Radvilė Morkūnaitė: „Istorija moko, kad ne tas stiprus, kas didelis“

Autorius: Data: 2012-05-04, 14:55 Spausdinti

Simboliška, kad šiemet Lietuvoje minint 40-ąsiais Romo Kalantos aukos metines, Tibete vis dar liepsnoja žmonės, o šių aukų priežastys skausmingai panašios. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode sušukęs „Laisvė Lietuvai!“ suliepsnojo R. Kalanta, šiandien jau daugiau nei trys dešimtys tibetiečių ne tik okupuotame Tibete, bet ir Indijoje pasirinko ugnies auką su šūkiu „Laisvė Tibetui!“.

Tarptautinė bendruomenė atsargiai reiškia nuomonę dėl Tibeto klausimo, vengdama susipriešinimo su vis labiau stiprėjančia Kinija, su kuria daugelis šalių užmezgusios glaudžius ekonominius ir diplomatinius ryšius, pastebi analitikai. Tačiau įvairiose šalyse tibetiečiai pabėgėliai ir tiesiog Tibeto tautos kančioms neabejingi žmonės reguliariai rengia Tibeto palaikymo bei protesto prieš Kinijos vykdomą politiką regione akcijas, tokiu būdu ne tik aktualindami Tibeto klausimą, bet ir aktyviai pasisakydami už taikaus konfliktų sprendimų galimybę pasaulyje.

Kaip teigia europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė, „ne veltui Lietuvoje yra daug atjaučiančių Tibeto žmones. Mumyse dar gyva atmintis apie okupaciją ir taikią kovą už nepriklausomybę. Tie, kas nepamiršo Lietuvos laisvės kainos, puikiai supranta Tibeto žmonių taikų protestą prieš pagrindinių teisių, religijos laisvės ir kultūros suvaržymus“.

Kokią reikšmę pasauliniame kontekste turi Tibeto situacija šiandien?

Tokią, kokią turi universaliosios vertybės, žmogaus teisės ir laisvės, išdėstytos universaliojoje žmogaus teisių deklaracijoje.

Prieš metus praūžęs Arabų pavasaris yra raiškus pavyzdys, kad žmogaus teisės ir laisvės, pagarba ir teisingumas yra aktualūs visų tautybių ir religijų žmonėms. Valdžia privalo atsižvelgti į savo piliečių teisėtus lūkesčius – tokia yra Arabų pavasario žinia.

Nuo Dovydo ir Galijoto laikų, per visą pasaulio istoriją tęsiasi didesniojo akistata su mažesniuoju, stipresniojo – su silpnesniuoju. Istorija moko, kad ne tas stiprus, kas didelis. O visų istorijų moralė yra ta, kad dydis yra apgaulinga iliuzija, nes išties didus yra tas, kuris su silpnesniu elgiasi kaip lygus su lygiu.

Susidaro įspūdis, kad didžiojoje politikoje Tibeto klausimas pamirštamas siekiant grynai materialinės naudos – niekas nenori pyktis su vis galingesne tampančia Kinija ir aukoti savo finansinių interesų vardan Tibeto. O gal klystu?

Iš tiesų, Kinija yra ypatingas ir augantis savo svoriu veikėjas tarptautiniuose santykiuose. Ji, buvusi gana uždara, dabar veržiasi į vis naujas sritis, tokias kaip tarptautinė vystomoji pagalba, užima aktyvią poziciją įvairiais tarptautinio saugumo klausimais, yra įtakinga tarptautinių organizacijų narė ir aktyviai dalyvauja priimant – arba nepriimant – sprendimus.

Sulig augančia globalia įtaka auga ir globalūs įsipareigojimai bei atsakomybė. Kinija įeina į tokią tarptautinių santykių sistemą, kurioje universaliosios vertybės užima ypatingą vietą. Daugelyje pasaulio šalių yra žmogaus teisių ir demokratijos problemų, tačiau norėtųsi, kad visi globalieji veikėjai nevengtų jų pripažinti ir spręstų civilizuotai.

Nesmurtinė Tibeto tautos kova galėtų tapti puikiu pavyzdžiu, kaip taikiu būdu įmanoma spręsti konfliktus. Tačiau demokratinių šalių abejingumas Tibeto situacijai, rodos, tampa demokratijos principų išbandymu: kas yra tie principai – deklaracija ar tikrovė?

Iš mūsų patirties žinome, kad sunkiausia yra jėga palaužti taikų pasipriešinimą. Manau, ne veltui visame pasaulyje Tibeto klausimas turi tiek daug rėmėjų. Tibeto kultūra yra ypatinga, tai – nepaprastos vertės pasaulinis dvasinės kultūros paveldas, kuris turi būti saugojamas ir puoselėjamas.

Nepamirškime, kad Kinija yra komunistinė valstybė. Tačiau žinant, kad dvasinis Tibeto vadovas laisva valia atsisakė politinės lyderystės bei kad nereikalaujama nieko daugiau nei didesnės autonomijos teisių Kinijos Liaudies Respublikos konstitucijos rėmuose, prisimenant, kad komunistai atmeta religiją, ir tuo pat metu girdint informaciją, kad komunistinė valdžia išleidžia įsakus, reglamentuojančius religinį gyvenimą, netgi norėtų „paskirti“ Tibeto dvasinį vadovą, atrodo ironiška. Tos žinios, kurios skaitmeninės komunikacijos dėka pasiekia pasaulį iš uždaryto Tibeto, dažnai šokiruoja. Belieka tikėtis, kad komunistinė valdžia pripažins jog Tibeto žmonės yra lygiaverčiai Kinijos piliečiai ir Tibeto kultūra praturtina šios didelės valstybės kultūrą, daro ją patrauklia savo įvairove.

ES yra užmezgusi su Kinija dialogą žmogaus teisių klausimais, padėtis Tibete yra šio dialogo dalis. Tačiau tenka pripažinti, kad viešai šie klausimai nėra keliami, nors reikėtų būtent to, nes situacija Tibete negerėja.

Kaip Tibeto padėtis vertinama Europos parlamente? Apskritai, ar yra kokia oficiali ES pozicija šiuo klausimu?

Europos Parlamentas yra viena iš tų institucijų, kurios principingai ir nuosekliai atkreipia dėmesį į žmogaus teisių ir universaliųjų vertybių pažeidimus visame pasaulyje. Susirūpinimas padėtimi Tibete yra išreiškiamas nuolat. Galiu paminėti pastarąją EP rezoliuciją dėl Tibeto, ypač dėl vienuolių vyrų ir moterų susideginimo atvejų, priimtą 2011 m. spalio 27 d. sesijoje absoliučia balsų dauguma.

Jau keletą kadencijų, nuo 1999 m., veikianti Tibeto intergrupė yra viena didžiausių tokios rūšies grupių Europos Parlamente, joje veikia 110 Europos Parlamento narių. Nors tai ir nėra formalus EP darbo organas, tačiau tai reiškia, kad Tibeto reikalai yra nuolat aptariami tarp įvairių politinių grupių narių, taigi visuomet yra politinės darbotvarkės dalis – grupė organizuoja konferencijas, vizitus, susitikimus, inicijuoja EP rezoliucijų projektus. Jo Šventenybė Dalai Lama ne kartą oficialiai lankėsi Europos Parlamente, Tibeto vienuoliai Strasbūro plenarinės sesijos metu yra kūrę mandalas, ne kartą rengti protestai, kultūros renginiai.

Kaip Jūs asmeniškai regite šiandieninę situaciją Tibete?

Manau, ne veltui Lietuvoje yra daug atjaučiančių Tibeto žmonėms. Mumyse dar gyva atmintis apie okupaciją ir taikią kovą už nepriklausomybę. Tie, kas nepamiršo Lietuvos laisvės kainos, puikiai supranta Tibeto žmonių taikų protestą prieš pagrindinių teisių, religijos laisvės ir kultūros suvaržymus.

Mirti susideginus yra sunkiai suvokiamas pasirinkimas. Tibete šiuo keliu Anapus žengia labai jauni vaikinai ir merginos, daugiavaikės motinos, praktikuojantys ir buvę vienuoliai. Kokia turi būti beviltiška padėtis, kad būtų pasirinktas toks kelias. Tai pagalbos šauksmas – geriau mirti nei egzistuoti. Liepsnojantys gyvi fakelai užsidega vienas paskui kitą jau keletą metų, kad pasaulio sąžinė patogiai neužsnūstų.

Kas, Jūsų manymu, turėtų būti daroma iš esmės sprendžiant Tibeto problemą?

Pirmiausiai turime nuspręsti, koks yra pasaulis, kuriame gyvename ir norime gyventi ateityje – ar tai pragmatinių interesų pasaulis, ar vis tik žmonių pasaulis. Jeigu norime gyventi žmonių, ne grynųjų interesų pasaulyje, tada žmogus, jo gerovė plačiąja prasme ir tampa pagrindine vertybe.

ES deklaruoja esanti vertybių sąjunga. Jos stiprybė – visuotinai pripažinta ir mūsų patirta – yra demokratijos sklaida, patraukianti ir padedanti transformuotis to norinčioms šalims. Išgyvenanti ekonomiškai sudėtingą laiką ir besikeičiančią globaliąją jėgų sanklodą, ES turi neužsidaryti savo viduje, bet, siekdama išlaikyti savo globalų vaidmenį, išlikti universaliųjų vertybių advokate tarptautiniuose reikaluose.

ES su Kinija vykdo politinį dialogą, turi abipusių ekonominių interesų. Kinija neabejotinai yra svarbus ES partneris ties abipusiuose, tiek ir tarptautiniuose klausimuose. Svarbu, kad siekiant tikslo bendradarbiauti su šia vis didesnį pagreitį įganančia valstybe-milžine nebūtų užmiršti ir „nepatogūs“ klausimai.

Kalbino Gediminas Kajėnas

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: R. Morkūnaitė-Mikulėnienė

EP: Radvilė Morkūnaitė , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra