Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“

Autorius: Data: 2017-04-02, 09:56 Spausdinti

Raimondo  Paknio fotografijų paroda  „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“

Gražina MARECKAITĖ, www.voruta.lt

Griūvančio Gedimino kalno papėdėje, Nacionalinio muziejaus patalpose eksponuojama  Raimondo  Paknio fotografijų paroda  „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“ simboliška paralele sugretina reiškinius, kurie  kelia mūsų Tautos, jos egzistencijos,  išlikimo, kultūros paveldo ir istorinės atminties bei dabarties santykių problemas.

          Didžiulėse fotografijose (1,6×1,3 m)  –   šimtmečių  architektūros  ženklai,    fantastiškų formų ir siluetų griuvėsiai, kiekvienas  savaip iškalbingas,  melancholiškas,  tragiškai liūdnas… Atsidūrus tarp šių įspūdingų foto kūrinių,   netikėtai suskambo  kadaise  „iškaltos“  sentencijos „mirusiomis“ kalbomis : „Taip praeina pasaulio garbė“ ,  „Viskas, kas atsiranda, tas ir išnyksta“ („Omnia orta cadunt“), „Laikas bėga“ („Fugit hora“) . Šias  senas tiesas patvirtino  nuotraukose įamžinti vaizdai: bokštai,  vienuolynų  sienos, apgriuvę bažnyčių skliautai, prašmatnių  rūmų liekanos. Juk  ne  vienas  naikinantis cunamis praūžė  per šias žemes: karai, okupacijos, revoliucijos… Stebėjausi, kad tokio jaudulio, kaip šioje parodoje,  nejutau  tikrovėje –  net  Pompėjoje  ar  antikos  šventovių griuvėsiuose. Kur gi  to jaudulio  priežastis? Žiūrovas, atsidūręs tarp įspūdingų  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės  griuvėsių,   visa  esybe pajaučia,  ko yra  netekęs:  jis yra  netekęs  savo didingos istorijos ir   likęs  tiktai   per amžius  grobiamo ir trypiamo krašto  čiabuviu,  galingųjų   niekinamas, nepilnavertiškumo  kamuojamas „baudžiauninkų palikuonis“… Todėl nebūk, lietuvi,  juokingas savo pretenzijomis į seniai išnykusią  praeities didybę,  neieškok ten  atramos ir  stiprybės, nebūk romantiškas dūsautojas,  žvelk  į  realybę,   į ateitį! Šitaip blaiviai,  pasak parodos  autoriaus, mąsto ir   kalba ne vienas  prie  pilies ar bažnyčios griuvėsių  sutiktas (gal ir ne visados blaivas?) vietos gyventojas.

      Kadaise buvę didingi mūrai, garsios  pavardės, platūs fundatorių  užmojai…      Girdėtos ir negirdėtos vietovės tartum sujaukta istorijos ir architektūros  kortų kaladė – trauki  po vieną  ir  dėlioji miglotą visumą iš atsitiktinių fragmentų: Smalėnai,  Guliai, Ružanai, Onuškis,  Sialecas , Kniažyčiai… Romanikos liekanos,  barokas, vilnietiškas barokas,  klasicizmas, gotikos mūro fragmentas. Sapiegos…Pacai…Šemetos…Sanguškos… Komarai …   Ką žinai? Ko nežinai? Ką esi  girdėjęs? Kieno vardas  lyg tolimas aidas  atskamba iš atminties  užribių?  Prie kiekvienos  eksponuojamos nuotraukos – glausta informacija apie  objektą: jo  buvimo vieta, paskirtis, buvę savininkai,  architektūros stilius, trumpa   „žūties“ istorija. Kiekvienas  sunaikintas pastatas patyrė beveik tuos  pačius   kataklizmus –  karus  su švedais, caro valdžios kerštą  po XIX a. sukilimų, rusinimą,  du  pasaulinius  karus, tačiau  negrįžtamai  juos   pribaigė sovietinė santvarka  ir vietinė  kolchozų  valdžia.

       R.Paknio  foto  paveikslai  –  tai  ne tik  romantiški  atsidūsėjimai,  bet ir  efektinga (daugeliui  ir sensacinga)  informacija, kartais – architektūrinė dokumentacija,  kurią  perteikia daug keliavęs per  buvusias  LDK žemes autorius. Šiandien jau nebenaudojamais būdais (plokštelinė kamera ir kt.)  gamintos jo fotografijos  įtaigumu lenktyniauja su dailės kūriniais, jos  žadina emocijas, visų pirma emocijas –  tik po to ateina suvokimas ir apmąstymai.   Pirmas stipriausias įspūdis – tai  neįprastai didelis  darbų mastelis. Žiūrovas pasijaučia  apsuptas  tų irstančių  mūrų,  kai  pro skylėtus  bažnyčių  stogus galima matyti dangų, grožėtis  skliautų aukštybėje išlikusiomis  aptrupėjusiomis   freskomis arba matuoti akimis  snieguotas lygumas. „Nepalikdamas pėdų“ tartum dvasia jis gali žingsniuoti  per lygumas  link horizonte šmėkšančių rūmų –  ir niekados jų nepasiekti.  Ypatingai tapybiški  raudonų  mūrų ir juos  apkritusio sniego deriniai, didžiulės  baltos   erdvės be jokių  dabarties  žymių ar   šiuolaikinio žmogaus   buvimo pėdsakų. O ten, kur pastatų likučius gožia laukinė vasaros gamta, sienas  apraizgiusi augalija baigia  įkalinti   pastatų liekanas  lyg  džiunglės, palaidojusios   inkų ar actekų miestus.

        Autorius šią parodą pavadino „Išlikęs laikas“. Išlikęs? Akyse  ilgai dar baltuoja   sniegu užkloti laukai. Jo atrastoje žemėje, žemėje  be kontūrų, išnykusiame  laike, bekraštėje erdvėje  dūlėja  seniai žuvusių pastatų  raudoni mūrai. Užmarštis… Nebūtis… Tačiau ši paroda   yra  galingas istorijos pliūpsnis į mūsų lėkštą kasdienybę.

Parodos ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra