Rankraštinis ir spaudos paveldas išsaugojant Lietuvos ir kitų Baltijos šalių išeivijos tautinį tapatumą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2007 m. rugsėjo 27-29 d. Vilniuje ir Druskininkuose vyko XV tarptautinė knygotyros konferencija “Rankraštinis ir spaudos paveldas išsaugojant Lietuvos ir kitų Baltijos šalių išeivijos tautinį tapatumą”.
Kaip teigė prakalbos žodyje konferencijos organizatorius profesorius Domas Kaunas – išeivija ir jos sukurtas kultūros paveldas – neatskiriama kiekvienos tautos savastis. Palyginti negausioms Baltijos šalių tautoms jis itin svarbus, nes padeda išsaugoti išeivijos tautinį tapatumą ir jos ryšius su tėvyne. Pradedant XIX amžiaus pabaiga, kai prasidėjo masinė emigracija iš Lietuvos, išeivijoje buvo sukurta įvairių kultūros vertybių. Daug jų sunaikino laikas, dalis pateko į užsienio šalių saugyklas, nemaža dalis įvairiu metu pasiekė Lietuvą. Daugiausia išeivijos lituanistinio paveldo siuntų į Lietuvą atkeliavo atgavus valstybės nepriklausomybę 1990 m. Panašius kultūros paveldo grįžimo reiškinius regime ir kaimyninėse šalyse. Tad jau metas pamėginti suvokti, kuo praturtėjome per šiuos nepriklausomybės metus, ką nuveikėme tyrinėdami išeivijos rankraštinį ir spausdintą paveldą, ką žinome apie ją kaip rašytinės atminties kūrėją, jos spaudos idėjines ir politines sroves, išeivijos senosios spaudos veikėjus, bibliofilus bei kolekcininkus ir jų vaidmenį išsaugant pirmtakų istorijos dokumentiką. Norinčių skaityti pranešimus konferencijoje buvo daug, todėl teko daryti apribojimus, net ir atskiroms valstybėms, kad iš vienos kurios nors nebūtų daugiau nei 5 pranešėjai.
Pirmojo konferencijos pranešimo “Išeivijos spaudos paveldo sampratos klausimu” autorė Alma Braziūnienė iš Vilniaus universiteto negalėjo dalyvauti, bet jis vis tiek buvo perskaitytas. Ką laikyti paveldu ir kokią atranką daryti – vieniems leidiniams skiriama daugiau dėmesio, kitiems mažiau. Lietuvos partizanų laikraščiai labai reti, tačiau pasigendama jų bibliografinių šaltinių.
Toliau sekė Remigijaus Misiūno (Vilniaus universitetas) pranešimas “Išeiviška knyga: svarstymai domėjimosi madai praeinant”. Lee Burchinal iš JAV pristatė “Lietuvių kalbos šaltinius kai kuriose JAV bibliotekose is archyvuose”. Šiuos duomenis besidomintieji gali rasti ir internete. Net du pranešimus teko skaityti ponui A. Kairaičiui. Jis pristatė neatvykusių į konferenciją Patricijaus Algimanto ir Vinco Taškūnų iš Tasmanijos universiteto parengtus “Mes saugojame lietuvių tautinį paveldą, naudodami vietinę anglų kalbą” ir “Lietuviško rankraštinio ir spaudos paveldo telkinius Tasmanijos universitete”. Kairaičiui pačiam teko gyventi Australijos realijose, ką jis vaizdingai ir papasakojo. Iki antro pasaulinio karo pabaigos Australijoje lietuvių gyveno nedaug, jų pagausėjo tik pokariu, kada vyriausybė ėmė keisti savo politiką imigrantų atžvilgiu. Kadangi bijota spalvotų emigrantų iš Azijos invazijos, buvo atvertos durys lietuviams iš pabėgėlių stovyklų Vokietijoje. Tų laikų emigrantams teko gyventi tikrai sudėtingose sąlygose ir prastose pašiūrėse. Nors Sibiro šalčių ir uodų jiems neteko ragauti, tačiau kandančių ir kertančių gyvių ir čia netrūko. Ilgą laiką neturėta periodinio leidinio anglų kalba, todėl Australijos visuomenė nedaug ką ir žinojo apie mažumą – lietuvius. Ir tik kai smarkiai Australijoje veikianti komunistų partija paskelbė dezinformaciją, kad visi išeiviai lietuviai žydšaudžiai ir nacių kolaborantai, laikraščiai ėmė rašyti apie lietuvius pirmuose puslapiuose. Įdomu, kad komunistų partija įsivėlė į teismus, kuriuose nė vienas konkretus lietuvis nebuvo nuteistas dėl kolaboravimo su naciais. Ir tik kai teismams buvo patratinta 30 milijonų dolerių, įsikišo Australijos vyriausybė, paraginusi užbaigti šiuos cirkus, arba pateikti kontkrečių įrodymų.
Manfred Klein iš Bylefeldo aukštosios profesinės mokyklos supažindino su “Tėviškės istorijos medžiaga klaipėdiškio muziejiniame rinkinyje ir archyve Cloppenburge (Vokietija)”. Šis archyvas liudija, kokius daiktus išsivežė su savimi bėgdami nuo sovietų invazijos Klaipėdos krašto gyventojai. Čia saugoma ir labai retų Klaipėdos laikraščių, kurių nėra net ir Berlyno bibliotekose. Dalis pasitraukusių į Vokietiją klaipėdiškių neprarado savo ryšių su tėviške, dovanodavo archyvui įvairios medžiagos.
Ilonos Bučinskytės ir Daivos Dapkutės iš Lietuvių išeivijos instituto pranešimas buvo apie “Lietuvių išeivijos ideologinių srovių archyvinį paveldą: aktualumą ir prieinamumą”.
Konferencijoje buvo supažindinama ne tik su lietuvių išeivių, bet ir kitų šalių išeivių rašytiniu paveldu. Pirmąją konferencijos dieną buvo numatyti net 6 tokie pranešimai, o antrąją dieną – 4. Valerij Gerasimov iš Baltarusijos respublikos prezidentinės bibliotekos ir Larisa Dovnar iš Baltarusijos kultūros ir menų valstybinio universiteto pristatė “Baltarusių išeivijos spaudos paveldą šiuolaikinėje Baltarusijos ir užsienio spaudoje”. Olga N. Iljina iš Sankt – Peterburgo valstybinio kultūros ir meno universiteto papasakojo apie “Rusų išeivijos asmenines bibliotekas Rusijos knygotyrininkų darbuose”. Konferencijoje pristatytas ir Estijos, Latvijos bei Lenkojos išeivijos paveldas.
Spaudos ir rankraštiniam paveldui didžiausios grėsmės buvo sovietmečiu. Todėl aš gerbiu to meto bibliofilus ir kolekcininkus, kurie nepaisydami asmeninių interesų, rizikos, saugojo mūsų paveldą. Tačiau jei kas galvoja, kad po 1990 metų viskas susitvarkė šioje srityje – tas labai apsirinka. Dabar didžiausia grėsmė iškilusi militariniam Lietuvos paveldui ir jo saugotojams. Jei tarybiniais laikais saugumiečiai bėgiodavo paskui Lietuvos kolekcininkus ir siūlydavo įsigyti “Lietuvių archyvą” ar kitas sovietų nusikaltimus demaskuojančias knygas, tai dabar bėgioja norėdami “pakabinti” militaristus. Senus ir raudonus laikus man primena ir kažkokio šnipelio įfiltravimas į Vilniaus kolekcininkų klubą. Šiai akcijai buvo patratinta daugybė mokesčių mokėtojų pinigų, o iš vienas kito nepažįstančių kolekcininkų buvo sukurpta “grupuotė”, kurios nariams siūlytos bausmės didesnės net už žmogžudžių. Niekaip nesuprantu, kam tokie cirkai daromi. Net ir Afrikos negrai supranta, kad ginklas perėjo didžiulę evoliuciją nuo strėlės ir dar vis tobulėja. Nemanau, kad profesionalus žudikas naudotųsi 100 metų senumo surūdijusiais ginklais, labiau pavojingais jam pačiam nei būsimai aukai. Filme “Brolis 2” tai atrodo romantiškai, bet realybė kita. Deaktyvuota militarika taip pat paveldas, tačiau pagal dabartinius įstatymus privalo būti sunaikintas.
Rengiu knygą apie Dzūkijos kolekcininkus ir tikrai suprantu, kodėl daugumas jų niekada neišeis iš pogrindžio. Todėl ši vertinga medžiaga niekada nepasieks visuomenės. Iki šiol neturime muziejininkavimo ir kolekcionavimo įstatymų, o remiantis esamais Čiapajevo ir Dzeržinskio laikus menančiais – praktiškai kiekvienas Lietuvos kolekcininkas yra nusikaltėlis. Pacituosiu tik vieno kolekcininko laišką man.
“Kol turime tokią įstatyminę bazę kokia yra dabar, tai kažkaip nelabai esu linkęs per daug afišuotis, taigi ir su archeologais mažai bendrauju. Esu čia per tokį pažystamą būsimąjį archeologą parodęs muziejininkams vieną radinį (gerai, kad tik nuotrauką), norėjau tik detalesnę informaciją apie radinį gauti, tai vos skandalas nekilo, kad privačiose kolekcijose kokie tai radiniai voliojasi. Tipo turečiau mitriai i muziejų nešti. Jei ju tipo nesudomintų, tai jie kaip ir privalėtų užregistruoti. 
Švedijoje situacija visai kitokia, buvau ten penktadienį – antikvaruose vyksta prekyba archeologiniais radiniais be jokiu didelių apribojimų, daiktai parduodami su muziejų ar archeologų raštiškais autentiškumo patvirtinimais ar netgi su aprašymais. Nieks nebijo muziejininkams rodyti radinių, nes kolekcionavimas yra legalus. Jei muziejus nori radinio, tai derasi su radėju, kolekcionieriu ar perpardavinėtoju. Kolekcininkai rašo straipsnius, vyksta bendradarbiavimas su archeologais ir muziejais ir visiems viskas gerai. Tiesa pas juos labai sena privačių kolekciju tradicija, o pas mus tai sovietmečiu nutrūko ir kaip ir turime to laikotarpio tradicijų bei istatymų tęstinumą. Pralošia abi pusės”.
Aš norėčiau tik pastebėti, kad tokios padėties priežasčių yra daug, bet kelios yra labai aiškios. Tai ne tik minėtas kolekcionavimo tradicijų nutrūkimas, bet ir Lietuvos kolekcininkų socialinės padėties pasikeitimas. Anksčiau kolekcininkai daugiausiai buvo aukštuomenė – ponai, turėję dideles knygų, archeologijos radinių bei ginklų kolekcijas. O su tokiais ponais net ir rusų carai batiuškos labai nesipykdavo, jei neskaityti dalyvavusių sukilimuose. O dabar tarp aukštuomenės žmonių tik vienas kitas kolekcininkas. Aišku daug ką lemia ir sovietmečiu įskiepytas žmogaus beteisiškumas.
Rugsėjo 29 d. buvo išvažiuojamoji konferencijos sesija į Druskininkus. Nežinau, ar daug grybų dalyvavusieji prisirinko Druskininkų miškuose, įtariu, kad nelabai. Tačiau vaizdingų ir istorinių vietų lankymas turėjo savo vertę. Tuo labiau, kad oras tikrai nusisekė rudeniškai auksinis. Džiugu, kad auksines rudens dienas galima jau vadinti ir knygotyrininkų dienoms.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra