2020 m. rugsėjo mėn.
Pr	A	T	K	Pn	Š	S
« Rgp
	1	2	3	4	5	6
7	8	9	10	11	12	13
14	15	16	17	18	19	20
21	22	23	24	25	26	27
28	29	30

Rankraščius išsaugojo „bambizas nuo Biržų“

Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Ne vienas, skaitydamas mūsų kraštiečio poeto, dramaturgo, rašytojo, literatūros ir teatro kritiko Balio Sruogos memuarinį romaną „Dievų miškas“, atkreipia dėmesį į ten minimą „bambizą nuo Biržų“, kuris ne kartą Štuthofo pragare rašytojui padėjo išlikti gyvam, išsaugojo šiame mirties ir kančių lageryje jo parašytų kūrinių rankraščius.

Tai buvo Jonas Šernas, gimęs prieš 100 metų (1910 metų lapkričio 18 dieną) Biržų apskrities Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaime. Tėvai buvo ūkininkai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1998 metais išleistoje knygoje „Pragaro vartai – Štuthofas“ rašoma, kad Jonas Šernas, šiek tiek pasimokęs mokykloje (tikriausiai Nemunėlio Radviliškio pradinėje – A. B.), liko tėvų ūkyje kaip būsimas paveldėtojas. Ūkininkavo, padėjo besimokantiems broliams ir seserims.

1943 metų kovo mėnesį jis atvyko į Vilnių aplankyti universitete dirbusio savo brolio profesoriaus Jokūbo Šerno.

Vėliau knygoje „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ Jonas Šernas papasakos, kaip jis pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Po vokiečių nepavykusio bandymo Lietuvoje suorganizuoti lietuvių SS legioną, uždarius Vilniaus ir Kauno universitetus bei kitas aukštąsias mokyklas, 1943 metų kovo 16-17 dienomis buvo suimti žymūs Lietuvos visuomenininkai, įvairių profesijų inteligentai. Gestapininkams atėjus areštuoti profesoriaus Jokūbo Šerno, vokiečiai suėmė Joną, o Jokūbas pabėgo.

Kauno gestapo kalėjime Jonas ir susitikęs su B. Sruoga. Iš ten jie buvo nuvežti į Tilžę, penkias dienas išlaikyti kažkokioje bažnyčioje, o po to atgabenti į Štuthofo lagerį, kuriame praleido beveik dvejus metus.

Jonas Šernas prisimena, kad kartą jis susiginčijęs su vienu iš kalinių. Kalinys supykęs ir ėmęs šaukti, kad „tas bambizas nuo Biržų“ esąs šioks ir toks… Nuo to laiko jį taip visi ir pradėję vadinti. Taip apie jį ir B. Sruoga parašęs „Dievų miške“.

„Manęs tas prievardis nė kiek neužgavo, – pasakoja J. Šernas, – nes mudu su Sruoga gerai sugyvenome, jis mane pamilo, ir aš jį pamilau.

Pastebėjau, kad jis savo atsiminimuose nelaimės draugus pavardėmis minėdavo tik tuos, kurie mirę, o gyvųjų vardinti vengė, nenorėdamas kokiu nors būdu jiems padaryti nemalonumų.“

Buvęs Štuthofo kalinys Aleksandras Kantvilas prisimena, kad „Jonas – stiprus, petingas, be jokių mokslų ir gudrybių – išėjo kaceto universitetą, prisisiurbė šviesos ir kultūros, per dvejus metus besitrindamas tose pačiose lovose, tame pačiame kazemate su profesoriais, pulkininkais, kunigais ir advokatais, rašytojais ir poetais. Turbūt daugeliui jis buvo šalto, paprasto proto, kantrybės ir tikro žmogiškumo pavyzdys. (…) Jo tvirta ranka ne vieną pakėlė, jo platūs pečiai ne vienam buvo ramstis, kai laikai tapo blogesni.“

1945 metų sausio mėnesį kalinius išvarė iš Štuthofo ir varinėjo į visas puses. Teko badauti, šalti. „Labai sunkiai, – rašo monografijos apie B. Sruogą autorius Algis Samulionis, – šį žygį pakėlė B. Sruoga: šlubavo širdis, sutino kojos, vėliau pakilo temperatūra. Buvo atvejis, kada jis, nebetekęs jėgų, beveik be sąmonės, sukniubo ant kelio, ir nuo atsilikėlius pribaigiančio esesininko kulkos jį išgelbėjo tik ryžtinga vieno iš artimiausių grupės draugų J. Šerno, „bambizo nuo Biržų“, pagalba. Jis įtempė rašytoją vėl į kolonos vidurį ir, kitų padedamas, nešė tol, kol B. Sruoga atgavo jėgas ir vėl galėjo eiti pats.“

Šernas buvo praktiškas žmogus, todėl „susiorganizavo“ brezentą, ant kurio abu su B. Sruoga sniege miegojo, viena antklode apsikloję. Vėliau Sruoga taip nusilpo, kad visai nebegalėjo paeiti, todėl liko pakely. Atsisveikindamas prašė išsaugoti rankraščius. J. Šernas prisimena, kad „tai buvo jo ranka smulkiai prirašyti popieriukai, maždaug ketvirtadalio puslapio didumo. Kiekvienas pakelis buvo popierium apvyniotas, apklijuotas, iš viso svėrė gal 2 svarus. Aš juos ir išnešiojau kuprinėje. Kiti man vis sakė, kad mesčiau tuos popierius, netampyčiau be reikalo sunkumo.“

Išpildyti rašytojo prašymą nebuvo paprasta. Lagerininkų būrį, tarp kurių buvo ir J. Šernas, esesininkai nuvarė atgal į Štuthofą, kur visiškai nebuvo ko valgyti. (Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys“ prisimena, kad vėl pagelbėjo J. Šernas, aptikęs keletą maišų bulvių.). Pavasaris buvo šaltas. Lagerį bombardavo anglai. Vėliau jūroje susodintus į laivus kalinius norėjo nuskandinti vokiečiai. Vargais negalais J. Šernas pasiekė Daniją. Iš kelių tūkstančių kalinių išsigelbėjo tik apie 800.

Atsidūręs Švedijoje, Jonas Šernas perdavė B. Sruogos rankraščius Juozui Brazaičiui. 1946 metų lapkričio mėnesį būdamas Vokietijoje kunigas ir rašytojas S. Yla gavo tris Štuthofe parašytas Balio Sruogos komedijas ir du straipsnius. Tuomet jis dar nežinojo, kaip rankraščių originalai pateko Švedijon, o iš jos – Vokietijon. Tik 1972 metais Rochforde (šiame JAV Ilinojaus valstijos mieste J. Šernas apsigyveno 1951 metais – A. B.) susitikęs su Jonu Šernu iš jo išgirdo pasakojimą, kaip buvo išgelbėti Balio Sruogos veikalų rankraščiai. Vėliau paaiškėjo, kad B. Sruoga turėjęs ir antruosius savo rankraščių egzempliorius, kuriuos pats atsigabeno į Lietuvą. Kad būtų didesnė galimybė išsaugoti lageryje rašytus kūrinius, nebesitikėdamas išlikti gyvas, paprašė tai padaryti ir J. Šerną.

Mirė Jonas Šernas 1978 metais rugsėjo 22 dieną. Palaidotas Rochforde.

www.siaure.lt

Nuotraukoje: „Bambizas nuo Biržų“ J. Šernas

Sena Voruta