Rašytojų sąjungos vadovas Antanas A. Jonynas: “Norėtųsi, kad patys rašytojai būtų aktyvesni”

Autorius: Data: 2015-04-22, 09:26 Spausdinti

Evgenios Levin nuotrauka

Šių metų balandžio mėnesį įvykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime dar vienai ketverių metų kadencijai šios organizacijos pirmininku išrinktas poetas Antanas A. Jonynas. Jam ir uždavėme keletą klausimų apie Rašytojų sąjungos vadovo patirtį, lūkesčius ir rašytojo padėtį šiandien.

Esate perrinktas Rašytojų sąjungos vadovu dar vienai kadencijai. Kuo džiaugiatės per tuos ketverius metus labiausiai?

Sunku atsakyti į tą klausimą konkrečiai, nes darbus, kurie būtų esmingai pakeitę mūsų literatūros lauką ir pačią Rašytojų sąjungos veiklos erdvę, nelengva išvardyti.

Tai, ką rašytojai rašė, tą jie ir rašo, kokie veiksmai organizacijoje vyko, tokie jie ir vyksta. Esmingai pakeisti nelengva, nes ne viskas priklauso nuo norų ar užmojų. Norint kai kuriuos darbus atlikti, reikalinga ir kitų, kur kas galingesnių institucijų parama. Kol kas tos paramos niekas neskuba suteikti.

Aš kalbu apie tokius dalykus kaip kūrybos namų projektas, kurį tikrai norėjosi daugiau pastūmėti į priekį, kūrybinių rezidencijų reikalus. Šitie dalykai juda, bet labai pamažėle. Kol kas tokių realių, apčiuopiamų rezultatų, kuriais galėtume pasigirti, nelabai ir yra.

O darbai, kurie yra kasdieniai, tai – Rašytojų sąjungos projektai, jie buvo sėkmingai vykdomi. Žinoma, ir tarp tų kasdienių darbų buvo gražių. Sakykime, būta tarptautinių bendravimo projektų. Pavyzdžiui, su ukrainiečių, baltarusių, lenkų rašytojais, bendros dirbtuvės Slucke, Lvove, iš dalies dar prisidėtų projektai su Karaliaučiumi ir latviais, tai, mano supratimu, vienas iš sėkmingesnių svarbių dalykų, ką Rašytojų sąjunga ir turėtų daryti. Tokio regioninio bendravimo projektai smarkiai pastūmėti į priekį. Būtent – plėsti rašytojų ryšius su aplinkinių ir tolimesnių šalių rašytojais, taip pat rūpintis, kad ir mūsų literatūra sklistų plačiau.

Tai nėra paprasta, nes sudominti užsienio leidėjus lietuvių, nedidelės tautos, literatūra – sunkus dalykas. Bet būtent šia kryptimi norėčiau ir ateinančioje kadencijoje eiti. Juoba kad atsiranda gana dėkingų projektų, kurie gali tai paskatinti.

Lietuva bus 2017 metų Leipcigo knygų mugės viešnia, 2018 metais kartu su kitomis šalimis bus Londono knygų mugės viešnia. Žinoma, su kitomis šalimis turėtų būti užmegzti ryšiai ne tik tarp literatūrų, bet ir pačių rašytojų. Tai būtų viena iš tokių išryškėjusių pastaraisiais metais veiklų.

Kitas dalykas, kuris irgi tam tikra prasme siejasi su tuo, kas bandyta daryti. Siekiame rengti ne tik bendras kūrybines dirbtuves, bet ir sukurti rezidencijų programą bei rezidencijų erdves. Mes esame bene vienintelė valstybė Europoje, kuri neturi Rytų Europos rezidencijų programos, kur galėtų atvykti mūsų literatūros vertėjai, rašytojai, besidomintys Lietuva, ir galėtų dirbti Lietuvoje, taip atrasdami daugiau bendrystės su mūsų šalimi.

Pakalbėjome apie tarptautinius ryšius. O kas nuveikta ir ką dar gali nuveikti Rašytojų sąjunga šalies viduje?

Kalbant apie vidaus dalykus, daug kas buvo daroma pernelyg nesireklamuojant. Gal tai irgi pastarųjų metų klaida, kad nelabai tuos darbus viešinome. Jie buvo atliekami, o visuomenė apie tai nelabai žinojo.

Pavyzdžiui, vyko programa „Skaitymo valandos“. Jos metu mūsų rašytojai važinėjo daugiausia po Vilnijos kraštą, čia esančias mokyklas. Juk lituanistinis, filologinis, kultūrinis švietimas vykdomas ne vien tik lietuviškose, bet ir tarp tautinių mažumų. Buvo juntamas žmonių susidomėjimas. Na, o rašytojai prisidėjo prie tokio darbo kaip Vilniaus krašto žmonių kultūrinė integracija į bendrą mūsų visų visuomeninį kultūrinį vyksmą.

Rašytojų sąjunga daug dirbo ir su jaunaisiais kūrėjais. Tęsė moksleivių akademijų veiklą. Per daugelį metų ši veikla padėjo atrasti rašytojų, kurie jau yra išleidę ir knygų, ir turi nemenką gerbėjų būrį.

Kiek žinau, vyko ir atminimo įamžinimo darbai – memorialinė lenta ant Rašytojų sąjungos sienos, skulptūrinė kompozicija, skirta poetei Juditai Vaičiūnaitei…

Labai džiaugiamės, kad kartu su Seimo rūmų kanceliarija pavyko ant mūsų rūmų sienos pakabinti lentą, kuri primena, kad daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus būtent šiuose rūmuose vyko vieni pirmųjų ir svarbiausių Sąjūdžio steigimosi posėdžių.

Pati Rašytojų sąjunga turėtų užsiimti rašytojo kūrybos sklaida ir jo atminimo įamžinimu. Tokių dalykų truputį per mažai, bet nei fizinių, nei finansinių pajėgų irgi beveik nėra.

Įamžintas Juditos Vaičiūnaitės atminimas, dabar tikimės pastatyti atminimo ženklą Sigitui Gedai, bus dar ir daugiau tokių iniciatyvų. Dar vienas netolimos ateities darbų pasirūpinti kai kurių rašytojų kapais, ypač artėjant Vėlinėms, nes yra tokių kūrėjų kapų, kurie pernelyg apleisti. Čia jau nereikia didelių investicijų, tiesiog skirti šiek tiek laiko ir pastangų.

Norėtųsi daugiau rūpintis ir gyvaisiais rašytojais… Bet sąjunga vienija arti keturių šimtų narių, tiesiog nespėjame. Neužtenka dėmesio kiekvienam kūrėjui. Norėtųsi jo daugiau skirti. Rašytojo darbas yra ne tik nelengvas, bet ir labai menkai apmokamas. Yra tikrai sunkiai besiverčiančių rašytojų. Norėtųsi labiau pasirūpinti jų buitimi arba tiesiog gyvenimu…

Kartais užtenka žmogiško dėmesio, o kartais reikia ir materialių dalykų, kuriems įgyvendinti, deja, mūsų išteklių nepakanka.

Ar per tuos ketverius metus, kai buvote Rašytojų sąjungos vadovas, daugiau bendraujate su pačiais rašytojais?

Aš asmeniškai tikrai norėčiau, kad bendrautume dar daugiau. Man pačiam kartais pritrūksta laiko, kad spėčiau parodyti dėmesį, bet kiekvienas narys gali rodyti iniciatyvą – mano durys atviros, ateikite, kalbėkimės. Jei yra problema, spręskime ją kartu. Kartais net ir labai sunkias problemas pavyksta išspręsti.

Kalbant apie iniciatyvas. Netgi vykdant finansiškai apmokamus projektus, kartais sunku pritraukti, susirasti žmonių, kurie už atlygį, tegu ir nelabai didelį, imtųsi kartu dirbti.

Tarkim, rengiant vieną didžiausių Rašytojų sąjungos kartu su Rašytojų klubu organizuojamų renginių – „Poezijos pavasario“ festivalį, didžiausia problema yra ne renginių stoka, pastarųjų rengiama su kaupu, bet sunkiausia atrasti rašytojų, sutinkančių vykti į mažesnius miestelius, regionus. Tiesą pasakius, ne viskas priklauso nuo Rašytojų sąjungos administracijos. Norisi ir didesnio pačių rašytojų aktyvumo.

Rašytojas, žinoma, yra individualistas, jo darbas – rašyti. Visi asmenybės, daugiau ar mažiau vienišiai, turi ir savo darbus, kuriais bando užsidirbti pragyvenimui, dažnai jiems patiems ne taip jau paprasta rasti laiko.

Esame anksčiau kalbėję apie rašytojo balso girdimumą visuomenėje. Tada kalbėjome, kad jo beveik nesigirdi viešumoje. Ar kas nors pasikeitė per tuos porą metų, atsirado bent slinktis į kurią nors pusę?

Dabartinės visuomenės raida yra tokia, kad rašytojas jau nebėra išskirtinė asmenybė. Visuomenės balsą bei nuomonę reiškia ir formuoja visažinė žiniasklaida. Ji aiškina masėms, kas yra svarbu, pasako, kas reikšminga, apie ką reikia kalbėti, kurios asmenybės vertos dėmesio.

O rašytojo žodis kiek kitoks, eina gelmėn, jis gali užčiuopti subtilesnių virpesių, bet tai jau kreipimasis ne į plačiąją auditoriją, o į asmenį. Rašytojas kalba kaip asmenybė asmenybei.

Žinoma, kai kurių įvykių fone rašytojo balsas svarbus. Praėjusių metų pradžioje, dar tik įsibėgėjant įvykiams Ukrainoje, rašytojai surengė palaikymo renginį, ir tokios manifestacijos yra svarbios ir matomos. Ir netgi išgirstamos. Tačiau tikėtis, kad rašytojo balsas gali daug pakeisti viešajame sektoriuje ar politikoje, būtų pernelyg naivu. Istorija parodė, kad netgi didžiausios pasaulio asmenybės, pareiškusios savo nuomonę tuo ar kitu visuotiniu klausimu, negali pakeisti kokio nors kvailo politiko žingsnio.

Na ir klausimas pabaigai: ko labiausiai tikitės iš ateinančios kadencijos Rašytojų sąjungos vadovo poste?

Turiu daugybę gražių, svarbių idėjų (juokiasi). Kadangi tų gražių, svarbių idėjų turėjau ir prieš ketvertą metų, ir tikrai ne visas jas pavyko realizuoti, todėl nelabai norėčiau konkrečiai įvardyti. Nebent vieną dalyką, kuris labai neduoda ramybės – literatūrinis vyksmo fone nepakankamai dėmesio skiriama vaikų literatūrai. Ir būtent dėl jos refleksijos norėtųsi kai ką nuveikti per ateinančius metus.

Klausinėjo Antanas Šimkus

Bernardinai.lt

 

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra