R. Morkūnaitė. Ką žinome apie Lietuvos kultūros vertybes užsienyje?

Autorius: Data: 2013-05-13, 10:42 Spausdinti

Europos Parlamento narė Radvilė MORKŪNAITĖ

Po mažiau nei dviejų mėnesių Lietuva pradės pirmininkavimą ES Tarybai. Tai – ne tik atsakomybė priimti sprendimus visos Europos Sąjungos vardu, bet ir proga supažindinti europiečius su mūsų valstybingumą atspindinčiomis kultūros vertybėmis. Deja, didžioji dalis Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo per karus, okupacijas ir kitus neramumus iškeliavo užsienin, o susigrąžinti šio paveldo neskubama.

2013 metų vasario mėnesį Europos Komisija inicijavo diskusiją apie 1993 metų ES direktyvą dėl neteisėtai iš valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo. Diskusijos esmė – stiprinti instrumentus, kurie leistų susigrąžinti prarastas kultūrines vertybes. Tarp pasiūlymų numatyta galimybė pratęsti restitucijos terminus, įtraukta nuostata, kad dabartinis kultūros vertybių savininkas turi įrodyti jų įsigijimo teisėtumą (o ne užklausianti šalis įrodyti neteisėtumą), išplėsta kultūros vertybių sąvoka. Taip pat siūloma, kad vidaus rinkos informavimo sistema apimtų ir neteisėtai įsigytų vertybių stebėseną, rekomenduojamas intensyvesnis koordinavimas tarp ES narių nacionalinių institucijų.

Tiesa, ši direktyva taikoma tik toms vertybėms, kurios yra ES teritorijoje, o ne trečiosiose šalyse, tokiose kaip Rusija (beje, Rusija apskritai nėra prisijungusi prie tarptautinių konvencijų dėl neteisėtai išvežtų kultūros vertybių), be to, tik po 1993 metų nelegaliai išgabentoms vertybėms. Tačiau europiniu lygiu atsinaujinusi diskusija ragina mus susimąstyti, ar mes žinome, kiek ir kokių Lietuvos kilnojamojo kultūrinio paveldo vertybių buvo išvežta XVIII-XX a., kur jos šiuo metu saugomos. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios buvo bandoma šį darbą dirbti, pirmiausiai galvojant apie okupacijos žalą, tačiau iniciatyvos vis nutrūkdavo keičiantis politiniams vėjams, trūkstant nuoseklaus finansavimo bei pasitraukiant iniciatyviems žmonėms.

Nemaža dalis Lietuvai reikšmingo paveldo gali cirkuliuoti juodojoje rinkoje. Galiausiai, praleidžiame realias progas susigrąžinti ypač svarbias Lietuvai kultūros vertybes, net ir esant galimybei jas išpirkti aukcionuose, nes tam lėšų – nėra numatyta.

Anaiptol ne visos Lietuvos kultūros vertybės, įskaitant ir dokumentus, gali būti saugiai laikomos užsienio muziejuose ar privačiose kolekcijose, kaip mes įsivaizduojame. Nemaža dalis Lietuvai reikšmingo paveldo gali cirkuliuoti juodojoje rinkoje. Galiausiai, praleidžiame realias progas susigrąžinti ypač svarbias Lietuvai kultūros vertybes, net ir esant galimybei jas išpirkti aukcionuose, nes tam lėšų – nėra numatyta.

Lietuvai reikšmingas kultūros paveldas, esantis užsienyje, vertingas ne tik dėl to, kad liudija sudėtingą Lietuvos istoriją, ir nėra susijęs vien tik su okupacijos žala ir restitucija. Didelė jo dalis buvo išvežta į Europos valstybes ir ten pasiliko jų savininkams gelbstintis nuo karų bei okupacijos. Turėti galimybę susipažinti su reikšmingu Lietuvos kultūros indėliu į pasaulio kultūrinį paveldą, žinoti jo mastą, yra anaiptol ne vien tik Lietuvos istorikų, muziejininkų ar paskirų politikų domėjimosi reikalas, bet ir visuomenės teisė.

Mano įsitikinimu, dabar, kai LR Seimas pripažįsta, kad būtina formuoti valstybinę istorinės atminties išsaugojimo ir sklaidos politiką bei Vyriausybei vienu iš veiklos prioritetų numačius kultūros vertybių užsienyje paiešką, identifikavimą ir, esant galimybei, susigrąžinimą, pats laikas savieigai paliktas pavienes iniciatyvas apjungti ir paversti nuosekliu, realia atsakomybe ir lėšomis paremtu valstybės veikimu.

Iki šiol Lietuvoje nėra specializuotos institucijos, kuri už tokią informaciją, o taip pat – galimą kultūros vertybių susigrąžinimą – būtų atsakinga. Tokios kultūros vertybių užsienyje inventorizacijos įstaigos veikia kitose ES valstybėse. Pavyzdžiui, Lenkijoje veikia Vyriausybės atstovo Lenkijos kultūros paveldui užsienyje biuras, kuris yra susietas su Užsienio reikalų ministerija. Nustačius neteisėtai išgabentų vertybių vietą, Lenkijos vyriausybė kreipiasi dėl jų grąžinimo, dažnai – sėkmingai.

Manau, kad didesnio proveržio šioje srityje negalime tikėtis tol, kol nesukursime specializuotos institucijos.

Lietuvoje kultūros vertybių paiešką užsienyje koordinuoti pavesta Kultūros ministerijai, realiai tuo užsiima nacionaliniai muziejai, kuriems priskirta funkcija kaupti informaciją apie savo rūšies muziejines vertybes, neteisėtai išvežtas iš Lietuvos, tačiau tokiai veiklai muziejams ir visuomeninėms iniciatyvoms skiriamas finansavimas nedidelis ir nekryptingas. Yra buvę paskirų projektų Lietuvos universitetuose, mokslo institucijose, šį darbą kiek suaktyvino Valdovų rūmų muziejaus kolekcijos formavimas. Tiesa, šiais metais Kultūros ministerija skyrė kiek žymesnę sumą šiems tikslams. Tačiau galiausiai už nuoseklų šios funkcijos vykdymą neatsakingas niekas, o valstybės lėšomis sukurta informacinė sistema lieka nepildoma ir visuomenei neprieinama.

Manau, kad didesnio proveržio šioje srityje negalime tikėtis tol, kol nesukursime specializuotos institucijos, kuri būtų atsakinga už tokios informacijos rinkimą, analizę, kaupimą ir viešinimą, bendradarbiaujant su susijusiomis valstybinėmis institucijomis ir mokslo įstaigomis bei ekspertais, taip pat pasitelkiant užsienio lietuvių pagalbą. Tokios institucijos veikla galėtų būtų finansuojama tiek valstybės, tiek ir ES fondų lėšomis. Taip pat būtina suformuoti valstybinį fondą, skirtą Lietuvai ypač svarbių kultūros vertybių išpirkimui, prie kurio taip pat galėtų prisidėti ir sąmoninga visuomenė privačiomis lėšomis.

Užsienyje esantis Lietuvai reikšmingas paveldas net ir nebūdamas Lietuvoje turi neabejotinos reikšmės, todėl tokios institucijos veiklos rezultatas turėtų būti duomenų bazės apie užsienyje esančius Lietuvos kultūros paveldo objektus sukūrimas ir viešinimas. Tokia duomenų bazė turi būti lengvai prieinama visuomenei, patogi naudotis tiek specialistams, tiek ir susidomėjusiems žmonėms.

Šių kultūrinių objektų sąvado rengimas ir publikavimas ne tik paskatintų platesnę mokslinę tiriamąją veiklą, kultūrinį bendradarbiavimą su užsienio muziejinėmis įstaigomis ir archyvais, bet ir prisidėtų prie visuomenės pilietiškumo, kultūrinio bei tautinio sąmoningumo. Galų gale, Lietuva turi teisę pasakyti, kad jos kultūros turtai priklauso ne tik pasauliui, bet ir Lietuvos žmonėms, net jei jie fiziškai išbarstyti po kitas šalis bei priskiriami kitų šalių kultūros paveldui.

www.delfi.lt

EP: Radvilė Morkūnaitė , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra