Pagrindinis puslapis Religija Katalikų kunigai R. Sakalauskaitė. Monsinjoras K. Vasiliauskas – kunigas lyg versmė

R. Sakalauskaitė. Monsinjoras K. Vasiliauskas – kunigas lyg versmė

Ramunė SAKALAUSKAITĖ

Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,
buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
buvau nuogas – mane aprengėte,
ligonis – mane aplankėte,
kalinys – atėjote pas mane.“

Šie žodžiai iš Biblijos (Mt 25, 31–40) primena tautos mylimą monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. 2011 m. spalio 14 dieną sukako 10 metų kai jis iškeliavo Anapilin. Ant jo kapo Antakalnio menininkų kalnelyje A. A. Algirdo M. Brazausko vyriausybės skirtomis lėšomis pastatytas paminklinis akmuo, ant namo Pylimo gatvėje, kur gyveno, atidengta atminimo lenta, prie sostinės Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios, kur jis dirbo prieš paskiriamas Arkikatedros klebonu, žmonių suaukotomis lėšomis pastatytas riedulys. Išleista daug knygų, sukurtas jį pažinojusių asmenų atsiminimais pagrįstas dokumentinis filmas „Laimingi buvę jo akivaizdoje“.

Net praėjus dešimčiai metų po mirties monsinjoro K. Vasiliausko vardas padeda sutaikyti priešus ir įneša jaukumo į aklavietėje atsiradusį pokalbį. Jis buvo toji uola, ant kurios buvo statoma Žmonių bažnyčia.

Paklaustas, kaip gyvena, monsinjoras atsakydavo: „stengiamės šventai, bet neišeina“. Nevengė valgyti prie bendro stalo su nusidėjėliais ir kaliniais, nes savo gyvenimu galėjo liudyti teisingumą ir rodyti gailestingumą. Buvo ir liko versmė, iš kurios kiekvienas norintis gali atsigerti.

Profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė K. Vasiliauską vadina vaikščiojančia meile ir paskutinės Rytų Europos idealistų kartos atstovu. Gimęs tais pačiais metais su Jonu Pauliumi II, tais pačiais 1946 m. abu įšventinti į kunigus. Baisų laiką ir didžiulius išbandymus patyrusiems dvasininkams būdinga nesuvaidinta užuojauta, mažutėlių, skriaudžiamųjų gynimas.

Gyvenimo universitetai lageryje, kasant anglį, meldžiantis naktį ant gultų ugdė pasipriešinančią blogiui asmenybę. Tremtyje sutikti geriausi draugai, čia sukalbėtos karščiausios maldos. Tremtyje į kraują įaugusi savita rusiška leksika, kurią perėmė iš Fiodoro Dostojevskio knygų. Save jis vadindavo „tiuremščiku“, „prestupniku“. Nemėgo „činovnikų“ (valdininkų) ir besielių, rusiškai vadinamų „bezdušnikų“. F. Dostojevskio knygos „Broliai Karamazovai“ personažas Alioša buvo jo mėgstamiausias. Toks pasirinkimas atskleidžia ir jautrią, purią, visą sugeriančią K. Vasiliausko prigimtį, paveldėtą iš mamos, ir jo meilę spausdintam žodžiui.

Jo draugijoje nusidėjėliai tapdavo geresni. Apie trūkumus jis kalbėjo taip, kad žmogus po pokalbio norėdavo keistis ir tobulėti.

Dažnas iš lagerių sugrįžęs dvasiškis susirgdavo kerštu ir norėdavo suvesti sąskaitas. Monsinjoras tam nepasidavė ir pakluso nuostatai: „atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti“. Atvira širdimi su visais bendravo, net jeigu juo bandydavo pasinaudoti.

Dvasine šiluma spinduliavęs kunigas, kuris išpažinčių klausydavo nežvilgčiodamas į laikrodį, neklausė, kur dirbi, kiek uždirbi ir už kurią partiją balsuosi. Kiekvienas žmogus jam buvo didelis ir nesuprastas pasaulis, vertas meilės ir pagarbos. Su kiekvienu ieškodavo tai, kas jungia, ne to, kas skiria.

Turbūt nenuostabu, kad paprastumą ir nepiktą humorą skleidęs kunigas buvo mėgstamas ir prezidentų, ir nusikaltėlių, kuriuos lankė kalėjimuose ir per metines šventes, pašnekovas. Jis guodė ir politikus, ir meile nusivylusius jaunus, ir gyvenimo pusiaukelėje prasmių ieškančius žmones. Jis artino Dievą prie žmonių paprastu ir kasdieniu elgesiu, taigi statė Žmonių bažnyčią.

Kunigas K. Vasiliauskas buvo lyderis iš tikro pašaukimo, kuriam nereikia nei valdžios, nei gausių palydų. Vis dažniau kanonų tiesas išpažįstančioje Katalikų bažnyčioje jis buvo balta varna. Toje mažumos grupelėje buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius, tėvas Stanislovas, Ričardas Mikutavičius. Visiems jiems būdingas bendras vardiklis – jie kūrė Žmonių bažnyčią.

Ko verta istorija, paskatinusi prie sostinės Šv. Rapolo bažnyčios pastatyti riedulį ir atminimo lentą! Atsiminimų knygoje „Širdies neatskiriamasis“ Zita Žemaitytė rašė, kai K. Vasiliauskas, atskėlęs iš Varėnos, keletą metų dirbo vikaru Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Gyveno aukštai, bažnyčios palėpėje įrengtame kambarėlyje su prikabintu balkonėliu. Kartą Monsinjoras skaitė naktį, girdi – kažkas krebžda už lango. Atidaro, o ten – žmogus, įsikibęs į atbrailą, stengiasi įlipti į balkoną. Tikslas aiškus – apiplėšti. Ir ką daro K. Vasiliauskas? Ištiesia vargšui rankas, kad tas nenukristų. Vagis įsikepurnėja pro balkoną, o Monsinjoras greitai jam verda arbatą, duoda šiltus drabužius, nes „svečias“ sušalęs ir varganas. Tokių dalykų, kurie atsitiko Vilniuje, Šv. Rapolo bažnyčioje, gal ir niekur pasaulyje nėra buvę.

Arba jo sprendimas 1993 m. vasarį Arkikatedroje surengti pirmojo atkurtos valstybės vadovo Algirdo Mykolo Brazausko inauguraciją? Ne paslaptis, kad tuometinė Katalikų bažnyčios vadovybė, protestuodama prieš kairiųjų lyderio išrinkimą Lietuvos prezidentu, išvyko į Romą. Ką būtų daręs kitas Arkikatedros klebonas? Greičiausiai pasekęs vadovybės pavyzdžiu ir užtrenkęs duris. Elgtis taip skatino prie tautos šventovės susirinkę radikalūs karingai nusiteikę protestuotojai.

Būdamas Arkikatedros klebonu K. Vasiliauskas parodė deramą Bažnyčios pagarbą valstybės vadovui. Vengdamas konflikto K. Vasiliauskas prezidentą atlydėjo prie šoninių Arkikatedros durų, per kurias įėjo ir Lietuvos globėjo švento Kazimiero koplyčioje surengė inauguraciją.

Kai Arkikatedros klebono pareigos buvo patikėtos kitokiam kunigui, į paskutinę kelionę išsiruošusiam Lietuvos vadovui, kaip ir Tautos poetui, durys šventovės buvo užtrenktos.

Prof. V. Daujotytei K. Vasiliauskas primena Biblijos sėjėją: „Kai sėja grūdą, vienur jis sudygsta, kitur sunyksta. Sėjėjas juk nesirūpina. Ne jo reikalas, ar ten sėkla dygsta, ar ne. Ar ji kris ant akmens, ar į sielą, kur niekada neprasikals. Taip man Monsinjoras – sėjėjo figūra. Kai jis šventina bankus, dalyvauja nežinia kur ir nežinia su kuo. Jeigu sudarytume sąrašą, kur lankėsi Monsinjoras, būtų įspūdingas. Jis nesidomėjo nei vardais, nei pavardėmis. Kiekvieną akimirką buvo pasiruošęs kalbėti su kiekvienu lyg būtų seni pažįstami. Jis sėja ir sėja, ir sėja. Man tas išaiškino jo prigimtį – dosnią ir sėjančią.“

Tas Biblijos sėjėjo vaidmuo lydėjo jį iki paskutinio atodūsio. Iš lovos Raudonojo kryžiaus mirtininkų palatoje jis pabėgdavo tai medžių sodinti, tai ką nors šventinti ar kokiame renginyje dalyvauti. Sakydavo: arba dabar, arba niekad. Prof. Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad jai neteko sutikti kito tokio žmogaus, kuris taip laisvai, šypsodamasis, su tokiu tikrumu galėjo sakyti: „grožis”, „gražu”, taigi skatino žmones būti „šviesos vaikais“. Monsinjoras stengėsi nepraleisti Rašytojų sąjungos vakarų ir vadino save nesamos Rašytojų parapijos klebonu. Daugelį rašytojų, ypač tų, kurie retai lankė bažnyčią, bet išpažino Dievą, lydėjo kunigą į paskutinę kelionę.

Kunigas K. Vasiliauskas buvo lyderis iš tikro pašaukimo, kuriam nereikia nei valdžios, nei gausių palydų. Vis dažniau kanonų tiesas išpažįstančioje Katalikų bažnyčioje jis buvo balta varna. Toje mažumos grupelėje buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius, tėvas Stanislovas, Ričardas Mikutavičius. Visiems jiems būdingas bendras vardiklis – jie kūrė Žmonių bažnyčią.

Sostinėje galėtų atsirasti Kazimiero Vasiliausko gatvė. Juolab, kad jis buvo Vilniaus garbės pilietis. Gulėdamas mirtininkų palatoje rūpinosi, kad prie seniausios sostinės Šv. Mikalojaus bažnyčios įėjimo nebūtų statomi šiukšlių konteineriai.

Ką pasakytų Monsinjoras šiandien? Išklausęs skaudančių ir užgautų širdžių prisimintų vieną iš mėgstamų poetą, gal Jurgį Baltrušaitį, kurio posmo eilutė „Yra šviesos ir tamsoje“ iškalta ir ant monsinjoro paminklinio akmens Antakalnio kapinėse.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: A. A. K. Vasiliauskas

Naujienos iš interneto