Radvilų pagerbimas: nykštukai didžiavyrių laidotuvėse

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Savaitgalį, 2009 m. rugsėjo 5 d., savo panteone Dubingių piliakalnyje atgulė aštuoni Radvilos, antrą kartą sugrįžę į vieną iš savo tėvonijų. Kada mūsų gyvenimas prisiliečia prie kažko didelio ir svarbaus, jis tarsi pasimatuoja, koks jis pats yra: ar žvelgia amžinybei tiesiai į akis, ar glaudžiasi jai prie peties, ar tesitrina apie kojas.
 
Kol iš praeities semiamės stiprybės Seimo salėje, viskas atrodo gerai, tačiau tik likimui atsiuntus stiprybės šaltinio ženklą paaiškėja, ar mes pajėgūs pasisemti iš jo. Gal tas kaušelis jau tapo per sunkus rankoms, nusilpusioms nuo savo gerbūvio kūrimo? Saulius Tomas Kondrotas yra parašęs apsakymą apie labai didelius baldus, kurie visai netinka nūdienos gyventojui. Mat anksčiau gyvenę milžinai išnykę, liko mažuliukai sutraukos, žiūrintys į didžiulę kėdę ir neprisisiekiantys prie senovės žmonių stalo.
 
Iš praeities į Vilnių trumpam sugrįžę Radvilos buvo ne tik sudūlėję kaulai sarkofage, bet ir šalia mūsų atsistojusi istorija, kuri paprastai miega storų knygų puslapiuose. Sarkofagas tebuvo tos giminės darbų ir žygių materializuota forma. Mums paprasčiau išreikšti savo požiūrį per apčiuopiamus daiktus. Lankome mirusįjį ir lydime jį į kapus, nors tikinčiojo akimis tai turėtų būti tik kūnas, kurį siela jau apleido, o netikinčiajam apskritai viskas pasibaigę mirties akimirksnį. Tiek religingi, tiek bedieviai lenkiasi kūnui, pagerbdami atminimą apie buvusį gyvenimą.
 
Praėjusią savaitę dėka ne vienerius metus dirbusių pasišventusių žmonių šlovinga praeitis sidabruota Radvilų urna iškilo šalia mūsų. Tokie perlaidojimai yra retenybė, jie tarsi kvietimas pasimatuoti su tais, kurie išeidami paliko pėdsaką. Kol skaitome ar girdime apie jų gyvenimus, niekuo nebūname įpareigoti. Kada šalia atsiduria materiali forma, mirusieji tam laikui tampa mūsų gyvenimo dalimi, su kuria vienaip ar kitaip elgiamės. Ir tada mūsų elgesys, norime to ar nenorime, parodo mūsų santykį ne tik su tų žmonių puoselėtomis vertybėmis, bet ir su visa praeitimi.
 
Radvilos buvo pati galingiausia Lietuvos didikų giminė, ir jų šlovės viršūnė buvo 16 a., kada gyveno Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis. Neimsiu vardinti visų jų nuopelnų Lietuvai, nes neįsitekčiau straipsnelio rėmuose. Abiejų didžiavyrių palaikai kartu su jų giminėmis ilsisi urnoje, kuri keletą dienų buvo išstatyta atsisveikinimui Vilniuje.
 
Mikalojus Radvila Juodasis buvo iškiliausia protestantų figūra, o Biržų – Dubingių Radvilų atšaka tapo Evangelikų Reformatų Bažnyčios atrama Lietuvoje. <…> Turbūt niekam nekilo abejonės, jog šie Radvilos turi būti palaidoti pagal jų išpažintą tikėjimą. Laidotuvės buvo iškilmingos, tačiau neatsižvelgta į velionių tikėjimą. Laidojo be kunigo, kaip bedievius.
 
Niekam abejonių nekelia, jog krepšinio sirgalių visada buvo ir bus daugiau nei praeities gerbėjų. Tačiau būriai prie urnos atėjusio jaunimo rodo, jog su tautos atmintimi dar nėra taip blogai. Gal jiems nerėžė ausies kvietimas per Lietuvos radiją „pasižiūrėti“ urnos – lyg į kokią parodą ar zoologijos sodą, – turbūt tos stoties jie nesiklauso. Gal tik dalis jų pajuto atėję ne paspoksoti, o pastovėti šalia savo istorijos ir pagerbti jos kūrėjų, – dar per švieži prisiminimai apie mintinai kaltas datas atsiskaitymams. Tačiau to atėjimo jie nepamirš, ir jis atrodys vis prasmingesnis bėgant metams.
 
Urna buvo lankoma vadinamuose Radvilų rūmuose Vilniaus gatvėje, gražiai 16 a. žemėlapiu ir vėliavomis puoštoje salėje. Kaip susirinkusiems sakė viena istorijos daktarė, labai prasminga, jog tai buvusi Radvilų koplyčia. Deja, tikrovė kiek kitokia.
Šis rūmas pastatytas tik 1983 m. senosios koplyčios vietoje, o remtasi Sebastijano Dadlerio medaliu, kurį šis nukalė 1653 m. pagal pirminį architekto projektą. Turime vieną iš penkių paviljonų, ir tą ne toje vietoje, kur stovėjęs. Ar nieko jums neprimena tarybinių restauratorių menas iš piešinio medalyje „atkurti“ pastatą? Ar ne tose dirbtuvėse gimė taip AMB mėgstami „specialistai“, iš P. Smuglevičiaus akvarelių „atkuriantys“ Valdovų rūmus?
 
Statant rūmus vietoje projekte numatyto ir medalyje iškalto vakarinio paviljono iškilo protestantų koplyčia su arkiniais langais per du aukštus ir neišskaidyta vidaus erdve po skliautais ir cilindriniu bokšteliu. Ji išstovėjo iki pat 1965 metų. Tada „Mosfilmas“ Vilniuje suko filmą apie karą „Kaip dabar jus vadinti“, ir jiems reikėjo griūvančio seno pastato vaizdų. Lietuvos TSR kultūros paminklų apsaugos įstaiga davė leidimą, ir 1965m. tuoj po Naujųjų metų senoji koplyčia buvo susprogdinta.
 
Didysis Vilniaus architektūros metraštininkas V. Drėma apžiūrėjo dar šiltus griuvėsius ir pagal liekanas teigė, jog tai neabejotinai buvo 16 a. pirmosios pusės pastatas. Kadangi tarpukariu jame buvo žydų maldos namai, jį susprogdino kaip „beverčius sinagogos griuvėsius“. Žodžio „antisemitizmas“ tada niekas nevartojo, ir tarybiniam paveldo specialistui taip apibūdinti pastatą buvo tolygu saugiai pasmerkti jį sunaikinimui. Tarp mūsų ir šiandien sukasi tų griovėjų mokytiniai ir pasekėjai, visada pasiruošę padėti „saviems“, o dėl bendros pusiausvyros prismaugti niekuo dėtą svetimą.
 
Laidojimo iškilmių rengėjai tikrai parinko geriausiai tinkamą vietą šarvojimui, tik, kaip matote, ji apipinta skaudžia istorija. Jeigu ne mūsų valioje prikelti koplyčią iš griuvėsių, tai mūsų valioje pagerbti mirusiuosius pagal jų tikėjimą. Reformacija Lietuvoje neatsiejama nuo Radvilų. Mikalojus Radvila Juodasis buvo iškiliausia protestantų figūra, o Biržų – Dubingių Radvilų atšaka tapo Evangelikų Reformatų Bažnyčios atrama Lietuvoje. Todėl rodosi savaime suprantama, jog laidotuvės turėjo vykti pagal reformatų apeigas. Net sovietiniais laikais ateistai vaikai kviesdavo kunigą į savo tikinčių tėvų laidotuves, įvykdydami mirusiojo valią. Turbūt niekam nekilo abejonės, jog šie Radvilos turi būti palaidoti pagal jų išpažintą tikėjimą. Laidotuvės buvo iškilmingos, tačiau neatsižvelgta į velionių tikėjimą. Laidojo be kunigo, kaip bedievius. Tai apie kokią iškilmingą pagarbą jiems galima kalbėti, jei neparodoma pagarba velionių tikėjimui?
 
Kol skaitome ar girdime apie jų gyvenimus, niekuo nebūname įpareigoti. Kada šalia atsiduria materiali forma, mirusieji tam laikui tampa mūsų gyvenimo dalimi, su kuria vienaip ar kitaip elgiamės. Ir tada mūsų elgesys, norime to ar nenorime, parodo mūsų santykį ne tik su tų žmonių puoselėtomis vertybėmis, bet ir su visa praeitimi.
 
Pasirodo, niekas reformatų dvasininko dalyvavimo neginčijo iki paskutinių dienų, kol nepasirodė Sinodo (aukščiausios reformatų bažnyčios institucijos) suspenduotas eksdvasininkas Algimantas Kvedaravičius ir nepareiškė savo norų atlikti apeigas. Paaiškėjus, kad Lietuvoje yra įregistruotos dvi evangelikų reformatų bendruomenės, vieną iš kurių jis atstovauja, kažkas nusprendė išvis atsisakyti jų paslaugų per laidotuves. O gal rado progą atsisakyti?
 
Rašoma, jog Mikalojus Radvila Juodasis buvo griežtas vyras. Toks nukirsdintų intrigantus nė necyptelėjusius. Palaidoti tikintįjį be derančių apeigų tai beveik tas pats, kaip užkasti jį pakelėje. Mirusieji neatlygins kardu už paniekinimą – už tokią nuodėmę atpildą atneša likimas.
 
Buvo galima pažvelgti į bažnytinę teisę ir priimti vienareikšmį sprendimą, buvo galima pasiremti iki šiol galiojančiu 1570 m. susitarimu, pagal kurį evangelikai reformatai ir evangelikai liuteronai, be kitų dalykų, įsipareigoja reikalui esant keistis kunigais bei puoselėti tarpusavio paramą; galų gale buvo galima pasiremti sveiku protu, kuris sako, jog nuo medžio nulūžusi šaka, kad ir kokia landi bebūtų, negali vadintis tuo medžiu.
 
Kažkoks tarnautojas Teisingumo ministerijoje tarp dviejų kavos puodelių priėmė sprendimą – ar jam tą sprendimą nuleido? – ir valstybė nebeleidžia deramai pagerbti tų, kuriais skelbia besididžiuojanti.
 
Valstybė skyrė pinigų sutvarkyti senosios evangelikų reformatų bažnyčios pamatams, įrengti jos apsidėje laidojimo kriptą. Viskas atrodė labai gražiai ir iškilmingai. Tačiau nei raudoni kilimai, nei patrankų šūviai neužmaskuoja negebėjimo garbingai elgtis su didžiavyriais. Laidotuvių kalboje išsakytas premjero kvietimas būti vertiems Lietuvos didybės tik pirštu prikišamai rodo akivaizdžią nesėkmę tapti didesniais. Mirusių didybė nuo to nesumažėjo, o štai gyvieji dirigentai ne išaugo, o subliuško. Liūdna klausytis, kai premjeras A. Kubilius, turėjęs nuostabios inteligencijos ir jautrios dvasios tėvą, per interviu LTV vadina Radvilų laidotuves be dvasininko „smulkmenėle“.
 
Tiems, kurie žiūrėjo laidotuvių ceremoniją per TV, leidžiant urną sugiedota lotyniška giesmė turėjo padėti pamiršti, jog palaikai leidžiami į reformatų bažnyčios kriptą, ir įkalti į galvas, jog Lietuva – katalikų kraštas. Įsitrynęs į Labai Svarbių Asmenų palapinę suspenduotas, bet sutanotas reformatų dvasininkas šmėkštelėjo ekrane, bet kas ten supras, kurios jis bažnyčios… Būrelis reformatų kunigų su savo kolegomis iš užsienio tyliai stovėjo normaliems žmonėms skirtoje pusėje ir į kadrą nepateko.
 
O kada LTV išjungė kameras, kada visi prisipaveikslavo ties kripta, kada ekskunigas nukurnėjo į VIP vaišes senojoje Dubingių karčemoje, ant piliakalnio likę reformatų kunigai su keliais šimtais savo parapijiečių pradėjo pamaldas už mirusiųjų sielas. Prisiminė man gūdūs laikai, kada sovietmečiu kunigas prieidavo prie šviežiai supilto kauburėlio tik po to, kai laidotuvėse dalyvavę nomenklatūros veikėjai pasišalindavo iš kapinių, kartais per trečius asmenis perduodami dešimtrublę už apeigas.
 
Bet mes gyvename laisvoje šalyje, Europoje be sienų. Girdėjau maldos žodžius, tariamus lietuvių, lenkų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Pagalvojau, kad jie turbūt meldžiasi mūsų visų vardu: už tuos, kurie buvo jų tikėjimo, tačiau yra brangūs mums visiems. Kaip ilgai dar mums reikės augti, kad taptume verti praeities?

www.delfi.lt
 

K. Čachovskio nuotr.

Nuotraukoje: Sarkofagas tebuvo tos giminės darbų ir žygių materializuota forma

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra