Rašytojas Virgis Šidlauskas: „Pasimokykime iš vaikų nuoširdaus smalsumo“

Autorius: Data: 2019-06-02 , 10:39 Spausdinti

Rašytojas Virgis Šidlauskas: „Pasimokykime iš vaikų nuoširdaus smalsumo“

www.voruta.lt

Virgis Šidlauskas, su didžiule energija įsiveržęs į vaikų literatūrą (jo pirmoji knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ pretendavo tapti 2017 metų knyga vaikams), jos nestokoja ir toliau: ir rašydamas knygas vaikams, ir dalyvaudamas susitikimuose su vaikais. Daug keliaujantis autorius sako, kad šiais laikais vaikai skaito daug ir labai noriai, o tie, kurie neskaito, gal tiesiog dar neatrado savo knygos. Kokias knygas rašytojas skaito savo dukrai? Ar rašytojo galima klausti, kokia jo knyga pati mėgstamiausia? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų pokalbyje su vaikų knygų autoriumi Virgiu Šidlausku.

Dalyvaujate daugelyje susitikimų su vaikais mokyklose. Ar nebus liūdna vasarą, kai mokyklos ir vaikai atostogaus?

Manau, tai bus naudinga visiems. Nerasi geresnės progos pailsėti, persikrauti, surūšiuoti jau esamus įspūdžius ir pasiruošti naujiems. Prisiminkit saulę, vandenį, gerą orą ir sutiksit, kad nėra geresnio meto už vasaros atostogas. Be to, to tai laikas, kai gali ne tik nesukti galvos dėl daugumos nuobodžių dalykų, bet ir tuo pačiu apmąstyti naujus planus, įgyvendinti naujas idėjas.

Ko labiausiai iš susitikimų su vaikais pasiilgsite?

Entuziazmo, per kraštus besiliejančios energijos ir nuoširdaus smalsumo. Kartais to pritrūksta kasdieniame gyvenime ir būna puiku, jei gali iš vaikų viso to pasisemti.

Ar vaikai skaito knygas? Ar tik būna įlindę į telefonus?

Sunku viską absoliutinti. Yra ir tokių, ir tokių. Tačiau prieš leisdamasis į keliones pas vaikus nuolatos girdėjau tik neigiamus atsiliepimus. Kad šiais laikais vaikai visai neskaito, niekuo nesidomi, niekas jiems nerūpi, nei kiemo žaidimai, nei jokie nuotykiai, tik išmanieji telefonai. Nežinau, ar tie, kas taip kalba, yra susidūrę tik su blogais pavyzdžiais, ar sako tai, kas girdėta viena ausimi ir nesiremia asmenine patirtimi, tačiau aš pamačiau visai kitokį vaizdą. Vaikai skaito daug ir labai noriai. Neprisimenu, kad man būnant vaiku bendraamžiai būtų buvę tokie aktyvūs skaitytojai, kokie yra dabartiniai vaikai. Ir, ko gero, prie to daugiausiai prisidėjo ne tik skaitymo skatinimo programos, bet ir sąmoningi tėvai, rūpestingi mokytojai ir tikrai nuoširdžiai savo darbą dirbantys bibliotekų darbuotojai.

O pats kokias knygas skaitėte vaikystėje?

Skaičiau daug ir įvairių knygų. Kai kurios marino nuoboduliu, kitoms tuo metu dar buvau per jaunas. Dar kitos guodė ir žavėjo arba skatino svajoti ir atrasti drąsos susidūrus su naujais iššūkiais. Bet labiausiai mėgau nuotykius, mistiką, negirdėtas šalis su savom legendom, fantastiką ir gerą humorą. Gal todėl iki ašarų juokiausi skaitydamas Vytauto Petkevičiaus „Kodėlčių“, Vytauto Misevičiaus „Danuką Dunduliuką“, Gerhardo Holco-Baumerto „Alfonsą Bailių“ arba gniaužė kvapą leidžiantis į nuotykius su Otfriedo Preusslerio „Plėšiku Hocenplocu“, Astridos Lindgren „Mijo, mano Mijo“ ir Howardo Pyle’o „Robino Hudo nuotykiais“.

Kokias knygas skaitote savo dukrai? Ar ji auga kaip rimta knygų mylėtoja?

Stengiuosi skaityti įvairias. Nuo šiuolaikinių autorių iki klasikos, nuo to, kas mėgstama dabartinių vaikų iki to, kas žavėjo mane patį. Šaunu prisiminti ir naujai pažvelgti į savo vaikystės knygas. Paskutinė šiuo metu skaityta knyga – seniai, dar 2001-aisiais metais išleista, Pauliaus Juodišiaus „Tvinklio laikrodukas“. Be galo linksma, gero humoro kupina knyga. O istoriją apie Špinkelgriūberį skaičiau juokdamasis iki ašarų.

Kaip pasirinkote rašytojo kelią?

Dar nežinia, kas ką čia pasirinko (šypsosi).

Pasirodė jau ketvirtoji Jūsų parašyta knyga – „Ulfas ir povandeninis miestas“. Ar rašytojo galima klausti, kokia jo knyga pati mėgstamiausia?

Labai sunku pasakyti. Kas prieš pora metų atrodė puiku, po kiek laiko ima atrodyti visai kitaip. Tada galvoji, kad dar buvo galima kažką taisyti, keisti ir panašiai. Bet tai natūralu. Keičiamės mes, keičiasi mūsų požiūriai, vertybės, vadinasi, ir tekstai privalo keistis. Todėl geriausią ir mylimiausią knygą dar tikiuosi parašyti ateityje. O iš to, ką esu parašęs iki šiol, ko gero, smagiausia prisiminti Ulfą ir jo stebuklingą barzdą, nes juk nuo to viskas ir prasidėjo.

Kodėl nusprendėte rašyti vaikams?

Jei ne dukra, ko gero, nebūčiau į tai įsitraukęs. Bet galvoju, jei jau taip atsitiko, vadinasi, ne veltui. Niekas neatsitinka šiaip sau.

Ne tik rašote, bet ir muzikuojate. Esate vaikų rašytojų grupės narys! Kaip gimė šį grupė?

Festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“ vėlavo mano knygos pristatymas, todėl turėjau šiek tiek laiko. O prieš pat renginį su vaikų rašytoju Tomu Dirgėla kalbėjomės, jog būtų įdomu pamėginti sukurti muzikinį duetą. Netikėtai jam prisijungus ant scenos, pradėjome improvizuoti ir mums visai neblogai pavyko. Žiūrovai šypsojosi ir plojo, todėl nusprendėme, kad būtinai reikia įgyvendinti šią idėją. Vėliau prie mūsų prisijungė vaikų literatūros agentas ir rašytojas Benas Bėrantas, grojantis bosu. O prieš antrą „Vaikų Kalėdų salos“ festivalį – ir vaikų bei paauglių rašytoja Kotryna Zylė, grupėje grojanti pjūklu. Galiausiai šį pavasarį mūsų gretas papildė ir senas vilkas, kauko Gugio kūrėjas, multiinstrumentalistas Justinas Žilinskas. Žinoma, viskam reikia nemažai laiko, juo labiau penkių asmenų grupei susirinkti į krūvą ir repetuoti. Tačiau po triukšmingo ir smagaus pasirodymo šį pavasarį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje supratome, kad viską darome teisingai, nes vaikai šėlo kartu su mumis kaip reikiant, lyg tikrame roko koncerte.

Artėja Tėčio diena. Kaip įsivaizduotumėte tobulą tėčio dieną?

Praleistą drauge su šeima.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Kultūra Naujienos ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra