R. Baškytė: Ar beturėtume neapstatytų ežerų?

Autorius: Data: 2012-11-28, 14:02 Spausdinti

Saugomos teritorijos užima apie 15,7 proc. Lietuvos teritorijos. Ūkinė veikla jose vienaip ar kitaip ribojama siekiant išsaugoti kraštovaizdžio įvairovę, gyvąją gamtą, gamtos ar kultūros paveldo vertybes. Artimiausiu metu šalyje saugomų teritorijų tinklas turėtų nežymiai didėti. Dalis gyventojų tokius planus laiko nereikalingais ir tik trukdančiais verslui ir statyboms.

Tuo tarpu Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė įsitikinusi, kad jei ne reglamentai ir taisyklės, Lietuvoje kaži ar iš viso beturėtume neapstatytų ežerų ir galėtume gana laisvai džiaugtis mūsų gamta.

- Karts nuo karto viešojoje erdvėje vis pasigirsta kalbų, kad neva saugomų teritorijų yra per daug ar jos užima per daug ploto. Yra teigiančių ir visiškai priešingai – jų per mažai ir reiktų saugoti dar daugiau. Kokia jūsų nuomonė? Ar užtenka tiek kiek turime, o gal jų artimiausiu metu sumažės ar padaugės?

- Tokių kalbų visada buvo ir bus. Nuomonių įvairovė yra normalus dalykas. Gal anksčiau buvome įpratę, kad egzistuoja viena nuomonė, o kita visai nereikalinga ar neteisinga (šypsosi, – red. past.). Šiaip ar anaip norėčiau pradėti nuo to, kad esame Europos Sąjungos šeimos nariais ir prisiėmėme vykdyti, prisidėti prie jos keliamų tikslų, reikalavimų. Todėl yra kuriamas Natura 2000 teritorijų tinklas (teritorijos skirtos išsaugoti rūšims, jų buveinėms – red. past.). Lietuvoje kaip ir kitose ES šalyse galioja ir Paukščių direktyva, ir Buveinių direktyva. Pagal jas turime saugoti ir tokias rūšis, kurios mūsų šalyje nėra nei retos, nei nykstančios, bet jos saugomos kitose ES šalyse, tad turime saugoti ir mes. Pavyzdys – baltasis gandras…

Kalbant apie saugomų teritorijų plotą, visuomet pravartu pasitikslinti į ką lygiuojamės. Pavyzdžiui Vokietijoje saugomos teritorijos užima 50 proc. šalies ploto. O mūsų saugomos teritorijos, apie kurias čia kalbamės, užima – „tik“ 15,7 proc.

Tie, kurie sako, kad saugomų teritorijų per daug, kartais, tyčia ar netyčia prie visų aukščiau įvardytų saugomų teritorijų prideda ir apsaugos zonas: vandens telkinių, kelių, geležinkelių, sanitarinės apsaugos zonos apie visus taršius objektus ir pan. Dar pridedama ir gamtinį karkasą (Gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, jungiantis įvairias gamtines teritorijas. Gamtinio karkaso teritorijose saugoma kraštovaizdžio erdvinė teritorinė struktūra ir gamtinis pobūdis, ekologinis stabilumas, kraštovaizdžio estetinė vertė, – red. past.). Gamtinis karkasas nėra saugoma teritorija, o jo nauda valstybei neabejotina: ekologinė, estetinė ir t. t. O civilizuotose valstybėse būtinas bendras veiklos reguliavimas, jei norima ilgai naudoti gamtos išteklius, išlaikyti prielaidas ekonomikos plėtrai.

Paprastai saugomos teritorijos trukdo tiems, kurie jose turi kažkokių interesų. Beveik visais atvejais tai susiję su statybomis. Tuomet ir bandoma parodyti, kokios blogos tos saugomos teritorijos. Grąžinant žemę valstybiniuose parkuose, draustiniuose, buvo aiškiai įvardyta, į nuosavybės dokumentus įrašyta, kad žemė grąžinama ribotam tiksliniam naudojimui. Buvo galima rinktis, t. y. buvo galima susigrąžinti ją ten, kur ribojimai minimalūs. Bet yra taip, kaip yra… Susigrąžinta su apribojimais ir bandoma arba apeiti įstatymus, arba juos keisti taip, kad būtų palankūs vienai ar kitai žmonių grupei, dažnai galvojant apie vienadienius, trumpalaikius interesus, užmirštant vertybes. Akivaizdu, kad ne vienas „atsikėlė“ žemę į saugomas teritorijas. Kodėl? Todėl, kad jos gražios, vaizdingos. Bet jei jose elgsimės taip pat kaip ir visur kitur, jos tikrai praras patrauklumą…

- Viena vertus žmogus turi privačios teritorijos, kita vertus jis nėra jos šeimininkas, negali imti ir pasistatyti ko nori…

- Žmogus yra savo žemės šeimininkas. Esmė tame, kad žaidimo taisyklės reikalingos visose srityse, įskaitant ir statybas. Visos civilizuotos šalys planuoja tiek miestų, miestelių, tiek ir kaimų plėtrą. Priešingu atveju procesas tampa nereguliuojamas, negrįžtamas, sunaikinama gamta, kurią vėliau bandoma atkurti. Tokių klaidų daug. Tad geriau iš jų mokytis, o ne pakartoti.

Be to, jei mano nuosavybės dokumentuose parašyta, kad žemė skirta miškui auginti, ir niekas net nesakė, kad galėsiu joje namus statytis, tai iš kur tie „lūkesčiai“ elgtis, kaip susigalvosiu? Taip visus miškus galima prarasti.

Jei ne saugomos teritorijos, galiausiai neturėtume neapstatytų ežerų, išskyrus valstybinius miškus, prarastume laukinę gamtą, kuri kuo toliau, tuo labiau tampa ypatinga vertybe… Žmogus, būdamas sąmoninga būtybe, turi galvoti ne tik apie save. Visos rūšys, visos gyvybės formos turi teisę egzistuoti žemėje. Su kiekviena išnykusia rūšimi prarandama informacija, kuri šiais laikais yra svarbiausia progresui.

Per statybų bumą pridygo daug namų namelių pakrantėse. Ką tai reiškia, geriausia suvokti pasidairius aplink Margio ežerą, Trakų rajone. Tai geras pavyzdys, kas gali nutikti, kai nėra reglamentavimo. Net priėjimą prie ežero per tvoras sunku surasti. Ežeras apstatytas keisčiausiais pastatais: vienas primena bažnyčią, antras pilį, trečias kosminį erdvėlaivį… Šiame ežere leista plaukioti vandens motociklais, motorinėmis valtimis ir t.t. Tiesą pasakius ne visiems turintiems nekilnojamąjį turtą pakrantėse tai priimtina. Tad problemų čia apstu.

Kai tapome laisvi daug kas gal ir įsivaizdavo, kad galės daryti ką norės ir kaip norės. Bet tai ne civilizuotos šalies kelias. O jei jau lygiuojamės į Vakarų pasaulį, tai būtina paminėti, kad atskirais atvejais ten reglamentavimas yra griežtesnis negu pas mus. Gal būt todėl, kad daug ką praradę, galiausiai suprato, kas gi yra vertingiausia.

Atsiranda valstybių, kuriose pradedama kalbėti apie tai, kad žemė negali būti privati nuosavybė, jos žmogus nesukūrė, ji priklauso visai žmonių bendrijai.

- Drįsiu spėti: galiausiai visi kaimynai apie Margio ežerą susipyko ir pradėjo vieni kitais skųstis?

- Būtent. Dabar ten gyvenantys žmonės rašo prašymus, skundus, prašo savivaldybės sustabdyti motorinių variklių triukšmą. Kilo priešprieša. Pradžioje gal dalis įsivaizdavo, kad pasistatys sau namą prie ežero ir gyvens pusiau natūralioje aplinkoje, bet gavosi taip, kad apie ežerą pridygo namų, vieni ėmė vystyti verslą, kaimo turizmą, ten ilsisi daug žmonių, jie triukšmauja, garsiai leidžia muziką, tad kiti iš tiesų nepatenkinti, prasideda nesutarimai, konfliktai.

Tai puikus pavyzdys, kad reglamentavimas reikalingas.

- Grįžtant prie saugomų teritorijų ploto. Kokia jūsų nuomone, ar visgi jų turime per daug, ar per mažai, ar kaip tik tiek, kiek reikia?

- Saugomos teritorijos užima 15,7 proc. Lietuvos ploto. Pagal įsipareigojimus Europos Sąjungai, šis plotas turėtų būti 17 – 18 proc. Tai ne mano nuomonė, o valstybės įsipareigojimai. Taigi, saugomų teritorijų dar turėtų daugėti. Daugiausia tai bus Natura 2000 teritorijos.

Tokius įsipareigojimus priėmė ne Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, o Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, pasirašydami, ratifikuodami susitarimus… Kitaip sakant, tai padaryta aukščiausiu lygmeniu, o mes privalome vykdyti valstybės įsipareigojimus.

- Vadinasi daugiau regioninių ar nacionalinių parkų neturėsime?

- Seimo patvirtintame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane numatyta įsteigti Suvalkijos nacionalinį ir Daugų regioninį parkus bei atlikti studiją dar dėl 4-ių regioninių parkų steigimo. Buvome pradėję rengti planavimo procedūras. Suvalkijos nacionalinio parko ir Daugų regioninio parko ribų planų rengimas kol kas sustabdytas neribotam laikui. Na bent jau tol, kol nebus peržiūrėtas Saugomų teritorijų įstatymas. Su vietos gyventojais problemų nebuvo. Ne taip seniai jie rinko parašus dėl Daugų regioninio parko steigimo, o ir dabar prašo Aplinkos ministerijos uždrausti plaukiojimą motorinėmis plaukiojimo priemonėmis, spręsti kitas problemas, kurių tikrai nebūtų, jei būtų regioninis parkas. Bet vėl išlindo statybų interesai. Žmonės, kurie gyvena Vilniuje, Kaune ir kitur, kurie turi tose apylinkėse žemių ir galvoja ten apie statybas, pardavimus, verslą ar pan., suagitavo vietinius žmones ir nuteikė prieš. Buvo prieita prie visiškų absurdų, paskleisti gandai, kad jei bus regioninis parkas neleis sodinti serbentų, daržų turėti. Gal kitos kartos bus protingesnės…

Natūralu, kad kai žmonės daug ko nežino, kyla nepagrįstų baimių. Štai ir dabar girdime pasipiktinimą dėl neva draudimo statyti pirtis arčiau kaip už 100 m nuo vandens. O Saugomų teritorijų įstatymu asmeninio naudojimo pirtis leidžiama statyti už apsaugos juostos ribos (dažniausiai už 10-15 metrų nuo vandens).

Be to, dažnai atskiri pavyzdžiai sureikšminami, padidinami, pateikiami nekorektiškai. Pavyzdžiui visi procedūriniai statybos reikalavimai tiek saugomose, tiek nesaugomose teritorijose yra visiškai vienodi: sąlygų išdavimas detaliesiems planams, projektams rengti, derinimo, tvirtinimo tvarka tokia pati. Tiesa, valstybiniuose parkuose yra apribojimai užstatymui, bet po apsaugos reglamentų pakeitimo asmeniniams poreikiams leidžiama užstatyti 500 – 700 kv. m plotą. Leidžiama atkurti dvarų sodybas, o jų pastatų plotai gerokai didesni. Šiais laikais tokio dydžio sodybinis užstatymas tikrai tenkina asmeninius poreikius. Tikrieji ūkininkai turi galimybę statytis žymiai didesnius ūkinius pastatus (iki kelių tūkstančių kv. m).

- Ar tai visi apribojimai statyboms?

- Ne. Yra ir, pavadinkime, estetiniai reikalavimai. Dabar važiuojant per Lietuvą neretai išvysi įvairiausių spalvų stogų, sienų: violetinių, žalių, rožinių, mėlynų ir t.t. Taip lietuviai niekuomet nesielgė. Jei praradome supratimą, skonį, kažkas gi turi paaiškinti, kas kur tinka, kas ne.

Valstybinių parkų, draustinių kaimuose, kitose gyvenamosiose vietovėse teisės aktais siekiama išsaugoti etninį unikalumą: pastatų formas, tūrius, spalvas, kt. Lietuviškas tradicinis namas labiausiai tinka šioms gamtinėms sąlygoms. Jis yra ekonomiškas, ekologiškas, sveikas gyventi ir t.t. Ir spalvos vieniems regionams buvo būdingos, kitiems ne.

Per tuos metus žmonėms stengiamės išaiškinti, kodėl svarbu išsaugoti etnokultūrinį unikalumą. Manau jau galima teigti, kad žmonės tai supranta, pradeda suprasti. Jie prašo patartimų, kaip jiems statyti, kaip pritaikyti moderniam namui kultūrines vertybes. Džiugu, kad pagaliau turime galimybę parengti tradicinės statybos pavyzdžių katalogus visiems etnokultūriniams regionams. Šiuos leidinius turėsime kitų metų pradžioje. Rodome gerus pavyzdžius, kuriuos galima panaudoti savo namui, vasarnamiui, sodybai.

Labai svarbu suprasti, kad namo išorė nėra tik tavo vieno reikalas. Namų išorė formuoja visos gyvenamosios vietovės vaizdą. Nuo jo priklauso ir teritorijos vertė. Kodėl mes žavimės savitumą išsaugojusiais miestais ar miesteliais kitose šalyse? Todėl, kad jose išlaikytas statybų stilius, savitumas, būdingas tik tam kraštui. Tikrai neaiškiname, kaip reikia įsirengti namo vidų – tai žmogaus privati erdvė ir tegu jis dažosi ten, kaip tiktai nori. O jei namo išorė nedera bendrame vietovės, kitų namų kontekste, suardoma vietovės harmonija, mažėja jos vertė, patrauklumas. Galiausiai visi tai suprasime. O ir skundų sulaukiama nemažai. Įsivaizduokite, kad kaimynas nusidažo namą ir stogą kokia nors jus erzinančia spalva ir jūs kas rytą gerdami kavą privalote į ją žiūrėti. Ar jums tai patiktų? Greičiausiai ne.

Rimčiausias apribojimas – draudimas skaidyti žemės sklypus dalimis. Jis priimtas, siekiant nesutankinti užstatymo vertingiausiose teritorijose. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba dėl šio draudimo, dėl atvejų, kuriais būtų galima leisti skaidyti sklypus, parengė pasiūlymus Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimui dar 2007 m., bet jie vis dar nepriimti. Manau dėl tos pačios priežasties: vieni nori visiškai liberalizuoti statybas, kiti nori dar labiau sugriežtinti. Akivaizdu, kad diskusijos būtinos, nes vertingiausiomis teritorijomis nevalia rizikuoti. Kaip sakoma geriau devynis kartus pamatuoti, dešimtą kirpti.

- O ką manote apie Seimo leidimą leisti atstatyti sodybas miškuose? Kaip tai paveiks saugomas teritorijas? Juk daug buvusių sodybų tikrai buvo ir dabartinėse saugomose teritorijose. Ar tai reiškia, kad ir saugomose teritorijose bus leista miškuose atstatyti tas sodybas?

- Taip, tai reiškia, kad ir saugomose teritorijose miškuose leidžiama atkurti buvusias sodybas. Niekuomet nebuvome šios nuostatos šalininkai. Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, Lietuvoje tikrai nėra poreikio nuolat gyventi miškuose, tad tokiu sprendimu gyvensena šiose teritorijose nebus atgaivinta. Tokios sodybos bus gyvenamos tik epizodiškai, daugiausia vasaros metu, o investicijos bus didžiulės visomis prasmėmis: reikės naujų kelių, privažiavimų, reikės naujų komunikacijų. Daugeliu atvejų jas reikės tiesti per dar likusias arba atsikūrusias natūralios gamtos teritorijas. Kelių tiesimas, tai miškų fragmentacija. O ši problema visoje Europoje įvardijama kaip viena sudėtingiausių, dėl kurios nyksta rūšys, natūralios buveinės. Taigi naudos mažiau, nei žalos…

Mano nuomone blogiausia tai, kad įstatymas leidžia atstatyti sodybas nustačius juridinį faktą. Tai buvo ir tebėra didžiausia galimybė piktnaudžiavimui.

Šiaip yra daug galimybių saugomose teritorijose atkurti buvusias sodybas, kai kur net labai pageidautina, ypač, kai reikia atkurti buvusį kaimiškąjį kraštovaizdį, leidžiama plėtoti kaimus, bet nebūtina šito daryti miškuose. O ir šiaip Lietuvoje savivaldybių bendruosiuose planuose numatyta tokia plėtra, kad jos užtektų ne vienam milijonui gyventojų, tad ar verta gyventi vertybių, vertingiausių teritorijų, o tuo pačiu ir ateinančių kartų sąskaita?

Interviu publikuotas GRYNAS.lt ir DELFI.lt

Kalbėjosi GRYNAS.lt redaktorius Paulius Paulaitis

www.vstt.lt

Nuotraukoje: Prie Margio ežero Trakų rajone

Parkai , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra