Ramūnas Mizgiris OFM. Sekmadienio Evangelija. Abejonė ir papiktinimas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“
 
Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: ‘Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.‘ Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dangaus Karalystėje didesnis už jį.“ (Mt 11, 2-11)
 
Jonas Krikštytojas iš dykumos „persikėlė“ į kalėjimą. Mat jis sakė Erodui Antipai, Galilėjos bei Perėjos valdytojui, kad anam nevalia turėti savo brolio Pilypo žmonos Erodiados (Mt 14, 3-4). Suprantama, jog tokiais atvejais bet koks įžūlus pranašas yra uždaromas į tamsiąją. Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus († apie 100), Erodas įkalino Joną Makeronto tvirtovėje, šalia Negyvosios jūros, ir vėliau nužudė.
 
Kalėjime bebūdamas, Jonas nugirsta apie laukto ir skelbto Mesijo veiklą. Jis yra suglumęs: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Žinoma, jis žinojo, koks yra Ateinančiojo vaidmuo. Jonas nepretendavo užimti jo vietos. Jis suprato, kad pagrindinis veikėjas yra kitas. „Jam skirta augti, o man – mažėti” (Jn 3, 30), – taip kažkada jis buvo tvirtai pasakęs. Jonas buvo laimingas, galėdamas stovėti atokiau ir matyti Lauktąjį, kuris kyla ir traukia visų dėmesį (Jn 3, 28-29).
 
Tačiau kalėjime išgirsta, jog pastarasis mažėja. Aplodismentų neieško. Vietoj to, kad būtų labiau matomas, jis stengiasi pasislėpti. Neleidžia sau siekti lengvo ir patogaus populiarumo (Jn 6, 15; Mk 1, 34-38; Mk 3, 12).
 
Jonas kalbėjo apie „pjūtį“ (Mt 3, 12). Jėzus kalba „sėjimo“ terminais (Mt 13, 3-9). Jonas jį matė rankose belaikantį grūdų vėtyklę ir ketinantį sutvarkyti kluoną, išmetant lauk tai, kas netinka, aiškiai atskiriant geruosius nuo blogųjų, t. y. sutvarkyti kaip galima greičiau galutinai pašlijusius pasaulio reikalus (Mt 3, 12).
 
Tuo tarpu Jėzus priima visus, šnekučiuojasi su muitininkais ir nusidėjėliais, leidžia suprasti, kad teismas nukeliamas į laikų pabaigą (Mt 13, 24-30). Jonas jį įsivaizdavo su kirviu rankose, iš peties bekertantį visus blogus medžius, kurie neduoda vaisių (Mt 3, 10). O Jėzus atvirkščiai – skelbia kantrybės ir atleidimo laiką (Lk 13, 6-9).
 
To nebuvo laukiama, todėl sunkiai suprantama ir priimtina. Tačiau Dievo Karalystės atėjimas išreiškiamas visų pirmiausia atleidime, kurį Dievas pasiūlo nusidėjėliams. Tai yra visa Evangelijos esmė. Iš tiesų, svarbiau už stebuklus ar ligonių išgydymą yra žmogaus širdies išlaisvinimas iš nuodėmės.
 
Krikštytojas teisingai numatė laiką ir pagrindinį veikėją. Bet štai tas atvyksta nenumatytu keliu ir vaikšto takais, kurie neatitinka to laikmečio mąstymo. Galima sakyti: Jonas numatė teisingą laiką, tačiau suklydo nusakydamas būdą, mokėjo tiksliai nurodyti Lauktąjį, tačiau neatspėjo jo veikimo būdo.
 
Turbūt tai buvo jam skaudžiau, negu Erodo nuosprendis jį įkalinti Makeronto tvirtovėje. Tikrasis Krikštytojo kalėjimas buvo ne keturios Makeronto sienos, bet, kaip sako Bažnyčios mistikai, „Dievo tamsa“. Net tyla ir laukimas gali būti lengviau pakeliami. Tačiau Dievas, kuris kalba kitaip, negu mes tikėjomės, kuris nesielgia pagal mūsų mąstymą, kuris nepriima mūsų pasiūlymų, yra iš tikro nepakeliamas. Apninka abejonė, kad jis greičiausiai nėra Dievas arba geriausiu atveju – hipotezė, nepažįstamasis, nublokštas į šalį po Didžiojo sprogimo.
 
Tai – tikėjimo išbandymas. Nepakanka priimti Dievą. Reikia būti pasiruošusiems priimti kitokį Dievą, skirtingą nuo mūsų idėjų, schemų, įprastų paveikslų. Kiekvienas iš mūsų esame gundomi įrėminti Dievą į savo jausmus, skonius, įvaizdžius. Esame visada pasiruošę patarti Dievui, kaip jis turi elgtis, ir užmirštam, kad turbūt jis turi teisę mums patarti. „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“ (Iz 55, 8), – sako Viešpats.
 
Beje, į Jono susirūpinusį klausimą Jėzus atsako labai parastai, nurodydamas kai kuruos pranašo Izaijo tekstus, kuriuose apie tai ir buvo pranašaujama: aklų, kurčių, luošų išgydymas bei Gerosios Naujienos skelbimas vargšams (Iz 26, 19; 29, 18-19; 35, 5-6; 61, 1). Jėzus daugiau nieko nesako, tik nurodo šias pranašystes ir palieka pačiam Jonui daryti išvadas, sakydamas: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“
 
Kai žmogus atsiduoda tik sau, tada jis susikuria Dievo idėją, panašią į tą, koks jis pats norėtų būti, t. y. aukštesnis už kitus. Jėzus Kristus suskaldo visus įsivaizduojamus Dievo atvaizdus. Reikėtų priimti Dievą, kuris pakeistų mūsų dievą-stabą, t. y. nuolat ir atidžiai valyti mūsų Dievo idėją, lyginant ją su autentišku atvaizdu, kurį atskleidė Kristus.
 
Taip, Jėzuje Kristuje yra apreiškiamas kitoks Dievas. Ne kitas Dievas, bet vienas ir vienintelis, kuris kalbėjo ir bendravo „daugel kartų ir įvairiais būdais“ (Žyd 1, 1) per visą išganymo istoriją ir sudarė su Izraeliu nesibaigiančią sandorą, kai „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4) ištarė lemtingą žodį žmonijai per Žodį, tapusį kūnu (Jn 1, 14).
 
Jėzus, tik jis, mums parodo, kokie ir kas pagal Dievo norą mes turime būti ir koks bei kas yra Dievas. Galima pasakyti, jog Jėzus yra žmogiškasis Dievo veidas. Trivienio Dievo paveikslas, įrėžtas Jėzaus įsikūnijime, mirtyje ir prisikėlime, yra Dievas, pasirinkęs atsisakyti savo dieviškumo ir pasiaukojęs.
 
Todėl jokia filosofinė kalba apie Dievo transcendentiškumą bei dieviškuosius atributus – pastovumą ir nepavaldumą kentėjimams – pakankamai nenusako, koks Dievas yra, nes dieviškoji tikrovė mums apsireiškia tik Jėzuje Kristuje. Jame mūsų žmogiškoji istorija tapo paties Dievo istorija. Dievas kartą ir visiems laikams asmeniškai susisiejo su žmonija ir lieka jai iki galo ištikimas išganymo ir pasiaukojimo dialoge.
 
www.delfi.lt
 
D. Tunkūno nuotr.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra