juos įvardija „garbės piliečiais“. Tokiu atveju belieka tik „gėrėtis“ „Tarybine dešra” ir minėtais kalbininkais…

Buvę KPSS-nikai leidžia knygutes su „nekaltai nužudytų tarybinių piliečių“ sąrašais. Neužsimena, kad kiekviena įduota šeima, net asmuo turėjo įdavusįjį t. y. „nekaltą tarybinį pilietį“. Tokių buvo bent keletas dešimčių tūkstančių. Dalį iš tų įdavėjų tremiamųjų kaimynai ar giminės išaiškino ir pagal Laisvės kovotojų Teisinį statutą nuteisė. Tik dalį. Likę vaikšto tarp mūsų, nejausdami atsakomybės, kad jų įduotųjų dalis buvo čekistų iššaudyti Lietuvoj trėmimo metu. Kiti žuvo Urale geležinkelio katastrofos metu, dar kiti kalėjimų karceriuose, mirties kamerose, taigoj, tundroj – visose Sibiro platybėse. Kas jie, jei ne žmogžudžiai?

Šaunieji moralistai dūduoja: „Žiūrėkit priekin“. Žiūrim. Dalis plėšikų-okupantų užgrobtos nuosavybės iki šiol nesugrąžinta.

Okupacijos laikais KPSS-nikų šūkis: „Uničtoženije kulakov i litovskich nacionalistov ne tolko dolg, no i čest bolševika“ ( Buožių ir lietuviškų nacionalistų naikinimas bolševikui ne tik pareiga, bet ir garbės reikalas). KPSS-nikai, kuriems suteikiamas „Garbės piliečio vardas“ yra pratęsiama ta pati garbė, įgyta okupacijos metais tremiant ar kitaip naikinant buožes.

Panašu, kad ta „tarybinė dešra“ ir išvelka tą kruviną praeitį į priekį.

Metas atsisakyti sovietinės lektūros, o daiktus, žmones ir reiškinius vadinti tikraisiais vardais.

Nuotraukoje: P. Girdzijauskas

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra