Raudoni

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Mūsų tautos laisvė, tai saulėtas džiaugsmas, kurio šimtmečiais troško mūsų seneliai, besiilsį kapuose. Mes esame tie laimingieji, kurie tautos laisvę apvainikuosim gražiu ir didingu paminklu.(Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komitetas)

Tačiau žodžius „mes“ ir “laisvė” kiekvienas supranta savaip. Štai Marius Ivaškevičius, parašęs romaną „Žali“ („Tyto alba“, V., 2002), kovotojams už tautos laisvę pastatė savo “paminklą”. Anotacijoje ant paskutinio viršelio, šalia savo atvaizdo, jis rašo:”Iškasiau jiems ne brolišką kapą, o tik paprastą jaukią žeminę, kurioje jie, tikiuosi, kiek ilgiau pagyvens”. Į tą “jaukią žeminę”, t. y. knygos tekstą, šiame straipsnyje aš nelįsiu – ten tiesiog per daug dvokia. Ta žeminė mane domina tik tuo, kad joje yra istorinės asmenybės, bet, kaip rašo autorius įžangoje, “viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas”, o apie prasimanymus istorijos laikraštyje kalbėti nedera. Todėl apsiribosiu knygos anotacija, įžanga ir straipsniu “Meno pauzė” “Šiaurės Atėnuose”, kur M.Ivaškevičius kalba savo, o ne romano veikėjų lūpomis. Norėdamas įrodyti, kad knygą aš vis dėl to perskaičiau, paminėsiu tik vieną epizodą, kur romano veikėjas Jonas Žemaitis, perskaitęs savo bylą, sako: ”Kažkas perrašė mano gyvenimą. Nieko ten mano nėra”. Į tai superintelektualu pavaizduotas tardytojas atsako: “Vienas šiknius visą tai perrašė. Tavo čia nieko nėra”. Tenka sutikti su autoriumi, kad jam “patinka žvelgti į save kritiškai ir su lengva ironija” (“Meno pauzė”). Antra vertus, knygos kontekste žodis “šiknius” praranda niekinamąją prasmę, o įgyja simbolinę, nes aukščiau veikėjų užpakalių “problemų” romane pakylama labai retai.
Šią “jaukią žeminę” M.Ivaškevičius sukurpė “ketverius metus su didžiausia pagarba tyrinėdamas Jono Žemaičio asmenybę“ (“Meno pauzė”). Nežinau, kokius šaltinius tyrinėjo autorius, bet tai tikrai nebuvo autentiškos Juozo Lukšos, Justino Lelešiaus, Liongino Baliukevičiaus, Adolfo Ramanausko, Broniaus Krivicko knygos, partizanų dokumentai, gausūs partizanų spaudos leidiniai, sukurti drėgnose, šaltose, nejaukiose žeminėse. Šie dokumentai tikrai neįkvėptų M.Ivaškevičiaus taip jautriai pažvelgti į partizanų karą iš okupanto pozicijų: ”Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per <b>savo miestą, nes jis tą miestą apgynė</b>. Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti. Aš to ruso vietoje, bet jeigu tik būčiau rusas, apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigt išsigimėlių” (Įžanga) (išskirta A.R. ). Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi. Nesuprantu viena, kodėl šios garbingos misijos vykdymą M. Ivaškevičius patiki vien rusams. Ją puikiai vykdė ir lietuviai – stribai bei sovietiniai intelektualai. Štai, A. Churginas parašė ilgą eilėraštį šia tema išraiškingu pavadinimu “Naikiname juos” (“Tiesa”, 1948 03 18). Visiškai sutinku su M. Ivaškevičium, kad “Lietuva yra margaspalvė ir daugiareikšmė” (“Meno pauzė”). Partizanų kare išdavysčių buvo daugiau negu heroizmo, bent jau gyvų išdavikų kolaborantų tikrai išliko nepalyginamai daugiau negu laisvės kovotojų. Ir kiekvienas iš jų, bei kiekvienas jiems prijaučiantis taip pat turi teisę pasisakyti. Kaip rašo M.Ivaškevičius, “užčiaupti jo mes neturime teisės”(“Meno pauzė”). Demokratinėje šalyje niekas to ir nereikalauja. “Aš nesutinku su tavo nuomone, bet aš atiduosiu savo gyvybę, kad tu turėtum teisę tą savo nuomonę viešai pareikšti”, – pasakė vienas protingas žmogus. Jonas Žemaitis ir kiti partizanai atidavė savo gyvybes už tai, kad kažkoks šiknius įgytų teisę perrašyti jų gyvenimus ir užkabinti jų vardus bei pavardes ant mėšlo krūvos, aplaistytos savo erotiniais kliedesiais, ir taip išniekinti jų atminimą, kaip kadaise jų kūnus niekino stribai ir okupantai. Kaip jau minėjau, įžangoje pareiškęs, kad “viskas, kas čia parašyta yra baisus prasimanymas”, straipsnyje M.Ivaškevičius rašo, kad “knyga nėra monografija, o grožinis kūrinys, todėl kvaila reikalauti faktų tikrumo, nors <b>tokių čia dauguma</b>…” (išskirta A. R. ). Bet kuriuo atveju neabejotina, kad knygoje pateikiami sušaržuoti būtent partizanų vadų – Jono Žemaičio, Juozo Kasperavičiaus, Petro Bartkaus portretai, o genocido vykdytojai – užšifruoti. Tai parodo autoriaus poziciją.
Kyla natūralus klausimas:iš kokių paskatų M.Ivaškevičius parašė šį paskvilį? Jis pats į tai atsako pakankamai išsamiai: “Tikrai ne tam, kad atiduočiau duoklę tėvynei ir įprasminčiau žuvusiųjų atminimą”(Anotacija), nors keliomis eilutėmis žemiau tikisi, kaip jau minėta, kad jo sukurptoje žeminėje žuvusieji “kiek ilgiau pagyvens”. Tokia jau M.Ivaškevičiaus logika! “Ši knyga \…\ užpildo baltąsias Jono Žemaičio biografijos dėmes” (“Meno pauzė”). Kas teisybė, tai teisybė – baltąsias dėmes autorius užtepė raudonais ekskrementais. …”visi jie, kaip ir Jonas Žemaitis, istorijos požiūriu – superžvaigždės, mūsų tautos ženklai, o menas, deja, kaip tik ir minta tokiomis asmenybėmis. Toks jau tas menas šlykštus” (“Meno pauzė”), – “lengvai” ironizuoja autorius. Beje, menas šlykštus nebūna, ko nepasakysi apie paskvilių kūrėjus. Meno kūrinys apie istorinę asmenybę skaitytojui turėtų perteikti tos asmenybės ir jos laikmečio dvasią. Štai, B. Sruoga taip užpildė Vytauto Didžiojo baltąsias biografijos dėmes, arba Just. Marcinkevičius – karaliaus Mindaugo, kad mūsų šiandieniniai istorikai neatsistebi jų įžvalgomis. M. Ivaškevičiaus “įžvalgomis”susidomės nebent psichiatrai, kadangi tik jie galėtų paaiškinti, kodėl ant gražiausios, daugelio žmonių kūrybinių pastangų pareikalavusios naujo pastato sienos koks nors šiknius būtinai iškeverzos rusišką keiksmažodį, arba ant istorinio paminklo paliks, pvz., tokį įrašą: “Čia buvo MI, 2002 m.” Ir tikės, kad prisidėjo prie tų objektų kūrimo proceso.
Be reikalo autorius viliasi, kad, jei būtų šią knygą išleidęs savo gimimo metais (1973), jis būtų tapęs “geriausiu atveju – politinis kalinys”. Mano galva, veikiau – kriminalinis. Ir neverta teisintis: “Aš nuoširdžiai gerbiu ir politinius kalinius, ir partizanus, ir tremtinius, nes ir mano šeimai teko pabūti amžino įšalo žemėje…” (“Meno pauzė”). Deja, žmonės – ne paukščiai, kurie savo lizdų neteršia. Nereikėtų M. Ivaškevičiui kaltinti ir savo oponentų, kad jie savinasi Lietuvą, kaip kokią smėlio dėžę, kadangi pats, pagal kietas sovietmečio tradicijas, pasisavino teisę kalbėti visos savo kartos vardu: “”Nerasite nei vieno trisdešimtmečio…” Tiesa, kartais jis imasi atstovauti tik savo “kartos mąstantiems žmonėms” (“Meno pauzė”). Prieš penketą metų turėjome tokį kandidatą į Lietuvos prezidentus, kuris kalbėjo “visų protaujančiųjų” vardu. Kiek pamenu, jis nesurinko net vieno procento rinkėjų balsų. Ir visai nerimtai skamba pasiaiškinimas, kad kitas šio karo puses “savuose romanuose jau išnaudojo teisingi rašytojai” (“Meno pauzė”). Manau, tiesiog nepadoru ironizuoti, kad ”Lietuvoje yra tiek daug Lietuvos partizaninio karo specialistų. Pasirodo, ne tik krepšinį visi išmanome”. Kelerius metus Jono Žemaičio asmenybę tyrinėjęs žmogus negali nežinoti, kad okupantas, naudojęs principą “kas ne su mumis, tas prieš mus”, supriešino Lietuvos žmones. Todėl savo kailiu išgyvenę tą laikmetį “partizaninio karo specialistai” labai jautriai reaguoja į visas insinuacijas šia tema. O M. Ivaškevičiui atrodo, jog jie tiesiog nesuvokia, “kad patriotizmas, meilė Tėvynei taip pat modernėja” (“Meno pauzė”). Deja, knygoje “Žali” nei “senamadišku”, nei “moderniu” patriotizmu net nekvepia, tuo labiau meile Tėvynei.
Man atrodo, kad M. Ivaškevičius savo žeminėje, pardon, knygoje į šiuolaikinę meninę formą gana tiesmukiškai įvilko pastarąjį dešimtmetį kai kurių “iškilių” (iškilusių sovietmečiu) asmenybių visuomenei peršamas nuostatas: “patriotai – idiotai” ir “visi – kolaborantai, visi – rezistentai” , bei iš “vyresniojo brolio” pasiskolintą – “banditus – skandinti išvietėje”. Šios nuostatos, matyt, visiškai atitinka Rašytojų sąjungos ir knygos leidimą parėmusio LR Kultūros ir sporto rėmimo fondo narių pažiūras. Nenuostabu: dauguma jų sovietmečiu (pagal seną anekdotą) buvo įlipę į š… ir jaukiai jame jautėsi. Todėl jie pasistengė skubiai išversti šį paskvilį į užsienio kalbą ir pristatyti Frankfurto knygų mugėje.
Žiūrėkite, mes sugebame ne tik žydus šaudyti, bet ir tyčiotis iš savo tautiečių, sumokėjusių savo gyvybėmis už mūsų laisvę. “…durkite pirštu į knygą ir parodykite, kur konkrečiai tos patyčios” (“Meno pauzė”), – prašo autorius. Šiam prašymui išpildyti nereikia ieškoti sakinio, puslapio ar skyriaus, pakanka, kaip ir suformulavo autorius, durti pirštu į knygą, kurioje patyčios prasideda jos įžanga ir baigiasi anotacija.
Deja, M. Ivaškevičius šioje srityje nėra novatorius. Mūsų “gyvasis klasikas” S. G. be “š…” neparašo nei vieno savo begalinio serialo “Šiaurės Atėnuose” puslapio, kur nepraleidžia progos “Dviračio žynių” stiliumi įgelti prof. V. Landsbergiui ir netgi jo žmonai. “Niekinti savo didžiuosius žmones – stiprių tautų bruožas”, – pasakė kitas protingas žmogus. Tuo ir pasiguoskime.
Ir pasiruoškime naujiems siurprizams. M. Ivaškevičius, pasirodo, žino Donelaitį, Daukšą, Radvilaitę, šv. Kazimierą, Sirvydą, Strazdą, Baranauską, Maironį, Brazdžionį ir kurpia naujus “šedevrus”, kurie, kaip jis žada “oponentus… vėl privers krūpčioti” (“Meno pauzė”).

Voruta. – 2003, liep. 26, nr. 14 (536), 3, 4.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra