Liudija Teodoro fon Reingardo rankraštis

Autorius: Data: 2019-04-04 , 09:33 Spausdinti

Liudija Teodoro fon Reingardo rankraštis

 

Teodoras fon Reingardas – Peterburgo Jūrų korpuso absolventas paradine Rusijos imperatoriškojo karinio laivyno mičmano uniforma; fotografuota 1904 m., prieš jam išvykstant į japonų atakuojamą Port-Artūrą

 

Vytautas PUPŠYS, Ukmergė, www.voruta.lt

„Iš visų naujienų matyti, kad namo į Lietuvą nebegrįšiu, nes visas Pabaltijys atiteko sovietams. Obelys jau nužydėjo, o ant agrastų ir serbentų stambios uogos. Žiūriu į jas ir prisimenu savo sodą, širdį suspaudžia skausmas. Atmintyje išliko Tėvynė Lietuva, kokia ji graži čionai (iš Vokietijos atrodo)! Į jokias pačias puikiausias šalis ir į jokius rūmus nemainyčiau.“

Pulkininkas leitenantas T. Reingardas – Centrinių Lietuvos kariuomenės dirbtuvių viršininkas

Tai pirmosiomis 1945 m. gegužės dienomis savo dienoraštyje rašė karo pabėgėlis, Saksonijos grafų palikuonis, atsidūręs Bairoito (Bayreuth) priemiesčio Piesės kaime, Bavarijoje.
Prisiminimai pradėti rašyti 1929 m., dar autoriui „Palangos“ garlaiviu plaukiant su Lietuviška vėliava. Juos sunaikino pats Reingardas 1940 m., kad nebūtų čekistų apkaltintas sovietų valstybės šmeižimu ir išdavimu. Lietuvos valstybės jie niekada nepripažino, tai jie darė tik dėl akių dūmimo.
Vis dėlto Reingardas arešto neišvengė. Ilgai buvo tardomas, o rezultato teko laukti IX forte. Prasidėjęs karas ir sukilimas Kaune suteikė galimybę pabėgti iš šio mirties fab­riko ir grįžti į namus bei tęsti prisiminimų rašymą.
Teodoras fon Reingardas gimė 1883 m. birželio 14 d. Ukmergės mieste, Rusijos artilerijos pulkininko šeimoje. Be paties Teodoro augo dar keturi broliai: Marijus Julijus, Konstantinas, Levas Danielius ir Vladimiras Viktoras. Mirė 1947 m. emigracijoje, palaidotas Bairoito kapinėse, kapas nežinomas.
Giminė kildino save iš Hanau grafų giminės, jų protėvis Saksonijos kariuomenės leitenantas Steponas fon Reingardas 1727 m. pasidavė į Žečpospolitą karinėn tarnybon. Apsigyveno Lietuvoje, savo naujoje Tėvynėje. Po jungtinės valstybės padalijimo ir Lietuvos įjungimo į Rusijos imperijos sudėtį, pastarajai paliko būrį kariškių ir diplomatų.

T. Reingardas – Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, Kauno technikos mokyklos dėstytojas

Baigęs Kauno gimnaziją, pasuko giminės pramintais takais. Įstojo į Peterburgo Nikolajaus I jūrų artilerijos akademiją, o dar jos net nebaigus, buvo suteiktas pirmasis jūrų karininko mičmano laipsnis ir jis pasiųstas į Tolimuosius Rytus, kur netrukus prasidėjo karo veiksmai.
Penkiasdešimt keturių jūros mūšių dalyvis, kurių svarbiausias „Kusima“ (Cusima), nelaisvė ir daugybė apdovanojimų, toks jaunojo karininko kovinis kraitis. Japonijos imperatorius turėjo galią paleisti karininką iš nelaisvės, tereikėjo jo malonės prašymo. Reingardas malonės neprašė ir nelaisvėje išbuvo iki galo su visais išlikusiais kovų draugais. Grįžo tęsti tarnybos Baltijos laivyne kaip eilinių jūreivių gerbiamas vadas. Mūšiuose užgrūdintas jūreivis 1910 m. užbaigė akademinius mokslus. Tolesnė tarnyba veda į Taliną, kur mokomajame laive imperatorius „Aleksandras II“ vadovauja būsimiems laivyno artilerijos karininkams. Tarnyba su admirolu Riuminu-Bestužiavu, pirmo rango kapitonu Kolčiaku – prestižinė ir gera praktika.
Tapęs II rango kapitonu, skiriamas kreiserio „Jaroslavna“ vadu. Visą karą vadovauja kreiserio sėkmingoms operacijoms. Kreiserio kapitono tiltelį palieka prasidėjus Kronštato jūrininkų maištui. Frontininko orumas neišlaiko, kai vadams nuplėšomi antpečiai tiesiog gatvėse, kur vykdomos masinės jų žudynės. Absurdo teatrui vadovauja neišmanėliai, girtuokliai, įvairaus plauko nusikaltėliai ir karjeristai.
Prasidėjus lietuvių grįžimui į namus, tai padaryti nori ir T. Reingardas. Deja, iš tarnybos neatleidžiamas, o likti pavojinga. Buvę pavaldiniai, nepavykus į Lietuvą patekti per Pabaltijį, patarė vykti per Ukrainą. Patyręs daugybę nuotykių ir vėl ne kartą statytas prie sienos, galiausiai patenka į XII Raudonąją armiją, vadovaujamą šaltkalvio Klimo Vorošilovo, kur skiriamas karo tarnybos nariu. Paskyrimas gerokai palengvino įveikti raudonųjų barjerą bandant patekti į baltųjų paskutinį bastioną Kryme. Rimtas stimulas buvo aplankyti pasitraukusius tėvus Simferopolyje. Sergantį tėvą aplankė ir spėjo palaidoti Simferopolio kapinėse. Mamos sveikata reikalavo nuolatinės priežiūros, tad ji buvo paguldyta nuolatinei medikų priežiūrai į prieglaudą. Bolševikams išši­fravus jos asmenybę, beviltiška ligonė 1922 m. sušaudyta. Pats Teodoras paskutinių pasitraukiančių baltagvardiečių transportu palieka Sevastopolį. Laimingai pasiekus Turkijos krantus, tampa politiniu emigrantu – niekieno nelauktu ir nereikalingu. Gyvenimą tenka pradėti iš naujo. Pas žvejus įsiprašo padėjėju, statant ir traukiant tinklus. Kurį laiką tuo ir turi tenkintis. Atkakliai ieškant išeičių, gimsta idėja tapti smulkiu verslininku. Po didelių vargų ir sunkumų pats pasistato jūrinę valtį. Iš Konstantinopolio į archipelago salas plukdo smulkias prekes ir maisto produktus žvejams. Nenuleidžia rankų surinkti dokumentus imigracijai į Lietuvą. Atvykęs į Konstantinopolį, Lietuvos diplomatas Šveicarijoje V. Sidzikauskas įteikia lauktus dokumentus.

Jūrininkų skyrius prie Kauno technikos mokyklos, 1924–1925 m. T. Reingardas – antroje eilėje antras iš kairės, toliau – generolai T. Daukantas ir A. Nagevičius, mokyklos direktorius inž. J. Gravrogkas, jūrų kapitonas A. Azguridis

1922 m. balandžio 14 d. po ilgos kelionės, netrūkstant nesklandumų, Reingardas pasiekia Kauną. Jo jis nematė 20 metų. Nedelsiant susisiekęs su valdžia, tampa savanoriu ir rekomenduojamas Viktoro Biržiškos žinion. Savanoriams kategoriškai trūkstant ginklų, bandoma panaudoti trofėjinius. Tapęs Cent­rinių ginklų remonto dirbtuvių viršininku, sumaniai išnaudoja Bermonto-Avalovo dalinių ginkluotę ir pasiekia gerų rezultatų. Jūrininkui Reingardui suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis. Savanorių pergalės ir karo veiksmų pabaiga sudarė galimybes kurti Lietuvos kariuomenę. Artojai, gavę išsvajotą žemę, važiuoja jos arti. Pulkininkas leitenantas taip pat pasinaudoja sena savo svajone tapti Lietuvai reikalingu jūrininku. Realios galimybės atsirado atgavus Klaipėdos kraštą su vieninteliu jos uostu. Problemos jaudina ir kitus jūros veteranus. Susidaro grupelė: A. Nagius-Nagevičius, T. Daukantas, T. Reingardas, Rėklaitis, A. Azguridis ir kiti, kurie per spaudą teikia pasiūlymus uostui atgaivinti. Spaudoje Reingardas rašo ir apie būtinybę ruošti kadrus. Sutariama, kad kadrų ruošimas pradedamas Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Susidomi ir pagalbą teikia mokyklos direktorius Julius Gravrogkas. Pradedama bendrovių dokumentų registracija, organizacinių klausimų sprendimai ir nustatomi ryšiai su tarptautinėmis organizacijomis. Pasirodo, kad jau yra ir menkutės patirties Lietuvoje. Dar 1921 m. kapitonas Andžiejauskas įkūrė garlaivių bendrovę su laivais „Jūratė“ ir „Kastytis“ (registracija Jurbarke), plaukiojusiais Baltijos, Šiaurės jūrų pakrantėmis. Laikinieji Klaipėdos šeimininkai naudotis uostu lietuviams neleido.
Išleidžiami pirmieji žurnalo „Inkaras“ numeriai, kuriuose redaktorius Reingardas su draugais rašo aktualiais jūreivystės klausimais.
Nuėjęs ne rožėmis klotą kelią, organizuojant uosto darbą, jį užbaigia finansinių klausimų sprendimu. Vienas pirmųjų krovinių gabenamas į Leningradą. Tarp įgulos narių įtakingiausias įgulos narys Reingardas, nors ir ne kapitonas. Laivo pirkimo kontrakte kapitonas privalėjo būti vokietis.
Klaipėdiečiai sutinkami draugiškai ir įtariai. Be oficialios darbų programos, jaučiasi čekistinė kontrolė. Net susiduriama su klausimu, iš kur kapitono padėjėjas puikiai kalba rusiškai. Atsakymas, kad jis iš buvusios Rusijos Kauno gubernijos, tenkina. Jūreivių ekskursijos po miestą įvertinamos dvejopai. Miestas didingas ir gražuolis, bet buvęs Petrogradas. Mintyse dar pritariama, kad žiauriai apleistas miestas, buvusi europinio lygio sostinė, dabar skurdo ir nepriteklių kankinamas uostamiestis. Tokia ekskursija ir dar susidūrimas gatvėje su buvusiu bendradarbiu pranoko visas iliuzijas. Bendravimas su svečiu galėjo tapti neprognozuojamas, tai suprato abu senieji pažįstami.
Namuose Kaune irgi permainos. Duktė Irena išteka už Vytauto Didžiojo universiteto bendramokslio, filologo Levo Vladimirovo, Šilutės Herderio gimnazijos auklėtinio. Tėvas dukters pasirinkimui neprieštarauja, nors jo pažiūros utopinės, simpatizuoja komunistuojantiems.
Reingardas Žaliakalnyje įsigijo sklypą namo statybai ir laimėjo bylą pensijos atstatymui, kurią buvo suspendavęs premjeras Augustinas Voldemaras, o tai gerokai pakenkė santykiams su kariškiais. Buvo bandyta įrodyti, kad karo veteranas ir nenuilstantis Klaipėdos entuziastas Reingardas, senas monarrchistas. Būsimasis dailininkas Žibuntas Mikšys, sūnaus Dimitrijaus (Dimos) draugas, dažnai lankydavosi pas Reingardus, juos laikė Lietuvos patriotais. Manau, tą patį galėtų prisiminti ir prezidentas Voldemaras Adamkavičius, Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos mokinys.
Namo kambariuose vyravo marinistinė tema. Jūra, laivai, tolimi kraštai, uniformuoti tarnybos draugai ir malonūs jaunystės prisiminimai, išlikę visam gyvenimui.
Vokiečių tautos dvasiai pakelti Klaipėda iš Lietuvos pagrobiama. Pats Hitleris, atvykęs į Klaipėdą, iš Dramos teatro balkono pasako kalbą. Lietuviai iš Klaipėdos išvaromi. T. Reingardą pakeitęs darbe diplomatas T. Daukantas išvaromas paskutinis.

T. Reingardas – Baltijos laivyno vyr. leitenantas, linijinio laivo „Imperatorius Aleksandras II“ vyresnysis karininkas, 1914 m.

Grįžęs į Kauną, Reingardas rašo prisiminimus ir dalyvauja Šventosios uosto projektavimo konkurse, kur užima garbingą trečią vietą. Iliuzijos apie jūrą pasibaigia Kaune, pasirodžius sovietų tankams. Tai nieko gero nežadanti realybė. Netrukus Reingardas iškviečiamas į „organus“ ir areštuojamas. Visa tai ne naujiena, nes po tardymo uždaromas į IX forto kazematus, kuo turėjo tai baigtis, spėlioti nereikia, nes prie sienos buvo statytas ne kartą. Prasidėjęs karas sumaišo tolimesnę įvykių eigą. Naujieji išvaduotojai netrukus pradeda įvedinėti savą „tvarką“. Kauniečiai šokiruoti, tai mato ir Reingardas. Kaip elgiamasi su belaisviais, puikiai žino, o kas dedasi „slabotke“ vadinamame gete, žinoma iš jos gyventojų ir šūvių garsų IX forte.
Vykstant tokiems nusikaltimams ir kai neįmanoma padėti, jautiesi kaltininku ir pats. Todėl, kai pragaro mašina pasisuka atgal, užplūsta liūdnos mintys. O kas bus toliau? Grįžtantys iš Rytų fronto ne ką geresni, nes ne kartą esi patyręs jų elgesį.
Sprendimą belieka derinti su šeima. Duktė laukia su pergale grįžtančio vyro. Žmona negali palikti vaikų. Negali namuose likti ir šeimininkas. Trauktis tenka pačiam
T. Reingardui. Ir ne veltui, nes išvaduotojai pirmiausiai aplanko „grafiniušką“ jos namuose. Ką kalbėjo su išvaduotojais Reingardienė nežinoma, bet įsikišus žentui ir žinant, kad Reingardo nėra Lietuvoje, šeima paliekama ramybėje. Vengiant netikėtumų, sūnus Dima paimamas karinei tarnybai į šešioliktąją diviziją. Po karo grįžęs, tampa Vytauto Didžiojo universiteto chemijos studentu. Duktė, sulaukusi vyro, dažnai prisimena tėvą, bet jo likimas nežinomas.
Žinia, pasiekusi T. Reingardą, kad yra paieškomas, atima bet kokį norą atsidurti tarp tėvynainių. Lieka perduoti prisiminimus patikimam saugotojui. Tokiu žmogumi tampa Lietuvos jūreivystės istorijos ilgametis kolekcininkas Romanas Vilčinskas (JAV Vilkas). Emigruodamas anapus Atlanto, jis išsiveža ir prisiminimus. Tvarkant Vilko archyvą, buvo nuspręsta rastus prisiminimus išsiųsti į Lietuvą ką tik atsikūrusiai Jūrininkų sąjungai. Susipažinti pateiktą rankraštį gauna sąjungos įkūrėjas, tolimojo plaukiojimo kapitonas Juozas Karvelis. Išvertus, suredagavus bei pateikus jūreiviškų terminų žodynėlį, knyga pagaliau pasiekia skaitytoją. Užpildyta svarbi spraga, įrodanti, kad dar besikurianti valstybė rūpinosi mūsų pajūriu ir tikslą pasiekė. Gyvų liudininkų nebeliko, tačiau autentiškas pasakojimas jų rūpesčiu, tapo žinomas.

 

Šaltinis – „Voruta“, Nr. 3 (857), 2019 m. kovo 30 d., p. 14.

Kariuomenė Pupšys Vytautas , , , , ,



Komentarai


Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra
www.cutestockfootage.com