Raimondas Guobis. Partizaniškas Trakinių rudens džiazas

Autorius: Data: 2015-09-18, 09:58 Spausdinti

Laisvės kalnų vizija

Pirmojo rudens šeštadienio rytmetis. Tolumose besidriekiantis begalinis Virintos upelės slėnis, drėgni, ūkais apipinti miškai, susilieję su dangaus platybėmis, tolumose išsvajotais laisvės kalnais stūkso. Upelis ritasi per akmeningą dugną, kilpuoja, skaidrias, šaltas sroves Šventosios link plukdo. Ir čia laisvė begalinė, kažkur besislepiančios karališkosios mūsų kraštų žuvys – upėtakiai, šlakiai, net lašišos. Perbristi upelį, taip kadaise senolė Petronėlė Pilkienė vieną ypač šaltą, lietingą šventės rytmetį perbrido.

Per brastą į Trakinius...

Trakiniai

Pasitinka tuoj už brastos aukštumėlėje prie keliutės stūksančiu kapinių kalneliu, magišku patriotizmo pasauliu. Didžiulio čia kaimo būta – 1923 m. surašant visus Lietuvos gyventojus suskaičiuotos 45 sodybos su 236 sodiečiais. Smagu turėjo būti. Net baisu palyginti ir pagalvoti, juk šiandien gal tik šeši nuolatiniai gyventojai telikę. Šviesus kaimas buvęs – dar caro laikais veikė daraktorinė lietuviška mokykla, vėliau jau valdiška pradinė, buvo grietinės nugriebimo punktas, o iš šio sodžiaus kilę, ypač Kuktos, plačiai sodžių išgarsino. Juozapas buvo vyskupas, jo brolis Martynas – garsus atgimstančios Lietuvos spaustuvininkas Vilniuje, Petras, Girininko slapyvardį pasirinkęs, garsus Kurklių šilo partizanų vadas. Dabar gi kaimą visoje Lietuvoje garsina „Trakinių partizanų“ sąjūdis.

Aro būrio lemtis

Jau septyniasdešimt metų, tarsi ir be žymės, kaip tas šaltas Virintos vanduo į amžinybės didupes nutekėjo, daug kas užsimiršo, bet jie neužmirštami… Tie sermėgoti, paprasti, kaimo pastoges, artojo darbus palikę vyrukai. Su tėvynės meilės ir istorinių didžiavyrių žygdarbių ugnimi širdyje. Kautynės buvo sudėtingos, nelygios, juk susidūrė su daug gausesniu būriu patyrusios, Antrojo pasaulinio karo frontuose vokiečių galybę sumalusios, armijos. Dundėjo žemės, laukai, miškai nuo šūvių aido, net 33 vyrai tądien žuvo. Ir niekas nepagerbė tuomet jų, okupantai ir talkininkai Moliakalnio šlapiažemyje juos pakasė. Tik Lietuvai vėl nepriklausomybės keliu žengiant, jų kauleliai surinkti buvo ir su didžia iškilme naujųjų kapinių žemėje atgulė, iškilmingu tamsaus granito paminklu pažymėti.

Panteono didybė

Trakinių kapinėse taip pat jiems kryžius aukštaitiškas pastatytas, postamente visų pavardės iškaltos, tarp beržų svyruoklių rymo. Perskaityti visų jų, 1945-ųjų birželį apylinkės laukuose žuvusiųjų, vardai, svyro vėliavos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas maršus trenkė, spindėjo variu ir kitokiu taurumu dūdos, tratėjo būgnai, o mūsų kariai automatiniais ginklais iškilmingai tris salves į dangų aukštąjį trenkė. Taip dešimtasis laisvę ir tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis „Trakinių partizanai 2015“ prasidėjo. Linksmai, nes ir tie, kurie kovojo, manė, kad nepriklausomoje Lietuvoje žmonės turėtų gyventi linksmai.

Salvė už kritusius didvyrius.

Groja KASP bigbendas.

Viešintiškiai prie Trakinių bunkerio.Viešintų delegatai

Atriedėjo tie du garbūs vyrai dramblio kaulo spalvos senutėliu „Žiguliuku“, Algimanto Bekenio vairuojamu. Ir jis, ir jo bendražygis Vytautas Janonis rimtai pasiruošė – žinojo, kad teks bristi per upelį, tai guminiais batais avėjo. Stebėjosi gi jie viskuo – susirinkusio jaunimo gausa, kariuomene, jos ginkluote, technika, apžiūrėjo „bunkerį“, klausėsi, ką rimti vyrai kalba. Stebėjosi ir gėrėjosi.

Veteranai

Būreliu atvyko, būreliu laikėsi Anykščių tremtinių bei politinių kalinių skyriaus veteranai, Primos Petrylienės vadovaujami. Įdomu, gražu, o kartais ir ilgu jiems buvo. Visgi tokių žmonių labai nedaug čia tebuvo, nedaug ir pusamžių, penkiasdešimtmečių, visur – pats gražusis trisdešimtmetis-keturiasdešimtmetis jaunimas, jau ir su didesnėmis atžalomis, kiti dar tik su kūdikiais, vežimėliuose ar nešinėse snaudžiančiais. Nauja, be sovietinio užtaiso Lietuva. Nors sovietai oi kaip norėtų ir jų protus pavergti, paversti taip vadinamais „tėvynainiais“.

Trakinių sambūrio jaunuomenė.

Marijos istorija

Nuo amžių amžinųjų „partizanus“ glaudžianti Lietuvos kariuomenės medicinos tarnybos atsargos kapitonė pakapės vienkiemio savininkė Marija Kalvaitienė vis savo istoriją porina, nes nuolat žmonės ja domisi. Šį kartą – buvusiam televizijos diktoriui, dabar gi jau Seimo nariui Rokui Žilinskui ir su juo atkeliavusiems. Kaip čia okupantai taikius lietuvius šaudė ir gaudė, kaip partizanus žuvusius niekino, kaip į Sibirą trėmė, kaip žydintį tarpukariu jaunimą beveik sunaikino. Neliko ir čia stovėjusios Pilkų sodybos, tik po penkiasdešimt metų narsi moteris kartu su šeima ją atkūrė, puoselėja, jos erdvėse be vargo gal pusė tūkstančio šios šventės dalyvių pasklido.

Marija Kalvaitienė ir RokasŽilinskas.

Ukraina

Vėliavos kaip senų laikų gegužinėje ant aukštų stiebų plaikstėsi ar, visai vėjui nurimus, sviro. Lietuvos valstybinė Trispalvė, istorinės raudona su baltu vilties raiteliu Vytimi ir broliškosios Ukrainos baltai geltona. Ukrainietiškų spalvų kaspinas švietė ir šviesiaplaukės lietuvaitės kasose.

Žuvys

Knygynėlyje savo leidinių įsigyti siūlė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovės ir leidyklos „Aukso žuvys“ moterėlė, kuri jauniausiems siūlė spalvinti piešinėlius iš jų knygų. Kernavės istorijos, gražiausios tėvynės legendos, o štai knygelės apie partizanus „Miško kariai“ seniai jau nelikę – pardavę, jau planuoja naujai išleisti.

Jaunųjų viltis

Žalios jaunųjų šaulių uniformos – jie čia nuo praeito vakaro. Dalyvavo lietumi paženklintame žygyje, čia pat, upelio pakrantėse įkūrę stovyklą palapinėse nakvojo. Margarita ir Gabija, kaunietės iš Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos, kad atvyko čia džiaugėsi, vis nepaprastą dvasią minėjo…

Trakinių viešnios.

Diskusija – „25“

Erdvioje palapinėje piliečiams ant suolų patogiai įsitaisius į sceną buvo diskusijai pakviesti istorikas dr. Tomas Vaiseta, dailininkas Vaidotas Žukas, pulkininkas leitenantas Artūras Jasinskas, žurnalistas Leonas Urbutis.

Trakinių sambūrio svečiai.

Ką gi mes per 25 metus nepriklausomybės nuveikėme gero ir kas  nepavyko.  Vakarėjame – ir tai yra geriau negu rytėti: jaunimas jau nebesupranta rusų kalbos, o moka anglų. Negyvename kaip Švedija, bet gi netapome „mažąja Rusija“. Daugiau šypsomės, gal net esame tolerantiški kitoms tautoms. Esame NATO nariai, turime savo kariuomenę, nors ji nėra kažkokia supergalinga, bet visgi lietuviška. Didžiulis pasiekimas, kad vis daugiau jaunuolių laisvalaikį leidžia ne pramogaudami klubuose, bet lieja prakaitą savanorių pratybose. Demografijos problema – visi pasiekimai gali būti tušti, jei nebus tvirtos ir pakankamai gausingos jaunosios kartos.

Kitataučių?

V. Žukas prisiminė viešnagę Antverpene ir senųjų tradicijų besilaikančios žydų chasidų bendruomenės žavesį, pastebėjo, kad gyvendama šalia kitų tautų tauta sutvirtėja. Prisiminė išmintingą filosofo Justino Mikučio pastebėjimą, kad lietuvis tik tada ima judėti, kai gauna kuolu per kuprą. Atsirita pabėgėlių banga, kuri parodys, ko esame verti.

Gebėti dalytis ir daugiau skirti kultūrai

Kitataučiai pabėgėliai privalės integruotis į visuomenę ir paisyti čia galiojančių įstatymų, tik gaila, kad daug kur jie siekia savųjų reikalų, savojo tikėjimo viršenybės, pranokstančios pilietiškumą. Visas biznis krypsta į Vakarus, prasigyvenę tautiečiai turėtų dalį pelno skirti lietuviškai kultūrai ir pilietiškumui stiprinti. Tomas gi dar kvietė „atkerėti meną“ – tegul pagaliau menininkai tampa paprastais žmonėmis.

ANBO, sviestas ir krepšinis?

Norberto Černiausko pateiktam nepriklausomos Lietuvos pasiekimui apibūdinimui ir pritarta, ir neigta. Antano Gustaičio lėktuvai – taip. Juk prieš pat karą derėjosi ir lietuviškų naikintuvų pirkti ketino prancūzai, sviestu mes užtvindėme Europą, jį su didžiu apetitu ir džiaugsmu valgė anglai, vokiečiai, buvome tretieji Europoje pagal sviesto gamybą. Krepšinį paneigė Tomas. Joks čia laimėjimas – rytoj pralaimėsim, ir nebebus laimėjimas. Tai laimėjimas tų vyrų, kurie gerai sužaidė ir pasirašė milijoninius kontraktus.

Rusiški „čebatai“ Kurkliuose

Sodybos šeimininkė Marija ir šiemet prabilo apie Kurklių miestelio centre priešais bažnyčią esančius sovietinių okupacinės kariuomenės karių kapus ir kario skulptūrą. Pastebėjo, kad ten kapinės įkurtos gerokai po karo, kad gal ten net niekas nepalaidotas, tiesiog sovietinei propagandai skleisti pasirinkta patogi vieta ir radosi nepajudinamų kapinių forma. Juk ten buvęs paminklas Lietuvos nepriklausomybei susprogdintas. Jūs, vyrai, tiek metų tik kalbat, kalbat, o nieko nepadarot…

Teresė

Klausimėlis išjudino iki tol ramiai sėdėjusią Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorę Teresę Birutę Burauskaitę, kuri kaip pamatinę blogybę įvardijo neįvykusią desovietizaciją. Jei tokias kapinių paminklais ir „balvonais“ paženklintas vietas įteisins kaip kapines – jos taps nepajudinamos. Dar atskriejo klausimas apie sovietinių veikėjų vardais pavadintas gatves: kada pašalinsime Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Vytauto Montvilos vardus. Kuo jie nusipelnę? Šiuos veikėjus vis dar garbinti norintiems pakaktų skaityti jų raštus… Klausimas peradresuotas: tai – savivaldybių reikalas. Ir taškas.

Šokoladas

Nardė tarp sėdinčiųjų nebejaunas, bet nuostabiai rudo plauko, gauruotas, sako, kad iš prieglaudos šeimininkų paimtas, supratingas šuo Šokoladas.

Dizainas

Dizaineris Giedrius Paulauskas pristatė neįprastą kolekciją – partizano aprangos rinkinį. Kareiviškas švarkas, naminio korto kelnės, odiniai aulinukai, o kepurės vietoje – kažkodėl partizanams visai  nebūdinga pilotė? Dar vakarietiškas peiliukas, žiūronai, kompasas, žibintas, taip neįtikėtinai didelis ir sunkus rusiškas automatas PPŠ…

„Grabšteinai“ ir košė

Šauliškos košės – gardžios, aliejumi ir sviestu bei konservuota mėsa pagardintos, – Utenos Prano Saladžiaus 9-osios rinktinės virtuvė išvirė net keturis šimtus porcijų. Šypsojosi nuoširdžioji virėjų „šefė“ Zita. Ne visi ją valgė, daug kas čia pat, ant pievutės, saulės atokaitoje kokią marškutę ar platesnį drabužį pasitiesė ir savųjų gardėsių lauknešėlį vėrė, stiprinosi. Košės kai kam ir pora davinių teko, tik arbatos greit pritrūko – bet galima gi buvo ir Marijos šulinio gardaus vandens atsigerti, o pavalgius galima vėl tėvynės meilės dvasios semtis.

Trakinių sambūrio „vadai“.Vadai

Svarbiausia išsiauginti vadų – kadaise teigė tarpukario ideologai. „Trakinių partizanų“ vadai –  Norbertas Černiauskas ir Mindaugas Nefas – bei jų veik nematoma komanda veikė be menkiausių sutrikimų. Vienas po kito kalbiniai, judesiai ir muzikavimas jungėsi į darniausią mozaiką. Mindaugui teko pagarbos valandėlė kapinėse ir 25-mečio diskusija, o štai Norbertui – labai jau nelengvas pokalbis su viską žinančiu ir suprantančiu, kartais labai kreivai ir liberaliai, profesoriumi Alfredu Bumblausku.

Kietas

Karolis Zikaras -– barzdotas, išraiškingas ir įtaigus, savimi pasitikintis jaunas vyrukas iš Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento – kalbėjo įdomiai. Apie priešų gebėjimus plauti smegenis, tikslinės informacijos srautais transformuoti sąmonę, priversti elgtis pagal jų užmačias. Kariuomenė stipri ir nenugalima, kai ji yra neišardomas vienis su visuomene. Supriešinus galima okupuoti šalį be mūšio. Išmintingų, vieningų, gebančių skirti melą nuo tiesos piliečių valstybė yra nenugalima.

Tautinis bliuzas

Gytis Ambrazevičius ir grupė – trys jauni vyrukai, lūpinės armonikėlės virtuozas, gitaristas ir originaliai dėžę ritmu daužantis būgnininkas. Tikslūs balsai ir tautinis bliuzas. Puikios, nepigios melodijos ir tikslūs tekstai: „Kai grįšiu, ar dar bus Lietuva…“, „Viskas būtų gerai, jei nebūtų taip, kaip yra…“

„Grenadierius“:  mušti okupantus

Smagus klubo pasirodymas nukelia į 1947 metų pavasario rinkimus Kurkliuose. Partizanai gyventojus įspėja ir ragina nedalyvauti, dalija lapelius. O štai komisaras ir sovietiniai kareiviai tiesiog varu gyventojus varo į rinkiminę būstinę, kur kabo Lenino paveikslas, švyti raudona urna. Porą nepanorusių nušauna pistoletu, o paskui jau gelbsti „reikalą“ – kemša į balsadėžę biuletenius ir telefonu aukštesnei valdžiai raportuoja apie 109 nuošimčių aktyvumu įvykusius rinkimus, už tai išlenkia po stiklelį „vodkos“.

Sovietinių rinkimų inscenizacija.

Ir tuomet juos atakuoja partizanai. Nuožmiame susišaudyme pirmasis krenta komisaras, o po to jau nukaunami visi bolševikai. Nuostolių nepatyrę partizanai surenka ginklus, o tebegulinčius „nukautuosius“ apspinta būriu atlėkę vaikai. Ir jie renka trofėjus – tuščias šovinių tūtas, pagriebia ir pamestus dar neiššautus šovinius.

Mergaitės iš džiunglių...Mergaitės iš džiunglių

Kariai ant kalnelio demonstruoja ginklus, daug kam įdomūs automatiniai šautuvai, pistoletai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai… Kaip dailininkas, išmaningai ir kruopščiai, augalotas karys piešia ant jaunuolių veidų maskuojamuosius paveikslus, margina rudais, žaliais ruožais, nepastebėtų tokių niekas ir džiunglėse. Guvosios dvynės Aurelija ir Kristina nuo Anykščių – taip pat neįprastai išmargintais veidais. Džiaugiasi, šautuvus pagriebia, padeda, galiausiai kovingai sugniaužia kumščius.

Gaudyti bangą

Platus ir baugus, bet tiek džiaugsmo jauniesiems teikiantis „Hameris“. Jo kulkosvaidžio grėsminga didybė, jėga ir žavesys, skriejant per upelio brastą, gaudant bangą, kuri iki paskutinio siūlelio perpila iš liuko galvas iškišusius smarkuolius. Neatsilieka ir gerokai patobulintas atviru kėbulu sovietiškas „viliukas“.

A. Bumblauskas Trakiniuose.Bumblausko tranavimas

Savimi pasitikintis, juokelius mėtantis profesorius Alfredas Bumblauskas pirmiausia sukritikavo tradicinį istorijos mokymo būdą, pavadindamas jį „faktokrapštyste“. Pabarė už tai, kad pamiršome didingąją istoriją po Vytauto Didžiojo laikų, pasigerėjo nuostabiu teisiniu dokumentu – 1949 m. vasario 16-osios partizanų vadovybės deklaracija, paragino tautininkus atsiprašyti už Smetonos niekdarystes ir nepasipriešinimą sovietams 1940-aisiais. O dabar daug daug nesiseka, jei ne geruoliai bičiuliai lenkai, tai ir Vilniaus po 1990-ųjų nebūtume gavę.  „Futbolą Lietuvoje reikėtų uždrausti“, – mestelėjo marškinėlius su didraidžių užrašu „Profesorius“ ant nugaros vilkintis stambuolis. Visi sutartinai nusijuokė. Partizanai gi ginė ne laisvę, bet Vakarų civilizaciją. Tai gal, jei būtų užpuolę lenkai, būtų negynę?.. Kažką pasvaisčiojo apie pasirinkimą ir, kiek tik leido kimus balsas, sušuko: „Tai ką – Šocikas, Sabonis, ar ir jie buvo kolaborantai?..“

Dvylika

Renginį vainikavusiai, rodos, visais lietuviškojo pasaulio garsais pratrūkusiai grupei „Šilo kamanės“ prireikė… 12 mikrofonų. Ragai, rageliai, dūdos, dūdelės, būgnai, bugneliai, švilpynės, gitaros ir visas pasaulio žavesys.

Perbristi upelį

Pažemėn besiritanti saulė banguojantį, sraujuojantį vandenį sidabru paverčia. Eiti per sidabrinę srovę ir išsinešti daug – meilės tėvynei, meilės tautiečiui, meilės istorijai ir teisingumo siekusiems  ir siekiantiems, žinomiems ir nežinomiems mūsų didvyriams.

Namo per brastą...

Kariuomenė , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra