Raudonosios armijos ir NKVD-NKGB žvalgybinės grupės Lietuvoje (1941–1944 m.): paieškos ir tyrimo galimybės

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Ginkluotai kovai prieš nacius Lietuvoje 1941–1944 m., tradiciškai vadinamai partizaniniu judėjimu, šiandieniniai lietuvių istorikai dėmesio beveik neskiria: apsiribojama tik visaliaudinio pasipriešinimo judėjimo koncepcijos kritika.  Daroma išvada, kad vadinamasis Lietuvos partizaninio judėjimo štabas (LPJŠ), t. y. LKP (b) CK, buvo tik priedanga SSRS specialiosioms tarnyboms – Generalinio štabo Žvalgybos valdybai ir NKVD – NKGB padaliniams, užsiimantiems žvalgybine – diversine veikla nacių kariuomenės užnugaryje. Nors sovietinio saugumo tyrimams atgimusios Lietuvos istoriografijoje skiriama daug dėmesio, tačiau 1941–1944 m. laikotarpis „iškrenta“.  Kyla  klausimas, ar tikrai remiantis Lietuvos archyvų medžiaga negalima pasakyti nieko naujo apie sovietinį partizaninį judėjimą?
 Jei LPJŠ tik priedanga, tai kas tikrieji veiklos nacių užnugaryje vadai?Ar Lietuvoje vyko ginkluotas pasipriešinimas nacių okupantams , ar buvo tik sovietų žvalgybiniai- diversiniai veiksmai priešo užnugaryje?
Tarybų Sąjungos specialiųjų tarnybų veikla Lietuvoje 1941 m. vasarą–1944 m. rudenį
Tiriant Raudonosios armijos veiklą,šiame darbe bus bandoma nustatyti, ar Lietuvoje vyko ginkluotas pasipriešinimas nacių okupantams, ar buvo žvalgybiniai – diversiniai veiksmai priešo užnugaryje, ar Lietuvoje buvo palikta žvalgybinių grupių, kokie buvo sovietinių tarnybų veiklos sumanymai ir realybė,ar skyrėsi čekistų ir kariškių uždaviniai, darbo metodai, ar sutapo veiklos rajonai, kas vadovavo veiksmams nacių užnugaryje. Žvalgybinių grupių interesai apėmė visą Lietuvą bei Vileikos rajoną Baltarusijoje, kur  prieglobstį rasdavo į Lietuvą vykstančios grupės, kur iki 1944m. birželio bazavosi Operatyvinė NKVD-NKGB grupė.
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas yra žvalgyba.Pagal darbo metodiką – strateginė, operatyvinė ir taktinė, pagal šaltinius, iš kurių gaunama informacija, – agentūrinė, taktinė (kariškoji), radijo, inžinerinė ir t.t. Operatyvinės žvalgybos sąvoką vartosime kalbėdami apie NKVD-NKGB grupes, kurios naudojosi agentūros teikiama informacija. Tokiu pat būdu informaciją gaudavo kai kurios Generalinio štabo grupės (bent jau būrys “Nr. 14”). Be to, kariškiai ir čekistai naudojo taktinės žvalgybos metodus, todėl tikslinga būtų vartoti operatyvinės-taktinės žvalgybos sąvoką. Šį terminą galima taikyti daugumai aptariamųjų grupių. Išskirti reikėtų J. Vildžiūno grupę, kuri bazavosi Baltarusijoje. Ją tikslingiau vadinti operatyvine grupe, t. y. grupe, kuri palaikė ryšį su Centru, kontroliuojančiu darbą, vietoje apdorojančiu gautą informaciją. Diversinis – žvalgybinis būrys – specialiai veiklai priešo užnugaryje paruošta grupė, aprūpinta ryšio priemonėmis, sprogstamąja medžiaga, gerai ginkluota. Ryškiausias tokio būrio pavyzdys yra būrys “Nr. 14”, bent jau pačioje veiklos pradžioje.
Kalbėdami apie sovietų specialiųjų tarnybų darbuotojus, veikusius nacių užnugaryje, vartosime jų pačių sąvokas. Čekistų ataskaitose vadovybei,   apie partizanus  nekalbama. Jie (NKVD – NKGB darbuotojai, veikę užnugaryje) – operatyvininkai, žvalgai, agentai. Vadovybė juos vadino rezidentais, operatyvininkais, žvalgybinėmis – diversinėmis grupėmis. Apie partizaninį judėjimą ar karą taip pat nekalbama, tėra tik „D“ (diversinė), „T“ (teroristinė) ir „Ž“ (žvalgybinė) veikla priešo užnugaryje. Armijos siųstos grupės save vadino  žvalgais, žvalgybinėmis grupėmis, desantinėmis grupėmis.
To meto dokumentai rodo aiškų čekistinių ir RA grupių atsiskyrimą nuo  partizanų – žmonių nepriklaususių joms. Tokių būrių irgi būta. Pastarieji savo ruožtu čekistus ir RA grupes vadina kaimynais, genštabistais, Alekso įstaigos (kitaip tariant, NKVD – NKGB) žmonėmis. Autorius vartos kuo daugiau to meto sąvokų, kad aiškiau ir greičiau atskirtų vienus nuo kitų.  Tai nėra daroma dirbtinai, nes to meto dokumentai rodo aiškų žinybinį pasidalijimą.
Laukiniais partizanais, vartodami gen. plk. Lotaro Renduličiaus terminą, vadinsime būrius, veikusius savarankiškai ir nepavaldžius Centrui.
Kitomis žinybomis vadinsime karinius ir čekistinius žvalgybos organus, lietuviškaisiais čekistais – LSSR NKVD – NKGB darbuotojus, partiečiais-žmones, pavaldžius LKP (b) CK. Centru vadinsime tiek partiečių, tiek kitų žinybų vadovybę,buvusią SSRS gilumoje.
Darbe bus  stengiamasi pagrįsti prielaidą, kad RA traukiantis, Lietuvoje buvo palikta žvalgybinių grupių; nagrinėjama sovietinio partizaninio judėjimo vadovybės problema, kas turėjo organizuoti veiksmus Wehrmachto užnugaryje – partija ar kitos žinybos; bus stengiamasi atkurti pirminį čekistų veiklos sumanymą, jų veiklą Centre, bus aiškinamasi pirmųjų žinomų RA žvalgybinių grupių sudėtis, veiklos rajonai ir pobūdis; aptariama tarpžinybinė trintis Centre, nagrinėjamas čekistų darbas Lietuvos teritorijoje, daugiausia dėmesio skiriant tarpžinybinių santykių nacių kariuomenės užnugaryje tyrimui, bandoma paneigti LKP (b) CK vadovaujantį vaidmenį, nagrinėjama RA grupių įtaką partiečių veiksmams.Remiantis archyviniais šaltiniais bus mėginama atskleisti tai, ką nutylėjo sovietinė istoriografija.
Žvalgybinio-diversinio darbo pradžia (1940 m. vasara–1941 m. ruduo)
„Jeigu karas rytoj …“
Aiškinantis sovietinio partizaninio judėjimo ištakas Lietuvoje, tikslinga apžvelgti SSRS karinius pasiruošimus 1940 m. vasarą – 1941 m. birželį, Lietuvos teritorijos strateginę reikšmę ruošiantis nešvengiamam karui.
Ar 1941 m. birželį Lietuvoje liko sovietinių žvalgybinių ir diversinių grupių, archyvinės medžiagos nėra, tai tik ieškojimai ir  pamąstymai remiantis istoriografija ir netiesioginėmis archyvinių dokumentų užuominomis.
1939–1940 m. išvadavimų ir savanoriškų įstojimų  dėka, SSRS gavo naujas teritorijas, tarp jų ir Baltijos. Naujosios SSRS sienos nutolo nuo pramoninių bei politinių centrų; uždarytas pavojingas koridorius, ėjęs palei Baltijos jūrą Leningrado link; įsigyti nauji uostai, leidę kontroliuoti Baltijos jūrą. Kita vertus, SSRS 1939–1940 m. įsigijo bendrą sieną su oficialiai agresyviausia to meto valstybe – nacistine Vokietija. Šio fakto tikrai negalima pavadinti „saugumo stiprinimu“.
Kaip visa tai vertino tuometiniai darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos (DVRA) vadai? Generalinio štabo Operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojas, vėliau maršalas A.Vasilevskis teigia, kad „[…] mūsų naujosios sienos iškėlė daug sudėtingų klausimų, saugumo stiprinimo srityje, kurių, deja, nepavyko išspręsti iki karo pradžios“. Kokios problemos turimos omenyje? Pirmiausia geležinkeliai. Bendras Baltijos valstybių geležinkelių tinklas prieš karą sudarė apie 7 tūkst. km (4 km į 100 km2 ) ir daugiau nei 1/3 jų buvo siaurieji. Daug tai ar mažai? Atsakant reikėtų palyginti su Rytų Prūsijos geležinkelių tinklu. Tai padarė Generalinio štabo viršininko pirmasis pavaduotojas Nikolajus Vatutinas 1941 m. vasario mėnesio pranešime: „Pasienio geležinkeliai mažai pritaikyti didelio kariuomenės kiekio išlaipinimui. […] Vokiečių geležinkelis, einantis link Lietuvos sienos, gali praleisti 220 traukinių per parą, o mūsų lietuviškasis geležinkelis, einantis link Rytprūsių tik 84“. Tokia  padėtis netenkino sovietinių karo vadų. Ją reikėjo nedelsiant gerinti. Pagrindinės geležinkelių linijos ėjusios per Lietuvą  iš Rytprūsių Leningrado link.
Svarbiausios plentų magistralės Lietuvoje nurodomos šios: Leningradas–Vilnius, Ryga–Tilžė, Vilnius–Klaipėda. Kaip ir geležinkelių, vyrauja Šiaurės–Vakarų kryptis.
Be to, Lietuvoje nebuvo gynybinių įtvirtinimų, atitinkančių to meto reikalavimus. Nors Lietuvos, kaip ir viso Pabaltijo, reljefas, „[…] palankus gynybai“, tačiau  būsimam karo veiksmų teatrui paruošti reikėjo atlikti daugybę inžinerinių, statybinių, maskavimo darbų.
Dar vienas Pabaltijo ypatumas, kurio nemini sovietinė istoriografija – gyventojų nuotaikos. Čia buvo gausu „nepatikimo elemento“, kurio laikysena, prasidėjus karui, buvo nenuspėjama. Su šiuo „elementu“ dirbo NKVD, o kiek vėliau ir NKGB. 1940 m. SSRS , prisijungdama Lietuvą, gavo sieną su Rytų Prūsija, palyginti silpną geležinkelių ir plentų tinklą, teritoriją, kurią reikėjo paruošti būsimiems karo veiksmams, bei „politiškai nepatikimą elementą“ (t. y. lietuvius), su kuriuo taip pat reikėjo daug „dirbti“.
Ši teritorija įėjo į Ypatingąją Pabaltijo karinę apygardą (YPKA). Kokia buvo jos vieta kariniuose pasiruošimuose? Atsakydami į šį klausimą, pasitelksime DVRA vadovybės operatyvinį planą  „Pasvarstymai apie strateginį Tarybų Sąjungos ginkluotų pajėgų išskleidimą Vakaruose ir Rytuose 1940–1941 m.“ Šis planas keletą kartų buvo keičiamas, o paskutinis variantas pasirodė 1941 m. gegužę.  Viename  iš šio plano variantų nurodoma, kad Šiaurės – Vakarų kryptimi DVRA turėjo laikytis aktyvios gynybos taktikos, nes skleisti pagrindines jėgas prieš Rytų Prūsiją buvę netikslinga: ten daug įtvirtintų rajonų, kovinių veiksmų teatrui paruošti reikėtų daug laiko. Šiaurės–Vakarų krypties gynybinis pobūdis išliko ir paskutinėje plano redakcijoje: „[…] atkaklia gynyba neleisti priešininko prasiveržimo iš Rytų Prūsijos, dengti Rygos ir Vilniaus kryptis“. DVRA vadovybės sumanymu Lietuvos teritorijoje turėjo vykti aktyvi gynyba – pasienio mūšiai, laikini atsitraukimai, kontrsmūgiai ir t. t. Tai neprieštarauja tuo metu tarp kariuomenės vadų  vyravusiai atsakomojo smūgio arba kovos į priešo teritoriją perkėlimo strategijai. Šiame plane iškeliamas trijų strateginių gynybos ruožų klausimas. Pirmuoju turėjo tapti valstybinė siena, o kartu ir Lietuvos teritorija. Be to, kiekvienoje apygardoje numatomi gynybos ruožai.
YPKA gynybos riba ėjo palei senąsias Latvijos, Estijos ir  Lietuvos sienas su SSRS. Generolo pulkininko J. Gorkovo teigimu, „Pamąstymai“ buvo orientuoti į laikiną atsitraukimą, kurio metu: „[…] kariuomenė atsitraukia sudarydama tam tikrą zoną, kurią užima priešas. Išaiškinama priešininko pajėgų sudėtis, planai, pagrindinės ir pagalbinės puolimo kryptys“. Lietuva labai tiko tokio pobūdžio patikrinimui.
Tai yra gynybinis „Pamąstymų“ interpretavimas. Remiantis juo galima teigti, kad likusių žvalgybinių ir diversinių DVRA bei čekistinių grupių prielaida galima. Juk būtent jos turėjo rinkti žinias ir vykdyti diversinius aktus laikinai okupuotoje teritorijoje.
Tačiau yra dar vienas „Pamąstymų“ aiškinimo variantas – puolamasis. Tokią versiją iškėlė ir bandė pagrįsti Viktoras Suvorovas. Jo nuomone, visi kariniai pasiruošimai: naujų teritorijų įsigijimas, kariuomenės traukimasis į vakarinius rajonus, karinių sandėlių bei štabų perkėlimas yra sovietinės agresijos prieš Europą ruošimas.Rusijos istoriografijoje plačiai polemizuojama šiuo klausimu, tačiau nei viena pusė nepateikia tvirtų argumentų.
Kaip ten bebūtų, Lietuvos teritorija bet kokiu atveju turėjo tapti pafronte, bent jau pradiniame karo etape. SSRS specialiųjų tarnybų veikla čia turėjo būti labai aktyvi. Žinių apie kariuomenės žvalgybą nagrinėtoje archyvinėje bei skelbtoje medžiagoje nerasta. Daugiau informacijos yra apie NKVD ir NKGB veiklą, nors duomenų apie 1940–1941 m. „įdarbintus“ agentus nepavyko rasti.
1941 m. birželio 22 d. prasideda Vokietijos–SSRS karas. Ar jis buvo netikėtas? Remiantis P. Sudoplatovu, aukštu tuometiniu NKGB pareigūnu (bent jau Centrui), karas nebuvo nelauktas. P. Sudoplatovo teigimu,  apie kovinę parengtį NKGB Ukrainos, Baltarusijos, Pabaltijo teritoriniams padaliniams, pasienio ir vidaus kariuomenių dalinių, dislokuotų tose teritorijose, štabams bei karinei kontržvalgybai buvo perduoti 1941 m. birželio 18, 19 ir 20 d. Pats P. Sudoplatovas 1941m. birželio 17d. gavo tiesioginius Laurentijaus Berijos – SSRS NKVD vadovo – nurodymus dėl žvalgybinio – diversinio aparato organizavimo karo atveju.
Dar anksčiau (1941 m. gegužės pabaigoje) buvo išleistas BKP (b) CK nutarimas „Apie nuolatinių grupių ir būrių priešininko aviadesanto naikinimui Baltarusijos SSR teritorijoje organizavimą“. Taigi 1941m. birželį Lietuvoje  turėjo pasirodyti naikintojų batalionai.  Jie turėjo likti pasitraukus DVRA ir pradėti partizaninę veiklą. Tačiau  ar apskritai buvo naikintojų batalionų Lietuvoje? Juozas Starkauskas, nagrinėdamas „stribų“ genezę, teigia, kad  šių susibūrimų pradžia – 1941 m. birželio 25 d. Laurentijaus Berijos įsakymas: „Dėl priemonių pafrontėje, kovojant su priešo desantininkais ir diversantais“6 . Jo nuomone, Lietuvoje kūrėsi: „[…] ne naikintojų batalionai, o sukilėlių prieš okupantus būriai“. Nei P. Štaras, nei J. Vildžiūnas, nei kiti sovietiniai autoriai šio nutarimo nemini. Jie mano, kad organizuotas pasipriešinimas prasidėjo 1941m. birželio 22 d., kuomet LKP (b) CK paskelbė  nurodymą „Dėl partinio aktyvo apginklavimo kovai prieš priešo desantininkus, banditus, penktąją koloną“. Vladas Vildžiūnas, tuometinis Šakių apskrities NKGB viršininkas, nemini net šio nutarimo. Jo teigimu, iniciatyvą parodė vietinė valdžia: „Nutarėme sudaryti iš komjaunuolių ir komunistų būrį kovai su galimais priešo parašiutininkų ir buržuazinių nacionalistų išpuoliais“. Vadovauti šiam būriui turėjo pats V. Vildžiūnas, tačiau vargu ar šis būrys ką nors nuveikė, nes jo vadas tą pačią dieną pasitraukė į Kauną.
Iš kovų su Birželio sukilėliais dalyvių atsiminimų matyti, kad nedidelės sovietinio aktyvo grupės steigėsi ir dalyvavo mūšiuose, beje, jos kūrėsi labai chaotiškai. Daugiausia tai buvo būriai, susidarę iš partinio aktyvo komjaunuolių, milicininkų. Veikė be aiškių nurodymų, kartais, jei pavykdavo, susijungdavo su besitraukiančiais raudonarmiečių būriais. Svarbu pažymėti, kad jie nesiruošė likti ir kovoti iki paskutinio kraujo lašo, o visais įmanomais būdais stengėsi pasitraukti į Rytus. Daugiausia jų keliai vedė į šiaurės ir šiaurės – rytų Lietuvą, per Latvijos sieną ir toliau į SSRS.Visa tai aiškiai parodo chaosą, vyravusį karo pradžioje. Sovietinė istoriografija nesistengė to nuslėpti. Netikėtumo faktorius ir jo pasekmės buvo DVRA nesėkmių karo pradžioje paaiškinimas. Tokia padėtis lyg ir sugriauna prielaidą apie likusias grupes – juk nebuvo pasiruošta, nebuvo ryšio tarp dalinių ir žinybų, vyko priverstinis atsitraukimas. Tačiau sunku patikėti, kad be priežiūros liko svarbūs geležinkelių mazgai ir administraciniai centrai, tapę nacių armijų grupės „Šiaurė“, veikusios Leningrado kryptimi, užnugariu.
Apibendrinant kalbėti apie 1941 m. birželį likusias pagal įsakymą žvalgybines – diversines grupes yra keblu. SSRS karinių pasiruošimų pobūdis ir Lietuvos, kaip galimos pafrontės svarba, tokios galimybės neatmeta. Kita vertus, Lietuvoje nespėta suformuoti naikintojų batalionų, kurie Baltarusijoje, Ukrainoje ar vakarinėse Rusijos srityse po DVRA pasitraukimo pradėdavo žvalgybinę – diversinę veiklą. Manoma, kad būtent šie būriai pradėjo  partizaninį judėjimą. Lietuvoje jų nebuvo, o ir veikti galėjo tik mažos, gerai užsikonspiravusios grupės, kurias reikia paruošti iš anksto.
Nesant tvirtų įrodymų apie SSRS specialiųjų tarnybų veiklą pačioje karo pradžioje, galimos tik prielaidos, o tyrimo problema lieka atvira.
1. 2. Kas vadovavo: partija ar kitos žinybos?
Sovietinė istoriografija suformavo nuomonę, kad  visaliaudinis pasipriešinimo judėjimas prasidėjo kartu su karo pradžia, o VKP (b) CK vadovavo nuo pirmųjų jo egzistavimo valandų.
Sovietinė istoriografija didžiulę reikšmę teikia VKP (b) CK direktyvoms (1941 06 29 ir 1941 07 18) dėl veiksmų vokiečių kariuomenės užnugaryje. Tačiau, kaip jau buvo minėta, dar iki karo pradžios NKGB 1-oje valdyboje, kuri užsiėmė užsienio žvalgyba, suformuojamas padalinys žvalgybinių – diversinių veiksmų užfrontėje organizavimui ir koordinavimui. Tarp čekistų, bent jau pačioje šio darbo pradžioje, vyravo nuomonė, kad kuriant žvalgybinį – diversinį aparatą, naudoti reikėtų tik „[…] pasienio ir vidaus kariuomenės žvalgybos valdybos kadrus“. Komunistai, komjaunuoliai, partiniai aktyvistai,  pagrindinė naikintojų batalionų jėga, iškyla vėliau, kartu su 1941 06 29 direktyva. Joje sakoma: „[…] priešo užimtuose rajonuose kurti partizaninius būrius ir diversines grupes kovai prieš ginkluotąsias priešo pajėgas ir partizaniškojo karo plėtimui. Šios veiklos vadovavimui iš patikimų žmonių sukurti pogrindines kuopeles ir įkurti konspiracinius butus, už šį darbą atsakingi pirmieji rajonų sekretoriai“. Vadinasi, pogrindžiui ir kovoms užfrontėje turėtų vadovauti VKP (b) CK. Tačiau juk dar iki šios direktyvos prie NKVD kariuomenės štabo, o ne Komunistų partijos CK žinioje, veikė padalinys kovai prieš vokiečių parašiutininkus. Drįstume teigti, kad ši direktyva tėra tik kompartijos nariams skirtas nurodymas, atitinkantis to meto dvasią – esą partija vadovaujanti viskam.
1941 07 05 specialiu vidaus reikalų liaudies komisaro įsakymu įforminama Ypatingoji NKVD grupė. Jos branduolį sudarė 1-osios NKGB valdybos žvalgybininkai. Reikia pažymėti, kad tai tebuvo oficialus įforminimas, o jos veikla prasidėjo dar prieš karą. Tai tas pats P. Sudoplatovo vadovaujamas padalinys, kuris turėjo organizuoti žvalgybinius – diversinius veiksmus užfrontėje. Ypatingoji grupė turėjo įgyvendinti Josifo Visarionovičiaus sumanymą – sukurti specialųjį partizaniškąjį frontą. Pavelas Fitinas, 3-ojo rango valstybės saugumo komisaras, visą karą vadovavęs 1-ajam NKGB skyriui, teigia, kad „[…] mūsų žvalgai turėjo organizuoti grupes, vadovauti tarybiniams patriotams, vykdyti partizaninį karą, tuo pačiu metu užsiimti žvalgybiniu-diversiniu darbu, nukreiptu prieš okupantus ir jų sąjungininkus“. Ypatingoji grupė buvo tiesiogiai pavaldi NKVD vadovui L. Berijai. Pagrindinis jos uždavinys – „[…] plėsti diversinį karą okupuotoje teritorijoje, pafrontės ruože ir giliame priešo užnugaryje“. Pažymėtina, kad apie partizaninį karą nekalbama, o minimos tik  diversijos. Tokia tendencija tarp čekistų išsilaikė per visą karą.
Ypatingosios grupes sudėtyje veikė 4-ieji  NKVD skyriai (iki 1941 08 26 – Operatyvinės vietinių saugumo organų grupės). Jų užduotys:
– Ryšių su būriais, esančiais vokiečių užnugaryje, užmezgimas.
– Agentūrinės ir kariškosios (āīéńźīāīé) žvalgybos organizavimas.
– Nustatyti galimus kelius partizanų būriams permesti.
– Aprūpinti partizanų būrius.
Vadinasi, vietiniams padaliniams vadovauti turėjo ne Kompartijos Centrinių komitetų sekretoriai, o NKVD–NKGB darbuotojai.
Koks buvo partijos vaidmuo? Atsakydami į šį klausimą , paminėsime vieną faktą. 1941 08 18 VKP (b) CK vyko pasitarimas. Buvo ruošiamas nutarimas, kaip organizuoti kovą  vokiečių kariuomenės užnugaryje . Pasitarime dalyvavo Baltarusijos SSR, Lietuvos SSR, Latvijos SSR, Estijos SSR kompartijų CK atstovai, L.Berija, Merkulovas ir kt. Jame priimta 1941 08 18 partinė direktyva. Tačiau realus vadovavimas dar kartą perduotas: „[…] NKVD–NKGB organams“. Partijai atiteko tik autoritetingo išorinio vadovavimo ir kadrų tiekėjos vaidmuo. Direktyva gan aiškiai tai nusako, nors kitų žinybų vadovavimo nemini: „[…] partinės organizacijos, asmeniškai vadovaujamos pirmųjų sekretorių, turi išskirti partizaninio judėjimo formavimui ir vadovavimui patyrusius, kovingus ir iki galo mūsų partijai ištikimus draugus. […] VKP (b) CK reikalauja, kad partinių organizacijų vadovai asmeniškai vadovautų kovai vokiečių kariuomenės užnugaryje, asmeniniu pavyzdžiu įkvėpdama kovotojus“. RA, organizuojant veiksmus vokiečių užnugaryje, nelaukta CK direktyvų. Šiaurės–Vakarų fronto (kuriame organizuoti žvalgybinę-diversinę veiklą pradėta anksčiausiai) Karo taryba 1941 08 10 priėmė nutarimą dėl 10-ojo Politinės valdybos skyriaus sudarymo, kuris užsiėmė „[…] partizaninių jėgų fronto ruože sukūrimo pagreitinimu, vadovaujančių kadrų parinkimu ir ruošimu, ryšių su tais, kurie jau kovoja užnugaryje užmezgimu, operatyviniu partizaninių veiksmų fronto ruože valdymu“.
Galima išskirti du būsimų veiksmų užfrontėje aspektus – masinį, (t. y. aiškinamasis darbas, pogrindinių komitetų veikla, atsišaukimų, kitokios spaudos leidimas bei platinimas ir t. t.) ir konkretų žvalgybinį-diversinį darbą. Pirmajam vadovavo kompartija. Antrajam, kuris buvo svarbesnis karo eigai, vadovavo jau nebe partiečiai, o kitos žinybos.
Veiksmų Wehrmachto užnugaryje schemą galima išryškinti Baltarusijos pavyzdžiu. Sakoma, kad „[…] pagal VKP (b) CK nurodymą NKVD – NKGB organizavo (1941 m. vasarą–rudenį) 45 žvalgybines-diversines grupes. Jos buvo tas šaltinis, iš kurio pagrindiniai komitetai sėmė vadovaujančius kadrus“1 . Partijos užsakymas ir vadovavimas  kelia abejonių, tačiau schema susidaro aiški: į Wehrmachto užnugarį atsiunčiama nedidelė patyrusių žvalgų-diversantų grupė, prie jos jungiasi vietiniai kadrai, „naikintojų batalionai“, apsupime likę RA kariai ar pabėgę karo belaisviai. Pamažu tai plečiasi ir virsta visaliaudiniu partizaniniu judėjimu.
Reikėtų paminėti čekistinių žvalgų-diversantų kalvę – Atskirąją ypatingosios paskirties motorizuotą šaulių brigadą (AYPMŠB). Šis specialusis dalinys suformuotas 1941 06 272 . Iš pradžių jis vadinosi NKVD Ypatingosios grupės kariniu daliniu. Kadrai buvo renkami iš visų NKVD-NKGB struktūrų, sportininkų, komjaunuolių, Kominterno. Pagal sumanymą į jį turėjo patekti geriausieji – pasiruošę fiziškai ir politiškai patikimi. Šio dalinio kariai turėjo vykti į užfrontę vykdyti žvalgybinių – diversinių užduočių. Pirmąjį pulką sudarė Kominterno kadrai, o antrąjį – vietinis elitas. Šiame pulke kiek vėliau buvo suformuotas lietuviškasis būrys (ėčņīāńźčé āēāīä), apie kurį dar bus kalbama.
Taigi pradinį veiklos užfrontėje etapą galima apibūdinti taip – CK leidžia direktyvas, o realiai vadovauja  kitos žinybos.
1.3 Nekvalifikuoti žvalgai
Pirmaisiais karo mėnesiais Lietuva tapo tolima Wehrmachto užfronte. Ką tuomet veikė lietuviškieji čekistai? Pasitraukę iš Lietuvos NKVD-NKGB darbuotojai susibūrė Kalinino miesto apylinkėse. Kiek atsigavę po patirtų smūgių, čekistai ėmėsi veiksmų, siekdami „[…] kuo greičiau vykti į Lietuvą, kol okupacinė valdžia dar nesustiprėjo“3 .Viena vertus, tokia skuba suprantama – galima lengviau infiltruoti agentūrą į formuojamos administracijos institucijas, geresnės sąlygos konspiracijai, o perėjimas per vis dar nestabilią užfrontę ir judantį frontą lengvesnis. Kita vertus, nebuvo laiko paruošti ir aprūpinti grupes, žmones reikėjo siųsti „aklai“ ,nežinant padėties Lietuvoje.
1941 m. liepą – rugpjūtį iš Kalinino miesto apylinkių išvyksta 6 grupės:
Milvydo grupė (vadas –Antanas Milvydas, Mykolas Deinoras, Jonas Januševičius, Petras Simėnas, Stasys Sutnevičius, Juozas Kastrovicas, Jonas Matulevičius) išvyko 1941 07 31 į Telšių apskritį4;  Godliausko grupė (vadas – Adomas Godliauskas, Vacys Godliauskas, Aleksandras Navickas, Petras Unikauskas, Alfonsas Vilimas) 1941 08 01 – į Kauno5; Šiupinio grupė (vadas – Vincas Šiupinys, Bronius Mikulėnas, Juozas Gvildis, Povilas Žilinskas, Aleksas Liskovas, Vincas Daškevičius, Albertas Slapšys) 1941 08 – į Rokiškio6 ; Vlado grupė (vadas – Vladas Kavaliauskas, Vladas Kirlizas, Kazys Stangerevičius) 1941 08 – į Ukmergės7; Petriko grupė (vadas – Karolis Petrikas, Vaclovas Tamošiūnas, Vincas Keršis, Pranas Kapočius, Balys Jakubauskas, Jekaterina Kolesnikova) 1941 08 – į Marijampolės8; Macevičiaus grupė (vadas – Kazys Macevičius, Bronius Umbras, Antanas Tvėragas, Josifas Vronas, Antanas Knapkis, Anupras Macevičius, Vladas Baronas) 1941 08 išvyko į Šiaulių apskritį9.
Dar trys grupės išvyko iš Mozyrio rajono (BSSR), tačiau fronto linijos neperėjo.
A. Guzevičius nurodo kiek daugiau grupių: „Pagal drg. Merkulovo nurodymą, pirmosiomis karo dienomis žvalgybiniam darbui ir „D“, „T“ veiklos vykdymui, per fronto liniją permesta 12 grupių (sudarytų iš operatyvinių darbuotojų) – iš viso 85 žmonės“. Grupių skaičiaus neatitikimas nėra svarbus, įdomiau, ko siekė čekistų vadovybė, siųsdama žmones? Yra keletas šio sumanymo versijų. Oficialioji, kurią pateikia sovietinė istoriografija, tokia: šie žmonės buvo LKP (b) CK siųsti pogrindžio organizatoriai. A.Sniečkaus manymu, šios grupės: „[…] pasiųstos NKVD linija, buvo nukreiptos pogrindiniam darbui, buvo sudarytos iš NKVD darbuotojų (praeityje pogrindininkų)“. A. Guzevičiaus nuomone, jos „[…] turėjo vykdyti diversinę veiklą, naikindamos geležinkelių tinklą ir tiltus, aerodromus, artilerijos sandėlius, ryšio linijas ir vykdyti „T“ aktus prieš vadovaujančius asmenis Lietuvoje“.
Istoriografijoje suformuotą nuomonę paneigti nesudėtinga – dokumentai aiškiai nurodo šių grupių pavaldumą LSSR NKGB, o ne LKP (b) CK. A. Sniečkaus požiūris atitinka partijos, vadovaujančios ir tik besinaudojančios NKVD linija saviems tikslams, modelį.A. Guzevičiaus aiškinimą šiuo atveju drįstume laikyti patikimiausiu: NKGB grupės turėjusios užsiimti vadovybės sumanymo įgyvendinimu, t. y. žvalgybiniu-diversiniu darbu ir niekuo daugiau.
Kokiais kriterijais buvo atrenkami grupių kadrai? Sąrašai rodo, kad absoliuti dauguma pasiustų čekistų buvo Lietuvos gyventojai. Suprantama, jie turėjo geresnes galimybes įsitvirtinti Lietuvoje nei atvykėliai. Pagal grupių narių iki karo užimamas pareigas sunku įžvelgti dėsningumų – yra NKVD apskričių skyrių viršininkų, operatyvininkų, tardytojų ir t. t. Susidaro įspūdis, kad į jas pateko žmonės,” buvę po ranka”, iš kurių paskubomis suformuotos grupės. Dėsninga tai, jog buvo stengtasi siųsti žmones į savus rajonus, t. y. ten, kur jie buvo dirbę ar gyvenę. Pavyzdžiui, K. Macevičius, buvęs NKGB Šiaulių apskrities skyriaus viršininkas, vadovavo grupei, vykstančiai į Šiaulius; Vl. Vildžiūnas, buvęs NKGB Ukmergės apskrities skyriaus viršininkas, – į Ukmergę ir t. t. Suprantama – žmonės vyksta į savas vietas, kur galbūt liko senų, kovose patikrintų draugų, kur giminės, kurie suteiktų prieglobstį. Kita vertus, savame krašte didesnė tikimybė būti atpažintam, išduotam tiek senųjų draugų, tiek giminių.
Vieną vadovybės sumanymo aspektų atspindi A. Godliausko grupė, tiksliau vienas jos narių Petras Vitulskis. Šio žmogaus grupės sąraše nėra, tačiau jį mini J. Vildžiūnas, P. Vitulskis „[…] buvęs Lietuvos policininkas, kuris ypač talkino tarybų valdžios organams 1940-1941 m., bet pasitikėjimo nekėlė“. Buvusio policininko ir sovietinės santvarkos talkininko įtraukimą galima suprasti kaip bandymą įsiskverbti į Lietuvos  administracijos organus, naudojantis naujajai Lietuvos valdžiai „patikimu“ asmeniu. Tačiau iš šio sumanymo nieko neišėjo, nes, anot J. Vildžiūno, grupė buvo išduota būtent šio aktyvaus talkininko.
Ką galima pasakyti apie pirmųjų žvalgų-diversantų paruošimą dirbti Lietuvoje? Didžioji jų dalis – buvę pogrindininkai, kuriems, atrodytų, grįžimas po metų pertraukos į nelegalų darbą neturėjo sudaryti keblumų. Tačiau pogrindžio sąlygos Smetoninio režimo laikais ir nacių okupuotoje Lietuvoje labai skyrėsi. Visų jų darbo stažas saugumo ir vidaus reikalų organuose nedidelis – daugiausia metai. Grupių nariai čekistinius dokumentus gavo tik 1941 m. pradžioje15. Taigi oficialiai NKVD-NKGB darbuotojai jie buvo tik pusmetį. Diversiniam-žvalgybiniam darbui jų tikrai niekas neruošė. Tai tebuvo bandymas pasinaudoti nekvalifikuotais, bet gana politiškai patikimais kadrais.
Apie pirmųjų grupių veiklą žinių labai nedaug. Apie jų atvykimo į Lietuvą aplinkybes informacijos pateikia nepublikuoti Vl. Vildžiūno atsiminimai. Pasak autoriaus, juos „[…] liepos gale iš Kalinino sunkvežimiais išvežė į Velikije Luki, iš viso 60 žmonių. Rugpjūčio 5 d. kariuomenės štabo padedami išeiname per frontą“, „[…] prie Dauguvos, mūsų būrys ėmė staigiai mažėti, vieni pasuko daugiau Latvijos pusėn, kiti Lietuvos“. Iš Mozyrio rajono siųstos grupės grįžo neperėjusios fronto linijos.
Patekę į Lietuvą čekistai buvo išsklaidyti, išduoti arba pasidavė patys. LYA LKP dokumentų skyriuje esanti Literinė byla Nr. 4 (objektas: 1941–1945 m. Tėvynės karo partizanai) pateikia skurdžių žinių apie pirmųjų grupių baigtį. Išdavikų būta visose grupėse. Vl. Vildžiūno grupėje: „[…] Vl.Kavaliauskas  – provokatorius, dirbo gestape, K. Stankevičius  – tėvynės išdavikas“; Petriko grupėje: „[…] Kolesnikova Elena – areštuota Kauno gestapo.“ ir t. t. Anot 1945 m. čekistų turėtų duomenų, ištikimiausia partijai ir tėvynei pasirodė Šiupinio grupė, kurios keturi nariai: „[…] nusižudė, nes pateko į policijos apsuptį“20.
Kadangi nei apie šių grupių veiklą, nei apie jų žūtį tikslių duomenų nėra, pasakyti galima tik tiek, kad vadovybės sumanymas nebuvo įgyvendintas.
Apie objektyvias nesėkmės priežastis – pasiruošimo, aprūpinimo, kvalifikacijos stoką jau kalbėta. Nereikėtų pamiršti žmogiškojo faktoriaus – čekistų požiūrio į tokius „žygius“ bei jų nuotaikų. Šiam faktoriui nagrinėti yra įdomios medžiagos. Pirmiausia, tai Vl.Vildžiūno ataskaita, neskelbti bei publikuoti atsiminimai. Šie šaltiniai parašyti skirtingu laiku. Palyginus juos galima matyti, kad laikui bėgant ir keičiantis politinei situacijai, autoriaus atmintis tolygiai silpo. Ką galima pasakyti apie Vl. Vildžiūno ataskaitą? Ji skirta ne A. Sniečkui, LPJŠ viršininkui, visų Lietuvos partizanų vadui, o tiesioginiam viršininkui – A. Guzevičiui. Taigi 1944 m. vasarą Vl. Vildžiūnas dar gerai žinojo čekistinę priklausomybę. Ataskaitoje teigiama, kad „[…] siunčiant grupę jokių užduočių ir nurodymų neduota, buvo nurodyta veikti pagal aplinkybes. Ginklų negavome, išskyrus asmeninius pistoletus. Dėl prasto pasiruošimo nuotaika buvo bloga. Kai kas neturėjo jokio noro vykti į priešo užnugarį, tačiau su tuo niekas nesiskaitė“.
Tipiškas propagandinis partizaninio gyvenimo vaizdelis: “kariai be milinių” kovoja prieš nematomą priešą. Ypač į akis krenta kontrastas tarp “partizaninio gyvenimo sunkumų” ir tvarkingos kovotojų aprangos bei glotniai nuskustų veidų
Nuotraukoje: Tipiškas propagandinis partizaninio gyvenimo vaizdelis: „kariai be milinių“ kovoja prieš nematomą priešą. Ypač į akis krenta kontrastas tarp „partizaninio gyvenimo sunkumų“ ir tvarkingos kovotojų aprangos bei glotniai nuskustų veidų

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra