Pagrindinis puslapis Sena Voruta Ramūnas Mizgiris OFM. Be paslapties išlaikymo išpažintis netektų prasmės

Ramūnas Mizgiris OFM. Be paslapties išlaikymo išpažintis netektų prasmės

Vatikano dienraščiui „Osservatore romano“ duotame interviu, aptardamas ką tik pasibaigusius nuodėmklausių kursus, Apaštališkosios penitenciarijos regentas vyskupas Gianfranco Girotti palietė ir išpažinties paslapties temą. „Nuodėmklausio pareiga nėra [nusikaltimus] paviešinti, nei prašyti penitento pačiam save apskųsti vyresnybei, – sakė regentas. – Iš nuodėmklausio [atliekantis išpažintį asmuo] gali tikėtis vien išrišimo, o ne pasmerkimo ar paliepimo viešai pripažinti savo nusikaltimą.“

Išpažinties paslapties sulaužymas Katalikų Bažnyčioje visada buvo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų, kuris užtraukia ekskomunikos, tai yra atskyrimo nuo Bažnyčios, bausmę, kurią panaikinti gali tik Apaštalų Sostas. Ar tai nėra nusikaltėlio dengimas? Ar išpažinties paslaptis saisto nuodėmklausį net ir tokių sunkių nusikaltimų kaip pedofilija atveju? Koks yra išpažinties paslapties tikslas?

Siūlome pranciškono kunigo Ramūno Mizgirio OFM komentarą šia tema.
Iš tiesų Katalikų Bažnyčios mokymas nesuteikia galimybės nuodėmklausiui reikalauti (prašyti) iš penitento, kad pastarasis viešai paskelbtų savo nuodėmes (nesvarbu, kad ir kokios jos baisios būtų). Be abejo, pačiam nuodėmklausiui taip pat yra griežtai draudžiama viešai kalbėti apie penitento nuodėmes.
Atgailos sakramentas, nuodėmių išsakymas atliekamas slapta tik tarp penitento ir nuodėmklausio. Tik šis sakramentinis antspaudas, slaptumas, gali padrąsinti nusidėjėlį artintis prie Dievo gailestingumo. Priešingu atveju šis sakramentas netenka pasitikėjimo ir prasmės.
Jeigu penitentas nuoširdžiai gailisi ir pasiryžta tų nuodėmių nebedaryti, tada nuodėmklausys turi duoti išrišimą. Išrišimas – malonės suteikimas –  lemia, kad nuodėmės atleidžiamos pas Dievą. Atgailos sakramente nusidėjėlis, pasiduodamas gailestingajam Dievo teismui, tam tikru atžvilgiu iš anksto išgyvena teismą, prieš kurį stos, baigęs žemės gyvenimą.
Beje, yra keletą sunkių nuodėmių, kurių išrišimas yra rezervuotas Apaštalų Sostui arba vietos vyskupui.

Jos išrišamos ne iškarto (nebent penitentas būtų mirties pavojuje), bet tik po to, kai gaunamas Apaštalų Sosto arba vietos vyskupo leidimas. Pedofilijos nuodėmės išrišimas nėra rezervuotas Šventajam Sostui arba vyskupui, todėl ją gali išrišti bet kuris kunigas, turintis vyskupo leidimą klausyti išpažinčių.

Reikėtų pažymėti, jog prieš duodamas išrišimą nuodėmklausys paskiria atgailą, kurią turi atlikti penitentas. Atgaila gali būti susijusi su žalos atitaisymu artimui. Pavyzdžiui, jei įmanoma, grąžinti pavogtus daiktus, sugrąžinti gerą vardą tam, kuris buvo apšmeižtas, atlyginti skriaudas.
Ar tai įmanoma padaryti pedofilijos arba žmogžudystės atveju, neišviešinant išpažintos nuodėmės, neverčiant penitentą pasiduoti teisėsaugai? Ar įmanoma atitaisyti suluošintą prievartauto vaiko gyvenimą arba sugrąžinti nutrauktą gyvybę į motinos įsčias?
Kalbant apie Katalikų Bažnyčioje krečiantį pedofilijos skandalą, reikia išskirti kelis veiksnius:
1. Vyskupas ar vienuolijos vyresnysis sužino apie kunigo (vienuolio) padarytą pedofilijos nusikaltimą iš kitur, ne iš Atgailos sakramento, nes savo pavaldinių išpažinties jis negali klausyti, o ir jie negali jo prašyti išklausyti jų išpažinties. Šiuo atveju, pasitvirtinus pedofilijos faktams, vyskupo ar vienuolijos vyresniojo tylėjimas arba noras viską užglaistyti, pavyzdžiui, perkeliant kunigą (vienuolį) pedofilą iš vienos vietos į kitą, yra dengimas ir tas, kuris tai daro, tampa to nusikaltimo bendrininku.
2. Nuodėmklausys, susidūręs su kunigu arba pašvęsto gyvenimo asmeniu, kuris jam išpažino padaręs pedofilijos nuodėmę bei gailisi ir ryžtasi jos nebekartoti, turi duoti išrišimą. Tačiau taip pat turėtų patarti šiam penitentui palikti kunigystės ar vienuolystės kelią. Deja, atrodo, to nebuvo laikomasi.
3. Po II Vatikano Susirinkimo gana stipriai sumažėjo pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę. Todėl daugelio seminarijų ir vienuolynų durys atsidarė labai plačiai: kandidatų atranka buvo supaprastinta iki minimumo. Tad nenuostabu, jog ir į kunigus būdavo šventinami nepasiruošę seminaristai – abejingai žiūrintis į celibatą, propaguojantys atvirą homoseksualumą.
4. Tad čia reikia pripažinti ir dar vieną skaudų momentą – nuodėmės pajautos praradimą tarp kai kurių kunigų ir vyskupų. Iš čia atsiradęs liberalus aiškinimas, kuriam įtaką padarė ir praėjusiame amžiuje įvykusi seksualinė revoliucija, jog nuodėmės neįmanoma padaryti arba Dievas yra meilė, vadinasi, jokios atsakomybės nebus pareikalauta nei šiame, nei kitame gyvenime. Todėl suprantama, kad gali pasitaikyti vyskupų, kunigų ir vienuolių, kuriems net ir pedofilija nėra nuodėmė.

Zenekos nuotr.
 
 
Nuotraukoje: Kun. R. Mizgiris OFM

Naujienos iš interneto