Radviliškis ir tarpukario kovų pergalės

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme…
 
Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme… Užsimerkite… ir lėtai pakartokite dar kartą… Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme… Kas iškyla prieš jūsų akis? Ką girdite? Ką matote?
 
Ar jaučiate, kad tai nėra vien tik žodžiai, tai nėra vien tik melodija, tai yra viskas, kas mus supa: mūsų šeima ir atsakomybė už ją, vaikai ir vaikaičiai, tėvai ir seneliai, visa mūsų būtis ir darbai, mūsų kultūra, mūsų istorija ir prosenelių dvasia, mūsų laisvė ir nepriklausomybė ir už tai paaukotas ne vienas gyvenimas ir gyvybė.
 
Lietuvos Taryba ūkanotą 1918 m. vasario 16osios rytą pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Pereitais metais minėjome šios datos 90–metį. Tų pačių metų rudenį lapkričio 23 d. šventėme 90–ąjį Lietuvos kariuomenės įkūrimo gimtadienį. Tai svarbios datos kiekvienam savo kraštą ir save gerbiančiam Lietuvos piliečiui. Tai nėra vien tik datos, skirtos prisiminimams ar šventimams, tai datos, kuriose atsispindi lietuviška dvasia persipynusios viltys ir troškimai.
 
Prieš 90 metų žmonės tikėjo, kad tai nėra trumpalaikės ambicijos, o viltys ir troškimai matyti veržlią bei amžinai gyvuojančią Nepriklausomą Lietuvą, lygiai tokią, dėl kurios Lietuvos valdovai šimtmečius atgal negailėdami nei kraujo, nei gyvybės stojo ginti nuo piktą menančiųjų. 1918 metais Lietuva, kaip ir kelios kitos Europos šalys, susiklosčius palankiai geopolitinei situacijai, atvertė naują istorijos puslapį. Jaunos Lietuvos planai nesutapo su didžiųjų kaimynių šalių perspektyvomis, kurias netgi šokiravo mažos šalies norai būti nepriklausoma. Neilgai teko laukti, Lietuvos ryžtas būti laisva tapo išbandymu. Lietuvą puolė pilietinio karo draskoma bolševikinė Rusija. Lietuvą puolė neaiškaus pavaldumo lenkų Želigovskio pulkai. Ne gana to, į Lietuvą neaiškiais tikslais atsidangino oficialiai Didįjį karą pralaimėjusios kaizerinės Vokietijos kariuomenės likučiai, susijungę su baltagvardiečių perėjūnais. Tai buvo egzaminas lietuvių tautai, kurį galėjai arba išlaikyti, arba ne, arba apginti nepriklausomybę, arba ne. Kito vertinimo negalėjo būti.
 
Per tuos 90 metų daug kas įvyko, daug kas pasikeitė bei buvo pakeista, daug kas buvo sukurta, deja, daug ką mes jau ir pamirštame. Šis straipsnelis dedikuojamas Tarpukario Lietuvos kovose su bermontininkais žuvusiems kariams, savu noru atėjusiems į ką tik sukurtą Lietuvos kariuomenę jaunos Tėvynės ginti, pasiryžę prireikus kraują pralieti, o prireikus ir negailėti gyvybės. Iš kur jie sėmėsi stiprybės? Kokios motyvacijos genami paliko šeimas ir namus, stojo į silpnai ginkluotos ir aprūpintos jaunos Lietuvos kariuomenės gretas?
 
…Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia…
 
Vincas Kudirka išguldė juodu ant balto amžinąją tiesą – Tauta semiasi dvasios stiprybės iš praeities, didvyrių atliktų žygdarbių. Vargu ar jauni žmonės iš vienkiemių ar kaimų XX amžiaus pradžioje mintinai mokėjo himno žodžius, tai yra užprogramuota pasąmonėje, genuose – ginti savo kraštą, gimtinę. Iš pasąmonės šiuos žodžius ir surikiavo Lietuvos Respublikos himno autorius. Aš labai nuoširdžiai tikiuosi, kad perskaitę šį straipsnelį, mes giliai širdyje nors truputį pasididžiuosime, kad esame Lietuvos piliečiai, kad turime pasididžiavimo vertą praeitį.
 
…Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei…
 
Lygiai prieš 90 metų šaltą lapkričio 23–iąją tuomet mažai kam žinomo Radviliškio miestelio geležinkelio stotyje vyko ypatingi krovos darbai. Tai buvo skubi turto evakuacija į tuometę sostinę Kauną. Turtas buvo nepaprastas – karinis, konfiskuotas trofėjus, atimtas iš vokiečių ir rusų, geriau žinomų kaip bermontininkai. Turto buvo tiek daug, kad atgabenti iki geležinkelio stoties ir pakrauti prireikė miestelėnų bei aplinkinių gyvenviečių gyventojų pagalbos. Šie padėjo neprašomi. Turtas buvo gabenamas į traukinių stotį vežimais ir rogėmis. Operacija buvo atlikta per vieną parą. Lietuvos kariuomenė sėkmingai pervežė iš Radviliškio į Kauną apie 30 lėktuvų, 50 000 aviacinių bombų, 14 lėktuvų sparnų, 21 lėktuvo motorą bei 50 propelerių, 7 lauko patrankas, 1 haubicą, 2 zenitines patrankas, 4 bombosvaidžius, 100 kulkosvaidžių, 10 minosvaidžių, 8 automobilius, 5 lauko virtuves, 13 vežimų, 32 arklius, 1 garvežį su vagonu, 10 lauko telefonų aparatų bei daug kabelio, nesuskaičiuojamą kiekį šovinių šautuvams ir kulkosvaidžiams, raketų ir kitos amunicijos. Atskiri istoriniai šaltiniai pateikia kiek skirtingus tik aviacijos trofėjaus skaičius, bet visą kita sutampa. Šį istorijos epizodą labai puikiai perteikia nemažai išlikusių nuotraukų. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad yra dvi grupės nuotraukų. Abiejose nufotografuoti vagonai, platformos su pakrautu trofėjumi, tik vienose matyti apsnigti pastatai, žemė, kitose – sniego nėra nei ženklo. Kautynių, vykusių prie Radviliškio, aprašymuose minima, kad oro sąlygos buvo atšiaurios, buvo daug sniego ir labai žema temperatūra. Galima sakyti, kad nuotraukos su pakrautu karo grobiu su „sniego fonu“ yra darytos Radviliškio traukinių stotyje arba stoties prieigose, kitos – be „sniego“ – veikiausiai yra darytos ne Radviliškyje, o kur nors, pavyzdžiui, prie Kauno. Tai be jokios abejonės buvo didelė materialinė parama sunkius laikus išgyvenančiai, dar tik besikuriančiai ir pirmąsias įkūrimo metines mininčiai Lietuvos kariuomenei, bet jau turinčiai patirties kovose su bolševikais, lenkais ir bermontininkais. Šie įspūdingas trofėjus kelia ir klausimų: iš kur ir kaip per tokį trumpą laiką vidurio Lietuvos teritorijos šiaurės–vakaruose atsirado tiek daug svetimos kariuomenės turto ir amunicijos?
 
Dabar apie viską iš eilės ir iš pradžių. Norint gerai suvokti įvykių seką ir priežastis, reikia pažinti ir priešininką – bermontininkus. Kodėl jie buvo vadinami bermontininkais? Kaip jie susiformavo ir kaip galų gale atsirado Lietuvoje? Kokie buvo jų tikslai? Vokietija pralaimi Pirmąjį pasaulinį karą, dar kitaip vadinamą Didžiuoju karu. Lapkričio 11 dieną Vokietija su kariaujančiomis Santarvės (Antantės) šalimis Kompjeno miške (Prancūzija) pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą, sutiko nutraukti karo veiksmus, priėmė nugalėtojų padiktuotas sąlygas. Vokietija, nors ir pralaimėjusi, negalėjo atsisakyti ambicijų ir ekspansinių tikslų rytuose. Ieškojo įrankių ir būdų, kaip nesiveliant tiesiogiai, panaudoti šalyje ir už jos ribų likusį karinį turtą ir amuniciją bei siekti savo kolonijinių tikslų. Tam tikslui nutarė panaudoti labiausiai tinkamą 1918 metų pabaigoje susikūrusią savanorių rusų Šiaurės armiją, kuriai vadovavo generolas Nikolaj Nikolajevič Judenič.Ši armija buvo vokiečių finansuojama. Dar buvo bandoma įtraukti ir daug Vokietijoje esančių rusų belaisvių. Tam tikslui buvo pasinaudojama įvairaus plauko rusų karininkais avantiūristais. Karinėje ir politinėje scenoje pasirodė naujas personažas vardu kunigaikštis pulkininkas Pavel Rafalovič Bermont Avalov.
 
Verta smulkiau pašnekėti ir apie patį P. R. Bermontą. Iš kur atsirado šis P. R. Bermontas? Istorikų bendrai vadinamas avantiūristu, išdidžiu garbėtroška, perėjūnu, apsišaukėliu. Jis gimė 1884 kovo 4 d. Leitenantas su muzikiniu išsilavinimu, apsiskelbęs pulkininku, keliuose šaltiniuose minimas net kaip generolas majoras. Jo tarnyboje minimos pareigos kaip Vladivostoko dragūnų pulko kapelmeisteris (karinio orkestro vadovas) ir generolo adjutantas. Jo bajorišką kilmė taip pat kelia abejonių, daugelyje šaltinių teigiama, kad jis yra apsišaukęs gruzinų kunigaikščių Avalovų (Avalošvilių) giminės palikuoniu. Daug ką pasako ir tai, kad jis reiškė simpatijas bei siūlė savo paslaugas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vienam iš didžiausių pasaulio tironų Adolfui Hitleriui. Faktų, kad pastarasis P. R. Bermonto paslaugomis butų pasinaudojęs, nėra. P. R. Bermontas po nevykusios karinės kampanijos Baltijos šalyse emigravo su visa Carinės Rusijos diduomene į Prancūziją. Čia atvirai reiškė nacionalistines pažiūras, dėl to buvo priverstas palikti šią šalį. Prieglobstį rado dinamiškai į blogą besikeičiančioje Vokietijoje. Šioje šalyje 1925 m. Gliugštade–Hamburge vokiečių ir rusų kalbomis parašė ir išleido gana įspūdingą knygą „Kovoje prieš bolševizmą. Prisiminimai“ (Rus. В борьбе против большевизма. Воспоминания. Vokiet. Im Kampf gegen den Bolschevismus. Erinnerungen von). Knygos autorius visus nuopelnus kovose su bolševikais prisiima sau. Būdamas Vokietijoje vykdė gana aktyvią politinę veiklą: su bendraminčiais leido nacionalistinį laikraštį „Novoe slovo“, dalyvavo oficialiuose renginiuose. Labai įdomu tai, kad jo veiklą atidžiai sekė tarpukario Lietuvos visuomenė, retkarčiais tuometėje spaudoje pasirodydavo įvairių straipsnių, kuriuose buvo primenamas P. R. Bermontas, atvirai puoselėjęs viltis greitai sugrįžti į Pabaltijį. Tai, be jokios abejonės, turėjo būti charizmatiška ir talentinga asmenybė, nes sugebėjo organizuoti, sujungti bei iš dalies kontroliuoti dideles karines pajėgas. Vokietijai nustojus remti jo karius, P. R. Bermontas išbandė dar vieną avantiūrą – okupuotose teritorijose bandė įvesti piniginį vienetą. Deja, pinigai nebuvo žmonių priimti, gavo pavadinimus kaip „Bermonto mėšlas“ ar „Avalovkos“. P. R. Bermonto mirties data ilgą laiką buvo apipinta įvairių pasakojimų ir kėlė daug klausimų, nes įvairūs šaltiniai pateikia skirtingas versijas, štai kelios iš įdomesnių – kad apie 1928 metus dingo be žinios; kad Antrajam pasauliniam karui pasibaigus jis buvo nužudytas Sovietų organizacijos „Mirtis išdavikams“ smogikų bei, kad mirė JAV aštuntame dešimtmetyje, sulaukęs garbaus amžiaus. Neseniai pavyko patvirtinti, kad P. R. Bermontas mirė būdamas garbaus amžiaus JAV 1973 gruodžio 27 d. ir yra palaidotas Novo–Divejevo kapinėse Niujorke.
 
1919 metų pradžioje Bermont–Avalov Vokietijoje buvusių karo belaisvių rusų pagrindu suformavo raitųjų kulkosvaidininkų rinktinę, kurią iš pradžių sudarė tik kiek daugiau nei 500 žmonių, bet gavęs didelę Vokietijos paramą rinktinę ėmė sparčiai plėsti. Ši rinktinė tapo Šiaurės armijos dalimi. Šioje istorijoje paminėtina ir dar viena asmenybė – generolas grafas von der Goltzas. Jis vadovavo Baltijos šalyse vokiečių daliniųVI korpusui, suformuotam 1919–ųjų balandį. Šį korpusą sudarė daugiau kaip 70 000 karių. Nors šis korpusas gana sėkmingai kariavo su bolševikais, bet jis laikė priešais ir savo nepriklausomybę paskelbusių Baltijos šalių vyriausybes. Vokietija, Santarvės (arba Antantės) spaudžiama, buvo priversta atšaukti korpusą. Šiam įsakymui pakluso tik mažiau kaip pusė kariuomenės, kita, didžioji, dalis prisijungė prie P. R. Bermonto kariuomenės, kurią sudarė jau 50 000 karių. Grafas buvo tikrasis vadas, P. R. Bermontas tebuvo jo įrankis, vėliava arba priedanga ir pasiteisinimas prieš Antantės komisiją.
 
Elgdamasis amoraliai, vis labiau išpuikdamas P. R. Bermonotas komplikavo savo politinę padėtį, tai privertė Vokietiją nutraukti jo kariuomenės finansavimą. Dabar patys pabandykime įsivaizduoti susidariusią situaciją: 50 000 iki dantų ginkluotų vyrų, dislokuotų svetimame krašte ir neturinčių pajamų šaltinio, neturinčių jokios motyvacijos ar idėjos, jų moralė turėjo būti žemesnė nei žema. Prasidėjo atviras plėšikavimas, akivaizdi kriminalinė veikla, karo nusikaltimai. Netrukus ir gen. N. Judeničas paskelbė P. R. Bermontą išdaviku bei išbraukė jo kariuomenę iš Šiaurės armijos sudėties.
 
Atmosfera kaito ne tik bermontininkų užimtose teritorijose Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Bermontininkai plėšikaudami vėlėsi į atvirus konfliktus su gyventojais ir su vietinėmis Lietuvos kariuomenės įgulomis. Jų veikla pradėjo kelti realią grėsmę Lietuvos valstybingumui. Šalies ir kariuomenės vadovybė nutarė formuoti pajėgas kovai prieš atvykėlius iš vakarų. Iki spalio sutelkiama apie 12 000 karių, jų vadu paskiriamas plk. ltn. K. Ladyga.
 
Daug vyrų paguldė galvas vaduodami Radviliškio miestelį. Spalio 15 d. žuvo pirmieji žvalgybos užduotį atlikę kariai. Jie žuvo pakirsti kulkų Daugėlaičiuose. Paradoksalu, bet kartu ir labai simboliška, kad pirmieji du žuvę savanoriai Jonas Jaraminas ir Gracijonas Sakalauskas buvo kilę iš Radviliškio.
 
Lapkričio 21 d. prasidėjo puolimas Radviliškio–Šiaulių kryptimi. Šis puolimas buvo vykdomas trims voromis kiekvienoje po pulką. Apsupti ir paimti Radviliškį teko II pėstininkų pulkui, kuriam vadovavo plk. ltn. V. Grigaliūnas–Glovackas. Jis savo pulką padalijo į tris batalionus, kiekvienam skyrė užduotis: II ir III turėjo apsupti miestelį, I jį užimti. Lapkričio 21–ąją apie 3 val. ryto mjr. J. Motiejūno–Valevičius I batalionas Radviliškio puolimą pradėjo nuo Karčemų kaimo. Būriai judėjo lygiagrečiai geležinkeliui ir tuomečiam vieškeliui (dabar asfaltuotas kelias Panevėžys–Šiauliai). Bermontininkai, pastebėję artėjančius lietuvius, atidengė pragarišką ugnį, užvirė arši kova. Paskiriems būriams pavyko prasiveržti į patį miestelį. Jauno karininko ltn. S. Oželio būrys buvo vienas iš tų, bet nepavykus sulaukti paramos iš flangų, spaudžiami bermontininkų ugnies, kariai buvo priversti atsitraukti. Ne gana to, jaunas karininkas buvo sunkiai sužeistas ir mirė. Kitas būrys, vadovaujamas taip pat jauno ltn. P. Urbakonio, susirėmė su bermontininkais prie stačiatikių kapinių (dabartinė Maironio g.). Deja, labai gerai ginkluoti bermontininkai, įsitvirtinę už akmeninės kapinių sienos, buvo neįveikiami. Kautynių metu žuvo ir minėtasis karininkas. Būriams ir kuopoms teko trauktis Karčiamų link. Lapkričio 21 d. žuvo du karininkai ir 14 karių, 3 karininkai ir daugiau nei 30 karių buvo sužeista. Beveik po paros susirėmimų fronto vadas plk. ltn. K. Ladyga suprato, kad II pulkas neužims Radviliškio, be to, pasiekė žinios, kad iš Šiaulių atvyksta pagalba bermontininkams, todėl tą patį vakarą įsakė į pagalbą eiti rezerve buvusiam I pėstininkų pulkui, kuriam vadovavo mjr. V. Skorupskis. Lapkričio 22–ąją 7 val. ryto prasidėjo intensyvus Radviliškio puolimas, jame įsitvirtinusius priešus puolant iš visų pusių. Puolančiuosius pasitiko stipri bermontininkų artilerijos, minosvaidžių, stambaus kalibro kulkosvaidžių ugnis. Priešas gynybai sumaniai išnaudojo vietovės reljefą ir pastatus, įtvirtino kulkosvaidžius malūne. Malūnas stovėjo netoli geležinkelio, priemiestyje. Jame bermontininkai įtaisė 4–6 kulkosvaidžius. Šis malūnas tapo kovojusių pusių pranašumo ir sėkmės simboliu. Radviliškis buvo puolamas visomis kryptimis ištisą dieną iki pat sutemų. Puolė kuopa po kuopos, nuvargusius karius keisdavo kiti, tai buvo tarsi nenustojanti bangų mūša į krantą. Priešas laikėsi labai atkakliai. Vienu metu buvo net liepta nutraukti puolimą, bet neatsitraukti ir laikyti užimtas pozicijas. Persigrupavus, susitvarkius ir šiek tiek pailsėjus temstant prasidėjo nauja spaudimo banga, kurios bermontininkai nebeatlaikė. Valio! Pergalė! Bermontininkai pradėjo trauktis, bėgti Šiaulių krytimi kas raiti, kas su traukiniu, kas bėgte, pėsčiomis.
 
Truputis statistikos iš lapkričio 21–22 dienos kautynių. Radviliškyje buvo įsitvirtinę apie 800 (600 vokiečių, 200 rusų) labai gerai ginkluotų bermontininkų. Radviliškį puolė Lietuvos kariuomenės II pulkas su 2 200 karių, vėliau prisijungė I pulkas, kurį sudarė daugiau kaip 1 000 karių. Oficialiai teigiama, kad kautynėse Radviliškyje bermontininkų žuvo apie 200, sužeista apie 400, paimta į nelaisvę per 100. Mūsų karių žuvo 27, sužeista apie 60, pateko į nelaisvę per 20. Šis santykis yra stebėtinai palankus lietuviams. Karyboje vyrauja tokia proporcija: norint paimti įsitvirtinusį gynyboje priešą, reikia tikėtis trigubų nuostolių nei patirs priešas. Turėkime omenyje ir tai, kad bermontininkai buvo labai gerai ginkluoti. Ar ši statistika tiksli? Jei ne, tai kur palaidoti keli šimtai lietuvių? Mūšio aprašymuose labai daug kur minima, kad lietuviai, patirdami didelių nuostolių, atsitraukia ar puola. Kokie tie nuostoliai iš tikrųjų? Kur palaidoti patys bermontininkai? Kur jų kapai? Reikia papildomo ir išsamaus tyrimo, laiko, norint patvirtinti vieną ar kitą teoriją. Kai dėl rusų belaisvių, tai vyko filtracija, apklausa ir persiuntimas. Tuos kurie norėjo kariauti gen. N. Judeničo armijoje per Rokiškį siuntė į Latviją, tie kurie norėjo grįžti namo į Baltarusiją ar Ukrainą, pirma buvo siunčiami į Kauno žvalgybos skyrių, nes minėtos teritorijos buvo užimtos Lenkijos. Labai gaila, bet galutinai sutriuškinti bermontininkų neleido Atantės komisija, kuri atstovavo neaišku kieno interesams. Galima tik spėlioti, kam visiška mūsų pergalė buvo nenaudinga, galbūt tuometei Lenkijai? Galbūt pačiai Antantei? Gruodžio 15 d. paskutinis bermontininkas paliko Lietuvos teritoriją.
 
Galime daryti įvairias prielaidas, kodėl Lietuvos kariuomenei nesisekė beveik dvi paras paimti Radviliškio. Viena priežastis galėjo būti prasta – Radviliškio ir jo prieigų žvalgyba, žvalgybinės informacijos trūkumas. Apie bermontininkų pajėgų dydį buvo sužinota tik pradėjus tiesiogiai pulti miestelį. II pulko vadas plk. ltn. V. Grigaliūnas–Glovackas, manydamas, kad Radviliškyje nesutiks atkaklaus pasipriešinimo, pasiuntė mjr. J. Motiejūno–Valevičius I batalioną, kurio daugumą sudarė jauni, neapmokyti kariai. Pulko vadas manė, kad stipresni batalionai bus reikalingesni Šiauliams užimti. Prastą žvalgybą rodo tai, kad beveik pusmetį apie dešimt mūsų agentų buvo demaskuota bermontininkų kontroliuojamoje teritorijoje.
 
Pats Radviliškio malūnas yra apipintas įvairiomis teorijomis. Vienur rašoma, kad šis malūnas buvęs medinis, kad jį buvę bandoma sunaikinti artilerijos ugnimi, bet sviediniai, nedetonavę kiaurai pramušdavę medines sienas, sprogdavę už malūno, o pavykę paimti tik primetus į jį labai daug rankinių granatų. Kitur rašoma, kad jis buvęs akmens–mūro. Malūnas kelis kartus buvo atkovotas lietuvių, bet vėliau vėl susigrąžintas priešo, tai įvyko mažiausiai du kartus. Vėliau šis malūnas tapo pergalės prie Radviliškio simboliu. Nenuostabu, kad apie jį pradėjo sklisti būti ir nebūti pasakojimai, legendos. Labai miglota netgi šio malūno vieta. Šiandien malūnas yra A. Basanavičiaus gatvės gale, kur, spėjama, galėjo būti tas pats legendinis malūnas. Šią teoriją dar reikia patikrinti. Vienas įvykių dalyvio giminaitis sako, kad malūnas buvo kitoje vietoje, vėliau buvo visiškai sugriautas, nes po kautynių buvo nebepataisomas. O A. Basanavičiaus gatvės gale tebestovintis malūnas buvo panaudotas žvalgybai. Pasak liudininko, čia prasidėjo spalio 15 d. žvalgyba, kurios metu žuvo pirmieji kariai. XX amžiaus pradžioje Radviliškis buvo vadinamas malūnų miestu, sakoma, kad čia buvo apie 10 malūnų. Manau, kad ateityje tikrai pavyks surasti visų kautynių epicentro pergalės simbolio – Radviliškio malūno – tikrąją vietą.
 
Visais laikais įvairių mūšių, kautynių metu atsiranda didvyrių, kurie atlieka neįtikėtinus darbus, užduotis, dažnai paaukodami gyvybe ar sveikatą. Ne išimtis ir kautynės ties Radviliškiu. Apie kautynių prie Radviliškio didvyrius sužinome tik pilietiškumo ir patriotiškumo nestokojančių žmonių dėka. Galime pasidžiaugti, kad sužinojome istoriją apie jaunesnįjį puskarininkį Juozą Murašką, g. 1898 m. 1918–1921 m. Juozas tarnavo I pėstininkų pulke kulkosvaidininku. Jam buvo įteiktas Vyčio Kryžius Nr. 517 su prierašu „Už narsumą“. Kaip rašoma liudijime, tai buvo I rūšies III laipsnio Vyčio Kryžius. Pasak giminių, apdovanojimą įteikė pulko vadas mjr. V. Skorupskis iš karto po kautynių priešais pulko rikiuotę, spėjama, kad 1919 lapkričio 23 dieną. Buvo kartu apdovanoti dar keturi kovos draugai. Dukra prisimena, kad tėvelis labai didžiuodavosi savo apdovanojimu, jį išsaugojo net okupacijos ir tremties metais. Ne kartą yra pasakojęs, kokiomis aplinkybėmis jis bei jo draugai pasižymėjo. Šie kariai prieš kautynes buvo užėmę pozicijas ant aukštumos Radviliškio prieigose. Prasidėjus aršioms kautynėms aiškios persvaros neturėjo nei vieni, nei kiti. Atskiri lietuvių būriai įlįsdavo į miestelį, tarsi pleištas į kelmą, bet nesulaukdami didesnės paramos iš šoninių sektorių vienetų ir spaudžiami puikiai ginkluotų gausių priešo pajėgų, patirdami nuostolių, traukėsi į pradines pozicijas. Savo ruožtu bermontininkai taip pat bandydavo kontratakuoti, persekioti besitraukiančius lietuvius. Spėjama, kad būtent tuomet, kai bermontininkai spaudė besitraukiančius lietuvius, Juozas ir jo kovos draugai labai sėkmingai panaudojo kulkosvaidį (-džius) ir sulaikė puolančių bermontininkų iniciatyvą, padėjo išvengti Lietuvos kariuomenės didesnių nuostolių, sėkminga ugnimi sulaikydami priešą suteikė mūsų kariams laiko susitvarkyti, persigrupuoti bei pradėti puolimą iš naujo. Taip pat galima spėti, kad bermontininkai puolė ir kulkosvaidininkus, kurie pastojo jiems kelią, tačiau ryžtingi bei narsūs mūsų kariai neužleido savo pozicijų. Tik tokių žmonių kaip Juozas drąsos ir ryžto dėka bermontininkai buvo sutriuškinti.
 
Filmo scenarijaus vertas ir lietuvių žygdarbis su garvežiu, kurį atėmė iš bermontininkų. Kai tik garvežys su bermontininkais įvažiavo į aklavietę, lietuviai susprogdino iš anksto parengtą užtaisą taip, kad garvežys nebeišvažiuotų. Lietuvių kariai apšaudė bermontininkus tol, kol šie metė viską ir pabėgo. Teliko išspręsti dilemą, kaip parvaryti garvežį susprogdintais bėgiais. Rąstais paramstę ir patiesinę sulankstytus bėgius, kariai parvarė garvežį bei kelis vagonus sugadintu keliu. Apie šį bei kitus nuotykius būtinai parengsime dar ne vieną straipsnį. Juk šie žmonės, nors ir nutrūktgalviškai pasielgę, yra mūsų didvyriai, lygiai tokie kaip Herkus Mantas ar Tadas Blinda, ar kiti legendomis apipinti personažai. Jų buvo ir yra daug, tik klausimas, kiek mes apie juo žinome, kiek mes norime sužinoti… Galbūt istorijų apie šiuos žmones trūksta dabartiniam jaunimui, galbūt jie taptų siektinais pavyzdžiais, taptų jų herojais.
 
Epilogui norėtųsi pasakyti, kad atėjo ir praėjo pergalės prieš bermontininkus prie Radviliškio malūno devyniasdešimtmetis. Kitąmet bus devyniasdešimt vieneri. Ar tai nereiškia, kad mes tolstame nuo šių įvykių, kad viskas grimzta užmarštin, darosi nebeaktualu, nyksta autentiški daiktai ir vietovės? Gal pesimistai ir bus teisūs sakydami, kad tai tėra žemiški dalykai. O, kaip tada yra su dvasiniu paveldu? Kieno pareiga jį puoselėti? Visų pirma – mūsų, Lietuvos kariuomenės karių, Lietuvos piliečių, pareiga stabdyti šią laiko koroziją. Mažiausiai, ką galime padaryti, tai neleisti nusėsti laiko bei užmaršties dulkėms ant idėjų, troškimų ir dvasios, kurie buvo kartu ir ginklai, ir skatinamoji jėga, kai mūsų seneliai bei proseneliai prieš devyniasdešimt metų varė lauk iš šalies įvairaus plauko priešus. Skleiskime jų idėjas, pasakokime visiems, kas buvo, rodykime, kas yra dabar, pieškime ateitį. Parodykime visiems, kad mūsų karta yra verta nešioti karišką aprangą ir, kad mes mokame didžiuotis tuo, mokame didžiuotis ne tik savo, bet ir mūsų protėvių nuveiktais prasmingais darbais. Kiti gali paklausti kam to reikia? Atsakymas paprastas.
 
– Vardan tos Lietuvos,
Vardan to kas buvo, yra ir bus…
 
Nuotraukoje: Pergalei prieš bermontininkus prie Radviliškio malūno 90 metų

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra