Radviliškio r. vietovardžio SIDABRAVAS kilmė

Autorius: Data: 2014-09-16, 13:57 Spausdinti

Radviliškio r. vietovardžio SIDABRAVAS kilmė

Nuo paskutinio ledynmečio pasitraukimo Vidurio Lietuvos lygumos Miškių kaimo pakiršiny, dešinėje kelio Smilgiai–Baisogala pusėje, buvo kalnas. Tikriausiai, jo viršūnė iki bažnyčios statybos pradžios buvo dar aukštesnė ir smailesnė, bet dėl statybvietės išlyginimo buvo nukasta.

Iš pietvakarių kalną juosė Kiršino slėnys, o iš šiaurės rytų – šlapia, versmėta loma. Dar apie 1960 m. per jos vidury iškastą griovį einantiems į bažnyčią buvo perdėtas lieptas. Lieptas buvo ilgas, dar dengė dalį šlapynės. Vėliau lomą per keletą kartų užvertė žemėm, iškėlė kelio sankasą, tuo pažemindami kalno vaizdą. Kelias ėjo rytine pašlaite apjuosdamas kalną puslankiu. Po 1933 m. kelio vingio ištiesinimo puslankis išnyko.

Rytinis kalno šlaito viršus buvo sudarytas iš žvyringo priemolio. Šita struktūra ir dabar gerai matosi toje vietoje esančiose kapinėse kasant kapams duobes.

Nuo seniausių laikų nuo kelio gerai matydavosi šlaite augusios nederlingų augaviečių balzgano atspalvio varpinių šeimos žolės. Nuostabiausią sidabrišką atspalvį rodydavo bendrijoje gausiausiai augusios Gauruotosios poavižės/Avenula pubescens(Huds.)Dumort. subsp. pubescens (1) varputės.

Jų augavietė sunaikinta toje vietoje įsteigus parapijines kapines. Kiršino šlaitų žolių bendrijose pakrikai ir lopeliais augančios minimos Gauruotosios poavižės randama ne taip retai . Tai tų žolių sidabriškas atspalvis ir inspiravo (dar gerai anksčiau, negu prasidėjo bažnyčios statyba) dvinario vietovardžio SIDABRAVAS KALNAS atsiradimą ir įsitvirtinimą! Juolab, kad ir mažiau įspūdingi geomorfologiniai dariniai juos turėjo. Vietovardis atsirado tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir kiti vietovardžiai tose vietose.

Šitą teiginį paremia dar ir štai kas: iki laukų nusausinimo Miškių kaime buvo apie 1,5 km ilgio pavasary patvinstantis kairysis Kiršino intakas pavadinimu – PADAVAS RAVAS. Jo žiotys buvo prie pat SIDABRAVO KALNO vakarinio šlaito. Visai netoli žiočių jame buvo šaltinis. Dar vienas panašiu pavadinimu upelis buvo irgi tame kaime už 1km nuo bažnyčios į šiaurės rytus. Tai Ažiarupio ( kairysis Kiršino intakas) kairysis intakas, pavadinimu – SPADAVAS RAVAS.

Per ilgesnį laiką antro žodžio vartojimas po truputį retėjo ir liko tik vienas – pirmasis. Nors dar XX a. viduryje vietovardžiai SPADAVAS RAVAS ir SPADAVAS buvo vartojami maždaug vienodai dažnai.

Tų 3vietovardžių daryba tokia pat, panaudojant priesagą -av-. Ši priesaga parodo kokios nors daikto savybės pasireiškimą. Pvz. smėlis→smėliavas, spadas→spadavas, sidabras→sidabravas ir t.t.

Kai 1829m. Rukonių dvaro savininkas Matas Tracevskis pastatė bažnyčią, SIDABRAVO KALNO pietrytiniam šlaite tarp kelio ir šventoriaus įkūrė parapijines kapines; kituose šlaituose pastatė kleboniją, jos ūkinius statinius, špitolę ir kt. Tie visi objektai buvo sutalpinti ant SIDABRAVO KALNO. Bažnyčios šventoriuje pasodino ir sparčiai augančių su didingom lajom Baltujų tuopų(Populus alba L.) (2). Jų sidabriškai balti lapai sustiprino ir pratęsė kalno apibūdinimui naudojamo žodžio SIDABRAVAS pagrįstumą . Šios tuopos buvo sunaikintos 2002m.

Neužilgo pradėjus veikti bažnyčiai už SIDABRAVO KALNO ribos, į Miškių kaimo pusę, kur dabar yra Vaižganto g-vės pradžios numeriai, prasidėjo sodybų kūrimas. Kartu plito ir kalno vietovardis, bet jau tik vienanarėje formoje -SIDABRAVAS.

Dėl vietovardžio SZCZODROBOWO, taip XIXa. ir XX a. pradžioje bažnytinių metrikų knygose vadintas SIDABRAVAS kilmės,2006m. prof. Vladas Žukas pateikė tokią informaciją su komentaru: „Remiantis Lietuvos Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto archyvinėmis medžiagomis galima teigti, kad paskutiniojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Poniatovskio Stanislovo Augusto (1732.01.17 – 1798.02.12) bajorystės suteikimo dokumentuose SIDABRAVO bažnyčios fundatoriaus Mato Tracevskio seneliui yra įrašas: Michal z Szczodrobo . Tuo laiku Rukonių dvaras dar nepriklausė Tracevskiams. Tai rodo, kad šis pavadinimas ne vietinės kilmės, gal atsineštas net iš teritorijų dabar priklausančių Baltarusijai…”

Matas Tracevskis Rukonių dvarą įsigijo iš Teodoro ir Aleksandros(Mister) fon Ropp’ų 1792m. (3) Vaikystės vietų ilgesys ir noras jas pagerbti paskatino M.Tracevskį atsinešti iš tenai ir vietovardį SZCZODROBO ir jį įrašyti pastatytos bažnyčios pavadinimo geografinėje dalyje. Dar kažkas prie jo pridėjo lenkišką galūnę -wo. Ir taip dokumentuose atsirado SZCZODROBOWO. Jis nesunkiai išplito vietinių netikrų lenkų tarpe.

XX a. pradžioje klebonauti į SIDABRAVĄ buvo atkeltas kunigas – rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas. Būdamas didelis Lietuvos patriotas parapijoje energingai ėmėsi lietuvybės atgaivinimo. Tuo nusipelno didelę lietuvių pagarbą. Iš senųjų parapijiečių išsiaiškinęs tikruosius vietovardžius mėgo sakyti – MIŠKIŲ SIDABRAVAS. Netikriems lenkams (4) tas labai nepatiko. Užvertė vyskupą skundais, kad atsirado litvinas, katras maišo protus. Po lenkiškų krypčių rodyklių pakeitimo į lietuviškas prie Vabalių kryžkelės vyskupas J.Tumą- Vaižgantą iš SIDABRAVO iškėlė.Vėliau jis tą laikotarpį (1905.12.07 – 1906.03.02) taip įvertino: „SIDABRAVE labai nyku, tik pelėdos ūkauja”.

Lietuviškas SIDABRAVO Švč.Trejybės bažnyčios pavadinimas įteisintas tik po 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės pirmojo atgavimo.

Klaidingai manant, kad vietovardis SIDABRAVAS yra nelietuviškos kilmės, prieš Antrajį Pasaulinį karą net buvo kilusi diskusija, ar nederėtų bažnytkaimiui pakeisti pavadinimą į RUKONIAI arba MIŠKIAI (5).

Neatmestina ir senovėje lygesnės SIDABRAVO KALNO vietos panaudojimo galimybė pasilinksminimams, šventėms, senosios baltų religijos apeigoms ar dar kitaip.

 

1. a) Lietuvos TSR flora. VPMLL.Vilnius.1963. 714p./201p.

b) R.Fitter. Guide des graminees carex,joncs fougerres. DN.Paris. 1991. 255p./84-85p.

c) LŽI. Žolių selekcininkas, biomedicinos mokslų daktaras V.Stukonis. Konsult.2014.06.19

d) i/net herbarium.usu.edu/treatments/avenula

e) i/net http://wildseed.co.uk/species/ view/179

 

  1. a) Lietuvos TSR flora. VPMLL. Vilnius. 1961. 661p./20p.b) V.Ramanauskas. Dendrologija. Vilnius. 1973. 317p./ 78p.c) ASU. Doc. Kęst. Pėtelis. Konsult. 2014.06.24
  2. 2008.12.12 Sidabrave pateikė Kazys Tracevskis.

4. W.Smoczynski. Slownik etymologiczny języka litewskiego. Vilnius. 2007. 797p./651p.

5. a) ‘Lietuvos aidas’ Nr.192; 1936

b) ‘Lietuvos aidas’ Nr.254; 1936

 

Vilimas Rauda, Sidabravas, Radviliškio r.

Istorija Kalbos Kultūra Lietuva Miestai Uncategorized



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra