Radvilė Morkūnaitė: „Reikėtų ne lyginti, o įsisąmoninti, kad be vienos Lietuvos Respublikos – nebūtų kitos“

Autorius: Data: 2012-07-16, 10:34 Spausdinti

Neseniai atšventę Liepos 6-ąją – Lietuvos valstybės dieną, – šios savaitės pradžioje turėjome dar vieną progą prisiminti ir įprasminti Lietuvos istoriją. Dabartinė Lietuvos Respublika „pergyveno“ tarpukario Lietuvą – 1990 metais nepriklausomybę atkūrusi valstybė gyvena jau ilgiau nei 1918-ųjų Lietuva iki 1940 metų okupacijos.

Tarpukario Lietuva iki Sovietų Sąjungos okupacijos išgyveno 8 155 dienas, o nuo 1990 metų Kovo 11-osios iki dabar praėjo 8 161 diena.

Apie tai, ką ši proga reiškia, dėl ko galime džiaugtis, o kas verčia nuogąstauti, ir ar iš tiesų dera ir galima lyginti abi laisvas Lietuvas, „Bernardinai.lt“ kalbėjosi su Europos Parlamento nare Radvile Morkūnaite.

Noras lyginti abi Lietuvos Respublikas – jų pasiekimus, nesėkmes, išnaudotas ir prarastas galimybes – natūralus ir tikrai suprantamas. Tačiau taip pat kyla klausimas: ar iš tiesų toks lyginimas gali būti vaisingas ir kiek jis pagrįstas, juk pakankamai daug dalykų taip stipriai pasikeitė. O gal lyginimas prasmingas tik kai kuriais aspektais?

Sakyčiau, kad reikėtų ne tiek lygintis, kiek įsisąmoninti, kad be vienos Lietuvos Respublikos – nebūtų kitos. Žinoti, kad ir anuomet mūsų pirmtakai susidūrė su labai panašiomis problemomis: reikėjo kurti demokratijos tradiciją, valstybės institucijas, ekonomiką nuo nulio, ir jiems, kaip ir mums šiomis dienomis, teko kovoti tiek su pasauline ekonomine krize, tiek ir su monopolijomis energetikoje. Geriau pasidomėję suvoksime, kokios tada buvo nepalankios realijos kurtis ir stiprėti jaunai Lietuvos Respublikai. Ar mes, atsidūrę tarptautinės bendruomenės abejingumo, nestabilumo regione, ties juo besikertančių didžiavalstybinių interesų ir ambicijų akivaizdoje, būtume tokie pat ryžtingi ir drąsūs kūrėjai, kaip ir mūsų pirmtakai? Tad neabejotinai ir šiandien galime atrasti pamokų sau: būti kantresniems, bet ir atkaklesniems, per greitai nenuleisti rankų, nebijoti būti idealistais.

Tačiau kodėl pats faktas, kad jau sugebėjome išlikti, gyvuoti ir brandinti demokratijos tradiciją ilgiau, nei tai pavyko mūsų pirmtakams, yra labai svarbus?

Su ana Lietuva mus jungia ne tik šviesūs, galbūt kas nors ir pasijuoktų, kad idealizuoti, tėvų ir senelių pasakojimai. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Respublikos yra neatsiejamai susijusios, tai yra to paties medžio šakos, maitinamos iš tų pačių šaknų. Liepos 8 d. skirta ne matuotis kur labiau sekasi, nei anuomet. Tai data, kuri skatina į šiandienes problemas pažvelgti iš ilgesnės laiko perspektyvos ir su istorine išmintimi, o gal net ir su doze ironijos, pirmiausia įsisąmoninant ir kaip paguodą, ir kaip perspėjimą, kad istorijos ratas sukasi.

Kartu tai data, kuri leidžia asmeniškiau suvokti, kas nutiko 1940 m. birželio 15 d., kai „sovietiniai išvaduotojai“ nutraukė 22-ejus metus trukusį valstybingumą, ir tą kainą, kurią sumokėjo tauta ir visi Lietuvos piliečiai per 50 okupacijos metų, kai tautos kurta valstybė buvo iš jos atimta.

Jei vis dėlto galimybių lyginti abi Respublikas yra, tai kokie didžiausi jų pasiekimai, kuo pagrįstai galime didžiuotis?

Išties norint galima atrasti nemažai gana tiesmukų paralelių. Pavyzdžiui, kova su monopolijomis energetikoje – ji buvo aktuali ir laikinajai sostinei dar 1929 metais, kurios elektros ūkį buvo monopolizavusi ir elektros kainas nustatinėjo belgų firma. Rezultatų, t. y. žemesnių kainų pavyko pasiekti kauniečiams vieningai nusprendus kuriam laikui atsisakyti elektros, ir taip prieinamos tik pasiturintiems miestiečiams, vartojimo.

Panašios peripetijos, kaip ir pastaraisiais metais su naujos atominės elektrinės statybomis, vyko ir ano meto Lietuvoje, tik dėl stambios hidroelektrinės išnaudojant Nemuną statybos. Beje, nepaisant visiems suprantamo poreikio, daugybės planų ir visokeriopų diskusijų bei kai kurių pradėtų darbų, šis projektas buvo įgyvendintas praėjus trims dešimtmečiams, sovietinei valdžiai paleidus Kauno hidroelektrinę.

Vis dėlto manau, kad per pastaruosius metus padėtas pagrindas tolesnei valstybės raidai. Juk energija – tai tarsi ekonomikos augimo variklis. Jei pagrindinės tendencijos sprendžiant pagrindines Lietuvos problemas šiame sektoriuje ir toliau išliks – įvairių energijos šaltinių derinys pirminiame energijos gamybos balanse, kuriame bus vietos atominei energijai, pastatytos trūkstamos jungtys su Europos sistema, įtvirtinta konkurencija energetikos sektoriuje, sudarytos stabilios ir aiškios sąlygos vystyti energetiką iš atsinaujinančių šaltinių, – manau, būsime pasiekę daugiau.

Anuomet, kaip ir mums prieš 22 metus, reikėjo kurti valstybines institucijas, užtikrinti valstybės saugumą ir stabilumą, nuo nulio kurti demokratines tradicijas ir laisvą, konkurencija pagrįstą ekonomiką. Tuomet valstybinės institucijos kurtos praktiškai be jokios pagalbos iš išorės, vien tik entuziazmo ir atsidavimo dėka. Šiandienėje Respublikoje paspartinti daugelio reformų pažangą neabejotinai padėjo strateginis ir vieningas visų pagrindinių politinių jėgų susitarimas siekti atitikti Vakarų Europos standartus. Išvengėme dar didesnio blaškymosi ir nesutarimų. Sulaukėme tikrai daug ir materialinės paramos, ir paramos žiniomis bei patirtimi iš Vakarų Europos šalių (pvz., Danija daug ir iš esmės prisidėjo padedant kurti ir tinkamai aprūpinti Lietuvos kariuomenę).

Anuomet jaunos valstybės saugumas patyrė daug daugiau tiesioginių karinių grėsmių, valstybės sienos linijos buvo nuolatinės politinės ir karinės įtampos zonoje. Šiandienė Lietuva yra saugesnė, būdama visavertė NATO ir ES narė. Galime diskutuoti, kas mums patinka ar nepatinka šiose organizacijose, tačiau esmė – kad, būdami šių sąjungų nariai, nesame palikti patys sau dorotis su problemomis, tiek saugumo, tiek ekonominėmis.

O jei lygintume abiejų Respublikų moralinį ir vertybinį klimatą. Kaip Jums atrodo, kas pasikeitė, kad kartais gręžiamės į tarpukario Lietuvą ieškodami stiprybės, bet niekaip negalime atrasti atramos ten, ką patys sukūrėme per daugiau nei dvidešimt metų? Ir tas nuolat pasikartojantis kūrimo, statymo, keitimo motyvas – vis kuriame, bet ar suvokiam, įvertinam, ką sukūrėm?

Matyt, užtektų pasiskaityti to meto spaudą, atrastume daug panašumų, galbūt ir tokios pačios aštrios Vyriausybės kritikos, politinės kovos, galbūt ir nusivylimo politika, politiniu elitu.

To meto ir šiandienę Lietuvą skiria nemažas laiko tarpas. Gyvename kitoje epochoje. Pasikeitė ir pasaulis, ir kasdienybės vertybės bei akcentai dėliojami kitur. Anuometinis žmogus buvo paprastesnis, nuoširdesnis, tvirčiau įsikibęs šaknimis į tėvoniją, didesnis idealistas. Dabartinio žmogaus nesaisto daugelis anuometinių ribų, bet esame neramesni, kritiškesnio mąstymo, racionalesni. Vis dėlto ir anuomet, ir dabar žvalgomės atgal (į Mindaugo, Vytauto ir vėlesnius laikus), nes taip būdinga kiekvienos epochos žmogui – remtis patirtimi, paveldu iš praeities. Suvokdami tautos praeitį ir istoriją, suvokiame save dabartyje.

Paradoksas yra tai, kad, atrodytų, daug paprasčiau apibendrinti ir daryti išvadas apie tai, kas vyko prieš šimtą metų, nei įvykius ir procesus, kuriuose patys aktyviai dalyvavome. Matyt, dėl šios priežasties Sąjūdžio istorija dar neparašyta, vis dar yra baltų dėmių Laisvės kovų istorijoje, daugybė neužfiksuotų gyvų liudijimų apie pasipriešinimą totalitarizmui. Būtina kurti istorinės atminties išsaugojimo ir sklaidos valstybinę politiką, tai reikalinga ypač galvojant apie jaunimo pilietiškumo ugdymą ir švietimą.

Kultūros, švietimo pakilimas, didelė inteligentijos įtaka – tai terminai, kuriais gali būti bent iš dalies apibrėžiamas tarpukario Lietuvos gyvenimas. Tuo tarpu dabar kaip tik šios sritys dažnai nustumiamos į tolesnį planą, pirmenybę teikiant ekonominiams prioritetams. Ar tai kaip nors veikia mūsų visuomenę, ir ar verta kalbėti apie galimybę susigrąžinti turėtas tradicijas?

Neretai tai, kas praėjo, žmonėms atrodo gražiau ir geriau. Iš senelių, tėvų girdėjau tik gražiausius žodžius apie „aną“ Lietuvą. Kalbant apie tarpukario laikotarpį, jis visuomet buvo piešiamas šviesiomis spalvomis ar apverkiamas kaip didžiausias praradimas. Ir tai savaime suprantama. Tačiau vertinti ir lyginti gali tik abi Lietuvas pamenantys žmonės arba istorikai.

Pats Nepriklausomybės praradimo faktas yra labai liūdnas, nes 50 okupacijos metų nutraukė jungtis su tuo pasauliu, kuris gana dideliu proveržiu vedė mus į priekį. Negalima sakyti, kad tuomet nebuvo problemų – ne, jų buvo visokių, kaip ir visais laikais.

Anuomet inteligentijos įtaka išties buvo didelė, nepaisant to, kad dabar ir tada yra daug norinčiųjų sumenkinti šį sluoksnį. Tačiau tiek, kiek man yra tekę bendrauti su „senosios“ kartos atstovais ar jau jų palikuonimis – daugiausia tai šviesūs, kilnūs žmonės. Tuo tarpu dabar tam tikri dalykai nusistumiami į antrą ar dar tolimesnį planą, tačiau ne dėl to, jog tikrosios inteligentijos dabar Lietuvoje nėra, o todėl, kad ne itin populiaru apie tai rašyti ar kalbėti. Šiuo metu egzistuoja kitokio sukirpimo „žvaigždžių“ kultas. Gyvename kitais laikais. Nors esminiai, žmogaus prigimtiniai dalykai nesikeičia, natūralu, kad keičiasi tai, kas yra toleruojama arba netoleruojama, kokia kryptimi teka gyvenimas. Keičiasi žmonės, keičiasi ir tai, kokios vertybės visuomenėje konkrečiu momentu yra labiau reikalingos.

Aišku, kaip ir visais laikais, yra nemažai bandančiųjų plaukti prieš srovę – tokie žmonės dažniausiai ragina atsigręžti į tarpukario Lietuvą. Vis dėlto tikiuosi, kad tai, ką vadiname inteligentija, ir toliau vaidins svarbų vaidmenį mūsų gyvenime.

Natūraliai kyla klausimas ir apie Lietuvą platesniame, pasaulio kontekste. Ar įmanoma čia rasti tam tikrų paralelių tarp praeities ir dabarties? Kaip tarptautinėje arenoje Lietuva atrodė tada ir kaip atrodome dabar?

XX a. pradžioje reikėjo dėti nežmoniškai dideles pastangas, kad tarptautinei bendruomenei įrodytume, jog turime teisę egzistuoti kaip valstybė. O kur dar sienų klausimas…

Po 50 metų mums daugeliu atvejų reikėjo grįžti ne tik į politinį, bet ir mentalinį pasaulio žemėlapį. Esminis žodis čia – sugrįžti. Už tai, kad galėjome grįžti, turime būti dėkingi tarpukario valstybingumo kūrėjams.

Okupacijos žalą galima skaičiuoti labai įvairiai – pradedant nuo prarasto ekonomikos vystymosi, biudžeto įplaukų, nusavintos žemės produkcijos, dėl tremčių ir persekiojimų prarastos darbo jėgos. Tačiau didžiausia žala – 50 metų takoskyra izoliavo Lietuvą nuo pasaulio, ir ta takoskyra yra jaučiama ir šiandien. Todėl atviras kalbėjimas apie istorines totalitarinių režimų patirtis Europai ir pasauliui yra reikalingas, kad Europa susitaikytų su tikrąja savo istorija.

Be kita ko, atviras dialogas apie XX a. Europos istoriją ir skausmingas jos pamokas yra reikalingas, jei aukštuose kokių nors didelių šalių protuose rastųsi minčių apie kokias nors ypatingų interesų zonas.

Kartkartėmis garsiai prabylama apie tai, kad nors ir gyvename formaliai demokratinėje valstybėje, tačiau demokratinio žaidimo formoms vis dar trūksta demokratinio turinio, tačiau jau negrįžtamai esame politinės Europos dalimi. Tuo tarpu Pirmoji Respublika taip pat turėjo pereiti demokratijos raidos slenksčius, tačiau jos gyvavimą nutraukė okupacija ir karas. Šiais laikais jau vargu ar galima kalbėti apie tokio scenarijaus realumą, tačiau sakyti, kad esame visiškai saugūs ir mums nieko negali nutikti, ko gero, būtų kiek per naivu. Tad kokios, Jūsų akimis, didžiausios ir rimčiausios šiuolaikinės grėsmės tiek pačiai šaliai, tiek ir jos žmonėms?

Tarpukario Lietuvai grėsė fizinė grėsmė ir pavojai iš kaimyninių valstybių, pasireiškę tiek tiesiogine agresija, tiek ultimatumais, kurių vienas baigėsi okupacija ir aneksija. Nors šiandien tiesioginės fizinės grėsmės ir nebejaučiame dėl kolektyvinės gynybos priemonių – visų pirma savo narystės NATO ir šios organizacijos oro policijos misijos, dislokuotos Lietuvoje, tačiau būti ramūs anaiptol negalime.

Šiuolaikiniame pasaulyje galima išskirti dvi pagrindines sritis, per kurias kyla grėsmės Lietuvai ir jos žmonėms. Visų pirma – tai energetika – jau seniai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje įtaka valstybių ekonomikai ir politikai daroma valdant energetinius išteklius. Todėl labai svarbu, kad Lietuva kuo greičiau įgyvendintų energetinę nepriklausomybę užtikrinančius projektus. O šiuos projektus dažnai trukdoma įgyvendinti priemonėmis, kurios ir pačios savaime kelia netiesioginę grėsmę mūsų saugumui – užvaldant informacinį lauką. Nebeturėdami poreikio gintis tiesiogiai, turime būti budrūs, norėdami atsilaikyti prieš tiesiogiai ir netiesiogiai skleidžiamą dezinformaciją, melą, nukreiptus prieš Lietuvos pasirinktą raidos kryptį, mūsų šaliai svarbius projektus. Tenka tik apgailestauti, kad nemažai Lietuvos gyventojų, pasimetę neaprėpiamame gaunamos informacijos sraute, nenori ar negali atsirinkti objektyvios informacijos ir pasiduoda įtakai, skleidžiamai kitų valstybių rankomis.

Ko galime pasimokyti iš tarpukario Lietuvos patirties?

Labai sunku būtų konkrečiai įvardyti, tačiau neabejoju, kad gražių ir gerų patirčių, kurios būtų pavyzdys šioms dienoms, būtų galima rasti įvairiose srityse. Tačiau svarbiausia – tai, ko kiekvienas asmeniškai galime pasimokyti iš to meto šviesuolių. Solidarumo, atsakomybės, savigarbos ir pagarbos žmonėms ir idėjoms.

Šarūno Mažeikos (BFL) nuotr.

© Baltijos fotografijos linija

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: R. Morkūnaitė-Mikulėnienė

EP: Radvilė Morkūnaitė , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra