Rambynas: alkakalnis, Bitėnai ir Martynas Jankus

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Vorutos“ pokalbis su Rambyno regioninio parko direktore Diana Milašauskiene

Kas yra Rambyno regioninis parkas ir pats Rambynas?
Diana Milašauskienė: Rambyno regioninis parkas – tai viena iš saugomų Lietuvos teritorijų, įsteigta Mažosios Lietuvos dvasinėje širdyje. Ji skirta gamtos ir kultūros paveldui, kraštovaizdžiui saugoti ir tvarkyti.

Gal galėtumėte pristatyti literatūroje populiarų Rambyną apie jį nežinantiems?
Rambynas iš tiesų yra Alkakalnis, tačiau ne vien tai. Būdama ne tik regioninio parko direktorė, bet ir gamtininkė, miškininkė, žvelgiu į tai kur kas plačiau. Kuo plačiau į tai žiūri, tuo svarbesniu paveldo objektu Rambynas atrodo. Tai vieta, kur maždaug prieš 14 000 metų buvo sustojęs paskutinis apledėjimas Lietuvoje. Būtent ledynas yra to mus supančio grožio „kaltininkas“. Rambynas nėra toks įspūdingas kaip kiti  Lietuvos piliakalniai, ryškiai matomi kraštovaizdyje. Jis yra aukštėjančių Vilkyškių kalvagūbrio kalvų virtinės pabaiga Lietuvos pusėje , besibaigianti gražia panorama, vaizdu į Tilžę. Tuo metu, kai čia buvo sustojęs ledynas, Nemunas perskyrė Vilkyškių gūbrį į dvi dalis, kurių viena liko Lietuvoje, o kita dabar  yra jau Karaliaučiaus srityje . Vandens versmių kovoje su kalvagūbriu ir susidarė Rambyno kalnas. Vėliau šis vieta  žmonių laikyta ypatinga, šventa, joje buvo aukojama. Remiantis rašytiniais ir kitais šaltiniais, dabar ši vieta yra  saugoma valstybės kaip mitologinė. Gamtiniai ir kultūriniai dalykai čia yra labai glaudžiai susiję. Rambynas yra  svarbi, ryški kalvoto, šiam regionui būdingo, kraštovaizdžio dalis.

Gal galėtumėte įvardyti, nuo kada naujaisiais laikais Rambynas įgyja kultūrinę reikšmę, kada ten ima rastis įvairūs kultūros pėdsakai?

Naujasis periodas, kai Rambyno kalnas imtas naudoti kiek kitokioms reikmėms nei Alkakalnis, yra nuo XIX amžiaus pabaigos. Kaip tik šiais metais sukanka 110 metų nuo tada, kai Rambyno kalne buvo suorganizuotas didesnis renginys- Joninės. Žmonių susibūrimai čia vykdavo ir iki tol, tačiau kaip tik prieš 110 metų šis kalnas įgavo renginių organizavimo vietos statusą. Nuo to laiko renginių būta išties daug. Dažniausiai jie buvo susiję su čia gyvenusių mažlietuvių saviraiška, visuomeniniu judėjimu. Ypač buvo švenčiamos Joninės. Šiame krašte nebuvo švenčiama daug švenčių, bet Joninės buvo vienintelis ir svarbiausias nuo seno minimas vardadienis. Turbūt todėl Joninės ir buvo pasirinktos kaip laikas didesniam renginiui. Pirmieji rengėjai buvo čia veikusios lietuvininkų organizacijos, Vydūnas buvo šių renginių siela.

Grįžkime į mūsų dienas. Kiek žinome, šiais laikais ant Rambyno kalno taip pat rengiamos Joninės.
Taip, ir dabar Joninės yra rengiamos. Jos buvo švenčiamos ir sovietmečiu, tuomet šventės  turėjo kiek kitokį atspalvį. Nepriklausomai nuo valdžios draudimų, žmonės visais laikais čia šventė, nes kalnas turi nepaaiškinamą ir sunkiai apsakomą trauką. Berods 1989 metais čia vyko gražus žaliųjų judėjimo organizuotas renginys, skirtas nepriklausomybės atkūrimui. Nors nepriklausomybės tada dar nebuvo ir Lietuvos vėliavą ištraukti buvo pavojinga, tačiau Rambynas buvo ta vieta, kur ir suplevėsavo pirmosios vėliavos, atplukdytos Nemunu iš Kauno.
Vėliau čia dirbęs Pagėgių parapijos klebonas Petras Šiurys mėgino Rambyne vėl  organizuoti Jonines. Jis buvo sumanęs gražią šventės idėją ir, pasikvietęs Klaipėdos studentų, bandė rengti čia nedidelę šventę, kurioje buvo gaivinamos senosios tradicijos. Dalyvaudavo ne atvykėliai, o aplinkinių kaimų žmonės – bitėniškiai, bardėniškiai ir klebonas su būriu jaunimo bei kiti žmonės, kuriems tokia šventė buvo prie širdies
2000-aisiais metais susikūrus Pagėgių savivaldybei, Rambyno Joninių šventės pobūdis vėl keitėsi. Buvo bandoma organizuoti masiškesnį renginį, tačiau tai padaryti nėra paprasta. Bet kokia šventė, norint, kad ji būtų populiari, ilgametė, mylima, turi turėti idėją, tačiau, kaip bebūtų gaila, to Rambyno Joninių šventei iandien kaip tik ir trūksta.

Be Rambyno, regioniniame parke esama ir kitų svarbių objektų, pirmiausiai, žinoma, Martyno Jankaus muziejus ir Bitėnai
Taip, Martyno Jankaus muziejus buvo vienas tų gyvųjų kultūros paveldo objektų, kadangi kitiems objektams, pavyzdžiui, piliakalniams, dvarams gyvybę dar reikia įpūsti. Jie yra arba apžėlę medžiais ir užmiršti, arba žmonės žiūri į juos nepagarbiai. Pavyzdžiui, gyvena dvaruose, nesuprasdami tikrosios jų reikšmės, dėl to pastatais ir aplinka nesirūpina, dėl ko nyksta ištisi  dvarų  ansambliai.
M. Jankaus muziejus, jame dirbusių žmonių dėka, paskutinis 7-8 metus prikėlė ir pačius Bitėnus, įkvėpė jiems gyvasties bei padarė šį panemunės kaimą vienu iš lankomiausių objektų parke. Apie juos jau žinoma ir už Lietuvos ribų. Kaip parko direkcija, mes žinome lankytojų poreikius ir dažniausiai jie kaip tik teiraujasi, kurgi tas M. Jankaus muziejus.

Kas yra likę iš Martyno Jankaus sodybos statinių?
Martyno Jankaus sodyba buvo viena iš stambiausių Bitėnų kaime, kadangi M. Jankaus šeima buvo pasiturintys ūkininkai, turėję nemažai žemės. Yra išlikusi autentiška daržinė (pakeistas tik stogas, anksčiau buvęs skiedrinis, o dabar šiferio), taip pat vadinamasis sargų namelis, kuriame vienu laiku ir gyventa. Jis pastaruoju metu šiek tiek rekonstruotas: uždengtas naujas stogas, pakeistos sienų lentelės, tačiau pastato tūris išliko koks buvęs. Taip pat yra išlikusi autentiška vasarinė virtuvėlė su rūsiu. Toje vietoje, kur anksčiau ir stovėjo, pagal nuotraukas atkurtas pokario metu nugriautas Jankų šeimos gyvenamojo namo-spaustuvės pastatas. Sodyboje yra buvę 6-7 pastatai (tai yra užfiksuota žemėlapiuose ir Jankų šeimos prisiminimuose), todėl teisinga būtų atkurti senąjį sodybos vaizdą.

Žiniasklaidoje buvo plačiai kalbėta apie unikalią vien Bitėnuose esančią gandrų koloniją. Gal galėtumėte papasakoti apie ją?
Taip, Bitėnai turi unikalų gamtinį objektą – gandrų koloniją. Ji ypatinga tuo, kad esama apie 18 lizdų, o šiais metais užfiksuota net 23. Tiesa, ne visuose gandrai peri. Kolonija ypatinga tuo, kad yra natūrali, žmogus mažai prisidėjęs prie jos formavimo. Patys gandrai gana tankiai įsikūrė vienoje vietoje, pušų medžiuose, kas jiems, beje, yra nebūdinga, ir gana neblogai gyvena.
Tačiau ši kolonija ne tik džiugina, bet ir verčia susirūpinti. Jau 5 metus parko direkcijos ekologė stebi visos regioninio parko teritorijoje ir šiame Nemuno pakrantės pušynėlyje perinčius gandrus, t. y. vykdo valstybinį gandrų monitoringą. Tenka apgailestauti, kad šio gamtos objekto būklė blogėja: kolonija smarkiai mažėja. Nuo pernai metų  išsirito ir užaugo maždaug ketvirtadaliu mažiau gandriukų. Kol kas negalėtume pasakyti, kas sąlygojo šiuos reiškinius. Tačiau pats mažėjimo faktas yra gana skaudus. Galbūt viena priežasčių yra sausringi metai. Yra žinoma, kad gandrai gyvena ten, kur žmonės juos myli, kur aplinka jiems yra palanki, kur nevyksta žymūs aplinkos pertvarkymo procesai. Deja pastaruoju metu galime pastebėti, kad Bitėnuose, prie pat gandrų kolonijos tokie procesai ir vyksta. Prašom pristatyti

Rambyno regioninio parko geografiją: kas, be Bitėnų ir Bardėnų, į jį įeina, kokio dydžio yra parko teritorija?
Palyginus su kitomis saugomomis Lietuvos teritorijomis, mūsų parkas yra gana nedidelis. Jo plotas – tik 4811 hektarų. Jis yra labai gražioje, geografiškai patogioje vietoje, apie 13 kilometrų ribojasi su Nemuno upe bei Rusijos Federacija. Didžioji parko dalis driekiasi Vilkyškių kalvagūbriu, dar į jo teritoriją įeina Nemuno slėnio pievos, išsidėsčiusios plačiai palei visą Nemuną. Ryškus kalvotas reljefas puikiai dera su Nemuno lygumomis. Šių elementų kontrastavimas yra išties įspūdingas.

Gal pristatytumėte urbanistinį – gyvenviečių, kaimų – regioninio parko paveldą?
Didžiausia parko gyvenvietė – Vilkyškiai. Joje įsikūrę dauguma Rambyno regioninio parko gyventojų – daugiau nei 900. Taip pat yra Bitėnų, Bardėnų, Šereiklaukio, Opstainių, Keleriškių ir Pempynės kaimai. Dar yra buvęs Raudondvario kaimas, jis tebeegzistuoja, deja, jame tėra viena sodyba.
Pagal dydį ir svarbą antras šiuo metu yra Bitėnų kaimas. Lumpėnų miestelis pagal administracinį suskirstymą į regioninį parką neįeina; įeina tik keletas jo vienkiemių. Dauguma vertingo urbanistinio paveldo yra Vilkyškiuose, kur ir įsteigtas Vilkyškių urbanistinis draustinis.

Kokios yra svarbiausios Rambyno regioninio parko problemos?
Dirbdami dažniausiai susiduriame su urbanistinio, architektūrinio paveldo išsaugojimo problema, nes žmonės nori renovuoti, perstatyti, keisti ar atkurti savo sodybas. Taip pat labai aktualus senųjų medžių alėjų išsaugojimo klausimas, kuris dažniausiai iškyla remontuojant, rekonstruojant kelius.

Gal galėtumėte pateikti kokį pavyzdį?
Dabar galiojančiuose teisės aktuose ne visiškai tiksliai apibrėžta, kas galima ir kas negalima. Kaip vartotini, pageidautini dalykai įvardijama regionui būdinga architektūra, spalvos, tačiau kas  tai yra, nėra sukonkretinta. Reikalinga parengti regiono architektūrinius reglamentus su pavyzdžiais, kad juos būtų galima pasiūlyti rekonstruoti pastatus pageidaujantiems parko gyventojams. Kalbant apie Mažosios Lietuvos regioną galima pasakyti, kad jis buvo labai vienodas. Pavyzdžiui, Rambyno regioninio parko teritorija, būdama Mažosios Lietuvos pakraštys, skyrėsi nuo kitų. Čia gyveno įvairių socialinių sluoksnių gyventojai, smarkiai besiskiriantys turtine padėtimi, pragyvenimo šaltiniais, patys kaimai formavosi skirtingais istoriniais laikotarpiais ir sąlygomis. Tai sąlygojo skirtingą  sodybų pobūdį – architektūrą, spalvas, išplanavimą, naudojamas medžiagas ir t. t. Apibrėžti ir išgryninti parko architektūrinio paveldo sąvoką yra labai svarbu, nes žmonės pastaruoju metu ypač aktyviai ėmėsi rekonstruoti, renovuoti savo sodybas.

Rambyno regioninis parkas įkurtas 1992 metais. Gal galėtumėte įvardyti, kiek kultūrinio paveldo yra sunaikinta?

Sunaikinta išties daug, tačiau konkrečių duomenų pateikti negaliu, nes tai nebuvo fiksuota. Tačiau šiemet bus vykdomas dviejų parko kaimų – Bitėnų ir Bardėnų architektūrinio paveldo inventorizavimas, kurį atliks parko specialistė. Vėliau šis darbas bus tęsiamas ir kituose parko kaimuose. Be to gerbiamas dr. Martynas Purvinas parko direkcijos užsakymu vykdo mokslinius tiriamuosius darbus, kurių rezultate turėtų gimti parko architektūrinis reglamentas. Galbūt inventorizavimo ir tyrimo darbų metu gautus  duomenis bus  galima sulyginti su 1978 metais gerb. M. Purvino surinktais duomenimis ir galbūt aiškiau įvertinti šį pokytį.

Kokie yra regioninio parko santykiai su gyventojais? Kokių esama problemų, konfliktinių situacijų?
Kol kas konfliktų su gyventojais nėra. Dažniausiai į mus kreipiamasi, kai norima atstatyti, rekonstruoti turimus pastatus, ypač ūkinės paskirties, nes jau galima gauti Europos Sąjungos paramos, norint pagal visus reikalavimus susitvarkyti ūkinės paskirties pastatus, jų aplinką. Kadangi šiuo metu daugelyje ūkių nesirūpinama srutų tvarkymu ir tokiu būdu teršiama aplinka, mes taip pat esame suinteresuoti ūkinių pastatų pertvarka, tačiau parko direkcijai nerimą kelia tai, kad daugelis ūkininkų susidomėję stambiąja galvijininkyste ir jos plėtra. Jie nori statyti ar atkurti sovietmečiu statytas fermas, kurios mūsų parko aplinkos apsaugos reglamente yra įvardytos kaip pastatai, kuriuos reikėtų arba nugriauti, arba pritaikyti paslaugų sferai, turizmo reikmėms. Dabar jas savininkai planuoja atkurti, o tai ateityje darys neigiamą įtaką aplinkai. Jei tokių fermų bus atkurta daug, mūsų mažame parke tai bus rimta problema.

2006-08-05

Kalbėjosi Dana Buinickaitė ir Juozas Vercinkevičius

Nuotraukose:
1. Rambyno regioninio parko direkcijai vadovauja D. Milašauskienė
2. Rambyno kalno vaizdas
3. Rambyno regioninis parkas

 
Voruta. – 2007, saus. 20, nr. 2 (620)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra