R. Vainauskienė. Lenkijos užsienio reikalų ministerija gaivina „kresų“ idėją

Autorius: Voruta Data: 2013-09-28 , 09:27 Spausdinti

Radvilė VAINAUSKIENĖ

Oficialių Lenkijos politikų tikinimai, esą, „kresų“ (liet. „pakraščių“; taip lenkai vadina prieš II pasaulinį karą valdytas teritorijas Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje, tarp kitko į šią sąvoką patenka ir Lietuvos sostinė Vilnius) nostalgija gyvena ir jos idėjas kursto vien kadaise ten gyvenantys žmonės ar jų palikuonys, yra tik tuščios nepagrįstos kalbos, skirtos nebent naiviam strateginiam partneriui užliūliuoti. Priešingai, nei teigia Lenkijos politikai, „kresų“ idėją gaivina ne tik gausa įvairiausių lenkų patriotinių organzacijų, bet ir pati Lenkijos užsienio reikalų ministerija.

Vienaip galima aiškinti, jei „lenkiškų kresų“ idėjos gaivinimu užsiima privatūs žmonės ar visuomeninės organizacijos. Kitaip atrodo, kai tai daroma valstybiniu mastu.

Įsivaizduokime, koks pasipiktinimas kiltų Lenkijoje jeigu, tarkim, Lietuvos visuomeninėje televizijoje būtų laida apie prarastą Seinų kraštą ar Vokietijos TV kanalas „Deutche Welle“ kas savaitę primintų apie „vokiškus kresus“ – Vroclavą ar Gdanską.

Tuo tarpu iš biudžeto finansuojamas Lenkijos TV kanalas „Polonia“ , kuris palydovinio ryšio (bei retransliacijos – kaip yra Lietuvoje) dėka pasiekiamas ne tik Europoje, bet ir už Atlanto, turi pastovias laidas, kurių pavadinime yra žodis „Kresai“. Viena iš jų – „Kurier Kresowy“, kuri, kaip skelbiama, kviečia ne tik į sentimentalias keliones po buvusius lenkiškus „kresus“, bet ir informuoja apie visus svarbius klausimus, „(…) susijusius su Kresais“. Suprask: apie lenkų tautinės mažumos gyvenimą kažkokiuose lenkiškuose pakraščiuose, t. y. Lietuvos sostinėje Vilniuje ar Ukrainos mieste Lvove.

Kitas Lenkijos visuomeninis transliuotojas (finansuojamas iš valstybės biudžeto) – Balstogės radijas kiekvieną savaitę rengia laidą „Magazyn kresowy“, kuriame primenama apie Vilniaus, Gardino ar Lvovo lenkiškumą, šlovinami lenkų kovotojai su „okupantais‘ lietuviais ar ukrainiečiais, ir ypač daug dėmesio skiriama Lietuvos lenkų mažumai, kuri, anot laidų vedėjų, yra persekiojama, diskriminuojama ar engiama.

Paieškojus toliau, darosi dar įdomiau. Yra toks interneto portalas www.kresy24.pl, kuris, kaip skelbiama, dalinai finansuojamas Lenkijos užsienio reikalų ministerijos („Portal Kresy24.pl jest współfinansowany z dotacji Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP“).

Sustokime ties informacijomis apie Lietuvą.

Šalia istorinių straipsnių apie Vilniaus ar kitų Lietuvos miestų ir vietovių lenkiškumą ir lenkų kultūros paveldą, nostalgiškų prisiminimų apie „prarastas lenkiškas žemes“, nemažai rašoma apie dabartinę Lietuvos gyvenimą. Bet informacija labai savotiška, primenanti kriminalinę kroniką: apie tai, kad Lietuva tai savižudžių, depresijos, žudikų kraštas. Čia nerasi gerų žinių nei apie lietuvių kultūrą, nei apie šalies ekonomiką. O visa viršija tai, kaip pateikiama informacija apie Lietuvos lenkus: jie čia neturi pagrindinių teisių, yra diskriminuojami, kad nuolat naikinamas lenkiškas švietimas, uždaromos lenkiškos mokyklos, draudžiama lenkams viešai prabilti sava kalba.

Kyla klausimas, ar Lenkijos užsienio reikalų ministerijos nuomonė sutampa su jos finansuojamoje svetainėje skelbiama tendencinga medžiaga? Ir kam tai tarnauja? Draugiškų santykiams ir geram kaimyniniam bendradarbiavimui?

Alkas.lt nuotr.

www.alkas.lt

Voruta. – 2013, spal. 12, nr. 21 (785), p. 6.

Lietuva - Lenkija Kresai, Lenkijos užsienio reikalų ministerija, Lietuva - Lenkija, Lietuvos lenkai, Radvilė Vainauskienė

---

---