Rasa Juknevičienė. Pasvarstymai po Miuncheno saugumo konferencijos

Autorius: Data: 2011-02-09, 15:25 Spausdinti

LR Seimo narė, Krašto apsaugos ministrė Rasa JUKNEVIČIENĖ

47-oji Miuncheno saugumo konferencija (2011-02-04/06) – didžiausias ir svarbiausias kasmetinis saugumo diskusijų forumas, kuris šįmet buvo organizuotas jau keturiasdešimt septintą kartą. Retai kada vienoje vietoje galima sutikti tiek daug aukšto rango politikų ir žinomiausių ekspertų.

Iliustracijoai paminėsiu tokius pranešėjus kaip Jungtinių tautų organizacijos Generalinis sekretorius Ban Kim-Moon, NATO generalinis sekretorius Anders Fogh Rasmussen, Vokietijos bei Dižiosios Britanijos premjerai Angela Merkel bei David Cameron, Afganistano prezidentas Hamid Karzai, JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, eilė kitų valstybių vadovų bei ministrų. Konferencijoje kalbėjo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tradiciškai šiame renginyje dominuoja dalyviai iš Europos šalių bei JAV. Tačiau neįmanoma nepastebėti ir nuolat augančio atstovų iš kur kas tolimesnių kraštų skaičiaus. Šįmet konferencijos diskusijose dalyvavo ir aukšti Japonijos, Singapūro, Australijos pareigūnai. Tai parodo, kad šiuolaikinio saugumo klausimai yra peržengę ne tik valstybių, bet ir kontinentų ribas.

Papildomo peno bei aktualumo šios konferencijos diskusijoms suteikė tuo pat metu vykę dramatiški įvykiai Egipte, Tunise bei kitur. Atidėję į šalį savo iš anksto parengtus pranešimus, konferencijos dalyviai daug dėmesio skyrė vertybiniams klausimams: koks turėtų būti Vakarų šalių vaidmuo remiant demokratiją ir žmogaus teises autoritarinėse valstybėse? Ar gali stabilumas ir šalies valdžios palankumas Vakarams (kaip Egipto ir Tuniso atvejais) būti svarbesniais nei demokratija ir žmogaus teisės? Egipto atveju ypatingai ryški Vakarų dilema – ar stoti už žmogaus teises ir laisves kovojančių žmonių pusėn ar vardan stabilumo vadovautis politiniu pragmatizmu? Nėra abejonių, kad Vakarams palankaus, tačiau toli gražu nedemokratiško Egipto prezidento H.Mubarako nušalinimas gali sukelti pavojingų pasekmių chroniškai nestabiliame Artimųjų Rytų regione.

Žiūrint iš Lietuvos, visai tai gali atrodyti tolimos ir menko aktualumo problemos. Bebaimiai Lietuvos turistai savo pasiryžimu vykti į Egiptą nepaisant suirutės, rodos, tik dar labiau sumenkina šių įvykių svarbą. Juolab ir Lietuvos žiniasklaida yra linkusi nušviesti įvykius Egipte būtent iš turistų perspektyvos, o svarbiausiais istorinių įvykių Egipte komentatoriais tapo ten atostogavusios estrados žvaigždės.

Tačiau negalima nepastebėti paralelių tarp įvykių tolimoje Afrikoje bei to kas praėjusių metų pabaigoje vyko visai šalia Baltarusijoje. Šiandien dar sunku pasakyti, kaip sparčiai ir kiek toli išplis Tuniso ir Egipto žmonių išleistas pilietinio nepasitenkinimo autoritarine valdžia džinas. Intuicija man sako, kad esame išties istorinių įvykių liudininkais, kurie greičiausiai atvers naują istorijos puslapį ne tik tradiciškai sudėtingame Artimųjų Rytų regione. Šių įvykių ratilai dar pasieks ir mūsų kaimynystę.

Grįžtant prie diskusijų konferencijoje, reikėtų pastebėti, kad, skirtingai nuo ankstesniųjų Miuncheno konferencijų, Rusijos ir Vakarų požiūrių skirtumai šįmet netapo centrine diskusijų ašimi. Gerai žinomi Rusijos bei NATO nesutarimai dėl priešraketinės gynybos klausimų ar situacijos Gruzijoje šįkart neužgožė kitų tarptautinio saugumo aktualijų. Priešingai, Rusijos ir JAV užsienio reikalų ministrai pasirinko šią konferenciją kaip naujosios branduolinio nusiginklavimo sutarties (START) ratifikacinių dokumentų pasikeitimo vieta.

Konferencijos organizatorių sumanymu, programoje dominavo keturios temos: 1) ekonominės krizės pasekmės tarptautiniam saugumui; 2) ginklų kontrolės ir nusiginklavimo klausimai; 3) naujieji saugumo iššūkiai (kibernetinis bei energetinis saugumas); bei 4) atsakomybės už saugumą Afganistane perdavimas iš NATO vadovaujamų tarptautinių saugumo pajėgų vietos valdžiai. 

Besiklausydama pranešimų bei diskusijų, norom nenorom mėginau įvertinti, kiek visi šie klausimai aktualūs Lietuvai, mūsų nacionaliniams saugumui ir krašto apsaugos sistemai. Todėl čia norėčiau pasidalinti kai kuriais savo pasvarstymais svarbiausiomis konferencijos temomis.

Pasaulinė ekonominė krizė ir jos įtaka tarptautiniam saugumui

Lietuva ne viena sprendžia dilemą – kaip biudžetų deficito ir diržų veržimosi laikotarpiu užtikrinti ir stiprinti nacionalinį saugumą bei deramai vykdyti sąjungininko įsipareigojimus. Tai absoliučios daugumos Europos šalių problema (Estija, kuri šįmet padidino savo gynybos biudžetą iki dviejų procentų nuo BVP, yra reta išimtis). Konferencijoje NATO generalinio sekretoriaus A. Rasmusseno pateikti faktai gana iškalbūs – NATO sąjungininkės Europoje per dvejus pastaruosius metus sumažino savo gynybos išlaidas 45 milijardais dolerių. Jei prieš dešimtmetį Europa išleisdavo gynybai maždaug pusę tiek kiek JAV, tai šiandien NATO gynybos biudžete Europos šalių indėlis sudaro vos apie 25 procentus. Šiame kontekste vertėtų pažymėti, kad per praėjusį dešimtmetį Kinija padidino savo gynybos išlaidas tris kartus. Nuo jos mėgina neatsilikti Indija bei kitos Azijos šalys.

Kai kas bando šią problemą sumenkinti teigdami, kad Europa yra humanitarinės ir vystomosios pagalbos teikimo lyderė pasaulyje. Atseit, Europa sprendžia tarptautinio saugumo problemas nekarinėmis priemonėmis. Tame, žinoma, yra daug tiesos, nes vien karinėmis priemonėmis pasiekti stabilumo krizių regionuose dažniausiai neįmanoma.

Tačiau yra ir kita medalio pusė – pagalbos teikimas į regionus, kuriuose nepajėgiama užtikrinti saugumo (o tam reikalingos karinės pajėgos) dažnai yra tolygus švaistymui. Sėkmingam krizių sprendimui dažniausiai būtinas karinių, politinių ir ekonominių priemonių kompleksas t.y. reikia sugebėti ne tik „meduolius“ dalinti, bet ir, esant reikalui, sugebėti efektyviai panaudoti jėgos priemones. Praradusi karinės intervencijos pajėgumus, Europa gerokai sumažins savo turimų poveikio priemonių arsenalą. Deja, ES ministrų deklaracijos ir komunikatai retai būna efektyvūs sprendžiant tarptautines krizes ir konfliktus.

Nuo ekonominio sunkmečio sumenkus gynybos biudžetams, tik kelios Europos šalys ateityje bus pajėgios sutelkti reikšmingus pajėgumus NATO operacijoms. Tarp jų ir vykdant kolektyvinės gynybos operacijas. Dėlto gali kilti grėsmė pačiam kolektyvinės gynybos principui, kuris yra NATO pamatas.

Žinoma, visuomet galima teigti, kad yra JAV, kuri yra mūsų ištikima sąjungininkė ir pagal karinę bei ekonominę galią (vis dar) neturi sau lygių pasaulyje. Tačiau tikėtis, kad JAV ir ateityje bus pasirengusi užkamšyti visas Europos saugumo skyles ir kompensuoti kritinius pajėgų trūkumus NATO operacijose būtų neatsakinga. Reikia pripažinti, kad tebeauganti praraja, tarp Europos ir JAV skiriamo dėmesio bei išlaidų gynybai tampa vis grėsmingesne problema Aljanso veiklai bei patikimumui.

Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo klausimai

Pastaraisiais mėnesiais žiniasklaidoje daug buvo rašyta apie įvairius ginkluotės kontrolės ir nusiginklavimo aspektus. Praėjusių metų balandį JAV ir Rusijos prezidentai Prahoje pasirašė naują strateginės branduolinės ginkluotės ribojimo (START) sutartį, kurią neseniai ratifikavo abiejų šalių parlamentai. Miuncheno konferencijoje abiejų šalių užsienio reikalų ministrai – H. Clinton ir S. Lavrov iškilmingai apsikeitė ratifikaciniais raštais, tuo užbaigdami teisines šios sutarties patvirtinimo procedūras.

Reikia pabrėžti, kad strateginiai branduoliniai ginklai yra tik viena iš šiuo metu intensyviai aptarinėjamų ginkluotės kontrolės euroatlantinėje erdvėje temų. Paraleliai vyksta derybos dėl Įprastinės Ginkluotės Europoje (ĮGE) sutarties, vis aktyviau keliamas klausimas dėl būtinybės sukurti ir taktinių branduolinių ginklų kontrolės ir ribojimo mechanizmus. Su tuo glaudžiai susiję ir priešraketinės gynybos klausimai, kurie šiuo metu yra bene kontraversiškiausias klausimas NATO- Rusijos darbotvarkėje.

Kaip jau minėta aukščiau, Rusijos – NATO ar Rusijos – JAV nesutarimai šįsyk nebuvo svarbia tema, nors negalima sakyti, kad jie buvo pamiršti. Savo pranešimuose JAV valstybės sekretorė H.Clinton pakartojo NATO principinę poziciją sukurti Aljanso priešraketinės gynybos sistemą, kuri dengtų visą NATO šalių teritoriją. Tačiau pabrėžė, kad ši sistema yra nukreipta ne prieš Rusiją, o prieš tokias šalis kaip Iranas ir Šiaurės Korėja, bei kad NATO yra pasirengus bendradarbiauti su Rusija priešraketinės gynybos srityje. Savo ruožtu, Rusijos užsienio reikalų ministras akcentavo, kad atskirai nuo Rusijos kuriama NATO sistema bus traktuojama kaip potenciali grėsmė, nes gali pažeisti strateginį jėgų balansą. Rusija nesirengia su tuo susitaikyti. Todėl, jei artimiausiu metu nebus rasta, abipusiai priimtino sprendimo, Rusija bus priversta kurti prieš šią NATO sistemą nukreiptas priemones.

Jei strateginiai branduoliniai ginklai tradiciškai yra dvišalių JAV–Rusijos santykių objektas, tai mažesnio nuotolio – taktiniai branduoliniai ginklai – yra visos Europos, tame tarpe ir Lietuvos, rūpestis. Apie šių ginklų skaičių ir jų buvimo vietas nėra jokios viešai prieinamos patikimos informacijos. Taipogi nėra jokių šių ginklų kontrolės ar ribojimo mechanizmų. Rusija, kuri turi didžiausią tokios ginkluotės arsenalą – kelis tūkstančius taktinių branduolinių užtaisų – yra ne kartą viešai grasinusi dislokuoti šį ginklą Kaliningrade ir greičiausiai šį pažadą yra įvykdžiusi. Todėl mūsų vertinimu, būtent taktiniai branduoliniai ginklai – jų apskaita ir kontrolė – šiuo metu yra viena aktualiausių Europos saugumo problemų ir viena didžiausių spragų Europos ginkluotės ribojimo sistemoje. Tas buvo daugelio pranešėjų akcentuota ir šių metų Miuncheno konferencijoje.

Daug kas tikriausiai yra girdėjęs apie vykstančias diskusijas dėl naujos Įprastinės Ginkluotės Europoje sutarties. Ši sutartis buvo pasirašyta dar 1990 m. kaip svarbi saugumo ir pasitikėjimo stiprinimo priemonė tarp NATO ir vis dar tebeegzistavusio Varšuvos Pakto. Sutartimi buvo nustatyti vienodi abiems blokams apribojimai penkiose svarbiausiose puolamosios ginkluotės kategorijose (tankų, šarvuočių, artilerijos, naikintuvų ir kovos sraigtasparnių). Šios sutarties įgyvendinimo rezultate NATO ir buvusio Varšuvos pakto šalys sunaikino apie 50 000 ginkluotės vienetų. Lietuva ir kitos Baltijos šalys, kurios derybų metu paskelbė nepriklausomybę ir vadavosi iš Sovietų sąjungos, negalėjo dalyvauti sutartyje nei NATO nei Varšuvos pakto pusėje. Todėl jos netapo šios sutarties dalimi.

Vos pusmečiui praėjus po iš ĮGE sutarties pasirašymo (1990 m. lapkričio 12 d. Paryžiuje), dokumentas tapo keistinas, nes 1991 m. liepos 1 d. Prahoje buvo oficialiai nutrauktas Varšuvos pakto egzistavimas. Maža to, 1997 m. dalis buvusio Varšuvos pakto šalių buvo pakviestos tapti NATO narėmis, tuo, anot Rusijos, buvo iš esmės iškreiptas jėgų balansas Europoje.

Naujo derybų raundo pasekoje, 1999 m. buvo suderėtas ir Stambule pasirašyta Adaptuotoji Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis. Joje, skirtingai nei pradinėje ĮGE sutartyje, neliko blokinio balanso. Vietoje to, puolamosios ginkluotės apribojimai nustatyti kiekvienai sutarties šaliai atskirai. Tačiau ši sutartis iki šiol neįsigaliojo. Vakarų šalys atsisakė ją ratifikuoti tol kol Rusija neįvykdys ten pat Stambule prisiimtų įsipareigojimų išvesti savo karines pajėgas iš Gruzijos ir Moldovos.

Vakarų šalims principingai laikantis šios nuostatos, Rusija 2007 m. sustabdė savo dalyvavimą senojoje 1990 m. sutartyje. Vienu iš akstinu Rusijai pasitraukti iš ĮGE sutarties buvo ir tai, kad čia nustatytus ginkluotės apribojimus ji reguliariai pažeisdavo karo Čečėnijoje metu.

Šiuo metu yra prasidėję derybos siekiant išeiti iš šios aklavietės ir surasti visoms šalims priimtiną įprastinės ginkluotės Europoje kontrolės mechanizmą. Lietuva, kaip NATO narė, dalyvauja šiose diskusijose ir yra viešai deklaravusi apie savo pasirengimą tapti naujos ĮGE sutarties nare. Tačiau jungdamiesi prie šios sutarties turime užtikrinti, kad ji neapsunkintų kolektyvinės gynybos įsipareigojimų įgyvendinimo bei, kad būtų išsaugotas principas, jog užsienio šalių pajėgos gali būti kitoje šalyje tik su priimančiosios šalies sutikimu.

Naujosios saugumo grėsmės

Prie naujųjų saugumo grėsmių paprastai priskiriama kibernetinis ir energetinis saugumas. Kartais tarp jų minimos ir kitos grėsmės tokios kaip plintančios balistinių raketų technologijos arba pastaruoju metu smarkiai išaugusi piratavimo grėsmė Afrikos pakrantėse. Tačiau pastarosios vargu ar gali būti išties laikomos naujomis grėsmėmis. Ypač piratavimo atveju, problema yra ne tiek grėsmės naujume kiek jos išaugusiuose mastuose. Todėl čia apsiribosiu tik keliais komentarais dėl kibernetinio ir energetinio saugumo aspektų.

Miunchene Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras V.Hague gan netikėtai visą savo konferencijos kalbą paskyrė vienai temai – kibernetiniam saugumui. Visa atskira konferencijos sesija antrą dieną buvo paskirta kibernetinių grėsmių temai. Tarp kalbėtojų buvo aukštas NATO kariškis, ES komisaras, Vokietijos telekomo direktorius ir Indijos vyriausybės patarėjas nacionaliniam saugumui. Visi konstatavo esamos situacijos rimtumą – kibernetinės grėsmės kelia vis didesnį pavojų kritinėms valstybių institucijoms, šalys nėra tinkamai organizuotos reaguoti į saugumo grėsmes, net ir saugiomis laikomos sistemos yra pažeidžiamos kryptingų atakų.

Nesu tikra, ar Lietuva yra deramai valstybiniu mastu įvertinusi šią grėsmę. Neabejoju, kad atskiros institucijos – bankai, svarbiausios komercinės įmonės bei saugumo struktūros tuo atsakingai rūpinasi. Krašto apsaugos sistemoje esame įsteigę atskirę kibernetinio saugumo skyrių, dalyvaujame Estijoje įsteigti NATO kibernetinio centro veikloje. Tačiau atskirų institucijų pastangos čia gali būti nepakankamos. Reikalingas vieningas valstybinis požiūris į augančią problemą, glaudesnis bendradarbiavimas su daugiau patirties šioje srityje turinčiais ir kur kas daugiau į savo tinklų saugumą investavusiais bankais bei kitomis komercinėmis institucijomis.

Energetinis saugumas – bene didžiausias Lietuvos galvos skausmas šiai dienai. Esame bene labiausiai Europoje nuo vienintelio tiekėjo priklausanti šalis. Per du nepriklausomybės dešimtmečius buvo daug apie tai kalbėta ir rašyta, tačiau, deja, nedaug padaryta. Tik dabar po truputį atsiranda realūs planai ir juos pagrindžiantys finansavimo šaltiniai, kurie turėtų sudaryti galimybę per ateinantį dešimtmetį gerokai išplėsti Lietuvos galimybes importuoti energetinius išteklius ypač dujas ir elektrą.

Energetinio saugumo centras, kurį šįmet įsteigėme Vilniuje turėtų prisidėti prie geriausių sprendimų ieškojimų. Kviesime į jį dirbti užsienio ekspertus, sieksime, kad jis būtų oficialiai įregistruotas kaip NATO centras, nagrinėjantis visus Aljansui aktualius energetinio saugumo aspektus.

Atsakomybės perdavimas Afganistano vyriausybei

Trečius metus iš eilės Miuncheno konferencijoje dalyvavo ir kalbėjo Afganistano Prezidentas H.Karzai. Šis faktas savaime parodo saugumo situacijos Afganistane svarbą tarptautinės bendruomenės akyse. Tačiau reikia pastabėti ir tai, kad šįsyk diskusijos Afganistano klausimu vyko žymiai kryptingiau. To priežastimi buvo pernai lapkritį NATO viršūnių susitikimo metu priimti sprendimai, iki 2014 m. pabaigos pilnai perduoti atsakomybę už saugumą Afganistane vietos saugumo pajėgoms.

Aiškūs terminai visuomet mobilizuoja. Todėl visos diskusijos buvo labai koncentruotos į tai, ką galima ir būtina nuveikti per šiuos ir ateinančius trejetą metų, kad Afganistano vadovybė galėtų užtikrinti valstybės ir gyventojų saugumą.

Prezidentas H. Karzai, gan optimistiškai žvelgdamas į ateitį, garantavo, kad naujoji vyriausybė nusiteikusi įnirtingai kovoti su korupcija, kad remiančios valstybės neturėtų bijoti teikti paramą šaliai per centrines šalies institucijas. Tuo tarpu dauguma donorų vis dar teikia pirmenybę tiesioginiam Afganistano žmonių rėmimui teikiamam per Provincijų atkūrimo grupes (PAG). Anot prezidento H.Karzai, PAG yra Afganistano vyriausybines struktūras dubliuojančios institucijos, kurios dažnai trukdo Kabului įgyvendinti savo centrinės valdžios funkcijas, o decentralizuotas rėmimas neleidžia sukoncentruoti lėšų prioritetiniams projektams.

Lietuva vadovauja vienai iš tokių provincijos atkūrimo grupių Goro provincijoje Afganistano vakaruose. Nors dėl ribotų resursų negalime suteikti Afganistanui tokios paramos kaip kitos šalys, šis Afganistano prezidento kvietimas yra skirtas ir mums. Manau, kad tai labai savalaikis signalas, padėsiantis Lietuvai nuspręsti dėl tolesnio dalyvavimo Afganistane formų.

Nereikėtų tikėtis, kad Lietuvos PAG užbaigs savo misiją jau artimiausiais mėnesiais. Turime užtikrinti, kad vietinės saugumo pajėgos yra pakankamai kompetentingos ir pajėgios užtikrinti saugumą ir stabilumą visoje provincijoje. Neseniai provincijoje pradėjo dirbti Lietuvos kariuomenės ir JAV Pensilvanijos gvardijos bendrai įkurta policijos mokymo grupė, aktyviai dirba Europos sąjungos policijos misija, tikimės, kad Gore įsikurs ir Afganistano kariuomenės padalinys. Krašto apsaugos ministerijoje svarstoma galimybė perduoti atsakomybę dėl saugumo užtikrinimo Goro provincijos vietinės valdžios institucijoms iki 2012 m. pabaigos.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad PAG misijos pabaiga Goro provincijoje nereikštų Lietuvos pasitraukimo iš Afganistano. Vadovaujamės NATO solidarumo principu, kad vienaip ar kitaip Lietuvos kariai liks NATO misijoje Afganistane iki jos sėkmingos pabaigos.

K. Čachovskio nuotr.

www.kam.lt

Kariuomenė ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra