Autorius: Voruta Data: 2019-10-04 , 11:32 Spausdinti

Senutėlė Svėdasų bažnyčios vėliava primena, kad ir Vaižgantas buvo „o šiaip jau – tretininkas“. Autoriaus nuotraukos

Raimondas GUOBIS, Svėdasai, www.voruta.lt

Paskutinįjį rugsėjo sekmadienį Svėdasuose švęsti Šv. Arkangelo Mykolo atlaidai, vyko didysis kan. Juozo Tumo – Vaižganto 150 metų jubiliejaus paminėjimas su susitikimo džiaugsmu, iškilmingomis pamaldomis, procesija, prasmingais pamokslais, Vaižganto raštų skaitymu, moksline – istorine konferencija, koncertu, prakilniai skambėjusiu Svėdasų himnu.

Rytmečio tyloje palengva rinkosi maldininkai į jaukią Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, šventovę, kurioje prieš 150 metų buvo pakrikštytas busimas lietuviškos dvasios žadintojas, rašytojas, kunigas, kan. Juozas Tumas Vaižgantas. Krikšto apeigas atliko vikaras Felicijonas Bytautas, o kūmais buvo iš Malaišių kaimo kilusi pamaldi moterėlė, Severija Grižaitė bei smagus ūkininkaitis  Augustinas Žvirblis iš Butėnų. Mažylis gimęs patį vidurdienį, rugsėjo 8 – ąją, Švč. Mergelės Marijos gimimo šventėje, tokiu nežemišku ženklu nustebintos motinos buvo tarnystei Dievui ir žmonėms pažadėtas. Taip jau nutiko, kad šis šventas motinos troškimas išsipildė, baigęs Žemaičių kunigų seminariją Kaune Tumų jaunylis buvo įšventintas kunigu ir primicijų Šv. Mišias šventė Svėdasų bažnyčioje.

Kai kas dar ir šiais laikais į bažnyčios iškilmes šeimomis atkeliauja. Ūkininkas Ramūnas Baltakys su savo berniukais

Tikėtasi svečių kunigų, tačiau nesulaukta ir rytmetinių pamaldų bei sumos šventimui vadovavo, prasmingus pamokslus pasakė apie turtingo žmogaus gyvenimo pragaištį bei maldos galią pasakė vietinis klebonas Raimondas Simonavičius. Giedojo vargonininko Valdo Trečioko vadovaujamas parapijos choras bei svėdasietiškos kilmės solistė, savo meilę dainai patyrusi iš Narbučiuose gyvenusios močiutės Onos Bublienės, mecosopranas Brigita Bublytė. Daumantui Slipkui vargonais pritariant ji sugiedojo Astor Piazzola „Ave Marija“ bei sumaniai improvizavo liaudies dainų tema, ypač išskirtinai nuskambėjo „Rūta žalioji“, „Baltieji bareliai“ bei kun. Antano Vienažindžio eilių „Aukštasai dangus“ motyvai. Nors krapnojo lietus, tačiau procesija vyko lauke, Viešpatį garbinanti, vėliavų šilku švytinti ir šnaranti, giesmės lydima eisena klevų raudoniu nutviekstame šventoriuje prasmuko per patį tikriausią dangaus pragiedrulį.

Spalvinga procesija paženklinta šventoriaus klevų auksu

 Jaukioje šventovės ūksmėje Svėdasų J. Tumo – Vaižganto mokinukai paskaitė Vaižganto vaizdelį „Svėdasiškiai“, po to vyko mokslinė – istorinė konferencija „Vaižgantas – kunigas, rašytojas, pilietis, svėdasiškis“. Dr. Dalia Dilytė – Staškevičienė įtaigiai kalbėjo apie svarbiausią Vaižganto kūrinį, tikriausią tautinę epopėją, „Pragiedruliai“, kuriame įtaigiai pavaizdavo lietuvių kovas už savosios kultūros, dvasios ir valstybės laisvę. Nepakankamai įvertintas, nepakankamai suprastas, kalbama kaip apie gerą žmogų, tik ne kaip apie griežtą mokytoją, pranašą, kuris barė tautiečius dėl emigracijos, dėl susnūdimo,

Kun. Justas Jasėnas atvykęs iš Panevėžio smagiai prabilo apie Vaižgantą kaip modernų kunigą, kuris buvo ne ūkininkas, statybų mylėtojas bet humanitaras, visur suspėjantis daugybės tautinių bei religinių organizacijų narys, rašytojas, publicistas, mokytojas, kunigas, kuris mokėjo dalintis, kuris mylėjo, suprato ir vertino ne įstatymu bet širdimi.

Mano pranešimas buvo apie Vaižganto paskleistą šviesą, raštuose įamžintą Svėdasų kraštą, svėdasiškius, vilties žinią tautai amžiams sudėtą į raštus. Etnografija, žemės vardai, žmonės, jų istorijos, viskas juk iš čia, iš Svėdasų krašto į Vaižganto kūrybą papuolė. Gyventi savo krašte, saugoti jos dvasią, saugoti jos žemę, ieškoti ir įminti Lietuvos Žodį, kad piliakalnio akmuo būtų atverstas, kad iš jo angos žengtų lietuvių kariuomenė, išmintingi vadai, žengtu naujas pasaulis, nauja laimė Tėvynei. Kad Alaušo varpas vėl skambėtų ir nuolat primintų, kad kas gražu atsilieps, kas teisinga nemirs, nors vandeniu kalnais apklotum. Pažymėjau ir gausybę vietų Vaižganto žingsnius, atminimą menančių, vietų kurias vertėtų lankyti, o Vaižganto knygas skaityti ir dar kartą skaityti.

Po Šv. Arkangelo Mykolo iškilmių kan. Juozo Tumo – Vaižganto paminklo papėdėje Svėdasuose susirinkę. Iš kairės: Brigita Bublytė, kun. Justas Jasėnas, Daumantas Slipkus ir Raimundas Simonavičius

Taip buvo minėtas „Caritas“ draugijos 30 metų sukaktis, nustebino piligrimas Petras, iš Mosėdžio kilęs nūnai Vilniuje gyvenantis smalsus ir Vaižgantą mylintis vyras sužinojęs apie mūsų iškilmę autobusu atkeliavo iš sostinės. Jis buvo pakviestas prie pakermošio stalo. Šventas žmogus, pavyzdys tiems parapijiečiams, kurie nors galėjo didžiojoje parapijos šventėje nedalyvavo, neišsirangė.

Tai buvo dar vienas jubiliejinių Vaižganto metų šventimo Svėdasų krašte – „Vaižgantiados 2019“ renginys. Rugpjūčio 10 – ąją Vaižgantas prisimintas jo krikštatėvio a. Žvirblio kiemelyje Butėnuose, Žaliojoje, rugsėjo 8 – ąją minint Tautos dieną ir Vaižganto gimtadienį atidengta atminties lenta dr. Jonui Basanavičiui, tautos patriarchas čia lankėsi, Taurakalnį kasinėjo ir krašto praeitį tyrinėjo 1910 metų vasarą. Lapkričio 2 – ąją numatomas buvusio Kunigiškių kan. J. Tumo – Vaižganto vardo šaulių būrio vado, partizano Alberto Nakučio – Viesulo ir jo vyrų žūties 70 metų paminėjimas.

Katalikų kunigai Renginiai Juozas Tumas-Vaižgantas, Raimondas Guobis, Šv. Arkangelo Mykolo atlaidai, Svėdasai