Rašytojas kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas

Autorius: Data: 2020-08-31 , 09:56 Spausdinti

Rašytojas kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas

Kunigas Nikodemas Švogžlys

Kazys Misius, Vilnius, www.voruta.lt

Pernai balandžio 10 d. sukako 100 metų, kai gimė Vilniaus krašto patriotas, publicistas, literatas, eseistas, kraštotyrininkas kun. Nikodemas Švogžlys. Jubiliejus jau paminėtas, tačiau jo gyvenimas ir darbai dar laukia tyrinėtojo plunksnos, o rankraščiai – leidėjų. Šis rašinys – tai kuklus bandymas dar kartą paminėti Milžiną ir jo darbus.

Keletas biografijos bruožų

1899 m. kovo 29 d.(04.10) Trebučių kaime, Švenčionių valsčiuje, Mateušo ir Julijos Švogžlių šeimoje gimė sūnus, kuriam duotas Nikodemo vardas. Be Nikodemo, šioje šeimoje užaugo 3 sūnus ir 2 dukterys. XX a. pr. Švogžlių šeima persikėlė į Rygą, kur jaunasis Nikodemas mokėsi vienoje iš miesto mokyklų. Per Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje pradėjo trūkti maisto produktų. Todėl 1915 m. Švogžlių šeima grižo į gimtuosius Trebučius. 1916-1918 m. Nikodemas jau mokytojauja Švenčionyse ir Strūnaityje, o 1918 m. rudenį stoja į Vilniaus kunigų seminariją.

    Dar 1917 m. Nikodemas pradėjo kurti eiles. Pirmasis jo eilėraštis „ Gyvuok, Tėvyne !“ išspausdintas 1918 metų „Vilniaus kalendoriuje“. Stodamas į seminariją su lenkų dėstoma kalba, N. Švogžlys tos kalbos veik nemokėjo, o trečiame kurse jau buvo pirmūnas, giriamas seminarijos profesorių už gerai atliktas namų užduotis, referatus.

     Kai 1919 04 19 lenkų kariuomenė įsiveržė į bolševikų valdomą Vilnių, klierikai lenkai ant sutanų užsikabino baltus erelius. Kai kurie iš jų apsirengė net lenkų legionierių mundurais. Romantiškos sielos lietuvį N. Švogžlį tai žeidė ir skaudino. Jau ne kartą pasitaikė susikirsti su prolenkiškos orientacijos bendramoksliais.

     1920 10 09 sulaužiusi Suvalkų sutartį L. Želigovskio vadovaujama kariuomenė užėmę Vilnių. Lenkai džiūgavo, o seminarijos profesorius kun. Petras Kraujalis Rasų kapinėse laidojo per šį puolimą žuvusius lietuvių karius. Laidotuvėse taip pat dalyvavo bei giedojo ir klierikas N. Švogžlys.

     Mokydamasis Vilniaus kunigų seminarijoje Nikodemas aktyviai bendradarbiavo Vilniaus lietuvių spaudoje, siųsdamas laikraščiams žinutes, vaizdelius iš Švenčionių krašto, rašė eiles, dramos kūrinėlius, o 1920 m. pradėjo pasirašinėti Milžino slapyvardžiu.

    Už lietuviškų jausmų reiškimą prie N. Švogžlio ėmė kibti prolenkiški seminarijos profesoriai bei bendramoksliai, su lenkais klierikais pasitaikydavo ginčų. Pagaliau 1921 06 15 klierikas N. Švogžlys iš seminarijos išvaromas. Išmetamo klieriko pasigailėjo rektorius Jonas Ušyla (Uszyllo) – N. Švogžliui išdavė brandos atestatą bei pažymą apie išeitą seminarijos kursą.

    Profesoriai Mečislovas Reinys ir Jonas Skruodys pašalintąjį iš seminarijos Nikodemą atvežė į Kauną. Jausmingas buvo N. Švogžlio pirmasis susitikimas su Kauno seminarijos rektoriumi Maironiu. Sužinoję kokiu reikalu atvyko vilniečiai rektorius Maironis ir inspektorius Kazimieras Paltarokas atėjo į laukiamąjį. Jaunuolis  N. Švogžlys atsiklaupė, pabučiavo rektoriui kojas, iškėlė į viršų ranką ir ėmė deklamuoti:

           Antai, pažvelk- tai Vilnius rūmais

           Dunkso tarp kalnų plačiai…

    Tada Maironis paglostė jaunuoliui galvą, liepė keltis ir pasakė jog pats irgi yra nemažai nukentėjęs nuo lenkų. N. Švogžlys priimamas į Kauno kunigų seminariją.

    Mokydamasis Kaune N. Švogždys bendradarbiavo „ Sargyboje“, taip pat Amerikos lietuvių laikraščiams siuntinėdavo korespondencijas, eilėraščius, noveles bei kitus kūrinius.

    1925 10 12 įšventintas kunigu. Pirmąsias mišias (primicijas) laikė Žasliuose ir paskiriamas vikarų į Molėtus. Čia jis buvo ir mokyklos kapelionu. 1927 m. paskiriamas Kaišiadorių vikaru ir kurijos notaru bei vietos vidurinės mokyklos kapelionu. 1930 – 1934 m. buvo Kernavės, o 1935 – 1938 m. Gegužinės klebonu. 1937 m. Milžinas su ekskursija lankėsi Prancūzijoje.

    1939 m. kun. N. Švogžlys perkeliamas į Onuškį klebonu. Čia jis buvo lemtingųjų įvykių liudininkas ir dalyvis. 1939 m. kyla Vokietijos- Lenkijos karas. Neseniai grasinę pulti Lietuvą ir privertę užmegzti diplomatinius santykius, bet neprivertę įsižadėti Vilniaus, pro Onuškį plūstelėjo Lenkijos pabėgėliai. Vienas jų – buvęs Antano Smetonos bendramokslis Mintaujos gimnazijoje. Onuškio klebonas paskambino į prezidentūrą ir išrūpino jam leidimą per Lietuvą išvykti į Švediją.

    Netrukus Lietuvai grąžinamas Vilnius. Milžinas nuvyksta prie buvusios demarkacinės linijos ir išrauna kelis lenkų pastatytus pasienio stulpus. Deja, tikro džiaugsmo nedaug. Neaiškus pačios Lietuvos likimas, o Milžino gimtieji Švenčionys priskiriami Baltarusijai.

    Į Lietuvą įvesti Raudonosios armijos daliniai pradeda čia šeimininkauti, prarandama nepriklausomybė. Pirmojo bolševikmečio trėmimus bei kitas represijas Milžinas pavadina raudonuoju maru. O 1941 m. atėjus vokiečiams Onuškio klebonas gelbsti nuo sušaudymo sovietinius aktyvistus ir žydus.

    1944 m. artėjant iš rytų frontui, kun. N. Švogžlys liko tėvynėje, nors suprato, kad už tautinę veiklą, rašinius spaudoje, ypač nacmečio periodikoje, gali nukentėti. Iš tiesų 1944 m. pabaigoje Milžinas suimamas, tačiau jį išvaduoja tie, kuriuos jis gelbėjo nuo mirties nacių metais. Kun. N. Švogžlys vėl grįžo į Onuškį.

     1953 m. lapkritį kun. N. Švogžlys paskiriamas Kauno įgulos bažnyčios klebonu, bet mieste nepritapo. 1954 m. pradžioje Milžinas jau Bijutiškio klebonas. 1959 m. toms pačioms pareigoms perkeliamas į Kruonį, o 1961 m. – į Kazokiškį. 1967 m. Milžinas jau Paparčių klebonas, o kitais metais antrąkart paskiriamas į Kernavę, kurią ypač buvo pamėgęs dėl jos garbingos praeities.

    Į Kernavę atvykdavo daug ekskursantų, keliautojų. Jie dažniausia kreipdavosi į kleboną, prašydavo aprodyti muziejėlį, supažindinti su Kernave. Nepaisant gausių lankytojų, šis Kernavės laikotarpis Milžinui buvo vienas kūrybingiausių.

    1975 m. Milžinas iškilmingai atšventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį. 1979 m. prašomas kun. N. Švogžlys pažadėjo užleisti Kernavę kitam kunigui. Vėliau dalykai susiklostė ne taip, kaip buvo tikėtasi, todėl Milžinas patyrė skausmingų išgyvenimų, o 1979 m. gegužę sunkiai susirgo. Gydėsi Vilniaus infekcinėje ligoninėje. Grįžęs iš ligoninės paskiriamas altarista į Vievį. Kurį laiką dar dirbo Kaišiadorių vyskupijoje, kurios būstinė tebebuvo Vievyje. Vėl įnyko rašyti. Temų jam netruko.

    1984 m. rudenį Milžinas vėl susirgo. Gydėsi Vilniaus geležinkelininkų ligoninėje, tačiau sveikata nėjo geryn. Iš ligoninės grįžo dar labiau pablogėjus sveikatai ir buvo slaugomas Vievyje, kur 1985 m. sausio 25 d. mirė.

    Sausio 23 d. laidotuvių kolona iš Vievio pasuko Kernavės link. Milžino palaikus priglaudė jo mylimos Kernavės bažnyčios šventorius.

     Kun. N. Švogžlys – Milžinas į aplinką bei įvykius žvelgdavo savitai. Savo mintis reikšdavo paprastai, buvo paprastas ir nuoširdus. Kilnus ir didelis humanistas Milžinas kiekviename žmoguje stengėsi matyti gėrį. Savo darbais, meile Lietuvai ir jos žmonėms, didele pagarba senajai Lietuvos praeičiai, lietuviškam žodžiui Milžinas nusipelno daug didesnės pagarbos, negu iki šiol yra įvertintas.

Dėl kun. Jono Kaušylos atsiminimų  

    1994 m. pasirodė kun. Jono Kaušylos atsiminimų knygelė „Žalias miškas gyvas“, kur ypač neigiamai atsiliepiama apie kun. N. Švogžlį.

    Žinodamas, kad kun. N. Švogžlys 1944 m. buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas, kun. J. Kaušyla tvojo iš peties ir tiesiogiai kaltina Milžiną buvus sovietinio saugumo agentu.Visas šis sunkus kaltinimas paremtas neva tardytojo, kvotusio kun. J. Kaušylą, pranešimu. Neva tardytojas Galicinas duodavęs kaltinamajam pasižiūrėti agentūrinius pranešimus, tarp kurių atseit buvęs ir Milžino raštiškas įskundimas. Tai panašu į naivią pasaką.

    Sovietinis saugumas savo agentams laikėsi griežtos ir privalomos konspiracijos. Į sekimo arba formuliaro bylas būdavo dedami agentūrinių pranešimų nuorašai, kuriuose būdavo tik slapyvardis. Tardytojai, turėdami agentūrinius pranešimus, dažniausiai patys nežinodavo tikrųjų agentų pavardžių. Jiems nebuvo duodamos agentų asmens bei darbo bylos.

    Keista, kun. J. Kaušyla rašo suėmimo metu nemokėjęs rusiškai, o iš tardytojo sužinojęs ir supratęs visus savo skundikus, tarp kurių buvę net trys kunigai.

    Kun. J. Kaušyla teigia, kad tardytojas Galicinas „perskaitęs kun. N. Švogžlio skundžiamąjį raštą“. Be to, jis rašo: „Paprastai tardytojas Galicinas paklausia, ar pažįstų tą ar aną, kuris apie manę kalba skundžiamai, ar nesipykstate, ar nėra kivirčių? Pasakius, kad viskas normaliuose santykiuose, paduoda pasižiūrėti raštą, kas parašyta“. ( „ Žalias miškas gyvas“. P.61).

    Jeigu buvo taip, kaip rašoma kun. J. Kaušylos atsiminimuose, tai pastarajam tardytojas parodydavo klastotes. Tai primityvoka čekistinė kombinacija siekiant užmaskuoti tikruosius agentus. Kaip matysime vėliau, iš operatyvinių pranešimų apie kun. J. Kaušylos formuliaro bylą nuo 1950 m. vidurio galima įsitikinti, kad nė vienas iš minimų trijų kunigų pastarojo nešnipinėjo ir neskundė. Tardytojas Galicinas tarp šnipų negalėjo minėti kun. Povilo Bakšio. Kaip žinia, jis buvo lojalus sovietų valdžiai ir vėliau tapo Kaišiadorių vyskupijos valdytoju. Taigi teiginys, kad tardytojas kaltinamajam pranešė jo skundikus (agentus), nors ir maskuodamas tikruosius šnipus, labai abejotinas.

     Šia proga norisi nurodyti ir kun. N. Švogžlio suėmimo aplinkybes. 1944 09 30 sovietinio valstybės saugumo komisariato Trakų aps. skyriaus ataskaitoje rašoma ir apie Onuškio kleboną kun. N. Švogžlį. Jis kaltinamas bendradarbiavęs su vokiečiais, nes Onuškio klebonijoje buvo apsistoję vokiečių karininkai. Klebono iniciatyva 1942 m. rudenį prie Onuškio bažnyčios atvežtas ąžuolas iš kurio buvęs sovietines žemės reformos komisijos pirmininkas padaręs kryžių. Pranešama, kad atidengiant šį kryžių, kun. N. Švogžlys savo kalboje paminėjo 1941 m. Onuškio parapijos tremtinius, buvęs patvirtintas ir jų sąrašas. Grįžtant raudonarmiečiams, lentelės su tremtinių pavardėmis neliko. Lietuvos vietinės rinktinės  P. Plechavičiaus vadovaujamus karius kun. N. Švogžlys sutikęs su duona ir druska, jiems organizuodavęs lietuviškus vakarus su vaidinimais. Bažnyčioje klebonas raginęs melstis, kad neliktų bolševikų.

    Kun. N. Švogžlį šnipinėti užverbuojamas agentas slapyvarde Žėrutis ir slaptas informatorius Polukartas (sl.). Milžinui pradedama formuliaro byla. ( Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA). F. K-1. Ap. 3. B. 1553. L. 22).

    Analogiškoje spalio mėn. ataskaitoje rašoma, kad agentas paėmė Milžino rankraštį su jo įspūdžiais aplankius raudonojo teroro parodą Vilniuje. Byloje yra to rankraščio bei vieno Milžino laiško vertimas į rusų kalbą. Atpasakotas ag. Žėručio 1944 10 16 pranešimas, kad Onuškio klebonas rašęs dienoraštį, kuriame nurodyti aktyviausi bolševikų talkininkai. Šį dienorašti turįs Trakuose gyvenantis agronomas Jaroslavas Koreiva. Jį agentas atsitiktinai aptikęs agronomo aplanke ir iš rašysenos nustatęs autorių. Agentui nurodyta paimti tą dienoraštį, išsiaiškinti su kuo Onuškio klebonas daugiausia bendrauja, jį uoliai sekti. ( Ten pat. L. 52).

    Netrukus kun. N. Švogžlys suimamas. Dėl kun. N. Švogžlio arešto į valdžią kreipėsi Kaišiadorių vyskupas. Jau minėta ir rašyta kitų, kad per Milžiną išlikę gyvi savo geradarį ir gebėjo. Gindamasis kun. N. Švogžlys irgi pareiškė nacių valdymo metais nuo mirties išgelbėjo Onuškio sovietinius aktyvistus ir keturis žydus. Kun. N. Švogžlys paleidžiamas, grįžo į Onuškį. Jokių tiesioginių ar netiesioginių žinių, kad buvo užverbuotas agentu, sovietinio saugumo dokumentuose nerasta. Galima priminti, kad konspiracijos sumetimais kandidatus į agentus čekistai stengdavosi sulaikyti neviešai, o garsas apie Milžino suėmimą buvo plačiai pasklidęs.

     Kun. Kaušylos yra tik baudžiamoji byla, formuliaro byla neišliko. Tačiau iš Daugų rajono sovietinio saugumo operatyvinių bylų galima paliginti išsamiai sužinoti apie kun. J. Kaušylos formuliaro bylą. Šią sekimo bylą  pradėjo Alytaus aps. sovietinio  saugumo (MGB) skyrius 1949 m.  Ją perėmė 1950 m. viduryje įsteigto Daugų rajono MGB skyrius.

    Iš pastarosios institucijos dokumentų galima įsitikinti, kad tuo metu t.y. 1950 – 1951 m. Daugų rajone buvo tik vienas kunigas MGB agentas – Alovės klebonas, slapyvardžiu Jokūbas. Pastarasis gaudavo nemažai MGB užduočių. Pavyzdžiui, 1950 m. per Vėlines jis siunčiamas ar nebus antisovietinių apraiškų Onuškyje. Jokūbą dubliavo dar du MGB informatoriai. Visi jie pranešė nieko nusikalstamo per Vėlines Onuškyje nepastebėję. Jokūbas turėjo šnipinėti ir Daugų kleboną Antaną Sadauską. Jis dažniausiai pranešdavo, kad objektas politinėmis ir antisovietinėmis temomis nekalbėjo.

    1950 m. pabaigoje ag. Jokūbui duota užduotis šnipinėti ir Pivašiūnų kleboną kun. J. Kaušylą. Deja, kun. J. Kaušylos atsiminimuose tas kunigas tarp jį skundusių asmenų neminimas. Visa Pivašiūnų klebono korespondencija buvo čekistų tikrinama per vadinamąją pašto kontrolę.

    Sekė kun. J. Kaušylą ir agentas Smilga (sl.). Šis agentas žinias rinko per klebono pažįstamus. Nieko reikšmingo čekistiniu požiūriu Smilga irgi nepranešė. Jis buvo mokytojas. Netrukus Smilgą suėmė Jiezno r. MGB.

    Matyt, kun. J. Kaušylos formuliaro bylą būtų tekę nutraukti, jeigu ne vienas įvykis. 1951 01 22 per susidūrimą su kariuomene į nelaisvę pakliuvo sužeistos partizanės Petrė Belickaitė – Lietuvaitė ir Monika Plitnikaitė – Birutė. Pastaroji sunkiai sužeista į galvą, gulėjo be sąmonės, o P. Belickaitė galėjo kalbėti ir čekistai ją ištardė. Kvotos protokole, be kitko, užrašyta, kad 1949 06 26 Pivašiūnų kapinėse kun. J. Kaušyla sutuokė šias partizanų poras: Joną Radžiūną – Buroką ir Petrę Belickaitę; Gabrį Turską – Biliūną ir Moniką Plitnikaitę; Petrą Savicką – Kregždę ir Bronę Diksatę.

    Šių parodymų išrašas atsidūrė kun. J. Kaušylos formuliaro byloje kaip svarus Pivašiūnų klebono kaltės įrodymas. Užrašoma dar keletas liudijimų apie kun. J. Kaušylos neva antisovietines kalbas ir veiklą ir jo formuliaro byla išsiunčiama į Vilnių. 1951 08 11 įsakoma kun. J. Kaušylą suimti. ( 1950 – 1951 m. Daug raj. MGB operatyvinė byla apie kunigus. // LYA. F. K-I. Ap. 3. B. 116. L. 2 – 72).

    Jau būdama lageryje ir vėl apklausiama, P. Belickaitė, tikriausiai suprasdama, kam reikalingi tokie parodymai, jų nepatvirtino. Kiti P. Belickaitės paminėti susituokę asmenys buvo arba žuvę, arba nerandami. Kaltinimo dėl partizanų sutuokimo teko atsisakyti. Žinoma, čekistai buvo įsitikinę, kad sužeistos P. Belickaitės parodymai buvo teisingi.

    Apskritai kun. J. Kaušyla savo atsiminimuose nėra nuoširdus. Pavyzdžiui, rašoma, kad Pivašiūnų klebono buto viename kambaryje gyveno kun. Antanas Baltrušaitis. Per kratą, čekistai paklausę vikaro vardo ir pavardės, atsakius „vėl klausė, kaip tavo tikroji pavardė? Jis pakartojo: Antanas Baltrušaitis. Jam nieko daugiau nepasakė“. ( „Žalias miškas gyvas“. P. 239 ).

    Kun. J. Kaušyla skaitytojams nenori paaiškinti, kad nuo 1945 m. Pivašiūnuose gyveno iš Kauno arkivyskupijos atvykęs kun. Antanas Jakas svetima A. Baltrušaičio pavarde. Čekistai tai žinojo ir per kvotą kun. J. Kaušylai priminė. Vėliau kun. A. Jakas buvo suimtas ir nuteistas.

    Susidaro įspūdis, kad svarbiausias kun. J. Kaušylos atsiminimų tikslas – suniekinti ir apšmeižti Milžiną. Rašoma – „Kaušyla į kalėjimą, o Švogžlys į Kauną“. („Žalias miškas gyvas“. P.129). Tai netikslus teiginys. Kun. J. Kaušyla suimamas 1951 m. rugpjūtį, o kun. N. Švogžlys į Kauną paskiriamas 1953 m. lapkričio mėn. Beje, 1952 – 1953 m. vietos valdžia prie Onuškio klebono labai kabinėjosi, jį puolantis pranešimai gulė net ant A. Sniečkaus stalo.

    Netikslus ir kitas kun. J. Kaušylos teiginys. Iš Kauno Milžinas paskiriamas į Bijutiškį, ne į Kazokiškį.

    Kun. J. Kaušyla kaltina Milžiną lojalumu sovietų valdžiai, tačiau ir jis ne visada liko principingas kunigas. 1949 m. kun J. Kaušyla [pasirašė raštą, kuriame smerkiamas popiežius, kaip karo kurstytojas.( Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. R-181. Ap. 3. B. 21. L.34). Šį raštą dvasinė vyresnybė pasirašyti draudė.

    Nedaug ko vertas ir kun. J. Kaušylos kaltinimas, kad Milžinas per rekolekcijas padėkojo valdžiai. Kunigai ne mokinukai ir jų sąmonės tokia padėka nesužalos. o Milžinas siekė turėti gynybą. Jis jautė, kad yra ir gerai dirbančių agentų ir apie rekolekcijas bus  išsamus agentūrinis pranešimas arba visų kalbų slaptas įrašas.

    Kun. N. Švogžlys buvo sekamas gana ilgai. Jam būnant Bijutiškyje vienas asmuo ėmė domėtis, ką klebonas rašo. Netrukus prisistatė pareigūnai, apžiūrėjo kambarį ir paėmė du Milžino rankraščius – monografijas apie Dubingius ir Bijutiškį. Nors minėtuose darbuose nieko antisovietinio nebuvo, jų nebegrąžino.

    Maža to, netrukus pas Milžiną atvyko vienas spaudoje istorinėmis temomis rašęs asmuo. Svečias pasisakė girdėjęs, kad atėmę Milžino rankraščius, ir piktinosi tokiais valdžios veiksmais. Milžinas šią čekistinę kombinaciją iškart suprato. Jis lankytojui neparodė jokio apgailestavimo dėl savo rankraščių. Priešingai, jis pasakė rašąs liaudžiai ir džiaugiasi, kad rankraščiai galės atsidurti solidžioje Vilniaus bibliotekoje ir juos galės skaityti visi besidomintys. Vėliau sovietiniai pareigūnai Milžino rankraščiais beveik nesidomėjo, jų neatiminėjo.

    Jeigu Milžinas būtų dirbęs sovietinio saugumo agentu, aš, rašantis šias eilutes, būčiau nemažai nukentėjęs. Aš Milžinui ne kartą esu nuvežęs išeivijos lietuvių  periodikos ( Aidų, Akiračių, Metmenų ), pogrindžio spaudos. Mano kalbos su Milžinu dažnai būdavo antisovietinės. Milžinas apie mane žinojo ir daugiau dalykų, už ką tučtuojau galėjau būti suimtas. Bet to neįvyko, aš nenukentėjau.

    Epitetai, kuriais kun. J. Kaušyla siekia pažeminti Milžiną, vargu ar dera krikščioniui, tuo labiau dvasininkui. Kun. N. Švogžlys vadinamas „pabalintu karstu“, „siūbuojančia nendre“, „donkichotišku artistu“, „veidmainiu“, „laukiniu žmogumi, „netašytu mužiku“. ( „Žalias miškas gyvas“. P.127, 129).

    Minėtų atsiminimų autorius rašo „skaudžiai pergyvenęs“, kai grįžęs iš lagerio Vievyje pamatęs kun. N. Švogžlį. Deja, vėliau jis yra prašęs ir Milžino pagalbos. Kartą Milžinas man parodė kun. J. Kaušylos laišką, kuriame prašoma parūpinti „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje išleistų M. Valančiaus raštų dvitomį. Prašomą leidinį man šiaip taip pavyko gauti. Atvežtą dvitomį Milžinas tuoj išsiuntė kun. J. Kaušylai.

    Kodėl kun. J. Kaušyla apšmeižė ir paniekino Milžiną, galima tik spėlioti. Vienas iš motyvų galėjo būti kun. N. Švogžlio liaudiškumas, jo visa veikla, raštai. Gal tai kirtosi su uolaus kunigo principais. Dar bolševikmečių (1987) išleistame “ Lietuvos rašytojų sąvade“ yra ir kun. N. Švogžlio – Milžino pavardė, o kun. J. Kaušyla visuomet buvo mažai žinomas.

    Keletą metų tyrinėjęs sovietinio saugumo archyvus padariau išvadą, kad Milžinas nebuvo sovietinio saugumo agentas ir nieko nėra įskundęs. Nepadarė kun. N. Švogžlys ir tarnybinės karjeros.

Žiupsnelis prisiminimų apie Milžiną

    Kun. N. Švogžlį pirmąkart aplankiau Kernavėje 1971 metų rudenį. Tada atvykome dviese. Milžinas mus priėmė maloniai, aprodė muziejėlį, kuris tuomet buvo įdomesnis negu oficialus Kernavės kraštotyros muziejus. Milžinas man pasirodė optimistas, gyvo būdo, perdėm paprastas. Mažutėje klebonijoje gyveno kukliai. Knygų daug neturėjo ir jų nekaupė. Dagumą lankytojų atvežtų knygų dovanodavo kitiems. Nuo tol Milžiną lankiau iki pat jo mirties.

    Milžinas buvo paprastas ir savotiškas. Kartą per šventadienio pamaldas Kernavėje Milžinas pradėjo lietuviškai sakyti pamokslą. Jo nė neįpusėjęs pasakė, kad dūkštiečiams netrukus bus autobusas, todėl jiems klebono žodis lenkiškai. Pasakęs trumpą pamokslą lenkiškai, vėl tęsė lietuviškai.

    Teko būti bažnyčioje, kai Kernavės klebonas egzaminavo pirmai komunijai ruošiamus vaikučius. Motinos su vaikais kalbėjosi lenkiškai. Milžinas juos klausinėjo lietuviškai ir buvo labai taktiškas. Faktiškai ne tiek klausinėjo, kiek mokė. Jautėsi, kad kunigas turi pedagogo talentą.

    Per pokalbius Milžinas sielodavosi dėl plintančios lietuvių tautai svetimos ideologijos, smunkančios doros, kitų ydų. Jį jaudino lietuvių tautos ateities perspektyva. Ne kartą yra sakęs bijąs, kad greit gali ateiti laikas, jog lietuviškai kalbantis žmogus faktiškai nebebus lietuvis, nes keičiama žmonių sąmonė ir psichologija.

   Ne kartą Milžinas manęs yra klausęs:

   – Tarkim, įvyksta stebuklas ir Lietuva tampa nepriklausoma. Ką daryti su Lietuvos žemės ūkių?

    Aiškaus atsakymo į šį klausymą nerasdavom. Svarstymai nukrypdavo į detales. Pagaliau priėjo išvados, kad Lietuvoje yra daug talentingų mokslo žmonių ir jie sugalvos ir pasiūlys, kaip tvarkyti nepriklausomos Lietuvos žemės ūkį.

    Per pokalbius Milžinas papasakodavo ir savo gyvenimo epizodų. Būdamas klierikas Kaune, karta į Amerikos lietuvių laikraštį parašė vaizdelį – fantaziją “ Kaip aš pamylėjau Onytę“.  Seminarijos vadovybė į išspausdintą rašinėlį atkreipė dėmesį, nes buvo paminėta Onuškio klebonija.  Nikodemą iškvietė pokalbiui, jam baigiantis klierikas rektoriaus tiesiai paklausė:

    – Tai man berašyti ar ne?

   Maironis atsakė:

    – Rašyk, vaikeli, rašyk. Tik neduok šliuptarniams medžiagos.

   Po šio pokalbio klierikas Nikodemas Amerikos lietuvių spaudoje kurį laiką pasirašinėjo slapyvardžiu Niekniekis.

     Apie 1973 m. ties Milžino lova kabojo dailiai surašytas “ Vaidilutės laiškas Milžinui“. Milžinas buvo prašomas “ imti į rankas plunksną, mirkyti ją kraujų“ ir surašyti lenkų skriaudas Vilniaus krašto lietuviams. Iš tikrųjų Milžinas “ Vaidilutės“ prašymo nevykdė, nors ši tema jį jaudino. Kas to jausmingo laiško autorius, nedrįsau klausti.

    Milžinas man yra smulkai ir jausmingai pasakojęs apie Vilniui vaduoti sąjungos likvidavimą, paskutinę eiseną su buvusių skyrių vėliavomis.

    Kartą vasarą atvykęs pas Milžiną radau jį bevaišinantį kelis kaimiečius. Šitaip klebonas atsilygino už pasiūlytą padovanoti etnografinę XIX a. antros pusės spintą. Iš tiesų, kai kitą kartą atvykau, spinta jau buvo muziejėlyje. Kun. N. Švogžlys į ją pridėjo senesnių, daugiausia religinių knygų ir tai pavadino kunigo biblioteka prieš 100 metų.

    Kartą Milžinui nuvežiau kelis „Aidų“ žurnalus, kuriuos man buvo padovanojęs  Lietuvoje lankęsis bostoniškis Stasys Goštautas. Pavartė, apžiūrėjo tuos žurnalus, parodęs į viršelį pasakė:

    “ Žurnalų apipavidalinimas mane nuvylė. Kodėl kažkokios modernistinės, o ne tautinės  patriotinės iliustracijos? Kiekviename viršelyje turi būti šūkis – Mes be Lietuvos nenurimsime. Be pakilių tautinių jausmų viešo reiškimo lietuviai ten greitai suamerikonės. Kaip jie to nesupranta!

    Kadangi “ Aiduose“ buvo Milžiną dominančių straipsnių, paprašė juos palikti ir nunešė į bažnyčią paslėpti.

    Milžino paprastumas, nuoširdumas, gerumas traukė įvairius žmones, prekeivius knygomis, kolekcininkus. Tarp jų pasitaikydavo ir nedorų žmonių, paprasčiausių sukčių. Kernavėje Milžinas turėjo ir ir vertingą keliolikos kamanų su žvangučiais rinkinį. Vieną dieną atvyko veikėjas su kino studijos raštu firminiame blanke. Rašte prašoma kino studijai paskolinti žvangučius ir įsipareigojama grąžinti nurodytu terminu. Milžinas nori padėti lietuviškai kino studijai, tegul kuria kuo geresnius kino filmus ir žvangučius paskolina. Seniai praėjo rašte nurodytas grąžinimo terminas, o žvangučių niekas neatveža. Milžinas kreipiasi į kino studiją. Jam paaiškino, kad raštas suklastotas, o neva įgaliotas žvangučius pasiskolinti asmuo tarp kino studijos darbuotojų nežinomas.

     Kai kurio retos knygos iš Kernavės klebonijos paprasčiausiai dingdavo. Tarp dingusių buvo ir 1848 m. spausdintas kun. Antano Kitkevičiaus parengtas leidinys “ Hymny litewskie“, kuriame buvo 16 giesmių lietuviški vertimai.

     Mėginta Milžino gerumu pasinaudoti ir negerais tikslais. Kartą į Kernavę atvažiavo Lietuvos kino studijos atstovė, vieno sovietinio poeto duktė. Kutendama Milžinui tautinius jausmus, paprašė leisti bažnyčioje filmuoti. Milžinas sutiko, tačiau vėliau sužinojo, kad kuriamas tikinčiųjų jausmus užgaunantis filmas. Kernavės klebonas telegrama atšaukė leidimą filmuoti bažnyčioje. Prisistatydami kraštotyrininkais, Milžino rankraščių siekė gauti ir ateizmo muziejaus vadovai, mainais žadėdami padaryti kopijas. Milžinas, išsiaiškinęs šio muziejaus vadovo gudrybes, vėliau  į siuntinėjamus jau oficialius raštus neatsakydavo.

    Su Milžinu susirašinėjo ir bendravo ne tik inteligentai, kuriems pažintis su kunigu galėjo pakenkti. Pavyzdžiui, su juo beveik reguliariai susirašinėjo prof. Česlovas Kudaba. Pastarasis Milžinui buvo parūpinęs iš B. Kviklio “ Mūsų Lietuvos“ daugumos Kaišiadorių vyskupijos aprašomų vietovių kopijas. Žinant, kad išeivijos literatūra tais laikais buvo vos ne sprogusi bomba, Č. Kudaba dėl minėtų kopijų gerokai rizikavo.

    1979 m. pradžioje apsilankius pas kun. N. Švogžlį, jis, be kitko, užsiminė ir apie būsimas permainas. Neseniai lankęsis Vilniaus arkivyskupijos valdytojas atsisakąs pareigų, paprašęs Milžino užleisti Kernavę. Geraširdis klebonas sutikęs. Manyta, kad Milžinas persikelsiąs į Musninkus. Tai kaimyninė parapija, garsiosios Kernavės pašonėje, Milžiną toks persikėlimas tenkinęs.

    Vėliau, lankydamasis Kernavėje Milžiną rasdavau apimtą nevilties, prislėgtą susimąsčiusį, blogos nuotaikos. Apie tikrąsias to priežastis papasakojo jo globėja. Kartą į kleboniją atvyko vienas Musninkų parapijos komiteto narys ir tiesmukiškai, nemandagiai pareiškė, kad Milžinas Musninkuose nelaukiamas. Klebonas atsakė supratęs, tačiau pasakyti žodžiai buvo lyg dūris peiliu į širdį. Milžinas paskyrimo į Musninkus atsisakė.

    Milžiną apniko liūdnos ir nemalonios mintys. Kankino nežinia, kas laukia ateityje. Visa tai graužė jo sveikatą. Be to iškilo naujas rūpestis – kam palikti savo rankraščius. Milžinui buvo susidaręs įspūdis, jog kurija nelinkusi priimti saugoti jo rankraščių, kitų rinkinių. Jis svajojo apie savo memorialinį muziejėlį. Matyt, buvo sutarta memorialinį  Milžino kambarėlį įrengti jo globėjos dukterėčios ne be kunigo paramos įsigytame namelyje Švenčionėliuose. Ten išvežta dalis Milžino knygų, rankraščių, asmeninio archyvo. Deja, dar Milžinui tebesant gyvam daugumos jo išvežtų į Švenčionėlius knygų nebeliko.

    Tikriausiai įtampa ir graužatis palaužė iki tol mažai sirgusio Milžino sveikatą. 1979 m. gegužę jis sunkiai susirgo ir buvo paguldytas į Vilniaus infekcinę ligoninę. Pagerėjus sveikatai, Milžinas iš ligoninės parašė vyskupijos valdytojui laišką, kad jį tenkina bet koks paskirimas. Ligoninėje Milžiną aplankė vienos Vilniaus arkivyskupijos lenkiškos parapijos atstovai ir maldavo būti jų klebonu. Aišku, Milžinas mandagiai paaiškino negalįs būti jų ganytojų.

    Kai iš ligoninės palydėjau Milžiną į Kernavę, jis jau žinojo- vyks į Vievį. Vievyje Milžinas greitai apsiprato ir niekuo nesiskundė, džiaugėsi, kad pro langą matyti parapijos bažnyčia. Būdamas altarista, turėjo daug laiko rašyti. Nuvykęs aplankyti į Vievį dažniausiai kun. N. Švogžlį rasdavau prie stalo berašantį istorijas. Tačiau garbaus amžiaus kunigo jėgos vis silpo.

    1984 m. rudenį Milžino sveikata vėl pablogėjo. Medicina pasirodė bejėgė. Ne vieną inteligentą pakirtęs kepenų vėžys 1985 m. sausio 20 d. nutraukė ir Milžino gyvybę. Vykdant velionio valią, palaidotas Kernavėje.

   Milžinas puikiai žinojo, kad stiprybės reikia semtis iš praeities ir buvo kupinas meilės gimtajam žodžiui, senajai Lietuvos praeičiai. Gaila, kad vėl atsikuriančios valstybės žmonėms nebuvo lemta išgirsti gyvojo Milžino žodžio. Gal dėl jo įtaigos būtume aiškiau supratę, kad be romantiškos meilės gimtajai kalbai, Lietuvos istorijai sunku išlikti pačiai lietuvių tautai.

    Iš Milžino ir aš sėmiausi kraštotyrinio darbo patirties.

Milžino darbai ir raštai

 

    Jau minėta, kad N. Švogžlys ėmėsi literato plunksnos dar 1917 m. ir jos nepaleido beveik iki pat mirties. Įšventintas kunigu mėgo dirbti su jaunimu. Būdamas Molėtų vikaru būrė pavasarininkus, įsteigė skautų kuopą, rengdavo iškylas, ekskursijas, suorganizavo inteligentų klubą. Molėtuose buvo pavasarininkų muziejėlis. Jame 1927 m. lankėsi ir jauna poetė Salomėja Neris, su kuria susipažino ir Milžinas. Apskritai jis pažinojo nemažai žymių žmonių: Mykolą Biržišką, Praną Dovydaitį, Juozą Eretą, Adomą Jakštą, Antaną Jušką, Maironį, Kazimierą Paltaroką, Vincą Mykolaitį – Putiną, Stasį Raštikį, Adolfą Sabaliauską – Žalia Rūtą, Petrą Vaičiūną, Antaną Vienuolį – Žukauską, Zigmą Žemaitį ir kitus.

    Vikaraudamas Molėtuose, Milžinas bendradarbiavo satyriniame laikraštyje “ Garnyje“. Perkeltas į Kaišiadoris, kun. N. Švogžlys čia įkūrė senienų muziejų, amatų mokykloje suorganizavo orkestrą, aktyviai dalyvavo Vilniui vaduoti sąjungos vietos skyriaus veikloje. Tuo

laikotarpiu Milžinas paskelbė daug korespondencijų iš Kaišiadorių vyskupijos bei miesto kronikos, o žurnalas „Žvaigždė“ spausdino jo religines noveles. „Ryto“ dienraštis išspausdino Milžino apybraižą „Lietuvos gražinimas – kultūrinė programa“.

    Atkeltas į Kernave, kun. N. Švogžlys kartu su mokytoju Juozu Šiaučiūnu įsteigė kraštotyros muziejėlį. Kernavėje Milžinas pastatydino parapijos namus, Geležinio Vilko paminklą. Iš Kernavės jis siuntinėjo į „Mūsų Vilnių“ laiškus iš Vilniaus pafrontės, kurie tokia rubrika ir buvo spausdinami.

    1931 m. Milžinas kviečiamas lydėti vysk. Juozapą Kuktą jam vizituojant vyskupiją ir apie kiekvieną aplankytą bažnyčią parašydavo reportažus, kuriuos spausdino dienraštis „Rytas“. Tai truko penkias vasaras. Kernavėje kun. N. Švogžlys  ėmė rinkti medžiagą Kaišiadorių vyskupijos istorijai, kaupė žinias apie kiekvieną bažnyčia, kunigus, ieškojo nuotraukų, kitų iliustracijų. Spaudoje skelbė mirusių kunigų nekrologus. 1932 m. išspausdinta pirmoji Milžino knyga, tragedija “ Vilniaus sūnūs“.

   Paskirtas Gegužinės klebonu, Milžinas baigė įrengti ir išpuošė ilgai statytą Gegužinės bažnyčią, įsteigė pavasarininkų kraštotyros muziejėlį. 1934 m. “ Mūsų Vilniuje“ dalimis spausdinama Milžino monografija „Mūsų Švenčionys“. 1937 m. „Ūkininkas“ irgi spausdino Milžino reportažus iš Kaišiadorių vyskupijos.

    1937 m. kun. N. Švogžlys su ekskursija lankėsi Prancūzijoje. Apie kelionės įspūdžius rašė spaudoje. Grįžęs parengė dviejų dalių rankraštį “ Prancūziškoji pasaka“.

    Jau būdamas Onuškyje, 1940 m. Milžinas baigė rašyti Kernavės istoriją. Taip metais išėjo dvi jo knygos „O, šventasis Vilniau“ ir „Vilniaus Aušros vartai“. Žlugus Lenkijai, Milžinas, kaip jis pats pavadino, dvi karo filmas: „Lenkijos žlugimas“ ir „Lietuva atgavo Vilnių“.

    Pirmoji bolševikų okupacija atnešė Lietuvai didelį skausmą, paliko negyjančių žaizdų. 1942 m. Milžino plunksna rašo monografiją „Raudonasis maras Lietuvoje“. Koks šio rankraščio likimas, nežinau, nes apie tai Milžino niekada nedrįsau klausti.

    Net valdant Lietuvą naciams kun. N. Švogžlys Onuškyje organizuodavo lietuviškus vakarus. Čia lankėsi ir Vaidilos teatras, kuriam vadovavo vilniškis aktorius Juozas Kanopka. Po kviestinių svečių vaidinimų vykdavo jų aptarimai. Monologus deklamuodavo ir Milžinas. Tokių vakarų progomis būdavo ir tautinių patriotinių renginių, eisenų.

    Nacių valymo metais Milžinas toliau bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Vienas jo straipsnis „Varėna I kryžkelėje: gyventi ar mirti?“(Ateitis. 1943. Nr.34) sukėlė dzūkų nepasitenkinimą, net protestus. O buvo taip. Tuo metu Varėnoje darbavosi ir vienuoliai marijonai, tačiau į jų visuomeninius religiniu renginius rinkdavosi ne per daugiausia žmonių. Varėniškių pagraudenti kviečiamas kun. N. Švogžlys. Deja, žmonių susirinko visai mažai. Negalėdamas įtaigoti žodžiu, Milžinas imasi plunksnos, gimė minėtas straipsnis. Jame, be kitko, teigiama, varėniškius sugadinęs dar caro valdymo metais netoliese įkurdintas poligonas.

    Dėl šio ir kitų minėto straipsnio teiginių protestavo net buvęs „Mūsų Vilniaus“ redaktorius Vincas Uždavinys. Tiesa, tai nepakenkė jų tolesniam artimam bendravimui.

    Išvengęs lagerio, Milžinas Onuškyje parašė populiarius skaitinius liaudžiai „Jėzaus Kristaus motina“ ir „Jėzaus Kristaus gyvenimas“. Taip pat ėmėsi autobiografinio darbo „Mano gyvenimo pasaka““ ir dviejose dalyse aprašė savo veiklą iki 1939 m. Onuškyje gimė „Karališkoji Vilniaus pasaka“ ir kiti kūriniai.

    Bijutiškyje rašoma „Lietuviškojo Švenčionių pasaka“, monografija apie Dubingių ir Bijutiškio bažnyčias. Kaip minėta, 1959 m. Milžinas parašė biografinę – psichologinę apybraižą apie vysk. Kazimierą Paltaroką, studiją „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios istorija“ ir kt.

    Kruonyje ir Kazokiškyje į Milžino rankraščių lentyną gula istorijos apie Punios ir Videniškio bažnyčias, tęsiamos „Karališkoji Vilniaus pasaka“ ir „Mano gyvenimo pasaka“.

    Paparčiuose kun. N. Švogžlys rašo biografinį darbą apie Kernavės mokytoją, Sibiro kankinį Juozą Šiaučiūną. Jį baigė 1969 m. jau Kernavėje.

    Dar Kruonyje Milžinas pradėjo rašyti Kaišiadorių vyskupijos istoriją. Domėtis bažnyčių, parapijų istorijomis jį dar klieriką skatino kun. Adomas Jakštas – Dambrauskas, todėl medžiagą šiam darbui rinko jau seniai. Nacmečiu Kaišiadorių vyskupijos kurija Milžiną įpareigojo rinkti medžiagą ir rašyti vyskupijos bažnyčių istorijas.

    Antrąkart paskirtas į Kernavę, Milžinas zakristijoje įrengė kraštotyros muziejėlį. Jame buvo įvairių liaudies buities, bažnytinio meno bei istorinių eksponatų, XVII a. Kernavės bažnyčios metrikų knygų ir kt. Į priekaištus , kad zakristija ne vieta muziejėliui, nebuvo atsižvelgta.

    1970 m. Milžinas baigė antrą Kaišiadorių vyskupijos istorijos tomą ir dar tais pačias metais ėmėsi analogiškai aprašyti Vilniaus arkivyskupiją. Jis aplankė kiekvieną tos diecezijos bažnyčią. Baigtas darbas sudarė 8 dalis ir buvo įteiktas Vilniaus arkivyskupijos valdytojui.

     1973 m. kun. N. Švogžlys parašė platesnę Musninkų bažnyčios istoriją. Tais pat metais vysk. J. Kuktos šimtmečio proga Milžinas pradėjo rašyti monografiją apie minėtą ganytoją, ją baigė 1974 m.

    1975 m. atšventęs savo kunigystės penkiasdešimtmetį, Milžinas pradėjo rašyti mirusių Kaišiadorių vyskupijos kunigų biografijas, o jų susidarė storokos 9 dalys.

    Jau Vievyje kun. N. Švogžlys parašė žymaus istoriko dr. kun. Juozo Stakausko biografiją, kurios mašinraščio nuorašų nemažai iš[platinta. 1980 m. kun. N. Švogžlys parašė Kirdeikių parapijos istoriją, kurioje daug vietos skirta kun. Juozui Breivai. Vievyje baigiama monografiją apie vysk. Juozapą Labuką. 1984 metų „Katalikų kalendoriuje žinyne“ paskelbiamas Milžino rašinys „Vyskupas darbininkas“( apie vysk. J. Matulaitį – Labuką).

    Vienas paskutinių Milžino darbų – trilogija „Lietuvių šventųjų istorijos“, į kurią įeina palaimintasis Mykolas Giedraitis, šventasis Kazimieras ir arkivyskupas Jurgis Matulaitis – Matulevičius. Šį trilogija velionio valia perduota Kauno arkivyskupijos kurija. Be to, Milžinas surinko ir paliko savo poezijos „Posmai ir poemos dvi dalis.

    Milžino gulbės giesmė turėjo būti „Lietuvos šventasis raštas“, kurios skyriai: 1) Lietuvos pradžios knyga; 2) Lietuvos karaliaus knyga; 3) Lietuvos pranašų knyga; 4) Lietuvos išminties knyga. Kiek įsivaizduoju, tai turėjo būti pačių gražiausių rašinių ir poezijos apie Lietuvą ištraukos. Deja, to darbo nebuvo lemta nė pradėti.

    Paminėti toli gražu ne visi Milžino raštai. Pat sakėsi parašęs apie 100 storų rankraščių. Pirmiausia literatas, eseistas, romantikas, karštas Vilniaus krašto lietuvis. Savo kūrybą skyrė paprastiems Lietuvos žmonėms ir siekė į juos prabilti savitai, įtaigiai, jausmingai. Kun. N. Švogžlys ne istorikas profesionalas, todėl ne visada moksliškai tikslus. Jo biografijose, bažnyčių istorijose pasitaiko literatūrinių pagražinimų, pasikartojimų.

    Milžinas neturėjo laiko ir nelabai mėgo raustis XVI – XVIII a. nelengvai įskaitomuose dokumentuose, kurių pasitaiko ne tik valstybiniame, bet ir kai kurių bažnyčių archyvuose. Jis istorijos populiarintojas. Gerai pažinojęs Kaišiadorių vyskupiją ir Vilniaus arkivyskupiją, jų kunigus, Milžinas surinko daug autentiškos medžiagos, kurią panaudojo savo darbuose. Daug reikšmingos informacijos yra jau minėtose Kaišiadorių vyskupijos kunigų biografijose.

    Didesnę dalį Milžino rankraštinio palikimo perėmė Kaišiadorių vyskupijos kurija, tačiau jo rankraščių liko ir pas įvairius asmenis.

    Jau prieš kelis metus privačia iniciatyva buvo parengtas spaudai Milžino darbas apie istoriką dr. J. Stakauską, tačiau, rodos nebuvo išleistas. Norisi tikėti, kad Milžino rankraštinio palikimo saugotojai pasirūpins išleisti jo raštus. Tai būtų geriausias Milžino atminimo įamžinimas, jis to nusipelno. Reikėtų išleisti monografiją ir apie patį Milžiną. Tai nebūtų labai sudėtinga. Nors kun. N. Švogžlio „Mano gyvenimo pasaka“ baigiasi 1961 metais, tačiau jis paliko ir dienoraštį, kurį rašė kol turėjo jėgų.

Šaltinis – Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, 2000 m., Nr. 3 (429)–4 (430), Nr. 9 (435)–10 (436).

Katalikų kunigai Lietuva Religija , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra