Raiški skaudžios realybės mozaika

Autorius: Data: 2013-02-22, 13:21 Spausdinti

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Tarp daugybės 2013-ųjų metų įvardijimų – oficialiai suteiktų ar tiesiog jubiliejaus prišaukiamų – yra ir šis: Didžiosios tremties 65-metis… 1948 m. gegužę, paskaičiuota, gyvuliniais vagonais iš mūsų šalies, šauniųjų Meno ir Kultūros atstovų nuoširdžiomis pastangomis nutviekstos Stalino saulės spinduliais, persiauklėti išvežta daugiausia nesąmoningo elemento: apie 40 tūkstančius žmonių…

Ir mes, kuriems neteko artimųjų liudijimų girdėti apie Sibiro grožybėje, užpoliarės šaltybėje, kažkelintame šachtų pragaro rate patirtus išgyvenimus, jau saugome, bent dryksniais, tuos vaizdus, figūras, likimus… Skaitėme – autobiografinius pasakojimus ir empatiškos vaizduotės pastangomis atkurtas istorijas. Skirtingi žanrai, stiliai, žvilgsniai prasmingai papildo vienas kitą. Tarkim, aš nebuvau tarp skeptiškai sutikusių pernykštės Patriotų premijos skyrimą Rutai Sepetys, nemačiau reikalo ironizuoti jos netikroviškų detalių – koks istorinis romanas yra tikrovės kopija? O autorės išties su gilia atjauta per tremtinės mergaitės likimą papasakota Lietuvos kančių istorija.

Purkštavusiems prieš šios lietuvaitės iš Amerikos romane nudailintą tremtinių realybę, matyt, kaip sykis yra ši knyga – Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“.

O, kad jis nebūtų prasidėjęs taip dosniai! Kam reikėjo skaitytojus (ar mane vieną?) pirmųjų novelių (skirsnelių) pluošteliu nuteikinėti skeptiškai: anoks čia romanas, vaizdingai tai vaizdingai parašyta, bet, taip galima ir sakyti – vaizdeliai. Kai kurie sodriai nutapyti, iš jų dvelkteli atšiaurios ar žiaurios egzotikos aromatas, bet kai kurie dėl pajausto falšo tik sukirbina atmetimo reakciją: štai prieš išleisdamas kvapą vienas iš klipatų – Peterburgo profesoriaus kadais jo būta – sugeba gražiai sklandžiai papasakoti savo gyvenimą, štai toks „dostojevskiškai“ dramatiškas epizodas, kai kalinys, pralošęs draugo gyvybę, jį naktį nuduria į širdį – būtent pasakotojas pajunta iš viršaus kapsinčius ant jo lašus (nors ankstesnėje novelėje įsikūrė ant viršutinių gultų), o nusikaltimo ir bausmės herojus vėlgi aplinkiniams paporina savo gyvenimą… Netgi parūpo „paguglinti“ – ar tikrai, kaip buvau nugirdusi, šios knygos autorius yra perėjęs visas tremties golgotas, labiau iš turtingų vaizduotės klodų nei iš skaudžios patirties iškilę pasirodė šie teatrališki vaizdeliai… Bet taip, tikrai.

Pagaliau – subjektyviu šios skaitytojos požiūriu – tikrasis romanas įsibėgėja (tiesa, tikslią ribą nubrėžti sunku, bet 100-ąjį puslapį užbaigianti novelė „Natis“, papasakota įsijautus į bešeimininkio šuns kailį, irgi literatūriškumu, ne pačia geriausia prasme, dvelkia), tikrai patikėjau, kad tai netgi autobiografinis kūrinys (ne, ne memuarai, literatūrinė išmonė, regis, pasitelkta, bet prasmingai) – juk ir herojų aplinkiniai vadina jei ne Vladu, tai Volodia. Dabar pasakojamą tremtinio gyvenimą, jo kelis etapus skirtingose aplinkybėse prasmingai perpina „Neparašyti laiškai senelei“ – lietuviškojo gyvenimo prisiminimai. Tiesą sakant, nuo pradinių epizodų pluoštelio įtakos nepavyko iškart atsiriboti – į tikrąjį romaną atsinešiau žinojimą, kad herojus – kaunietis: skyrelyje „Pirtyje“ jaunos lietuvaitės, „mūsų mergaitės“, iš prižiūrėtojo „nusiperka“ pasimatymą su , atsisveikindamos kitą susitikimą paskiria Laisvės alėjoj, žinia, tai galėtų būti simbolinis Lietuvos įvardijimas, jei ne patikslinimas „Po savo senais topoliais“, taigi bent jau aš, patiklioji skaitytoja, priėmiau, kad herojaus prisiminimai iš Kauno išplauks… Tad „Neparašytuose laiškuose senelei“ ilgokai trikdė vaikystės prisiminimai miestelyje – ar tai Kaunas? Galiausiai teko susivokt, kad ir tą Laisvės alėjos reminiscenciją turiu nurašyti, kaip savarankišką „paralelinę“ istoriją, autoriaus prisiminimų ir vaizduotės perteklių, sutelktą (matyt, laimei) knygos pradžioje. Radviliškyje, herojaus vaikystė ir mokslo metai – iki pat suėmimo – prabėgo Radviliškyje, laiškuose senelei tai galiausiai ir įvardijama. Juk prisimenama tėvo linija mums jau anksčiau buvo pasakiusi, kad geležinkelio „industrija“ čia svarbi: tėvą darbas traukinių depe ir išgebsti – ekonominei krizei sužlugdžius jo, batsiuvio, uždarbį, ir sunaikina – jis šeimoje suimamas pirmiausia, dar 1944-iesiems nepasibaigus.

Į mozaikiškai panoraminį lagerinio gyvenimo paveikslą vis įsiterpiant laiškams, galiausiai susidėlioja ir daugmaž nuosekli herojaus biografinė linija. Vaiko pasaulis – tai pirmiausia senelės, tėvo ir mamos buvimas šalia, dar ir tetų-dėdžių vaizdingi „personažai“ nuolat jaučiami (tik sesuo ir brolis, epizodiškai paminimi, lieka neišryškėję). Galime nujausti smetoninės Lietuvos kontekstą, po pirmosios sovietinės pergalės – su karo trimitais įžengiančią fašistinę Vokietiją (kiek netikėta: iškart reiškiamas ryškiai negatyvus santykis su šiuo okupanto – tradiciškai girdimas džiaugsmas dėl mažesnės blogybės čia nepaliudijamas), tada jau – „galutinė“ sovietinio rojaus pergalė… su gimnazijos draugais negali tyliai su tuo taikstytis – spausdina, platina proklamacijas. Suimamas, uždaromas į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš ten patenka į Vilniaus saugumo rūsį ir Lukiškių kalėjimą, tada jau – Leningrado perskirstymo punktas, 17 parų kelionė nužmogintomis sąlygomis prikimštame, pridvisusiame vagone ir – Intos 5-asis olpas (knygos gale pateiktame žodynėlyje perskaitome, tai – „ypatingas lagerio punktas“). Čia irgi pereinami keli etapai: klipatų barakas (paliegėliai, menką davinį gaunantys ir darbui kelioms valandoms išvaromi), laimėtomis prieš klipatų brigadininką šachmatų partijomis įsigijus priešą, sulauktas nuosprendis – į šachtas, tik šios brigados vyrams, galingo stoto ir gerai maitinamiems, iš pradžių juoko salve šį džiūsnelę sutikus, vėliau per savo ryšius pasirūpinus jo jėgas atitinkantį darbelį (iš bunkerio anglys kraunamos į vagonus, net pabimbinėt į valias galint „Žodžiu, kažkas panašaus į bim-bam“, p. 121 – manieji drastiškai juodi lageriniai vaizdiniai koreguojami: visko, visokių spalvų ten būta), paniekinus pelnytą malonę – darbą valgykloje (o ten darbuojasi „virėjų mergelės“), patirtas karceris, galiausiai į – burą, sustiprinto režimo baraką, kuriame baudžiama paradoksaliąja bausme – nieko neveikimu: čia visos dienos ir naktys teka tarp keturių sienų (barako išilginę įrėmina paraša viename gale ir prausykla – kitame), nei dirbti verčiant, nei laukan bent nosį iškišti leidžiant; po to dar herojui tenka ir darbo būryje pabūti: „trys metrai griovio kiekvienam“ (p. 324) – tokia dienos norma šalčiui spaudžiant, mat įgyvendinamas tundros sausinimo planas. Taip prabėga penkeri herojaus metai – iki amnestijos, teistumo panaikinimo, o šis finalinis a la hapy endas darkart pademonstruoja sovietinės „teisėsaugos“ kafkiškąjį absurdiškumą: dar ilgai išteisintasis laikomas, tamponas, kol galiausiai su palyda išsiunčiamas į kelią – į kažkokį Tulūną, greta kurio pušų sakintojų gyvenvietėje tremties bausmę atlieka mama ir sesutė. Knyga, galima sakyti, baigiasi tikru hapy endu – herojų sutinka jauna būsto kaimynė (kambariu dalijasi dviejų šeimų atšakos – mamos su vaikais, ne tik mažais), kurioje iškart atpažįstama būsimoji. Gal ir sentimentalu, bet ši gaida nuskamba natūraliai – jaunystė, gniuždyta, slopinta, kvėptelėjusi gaivesnio oro, ima savo ūglius leisti…

*

Romane skirsnis po skirsnio, epizodas po epizodo prieš mūsų akis plaukia lagerio kasdienybės vaizdai. Mano ranka buvo berašanti „šiurpios kasdienybės“, bet teko susivokti, kad tai daugiau įsivaizdavimo automatizmas, nei beskaitant romaną patiriamas įspūdis. Autorius dažnai ir čia lieka stebinčiuoju pasakotoju – nors veiksmas ir vyksta jo akyse, jo barake. Taip, žiauraus kafkiško absurdo grimasų regime pakankamai – kartais net nereikia drastiškumo, užtenka vien „buitinės detalės“ konstatavimo: neišdžiūvę per naktį klipatų barake veltiniai ir autai; medicininio patikrinimo metu herojaus svoris – 38 kg 800 g, netekta 20 kg (taigi ir taip liaunučio būta), o ką jau kalbėt apie ekstramaliuosius patyrimus, štai laiške senelei prisimenamas Šiaulių tardymo izoliatorius: „Mažoje kameroje visi stati. Koks pusšimtis. Kaip žvakės. Kaip arkliai. Viską darom po savim. Parašos nėra. Augesnių vyrų kelnės nebeišdžiūsta.“ (p. 382) Man šis santūrus konstatavimas širdį suspaudžia labiau nei visi „meniškumai“.

Autorius šioje žiauraus absurdo situacijoje, regis, pasitelkia ir filosofinę žiūrą (yra kaip yra), ir liaudiško humoro galias. Dažnusyk patiri: scena (vyksmas) gal ir dramatiška, bet išlieka stoiškai ramus. Ir kai kurias lagerinio gyvenimo klišes šis romanas paklibino. Štai – varganas tai varganas maistas tuose „kurortuose“, bet vaizdeliai, kaip virtuvės darbininkai kibirais laukan pila maisto atliekas, tiesą sakant, bent jau man „skurdo pertekliaus“ vaizdinį sukūrė („Pagalbinis darbininkas su dviem kibirais maisto atliekų nuklapsėjo laipteliais ir už kelių žingsnių juos iškratė. Paskui ištempė dar du. Penkto kibiro išpliauškas šliūkštelėjo nė nenulipęs nuo laiptų“, p. 99).

Prieš mūsų akis praplaukia situacijos ir įvairiausi personažai. Štai kiekvienas barakas, kiekviena „bendruomenė“ turi ir savo neoficialųjį vadą, kurio tvarkai bei įgeidžiams privalo paklusti visi: klipatos, išsirinkę savąjį, ir titulą jam suteikia „kunigaikštis Inokentijus Trečiasis“. Arba – tarsi diktatoriškas, bet su menine gyslele buro Atamanas. Griežtojo režimo barake yra tokia gyventojų kategorija – „pingvinai“: amžinai tupintys ant gultų, nuo jų kone nebenulipantys (ūpas tam prarastas, raumenys atrofuoti). Vis apsireiškia ir koks nors juodasis personažas – štai Juodoji Pirštinė (nes dirbtinė ranka visada pirštinėta), jam net keletas atskirų skirsnelių skirta, terorizuojantis tuos, kurius turėtų vadinti likimo broliais, įsiteikinėjantis valdžiai, galiausiai netekęs malonės, pakliuvęs į burą, į to paties Atamano valdas. Šių dviejų vadukų susidūrimas vėlgi pasibaigia gan teatrališka tragika – jiedu stoja dvikovon ir:

Du peiliai skirtingomis trajektorijomis švytėdami prasilenkė per patį vidurį.

Konstantino Iljičiaus [Atamano] peilis įstrigo į Juodosios Pirštinės širdį.

Juodosios Pirštinės – į Konstantino Iljičiaus kaklo duobutę.

Juodoji Pirštinė nuvirto aukštielninkas.

Konstantinas Iljičius – ant dešinio šono“. (p. 288)

Lietuviškų paveikslų ir istorijų šioje lagerio panoramoje, palyginti, nedaug, šiuos „mozaikos akmenėlius“ užgožia ir „vietinis“, t. y. rusiškas, ryškiaspalvis koloritas, ir įvairiatautiškas margumynas.

Kai kada įtarimas dėl kūrinio „literatūriškumo“ (atotrūkio nuo tikrovės) sukirba ir jau iš tiesų įsijautus į šį lagerinį gyvenimą: tarkim, visa IV dalis (į kurias grupuojami skirsneliai) vadinasi „SRB dienoraštis“, ir pasakojimas pateikiamas tarsi būtų užsirašinėjama, bet – jokių liudijimų iš kur, koks popierius, paišelis (o tai, pagal mano „lagerines klišes“, ne valdžios teikiamas komfortas).

Bet knygoje atsiveria išties tapybiški vaizdai ir scenos – šie spalvingi potėpiai randasi iš kalbos turtų, net nesuprasi – ar čia daugiau liaudiško paveldo, ar iš autoriaus kūrybinės plunksnos naujadarai veržias („plujoja po zoną“, „atšiūžaus žmogaus“ ir pan.)

Kalba tarpais lyg gaivalas kupa, kraudama vaizdinių žiedus. Štai vieno skirsnelio gabaliukas:

Juodo aksomo dangaus kupolas žvilguliuoja neregėtu ryškumu ir prielankumu.

Vangiai pradėjęs nakties kelią, miegūstas, neprasimirksėjęs mėnulis žioplai užkliuvo už aštrios, apledijusios uolos briaunos ir skilo perpus. Gruoblėta nuolauža, panaši į dvirankio pjūklo dantis, švytėdama ir vartaliodamasi nugarmėjo žemyn, o jis, išsigandęs ir sutrikęs, šoktelėjo į viršų ir, įsivėlęs žvaigždžių tirštyje, dairosi į šalis, ieškodamas sniegynų platumose, kalnų griovose ir įdubose, šachtų statinių užkaboriuose savo antros pusės. (p. 312)

Taigi – daug kelių veda į Romą, įvairiais balsais įmanu išsakyti ir savo asmeninį, ir Tautos tremčių kelią.

* Vladas Kalvaitis. Sustiprinto režimo barakas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011. – 438 p.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Spauda , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra